Skip to main content

Full text of "Tautos praeitis. T. 2, kn. 2 (6) (1965)"

See other formats 


| 


TAUTOS PRAEITIS 


THE PAST OF A NATION 


Istorijos ir gretimųjų sričiu neperiodinis žurnalas 
Giri 6 | 


LITHUANIAN HISTORICAL MAGAZINE 


TOMAS II 
KNYGA 2(6) 


CHICAGO, ILL. USA ROMA 1965 


TURINYS 


1964 — Simono Daukanto metai... aekan ana a kana k aka 
J. JakšTAS — Simonas Daukantas — pirmas tautinis Lietuvos istorikas. 
87. DrRMANTAS — Smalensko koridorius ir kas jame įuyko prieš 450 me- 


tų ies OTŠA „(Lillian aa mam aa a a amas amas ama ao 
J. BičrūvAs — Pirmieji jėzuitai Vilniuje. „299204 k kenkė 
J. DAINAUSKAS — Lietuvos D. K įstatymai ir statutai iš 1457-1563 m. 
J. VaAIšNORA — 1863 m. sukilimas Suvalkijoje. „<... kk kak kanos 
K. MaruLAITIS — Senovės skalviai („„„.„...a, ehh nan h aaa kak ka kaka 


Isx. Končius — Stepono Batoro universitetas Vilniaus Universitetas Vil- 


niuje. Ša una y I a A S S L AIA ASS K o KL K A k ka 
V. LivuLevičius — Švietimo židiniai tremties stovyklose. ............. 


RECENZIJOS : 


— Monumenta Ucrainae Historica ; 

— Kun. Švirmieko kelionė ; 

— Jotvingiai kalboje ; 

— Acta Baltico-Slavlca ; 

— Rocznik Bialostocki V tomas ; 

— Materialy do dziejėw ziemi sejnenskiej ; 

— Jacwiogowie. Nazwa i lokalizacja ; 

— Lietuvos istorija naujų šaltinių Šviesoje... 


LIETUVOS ISTORIJOS PARAŠTĖJE : 


— Sibiro lietuvių bataljonas 1918-1919 m. ; 

—- Staigumo klausimas Klaipėdos miestą užimant ; 

— L. V.S. Ramovės istorijos komisijos darbai ; 

— Naugarduko paslaptys ; 

—- Lietuviai lenkų seminarijoje 1910-1915 m. ; 

—- Dr P. Reklaičio telkiamas « Lietuvos Archyvas d... 


KRONIKA: 


— Pranešimas apie Šeštąjį Liet. Kat. M. A. suvažiavimą. ...; 


— L. I. D. Metinis susirinkimas ; 
— L. I. D. pirmininko kūn : Dr. K. Matulaičio pranešimas ... ; 


— Protesto rezoliucija ; 

— Iš L. I. D. narių veiklos ; E 

— Il-jo tomo prenumeratorių sąrašo papildymas „L. 
ENGLISH: -ABSTRACTS-- 5 asa i L aa a as ASS 


ŠALIA TEKSTO 32 psl. iliustracijų geresniame popieriuje 


107 
123 


143 
161 


181-206 


207-226 


227-240 


241 


TAUTOS PRAEITIS 
II-2 (1965) 


1964 - S. DAUKANTO METAI 


1864.XII.6 d. mirė didelis Lietuvos praeities tyrinėtojas, jos 
didingumo populiarizatoTius, vienas žymiausių lietuvių visuomeninės 
minties atstovų XIX a. pirmojoje pusėje, lietuvių tautinio atgimimo 
pirmūnas ir šauklys Simonas DAUKANTAS, kurio šimto metų mirties 
sukakties proga 1964 metai buvo pavadinti Daukanto metais, kad 
geriau primintų mūsų visuomenei jo darbus Lietuvai. 

Daukanto literatūrinė-kultūrinė veikla buvo plati ir įvairi, bet 
pagrindiniai jo veikalai priklauso istorijos mokslo sričiai. Jis nežiūrint 
lenkiškos bei rusiškos įtakos to laiko Lietuvos mokyklose, (pirmasis) 
parašė Lietuvos istoriją lietuviškai, tad L.I.D. irgi pasistengė įsijungti 
į jo pagerbimą surengdama S. Daukanto minėjimą Chicagoje, Jau- 
nimo Centre, kur paskaitą « Simonas Daukantas pirmas tautinis Lietu- 
vos istorikas » skaitė prof. Juozas Jakštas. Tam pagerbimui priminti 
čia toji paskaita spausdinama. 

S. Daukanto laikais mūsų kaime viešpatavo baudžiava, paskuti- 
nioji Europoje. Lietuvis valstietis, Lietuvos politinio okupanto ruso 
ir kultūrinio okupanto lenko buvo niekinamas, žeminamas, nes, esą, 
lietuvis nuo amžių buvęs vergas. Daukantas ne tik sumanė, bet ir 
įvykdė savo sumanymą tam lietuviui baudžiauninkui parodyti, kad 
Lietuvos ir lietuvių tautos praeitis buvo kitokia nei ją bandė lietu- 
viams vaizduoti svetimieji. Jis tapo pradininkas pasipriešinimo oficia- 
liai rusų, lenkų bei vokiečių, daugely atvejų, iki tada skelbtai Lie- 
tuvos istoriografijai, pirmas pabandė parašyti lietuvišką Lietuvos 
istoriją. 

Tiesa, jis savo Lietuvos istorijos veikaluose Lietuvos senovę idea- 
lizavo, piešdamas ją žėrinčiomis spalvomis, teigdamas, kad stabmel- 
diškoje Lietuvoje viešpatavusi visų jos žmonių lygybė, ir lietuvių 
liaudis šimtmečiais gyvenusi laiminga ir laisva. Drauge jis rodė ir 
saviems ir svetimiems, jog rašyti galima ir lietuviškai, nors svetimieji 
tada teigė, jog lietuvių kalba nesanti ir negalinti būti jokios raštijos 
kalba, stengdamasis tuos savo įrodymus pagražinti, kartais lygiai 
įvertindamas kokį tikrą faktą tolygiai su legenda, nepatikrintais 
duomenimis. 

Tačiau Daukantas pirmučiausiai savo istorinius veikalus rėmė 


2 1964 - S. DAUKANTO METAI 


ne vien tik kitų istorikų parašytais veikalais, bet ir siekė rinkti, na- 
grinėti Lietuvos istorijos šaltinius. Baigęs Vilniaus universitetą, Dau- 
kantas stengėsi gauti darbo tokiose vietose, kur galėtų prieiti prie isto- 
rinių dokumentų, liečiančių Lietuvos praeitį. Jis 25 metus, dirbdamas 
menkai apmokamą darbą, rinko tokią medžiagą Karaliaučiaus, Rygos 
ir Petrapilio archyvuose, o ypač 15 metų dirbdamas mažu valdininku 
Rusijos senate, kur tada buvo laikomos Lietuvos Metrikos bylos. Jis 
pasidarė Lietuvos praeities didelis žinovas. Atspėjamu nuo darbo metu 
jis nurašinėjo istorinius dokumentus, 1835-1850 m. laikotarpy para- 
šydamas pagrindinius savo veikalus. 

Pats būdamas « mužiksūnus », net savo bajorystės nestengė kaip 
reikiant įrodyti, savo veikloje ir raštuose nevengė pasireikšti prieš- 
bajoriškai, bet ne tam, kad jis ėjo prieš bajorus, bet, visų pirma, kad 
padrąsintų lietuvius baudžiauninkus. Surinkdamas ir paskelbdamas 
liaudies pasakas, padavimus, patarles, siekė parodyti, kiek lietuvių 
tautosaka turinti didelės kultūrinės ir istorinės vertės bei grožio. Vado- 
vaudamasis Lietuvos ir lietuvių tautos meile, Daukantas ne visuomet 
sugebėjo kritiškai įvertinti gautų dokumentų turinį, padavimų esmę, 
bet neabejotina, kad Daukanto rašiniai, skelbtos mintys buvo vienas 
XIX amž. Lietuvos tautinio atgimimo kertinių akmenų. 


SIMONAS DAUKANTAS - PIRMAS TAUTINIS 
LIETUVOS ISTORIKAS 


Prof. J. JAKŠTAS 


1. S. DAUKANTAS Mūsų LITERATŪROJE 


Senesniais laikais istorijos mokslo veikalai neskirti nuo litera- 
tūrinių ir istorikai literatais laikyti. Ne kas kita, kaip istorikų ir lite- 
ratų bendra liečiama sritis-žmogus jo individualinėje ar visuomeninėje 
buityje tapatino juos. Abeji laikyti vieno ir to paties, tariant, huma- 
nistinio, mokslo atstovais. Pagal tą požiūrį istoriniai veikalai ir jų 
autoriai buvo įterpiami į bendrą literatūrą ar rašliavą ir nagrinėjami 
jos ribose. Gerą pavyzdį čia iškeltai minčiai duoda mūsų literatūros 
istorijos, kuriose istorikui Daukantui skiriama ne mažiau vietos, kaip 
ir šiaip literatui. Štai atsiverskime kad ir Mykolaičio-Putino « Naująją 
Lietuvių Literatūrą» ir joje rasime Daukantą paminėtą net dviejose 
vietose (7 ir 47 pp.). Trumpai apibūdintas jo rašymo stilius ir iškelta 
patriotinė tematika ; gale duodama pora rašto pavyzdžių. Kiek pla- 
čiau apie Daukantą kalba D. Velička « Lietuvių Literatūroje», II d. 
172-182 ir 205-209 pp. Atpasakojamas jo gyvenimas, suminimi išlikę 
raštai, kiek plačiau pakalbama apie istorinius raštus, ypač apie « Būdą ». 
Duodama nemaža ištraukų iš to veikalo, pagaliau nurodoma Dau- 
kanto reikšmė lietuvių tautai. 

Čia labai trumpai paminėti Daukanto pavaizdavimai dviejuose 
literatūros istorijos veikaluose yra, gali sakyti, pavyzdiniai visiems 
mūsų literatūros vadovėliams. Juose paprastai nupasakojamas jo 
gyvenimas, suminimi raštai, ypač istoriniai, pabrėžiant jų patriotinę 
tematiką. 

Ne ką daugiau rasime ir ligšiolinėse monografinėse studijose. Jų 
turime kelias, suregistruotas V. Biržiškos prie V. Maciūno straipsnio 
Liet. E-joje. Visose jose plačiau ar siauriau aprašomas Daukanto gy- 
venimas, suminimi jo raštai, ypač istoriniai, iškeliant šių paskuti- 
niųjų patriotinį pobūdį. Maža išimtis monografinėse studijose yra 
tarybinėje Lietuvoje išleistas veikalas: «Simonas Daukantas. Rink- 
tiniai raštai » (1955). Pradiniame kiek ilgesniame straipsnyje antrašte 
« Simonas Daukantas » autorė M. Lukšienė — vargiai bus istorikė — 
skiria daug vietos Daukantui istorikui charakterizuoti. Graibstydamasi 


4 J. JAKŠTAS 


marksistinės leninistinės istorijografijos šabloninių frazių, bandė ryš- 
kinti Daukanto vedamąsias mintis, tačiau jų esmės nepajėgė nusakyti. 
Maskvinio režimo užmauti rėmai, draudžiantieji vartoti tokį žodį, 
kaip tauta (ar tautinis), neleido autorei laisvai išsakyti jo istorinės 
kūrybos esmės. Ji, žaizdama frazėmis, kalba Daukantą buvus priešą 
klerikalizmo (čia net Sniečkų cituodama), feodalizmo ir net carizmo. 
Nors pats Daukantas niekur šių žodžių nevartojo. Bet autorė niekur 
nepasako Daukantą buvus gudų, t. y. rusų priešu, nors tą žodį istori- 
kas šimteriopai ir ne be kartėlio linksniavo. Visoje M. Lukšienės apy- 
braižoje bene taikliausias dalykas bus Daukanto menininko kūrėjo 
išryškinimas ir jos tvirtinimas, jog jis palieka šiandien vertingas gro- 
žiniais savo veikalų nuspalvinimais, kuriuose atsispindi jo idėjinė 
linkmė. 

Trumpai mestas žvilgsnis į daukantišką literatūrą rodo, jog lig- 
šiol neturime jo istorinių raštų nagrinėjimo istorijografiniu požiūriu. 
Nebuvo bandyta įrėminti jo istorinę kūrybą į jo gyventus laikus, paly- 
ginti su ano laiko istorinėmis srovėmis, peržiūrėti jo naudotus šal- 
tinius ir literatūrą ir panagrinėti jų naudojimo būdą. Žodžiu sakant, 
nebandyta ryškinti visašališkai Daukantas istorikas, ir todėl jis palieka 
iki šiol nepakankamai išaiškintas. 

Gerą pradžią padarė prof. Z. Ivinskis straipsniu 1, skirtu Dau- 
kanto mirties šimtmečiui paminėti. Straipsnis pirmiausiai vertingas 
plačiai panaudotais Daukanto laiškais Narbutui. Tinkamai iškeliami 
keli Daukanto istorijografijos bruožai, nors, iš viso, dėstymas nėra 
kondensuotas. 


2. S. DAUKANTAS SAVO LAIKUOSE 


Užsibrėžus siauruose rašinio rėmuose pakalbėti apie Daukantą 
istoriką, pirmiausiai tenka mesti trumpą žvilgsnį į jo gyventus laikus. 
Juk kiekvienas istorikas tampriai syja su savo laiku, ir jo kūrybą lemia 
laiko pirmaujančios idėjos, visokios politinės, visuomeninės srovės bei 
mokymai, aplamai, laiko dvasia. Jo dabartinė buitis atsispindi jo at- 
kurtoje praeityje. 

S. Daukantas (1793-1864) priklauso 19 a. pirmai pusei, kuri bu- 
vo didelių sąmyšių laikas tiek vakarų, tiek rytų Europoje, ir palietęs 
Lietuvą. Dar vis nebuvo nurimusios D. Prancūzų revoliucijos sukeltos 
bangos. Kaip tik Daukanto augimo metu Lietuva pergyveno pran- 
cūzmetį (1812), kuris buvo ne kas kitas, kaip revoliucijos tęsinys. 
Po jo sekė Vienos kongresas, bandęs pertvarkyti Europą naujais pa- 
grindais. Jis iš dalies stengėsi grąžinti senovę, iš dalies palikti pore- 
voliucinius laimėjimus. Didelės politinės permainos vyko ir ne be 


1 Simanas Daukantas ir jo palikimas Lietuvos istorijos srityje. Aidai, 9 nr. 
1964. 


S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 5 


idėjinių kovų. Idėjinių kovų pagrinde glūdėjo tada europinio masto 
priešingumas tarp dviejų srovių : konservatyvinės ir liberalinės. Pir- 
moji srovė norėjo užmiršti visas revoliucijos atneštas permainas, nes 
laikė jas didžiu paklydimų, amžinos dieviškos tvarkos griovimu. Ji 
stengėsi grąžinti visą gyvenimą į senus priešrevoliucinius laikus. Kon- 
servatyvinės srovės ramstis buvo didžioji Europos politika, vedama 
vad. Šventos Sąjungos, kurioje pirmavo didžiosios Austrijos, Prūsijos 
įr Rusijos monarchijos. Jos stengėsi politinėmis ir karinėmis priemo- 
nėmis tramdyti by kokias revoliucines apraiškas ir palaikyti Vienos 
kongreso nustatytas santvarkas. Šventosios Sąjungos, kaip ir visos 
konservatyvinės srovės, didelis ramstis buvo bažnyčia, katalikiška ir 
protestantiška. Daug reiškė tame vad. restauraciniame laike atgijūsi 
Romos kūrija, kai ji sutartimis su valstybėmis (konkordatais) nusta- 
tinėjo santykius su jomis. Dideliu katalikų bažnyčios talkininkų pasi- 
darė naujai atkurtas jėzuitų ordinas (1815). 

Su konservatyvine srove glaudžiai sijo pirmoje 19 a. pusėje ki- 
lusi romantinė linkmė, pasinešusi tausoti, kas iš senesnių laikų išlikę, 
atseit, kas yra istorijos padaras. Iš čia romantikų susidomėjimas isto- 
rija, pirmoj eilėj bažnyčios. Klasiškiausias pavyzdys krikščioniškos 
romantinės srovės buvo prancūzo Šatobriano veikalas « Krikščionybės 
Genijus » (1802). Krikščionybė vedė romantikus į viduramžius, kur 
jie matė krikščionišką dvasią gyviausiai pasireiškusią. Valterio Skoto r0- 
manai ir baladės viduramžių laikų temomis yra romantinės linkmės 
liudininkai. 

Be istoriškumo romantinei srovei buvo būdingas liaudiškūmas. 
Pradėta domėtis paprastų žmonių buitimi, jų kalba, pasakomis, apla- 
mai, visa liaudiška kūryba. Tuo būdu stengtasi pažinti «liaudies dva- 
sią », apie kurią jau kalbėjo Herderis. Iš romantikų liaudiškumo kilo 
tautybės vertės samprata, davusi pradžią tautiniams sąjūdžiams. 

Liaudiškumo ir tautiškumo atžvilgiu romantizmas priartėjo prie 
antros jau minėtos srovės — liberalizmo. Liberalinė kryptis Vakaruose 
turėjo šaknis 18 a. racionalizme, D. Prancūzų revoliucijos pakursty- 
tame. Pradžioje liberalizmas buvo iš esmės revoliucinė srovė, ėjusi 
prieš senojo vad. feodalinio režimo visuomenės santvarką ir siekusi 
pertvarkyti ją daugiau naujais, racionaliniais pagrindais. Liberali- 
nės srovės sekėjų tarpe vyravo miestelėnai — naujai sulig gamtos ir 
technikos mokslų pažanga iškilęs luomas. Jis ėjo prieš privilegijuotus 
dvarininkų ir dvasininkų luomus ir jų palaikomus monarchinius reži- 
mus. Tad liberalai sveikino Prancūzų revoliuciją ir matė joje naujų 
laikų aušrą. Kai kurių kraštų persekiojami liberalai (tada dažnai radi- 
kalais vadinami) bėgo į Prancūziją, vėliau grįžo su Napoleonu ir jo 
remiami kūrė respublikas savuose kraštuose (taip, pav., darė Švei- 
carijos ir Niederlandų liberalai). Aplamai, liberalams Napoleonas buvo 
išlaisvintojas, ir su jo atvykimu į kokį kraštą iš pagarbos jam sodinti 
laisvės medeliai. O ir Lietuvoje jis išlaisvintoju sutiktas. 


6 J. JAKŠTAS 


Liberalai, ėję prieš privilegijas ir absoliutinės monarchijas, ne- 
galėjo prisiderinti prie Vienos kongreso sukurtos santvarkos. 

Ji buvo jiems «reakcinė » ir jie kovojo prieš ją. Kovodami sten- 
gėsi prisitraukti prie savęs tada jau ėmusias gausėti miestelėnų mases, 
vad. ketvirtąjį luomą. Kai liberalai traukė prie savęs mases, jie patys 
radikalėjo, ir iš jų tarpo išsivystė visokios anarchistinės, socialistinės 
it komunistinės srovės. 

Naujos vakarietiškos srovės atsiliepė ir rytinėje Europoje, t. y. 
Rusijoje ir jos pajungtoje Lietuvoje. Rusija tada tapo itin atvira va- 
karientiškoms idėjoms sulig įsiviešpatavimu joje Aleksandro I. Šis 
imperatorius, turėjęs ilgus metus (10) auklėtoju šviesų Šveicarų libe- 
ralą La Harpe, nuo pat pradžių ėmėsi reformų. Jo reformos be ko 
kita lietė švietimą, kuriam kelti įkurta švietimo ministerija, pirma 
Rusijoje. Visas didelis kraštas suskirstytas švietimo apygardomis ir 
kiekvienai jų paskirtas globėjas. Lietuva su Gudija ir Ukrainos sri- 
timis sudarė vieną apygardą ir jos globėju tapo lenkų didikas Adomas 
Čartoryskis, artimas caro draugas ir jo slaptos tarybos narys. Naujai 
organizuojamoms įstaigoms duotas pirmas uždavinys — kūrti mokyklas : 
pradžios, aukštesniąsias ir aukštąsias. Tuo būdu, visoje Rusijoje 
įkurti 4 nauji universitetai, jų tarpe ir Vilniaus (1803). Tiesa, Vilniaus 
universitetą turėtume vadinti ne nauju kūriniu, bet perorganizuota dar 
nuo jėzuitų laikų išlikusia Vilniaus Aukštąja mokykla, 

Imperatoriškas Vilniaus universitetas naudojosi plačia autonomija, 
galėjo pats rinktis dėstytojus ir nustatinėti programą. Jis iš pat 
pradžių darė įtakos visam kraštui jam pavestąja teise steigti ir prižiū- 
Tėti mokyklas ir jas aprūpinti mokslo priemonėmis. Jo veiklos išdava — 
švietimo pakilimas Lietuvoje ir vakarietiškos kultūros įtaka. Mat, 
eilė žymių profesorių, k. a. istorikai J. Lelevelis, T. Z. Onacevičius, 
klasikas Grodekas ir kiti buvo perdėm vakarietiškai išsimokslinę. 
Jiems artimos buvo romantizmo ir liberalizmo srovės ir iš jų kilęs 
susidomėjimas istorija ir liaudimi. Iš Vakzrų sklindantis iįstorišku- 
mas ir liaudiškumas, Vilniaus universiteto žadinamas, labiausiai at- 
siliepė Žemaičiuose. 


3. VADINAMAS ŽEMAIGIŲ ROMANTIZMAS 


Mūsų literatūros istorijose, ypač M. Biržiškos, dažnai kalbama 
apie žemaičių romantizmą 19 a. pradžioje. Tuo žodžiu žymima to 
krašto bajorų ypatingas susidomėjimas Lietuvos praeitimi ir liaudies 
buitimi bei kūryba. Šis ne kur kitur, o Žemaičiuose kilęs sąjūdis gal 
aiškintinas ypatinga to krašto praeitimi ir iš to susidariusia jo savai- 
minga buitimi. 

Juk žinoma, kad Žemaičiai Lietuvos D. Kunigaikštijos laikais buvo 
daugiau ar mažiau savarankus vienetas, išlaikęs seną bajorišką savi- 
valdą. Jų savaimingumas siekė seniausių laikų, kada, prieš valstybės 


S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 7 


įsikūrimą, Lietuva gyveno giminių laikmetį ir jie buvo viena jųjų. 
Kai vėliau, nuo 13 a., Lietuva ėmė virsti valstybe, kuriama Aukštai- 
čių didikų bei kunigaikščių, žemaičiai paliko lyg jos paraštėje. Jie 
nesusiliejo su visa Lietuvos valstybe. Jie tik šliejos prie jos ir pasiliko 
savų bajorų valdomi. Jų vedami ir Lietuvos d. kunigaikščių remiami 
jie ilgus amžius grūmėsi su ordinu. Jie spyrėsi jam sėkmingai net ir 
Lietuvos valdovų vokiečiams atiduoti, kaip buvo Mindaugo ir Vytauto 
laikais. Vytautas glaudžiau prišliejo juos prie Lietuvos, ir to pajungimo 
ženklas buvo jų krikštas ir atskiros Žemaičių vyskupijos įkūrimas. Bet 
žemaičiai ir po krikšto neišsižadėjo savaimingumo. Jie net buvo sukilę 
pries Vytautą, kai šis, matyt, bandė siaurinti jų teises. 

Žemaičiai nuo pat Lietuvos valstybės formavimosi laikų stropiai 
saugojo savaimingą buitį, ir Lietuvos valdovai tai turėjo pripažinti. 
Mes turime žinią iš Kazimiero Jogailaičio laikų, kur žemaičiai pareiškė 
nenorį, « kad bet kurį lietuvį jiems skirtų vietininku ; jeigu jo malo- 
nybė to raštu nepažadėtų ir nesilaikytų, tai jie jo malonybei ištikimy- 
bės nepareikš ir nepasiduos »2. Yra duomenų, kad Kazimieras davė 
Žemaičiams ypatingą privilegiją, palikusią jiems senąsias teises. Ta 
privilegija nėra išlikusi ir atstatoma tik iš Aleksandro privilegijos 1492 
m. Yra išlikęs tik netobulas nuorašas Kazimiero privilegijos Medi- 
ninkų valsčiaus gyventojams, kur kunigaikštis tarp ko kita pasižada 
nesiųsti tijūnų ir kitokių tarnautojų «už Nevėžio upės ». ir palikti tuos, 
kuriuos Žemaitijoje išrinks 3. 

Šis nuo XV a. privilegijomis paženklintas žemaičių savaimingu- 
mas, išsilaikęs visos Lietuvos D. K-jos laikais, davė progos jų bajo- 
rams išsilaikyti senoviškoje buityje, nepasidavus tokiu laipsniu sla- 
viškai įtakai, kaip jų aukštaičių broliai. Jie su savo seniūnais, tijū- 
nais, seimeliais ir teismais saviškai politikavo, tvarkėsi ir paliko artimai 
susiję su kraštu. O būdami daugiau palikuonys senos krašto bajorijos, 
kuri, kaip istorikai įrodinėja, neturėjo stambios žemės savasties, Že- 
maičiai bajorai ir vėlesniais laikais nebuvo dideli žemvaldžiai. Tad 
žemaičiai didikai ir socialiniu atžvilgiu nebuvo perdaug nutolę nuo 
liaudies. Jie paliko artimi visai tautinei bendruomenei. 

Turime XVIII a. autoriaus lenko V. Baginskio liudijimą, kad žemaičių 
dvarininkija nebuvo atsitolinusi nuo liaudies. Pasak Baginskį, skirtumą 
tarp žemaičių ir kitų Lietuvos bajorų sudarė jų paprastumas, blogas 
išsiauklėjimas ir nenoras išsižadėti savo «balamutnos » (apuokiškos) 
kalbos +, 

Nuos liaudies neatitrukusią žemaičių bajoriją pažadino naujos 
vakarietiškos srovės, sklidusios iš Vilniaus universiteto. Jo įtakoje 


ž Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I, 156 p. 

32 T.p. 157 p. ; 

* Iš V. Trumpos straipsnio: Svarstymai apie XIX a. Lietuvoje Metmenys, 
8, 1964, 131 p. 


8 J. JAKŠTAS 


išsivystė žemaičių romantizmas. Romantizmo atstovų kūrybos būdingas 
bruožas buvo praeities idealizavimas, atitikęs vakarietišką istoriš- 
kumą. S. Stanevičiaus « Žemaičių Šlovė » yra ryškiausias praeities gar- 
binimas ypač toje vietoje, kur autorius sveikina Lietuvos kuūnigai- 
kščius 5. Tą pačią meilę praeičiai rodė ir D. Poška jau savo įrengtu 
Baubliu, kaip ir eiliuotais laiškais, kurių vieną skyrė dideliam lietuvių 
teisės tyrinėtojui T. Čackiui, o kitą Bagužiui ir istorikui Leleveliui “, 
Pagaliau, ta praeities meilė labai skaidriai spindi ir žinomoje S. Valiūno 
Birutės dainoje. 

Antras tų žemaičių romantikų kūrybos bruožas buvo liaudiš- 
kumas — ir Vakarų įtakos pažymys. Jie, nors ir bajorai būdami, atjautė 
baudžiavos jungo slegiamos liaudies nedalią ir ją apgailestavo. D. 
Poškos «+ Giesmė Mužikėlio » yra tam įspūdingiausias liudininkas. Tas 
pats liaudiškumo bruožas aiškus ir alegoriškoje Stanevičiaus pasakė- 
čioje « Arklys ir Lokys », kur pavaizduojami baudžiavos pančiais sukau- 
styti žemaičiai ir aukštaičiai. 


4, S. DAUKANTO MoksLo KELIAS 1R Jo IsTORIJOS 


Šioje labai trumpai apibūdintoje žemaičių aplinkoje kilo ir brendo 
būsimas sitorikas S. Daukantas. Nors ir nebajoriško luomo, bet savo 
kilimu stovėjo netoli jo, nes buvo laisvas valstietis. Jo tėvas buvo 
« medininkas », tariant, eigulys. Šeimoje, matyti, būta gyvos politinės 
sąmonės, ėjusios iš tolimesnės praeties. Tai liudija įrašas S. Daukan- 
to motinos paminkle, kur sakoma : «+ Metuose 1795 buvo garsiame mū- 
šyje prie Liepojos su vyru ir trimis dieverimis »7. Čia turėta galvojo 
ties Liepoja įvykęs mūšis Kosciuškos sukilimo metu. Tik aukščiau 
baudžiauninkų luomo pakilusi šeima galėjo net du sūnus išleisti į au- 
kštuosius mokslus. 

Daukantas ėmėsi plunksnos darbo dar mokydamasis Žemaičių 
Kalvarijos domininkonų mokykloje ir parašė veikaliuką « Prižodey 


* Sveiks, Ringaude, mūsų tėve! 
Sveiks, Mindauge, karaliūnai ! 
Garbę jūsų skelbink, Dieve, 
Kuri linksmin mumis nūnai ! 
Sveiks būk, senas Gediminai ! 
Sveiks, Algirde galingiausias ! 
Sveiks, Kestuti minėtinas, 
Iš žemaičių kuo stipriausias ! 
* D. Poška. Raštai. Išl. J. Kruopas ir kiti. Vilnius 1959. 
* Antkapio nuorašas padarytas dr. J. Šaulio ir išspausdintas « Mūsų Seno- 
vėje» 1 (1922) 622-3 p. 


S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 9 


surinkti metuose Pona 1813 ». Šis pirmas raštas vos dvidešimties metų 
jaunuolio rodo jame buvus polinkį domėtis liaudies žodine kūryba, 
kurios dideliu mylėtoju jis paliks per visą gyvenimą. Ypač daug 
jo galvoje buvo susikrovę liaudies priežodžių bei patarlių, kurias 
jis berte bėrė istorijos veikaluose. Su vidurinėje mokykloje įgytu pomė- 
giu liaudies kūrybai ir, žinoma, su ja susijusiai buičiai Daukantas at- 
sidūrė Vilniuje ir čia, išėjęs per dvejus metus vidurinį mokslą, įstojo 
į universitetą (1318). 

Du mokslai labiausiai patraukė Daukantą : klasika ir istorija. 
Abu mokslai atitiko tuometinę dvasią ir abu Vilniuje buvo puoselėjami. 
Klasikinius mokslus dėstė iš Dancigo kilęs profesorius Grodekas, kurio 
seminare randamas ir Daukantas. Jis, studijuodamas klasiką, buvo 
paliestas tuometinės neoklasicizmo srovės, reikšmingos to laiko litera- 
tūroje. Tos srovės įtaka itin žymi jo istorijos veikaluose, kur senieji 
Lietuvos istorijos laikai pinti su graikų ir romėnų senove. Aplamai, iš 
Grodeko mokyklos Daukantas išėjo gerai išsimokslinęs lotynistas ir 
klasikas, kaip rodo jo kai kurie neistoriniai raštai ir vertimai klasikinių 
veikalų. 

Daugiau nei klasika traukė Daukanto dėmesį istorija. Ypač du 
Vilniaus istorikai bus paveikę Daukantą: J, Lelevelis ir I. Z. Onace- 
vičius. Pirmas buvo ryškus moderniškos liberalinės, net demokratinės 
mokyklos atstovas ir kreipė daugiausiai dėmesį į grupių bei tautų 
buitį. Tad jo paskaitos gražiai derinosi sa demokratiniais bei tautiniais 
sąjūdžiais ir todėl buvo patrauklios. Lelevelio pasiklausyti telkdavosi 
ne tik studentija, bet ir šiaip visuomenė. Tačiau Daukantas nebus jo 
perdaug paveiktas. Mat, jo svajingam ir jausmingam būdui ne visai 
tiko Lelevelio gan griežtas ir blaivus kritiškumas. Kur kas labiau traukė 
Daukantą Onacevičius. Šis istorikas, unitų dvasiškio sūnus, gimęs 
(1780) istorinėje Lietuvoje, turėjo progos studijuoti Karaliaučiuje. 
Šioje vietoje jis buvo paveiktas vakarietiškos romantinės srovės ir jos 
poveikyje dėstė istoriją Vilniaus universitete. Kaip tikras romantikas, 
be didelio kritiškumo, jis mokėjo dėstyti didžiai iškalbingai, jausmingai, 
su entuziazmu ir tuo žavėti klausytojus. Jautriam Daukantui gra- 
žiai tiko Onacevičiaus dėstymo būdas, ir jis pritapo prie jo. Jį galėjo 
traukti ir Onacevičiaus pradėtas skaityti Lietuvos istorijos kursas. 

Daukantas ir bus išsidirbęs sau vedamąsias istorines mintis Ona- 
cevičiaus mokykloje. Šio profesoriaus įtakoje jis paliko iki jo mirties 
(1845) ir abu gyvendami Petrapilyje artimai bendradarbiavo. Apie 
tai liudija Daukanto laiškai T. Narbutui, išleisti prof. A. Janulaičio 
kadaise ėjusiame žurnale « Mūsų Senovė», I t. (1922). Daukanto isto- 
Tinei kūrybai suprasti ir tinkamai vertinti didžiai taip pat naudinga 
yra nesenai (1961) išėjusi J. Ivaškievičiaus monografija apie tą isto- 
riką 8. 


* J. IwaszkIEwWICZ, Ignacy Žegota Onacewicz-historyk Litwy, Warszawa 19615 


10 Ė J. JAKŠTAS 


Visos Vilniaus istorinės mokyklos, ypač Onacevičiaus įtakoje 
brendo Daukantas Lietuvos istorikas. Dar studentaudamas jis ėmė- 
si rašyti pirmą Lietuvos istoriją, kuri dabar žinoma « Darbai senųjų 
lietuvių ir žemaičių» vardu. Ši istorija, nuo kurios galima pradėti 
kalbėti apie Daukanto istorinius darbus, pradžioje tebuvo žinoma jo 
kai kuriems artimiesiems ir vėliau dingo. Jos rankraštis atrastas 1922 
m. Veprių dvaro savininko Platerio knygyne ir 1929 m. brolių Bir- 
žiškų išspausdintas. 

Darbai turi visas žymes dar nesubrendusio, savo kelio ieškan- 
čio istoriko kūrybos. Jie nepasižymi nei vientisumu nei dėstymo sklan- 
dumu. Tai perdėm kompiliacinis darbas. Pats Daukantas mini dū au- 
torius, aprašiusius darbus lietuvių, būtent, Kauno jėzuitą Vijuką 
Kojalavičių (XVII a.) ir M. Stryjkovskį (XVI a.), iš Mozūrijos atsi- 
kėlusį Žemaičių kanauninką. Daukantas pirmą autorių laiko geresnį 
už antrąjį ir jo parašytą lotynišką Lietuvos istoriją rekomenduoja 
«jaunam lietuviui ir žemaičiui, norinčiam išmokti lotynų kalbos ». 
M. Stryjkovskis, jo pripažinimu, esąs «didžiai įkyrus skaityti» dėl 
to, kad sumaišė darbus lietuvių su gūdų ir lenkų ir todėl keblu iš- 
skirti lietuviškuosius. Tačiau juo daug kur remiasi, atseit, pasitiki. 
Visai kitaip apie tą patį M. Stryjkovskį atsiliepė Daukantas po 20 metų 
laiškuose Narbutui, kuriuose jį pravardžiavo lenkišku žodžiu « balamuūt », 
lietuviškai tariant, sekant J. Balčikonio vertimu, apuokas. Iš dvejopo 
Stryjkovskio apibūdinimo aiškėja, kad 1822 m. studentui Daukantui 
dar trūko minimalinio kritiškumo tam tikrai labai padrikusiam isto- 
rikui vertinti. Jis, nebūdamas kritiškas istorikas, nepastebėjo abiejų 
jo minimų autorių istorijų turinio panašumo, kas rodo Kojalavičių 
daugeliu atvejų sekus Stryjkovskiu, Tai įrodė mūsų kruopštusis ir ori- 
ginaliu tyrinėjimo keliu ėjęs istorikas dr. J. Matusas?. Daukantui 
jie abu yra savaimingi autoriai. 

Trečias jo didelis vadovas, kurį jis dažnai cituoja ar jo mintis 
atpasakoja, buvo A. Kotzebue. Šis nepaprastai trankaus gyvenimo 
diplomatas ir rašytojas, nepaprastai didelių gabumų žmogus, didžiai 
produktingas komedijų, satirų ir visokių paskvilių autorius , bastęsis 
tarp Vokietijos ir Rusijos bei kitų kraštų ir pagaliau tragiškai miręs 
vokiečio studento nacionalisto nudurtas (1319), likimo lėmimu tapo 
ir mūsų istoriko įkvėpėju. Mat jis kurį laiką gyveno, rodos, Kotry- 
nos II jam dovanotame dvare Estijoje ir susidomėjo vokiečių ordino 
istorija. Gavęs leidimą pasinaudoti Karaliaučiaus archyvu, jis parašė 
4 tomų ordino istoriją — « Preussens Aeltere Geschichte » (1808). 
Istorija rodo autorių buvus švietimo ideologijos žmogų, volterininką, 
priešingą romantizmui ir su jūo susijusiai viduramžiškai ideologijai. 
Paties Kotzebue prisipažinimu, jis buvęs « priešas vienuoliškos tiro- 


* J. Marusas-SeDAUSKAS, Alberias Vijukas-Kojalavičius kaip Lietuvos isto- 
Tininkas. Praeitis, 1 t. (1930). 


S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 11 


nijos ir prietarų »*. Tad kryžiuočiams vienuoliams ir, aplamai, kri- 
kščionims riteriams jis nerodė simpatijų ir smarkokai kritikavo visą 
jų politiką ir vad. kryžiaus karus prieš lietuvius. Šiuo atveju jis ir tapo 
mūsų Daukantui mokytoju. Jis ėjo Kotzebue pramintu keliu, kai matė 
ordine lyg gaują nusikaltėlių, tykojusių pavergti lietuvius ir išplėšti 
jiems «liuosybę ». Ne ką kitą, kaip Kotzebue įsiskaitęs jis galėjo « Dar- 
bų » prakalboje parašyti šiuos žodžius : « Ne vienas skaitytojas, skaity- 
damas mano raštus, rūgos, jog aš anuose lietuvius ir žemaičius dauge- 
lyje vietų giriu, o darbus ir karus krikščionių peikiu kaip neteisingai 
daromus ... Aš tam nekaltas, jei krikščionys tų amžių buvo užmiršę 
tą prisakymą Viešpaties Išganytojo : « Mylėk artimą savo, kaip patsai 
save. Sekdamas teisybę, mano rašte turėjau taip sakyti, kaip senovės 
raštuose radau. Jei kuris nenori tikėti, gali eiti ir veizėti, aš parodžiau, 
iš kur anuos išrašiau ». Čia jo minimi « anie raštai » ir bus daugiausiai 
iš Kotzebue imtos citatos ar jo minčių atpasakojimas. 

Pats Daukantas nesipaikino savo tuo pirmu darbeliu. Jis nesidėjo 
kažkokiu mokslininku, kaip rodo jo pasisakymas : « Aš ne dėl mokytų 
vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams 
darbus jų bočių prabočių pasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka ». 
Tačiau šiame kukliame rašte išryškėjo jo pagrindinė linija, kuriai jis 
liks ištikimas visą gyvenimą, būtent, pagonių lietuvių perdėtas idea- 
lizavimas ir jų laisvo ir laimingo gyvenimo iškalbingas liaubsinimas. 

Daukantas, baiges universitetą (1825) ir tarnaudamas Rygoje ir 
Petrapilyje paliko atsidėjęs Lietuvos istorijai. Prieš tai jis galėjo pra- 
plėsti istorijos akiratį pabuvojęs pusmetį Karaliaučiuje, kur nuvyko 
po universitetinių studijų. Čia tuo metu, romantizmo įtakoje, kilo 
susidomėjimas ordino istorija ir iš Tiuringijos atvykęs J. Voigtas buvo 
pradėjęs rašyti didelį jam skirtą veikalą. Voigto Geschichte Preussens, 
kurios pirmas tomas išėjo 1827 m., buvo Daukantui svarbiu vadovu 
jo darbuose. Galimas daiktas, kad jau šiuo metu jam kilo mintis rašyti 
plačią Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties. Jis rašė 
ją ilgus metus ir, pagal V. Biržiškos liudijimą, prieš 1838 m. pasiekė 
Liublino uniją. Toliau jis nebetęsė, nors ir buvo pasiryžęs. Tuo būdu 
atsirado jo Istorija Žemaitiška, kurios spausdinimu veltui visą gyvenimą, 
rūpinosi. Sakoma, kad vyskupo Valančiaus pažadas išspausdinti ją 
paviliojo Daukantą vykti į Varnius. Nesulaukdamas didžiosios istorijos 
spausdinimo, parašė josios santrauką : « Pasakojimai apie veikalus lie- 
tuvių tautos senovėje » (1849-50). O istoriją žemaitišką pirmą kartą 
išspausdino Paukščio leistoji Vienybė (Plymoute), pirma variūsi per 
laikraštį ištisus penkerius metus ir paskui atskirai dviem tomais (1893 
ir 1897 mm.) Šis leidimas palieka vienintelis iki šių laikų. 


* Cituota iš L. E. TaomesoN, Koizebue. A survey of his progress in France 
and England (Paris 1928) 9 p. 


12 J. JAKŠTAS 


Daukanto žemaitiška arba Lietuvos istorija, kaip ji leidėjo pa- 
vadinta, yra daugiau analitinio pobūdžio veikalas, kur kronologine eile 
(vietomis net pamečiui) stengiamasi vaizduoti įvykiai. Pradėjus nuo 
graikų bei romėnų autorių einama prie viduramžių šaltinių, pagal 
kuriuos atpasakojami daugiau politiški dalykai, ypač karai. Politi- 
ški bei kariški vaizdai išplėsti ir gan smulkmeniškai aprašinėjami. 
Daukanto rašymo būdas kiek panėši į minėto ordino istoriko Voigto 
rašymą. Jis bus įsiskaitęs į jo Geschichte Preussens pirmus tomus ir 
sekė jais. Bet esminis skirtumas tarp dviejų autorių yra tas, kad J. 
Voigtas rašė istoriją pagal Karaliaučiaus archyvo šaltinius, tuo tarpu 
Daukantas naudojo šaltinius ribotai ir daugiau rėmėsi literatūra. Kitas 
skirtumas yra tendencija. Voigtas, kaip minėta, romantikas, ordino 
gerbėjas, tuo tarpu Daukantas paliko ir šiame veikale Kotzebue įkvėp- 
toje dvasioje, kuri gražiai derinosi su jo patriotizmu. Tad politiška 
ir kariška Daukanto Lietuvos istorija yra daugiau lietuvių ir ordino 
kovų ir, aplamai, santykių istorija. Ji pripildo pirmą tomą (iki 13 a. 
galo) ir dar antro tomo daugiau nei trečdalį. Įvykių pasakojimas vie- 
tomis pertraukiamas autoriaus refleksijų apie buvusių laisvų lietuvių 
kančias ir vargus ir « kraugerių », « galžudžių » kryžiuočių nuožmumus. 
Štai pavyzdys vienos jam būdingos refleksijos : « Taip Lietuvos tauta 
grumusis ilgus amžius ir gyniojus savo aukso liuosybę su visų didžiau- 
sia garbe, ilgainiui užsligo (užmigo) yrose (griuvėsiuose) savo namų 
neteisybėmis ir apgaunėmis kraugerių krikščionimis tesivadinančių ; 
vienok ateis amžius, ateis kartos, kurios gėdinsis tokių neteisybių 
ir stebėsis į aklybę svieto tų amžių » V. 

Sulig Vytauto mirtimi maždaug, kada kryžiuočiai dingsta iš isto- 
rijos akiračio, Daukanto istorijos tonas kitėja. Į pasitraukusių kry- 
žiuočių vietą ateina lenkai. Bet Daukantas šiems nėra toks nenūumaldo- 
mas priešas, kaip vokiečiams. Jis nežiūri jau taip tragiškai ir į uniją 
su lenkais. Taip antai, po Jogailos vedybų ir vainikavimosi Kroku- 
voje «lietuviai — kaip jis rašo — džiaugėsi antras nuduomes Lenkų 
buveinėje gerdami » 12. 

Tik kur lietuviai kivirčijosi su lenkais, kaip, pav., Lucko sūuva- 
žiavime, jis stipriai laikė lietuvių pusę. Dėl ginčo Lucko suvažiavime 
Vytauto vainikavimo klausimu jis reikšmingai pastebėjo : « Tiek likosi, 
jog Vytautas neantsimovė Lietuvos karuna, bet ką nuveikė tuomi 
lenkai, negu tai, jog per 400 metų išdildė lietuvių būdą, paskui 
gudai abejus prarijo: lietuvius užvargusius, lenkus išlepusius » 38. 
Liublino sutartis, lenkų vadinama Unija, kuri, kaip žinome, lietuviams 
buvo primesta, atimant iš jų didelius žemės plotus, mūsų autoriaus 
ne be kartėlio sutinkama. Jam ji Lietuvos žlugimo pradžia, jo taip 


11 Istorija, I, 252 p. 
12 Istorija, II, 174 p. 
3 Istorija, 11, 274 p. 


S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 13 


nusakyta : « Tr taip nuo tos vienybės, išmirus kilčiai Lietuvos didžiųjų 
kunigaikščių, prasideda yros Lietuvos tautos, apie kurias ateinančioje 
dalyje tos knygos regėsime » 4. Tad Daukantas nelaužė plunksnos ant 
Zigmanto Augusto karsto, kaip darė jo bendralaikis ir draugas Nar- 
butas. Jis galvojo kaip ir dabartiniai istorikai, būtent, lietuviai, nors 
ir turėjo bendrą valdžią su lenkais, tačiau « savo ypatingais įstaty- 
mais senu būdu dar rėdėsi» *, Deja, jam neteko aprašyti šios savai- 
mingos ir irstančios Lietuvos po Liublino sutarties. 

Pagaliau apibūdinsime trečią ir geriausiai žinomą mūsų istoriko 
veikalą: Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių. "Tai vienin- 
telis jo paties išleistas veikalas (pasislėpus po Jokūbo Laukio slapy- 
vardžiu, 1845). Vėliau (1392) jo leidimą pakartojo Amerikos lietuviai, 
1935 m. išleido mokykloms pritaikytą J. Talmantas ir šį leidimą pakar- 
tojo Čikagos Morkūno spaustuvė (1954). Tad turime net 4 Būdo lei- 
dimus. 

Prieš gvildenant tą kūrinį pravartu pasekti paties Daukanto 
pasisakymas dėl jojo viename laiške Narbutui. Jis rašo : «1845 m. 
išėjo knyga apie senovės lietuvių papročius žemaičių kalba. ... joje 
yra mitologijos skyrius, kuris gali būti naudingas Tamstai; matysi, 
kaip supranta senobės padavimus tikras lietuvis, kuriam kalba buvo 
vadovu»! Kaip matome, net ir laiške draugui jis nepasisako esąs 
knygos autorius. Taip daro, aišku, cenzūros bijodamas. Dėl tos pa- 
čios cenzūros, atseit, valdžios baimės, jis uoliai slėpė savo autorystę 
visuose raštuose ir pasirašinėjo vis naujais slapyvardžiais. Tad visai 
teisingas mūsų žinomas literatūros istorikas V. Maciūnas, kai jis LE. 
straipsnyje apie Daukantą iškėlė šį dalyką ir pirmas paneigė kažkieno 
paleistą mintį ir dar vis kartojamą, kad Daukantas rinkosi naujas 
slapyvardės parodyti prašalaičiams Lietuvoj esant nemaža autorių. 
Kad ne ši, o Maciūno nuomonė teisinga, galima būtų patvirtinti dar 
kitomis laiškų Narbutui vietomis. Jos rodo mūsų istoriką buvus baugų, 
neryžtingą ir vis prislėgtos nuotaikos. Daukantas, kaip iš gausių prof. 
Ivinskio minėtame straipsnyje duotų jo raštų ištraukų aiškėja, buvo 
tikras bėdžius, visuomet skundęsis savo nedalia, lyg «veltšmerco » 
dvasios apsėstas. Gal jo meto politiniai įvykiai ypač Lietuvoje, kaip 
1831 m. sukilimas, Vilniaus universiteto uždarymas, filaretų ir filo- 
matų bylos, pagaliau visą Rusiją sukrėtęs dekabristų sukilimas ir po 
jo sekusi mikalojiška reakcija paveikė ir Daukanto nuotaiką. Žodžiu 
sakant, jo būdas ir aplinka vertė jį būti atsargų ir slėptis su savo lie- 
tuviškais darbais. 

Grįžtant prie Daukanto Būdo tenka iš pat pradžių pasakyti, 
kad ši knyga nėra istorinis kūrinys tikra to žodžio prasme. Tą jau 


M Istorija, 11, 519 p. 
ST p. 
5 Mūsų Senovė, I (1922), 770 p. 


14 J. JAKŠTAS 


nuo senai prigijusią nuomonę teisingai pažymėjo ir mūsų uolusis lai- 
kraštininkas J. Miškinis Dirvoje (1964, XI, 25 d.) straipsnyje apie 
Daukantą. Bet pati pasirinkta tema yra perdėm istorinė ir jos objektas 
yra lietuvių tautos vidaus gyvenimo istorija. Daukantas čia stengėsi 
pavaizduoti lietuvių kasdieninį gyvenimą su jų papročiais; jų vVi- 
suomenišką, ūkišką ir politišką santvarką, net jų pagonišką tikybą 
ir pasaulėžiūrą. Bet Būdui trūksta vienos istoriniam veikalui būtinos 
ypatybės — laiko perspektyvos. Būdas parašytas beveik be kronolo- 
gijos, ir jo aprašytas visuomeninis lietuvių gyvenimas lyg tinka visiems 
laikams, neišskiriant nė dabarties. Taip pat Daukanto minimi šalti- 
niai iš įvairių laikų dažnai į krūvą sujaukiami ir visi naudojami kokio 
laiko vaizdui pagrįsti. Tiesą pasakius, Daukantas ne tiek jau laikėsi 
šaltinių ar šiaip autorių liudijimų. Jis naudojo savo lakią vaizduotę 
ir pagal ją kūrė laisvų ir laimingų lietuvių buitį. Tuo būdu gavosi 
gražūs senovės lietuvių gyvenimo, jų visuomeninės santvarkos ir aplin- 
kos paveikslas. Ypač įspūdingas girių aprašymas, tikra poezija pro- 
zoje, kurią galima lyginti su Ad. Mickevičiaus ir A. Baranausko pana- 
šiais poetiškais vaizdais. Atrodo, Daukantas visa savo siela bus bu- 
vęs suaugęs su giria ir čia, gal būti, išėjo aikštėn jo paveldėta giminės 
dalis (mat, jo tėvas ir senelis, kaip jis laiške rašo V", miške gyveno). 
Iš čia suprantama, kodėl Daukanto girios geriausiai žinomas jo Būdo 
skyrius ir į skaitymų knygas dažniausiai įtraukiamas. 


5. S. DAUKANTO IsToRIJŲ VEDAMOSIOS IpėJos IR Jų RzIkšMĖ 


Apmetus trumpu žvilgsniu Daukanto istorinius kūrinius, pravartu 
paryškinti kai kurias vedamąsias idėjas jo istorijografijoje. 

Daukanto istoriniuose veikaluose pirmiausiai prasikiša pagrin- 
dinis tikslas — parodyti lietuvių tautos didybę praeityje. Galimas daik- 
tas, kad tuometinė aplinka, ypač Vilnius, kur vyraujanti bajoriška 
lenkiška ir rusiška visuomenė, nusigręžusi nuo lietuviškos liaudies ir 
ją baudžiavos jungo lyg kokios stigmos paženklintą paniekoje laikė, 
pažadino tam žemaičių jaunuoliui vidujinį pasipriešinimą. Iš pasiprie- 
šinimo dabarčiai jam kilo didingas tautos praeities vaizdas, kuris ir 
kitiems jo tėvynainiams žemaičiams nesvetimas buvo. Šiam tautos 
didybės vaizdui iškelti jam gražiai derėjo tuo metu madingas neoklasi- 
cizmas, pagal kurį laikyta gražu ir didinga kas syja su klasikiniu 
pasauliu. 

Daukanto tikslui — gretinti lietuvius net su senąja Roma gra- 
žiai tiko tada paplitusi (aišku, klaidinga) pažiūra, kad germanų gi- 
minė heruliai (Daukantas juos sulietuvino ėjuliais) lietuviai buvę. 
Esą, ta giminė, Odoakro vedama, užėmė Italiją su Roma (476 m.) 


*7 Žiūr. Z. IvVINSKIS, Aidai,1964, 9 nr. 386 p. 


S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 15 


ir ją valdė 14 metų (iki 490). Šiuo « faktu » remdamasis, Daukantas ir 
pabrėžė lietuvių didybę praeityje akivaizdoje jų niekingos buities 
dabartyje. Štai jo Darbuose skaitome : « Kiekvienas, sakau, neatsi- 
dyvis, jog lietuviai, žemaičiai, prūsai, latviai, turėję pažines su karta- 
giniečiais, kariavę daugiau nei 300 metų kruvinai su gotais, valdę 
ant galo 14 metų pačią Romą, buveinę pasaulio, šiandieną patys tapo 
svetimųjų valdomi ir visų neapveiziami » 28, 

Antra vedamoji idėja jo istorijose yra senųjų lietuvių laisvė. 
Be abejo, šios laisvės minties šaknys glūdi ano meto vakarietiškuose 
mokymuose, kilusiuose ypač ryšium su Prancūzų revoliucija. Šio- 
je vietoje visai teisinga ir M. Lukšienė, kai ji S. Daukanto išgarbintoje 
senovės lietuvių laisvėje įžiūri «prancūzų buržuazinės revoliucijos 
atgarsius » P. Senovės lietuvių laisvė, jo mėgiamu žodžiu tariant, 
«+ aukso liuosybė » jam buvo tiesiog magiškas žodis. Jis jį istorijų 
puslapiuose daug kartų linksniavo ir visokeriopai nusakė. Dėl jo 
perdėtai liaupsintos laisvės jo visą istorijografiją tiesiog galėtume pava- 
dinti senųjų lietuvių laisvės apoteoze. 

Senovės lietuviai laisvai ūkininkavo, pasiimdami iš niekam ne- 
priklaususios žemės kiek tinkami. Jie kūrėsi sau atskirai sodybas, kad 
ir netoli kits nuo kita. Kaip jie buvo laisvi, taip jie buvo ir lygūs. Jie 
niekam mokesčių nemokėjo, duoklių nedavė ir rinkliavų nežinojo ir 
todėl jiems net pinigai nebuvo reikalingi. Bet keistas dalykas — šioje 
lygiųjų ir laisvųjų žmonių bendruomenėje buvusi vis dėlto vergija. 
Vergais tapdavo karo belaisviai, nusikaltėliai ir prasiskolinusieji. Ta- 
čiau jų vaikai vėl laisvi būdavo. 

Ta laisvųjų ir lygiųjų bendruomenė negyvenusi be valdžios. Ji 
turėjusi vyriausybę jos pačios rinktą. « Ne kiltis, ne turtai, bet išmin- 
tis ir dorybė, nuo visų pritirta, kiekvieną į vyriausybę kėlė, nes visi 
lygi buvo »29. Savo išrinktiesiems, istoriko diduomene vadinamiems, 
lietuviai vis dėlto kiek patarnaudavo. Jie duodavo jiems «truputį 
javų, kailių ir retai pinigų». Tačiau žmonės nebuvo jiems įparei- 
goti. Jie jiems davė duokles lyg atsidėkodami dėl to, « jog jie vyre- 
sniaisiais būdami ir ūkę rėdydami, laiko neturėjo duonos sau užsidir- 
bti » 21, 

Kai Daukantas taip garbino senųjų lietuvių laisvę bei didybę 
ir jų padėtį laikė priešprieša jo meto baudžiavai, tai, rodos, jam būtinai 
turėjo kilti klausimas, kaip ta « šlovingoji liuosybė » išvirto į 
dabartinę baudžiavą. Veltui ieškotume jo istorijose bandymo atsakyti 
į šį klausimą. Atrodo, mūsų istorikas nesigilino šiuo klausimu į va- 
karietišką istorijografiją, kuri, kalbėjusi apie senovės tautų, ypač ger- 


"8 M. LUKŠIENĖ, t. p. 47 p. 
* M. LUKŠIENĖ, t. p. 17 p. 
* Būdas, 55 p. 

21 Istorija, 1, 107 p. 


16 į J. JAKŠTAS 


manų, laisvę ir lygybę, aiškino taip pat luominės visuomenės ir bau- 
džiavos kilmę. Iš šios vakarietiškos istorijografijos kilo socialistinė 
marksistinė istorijos samprata, perėjūsi į dabartinį marksistinį lenini- 
stinį mokslą. Šis mokslas taikomas mūsų praeitį aiškinant žinomoje V. 
T. Pašutos Lietuvos istorijoje, su didele erudicija ir giliu kritiškamu 
parašytoje. 

Negali sakyti, kad Daukantui nežinomas būtų mokslas apie luomi- 
nės visuomenės atsiradimą. Štai jis vienoje vietoje sako : «Taip pagal 
žmogaus būdą visi žmonės liuosais turėjo gyventi, vienok didžturčiai 
visados neturtinguosius vergė» 22, Tai trumpa Daukanto užuomina 
apie luomus ir ryšium su tuo apie vergijos ir nelygybės šaknis. Rodos 
reikėtų laukti, kad iš to teiginio mūsų autorius ves nelaisvės ir nely- 
gybės kilmę iš lietuvių visuomenės buities raidos. Bet jis to nedarė. 
Šiuo atžvilgiu Daukantas skyrėsi nuo savo didelio tautiečio A. Bara- 
nausko, kuris giesmėje « Dainų dainelė » taip svajojo apie seną Lietuvą : 


Žmonės laimingi buvo turtingi, 
Niekur nebuvo vergijos. 

Vieni didžiūnai buvo galiūnai 

Ant vyresnybės išrinkti, 

O kiti saldžios klausė jų valdžios. 
Visi mažiukais vadinti. 


Šiais nuoširdžiais ir paprastučiais dainelės žodžiais dainius išreiš- 
kė tą daukantišką mintį apie senųjų lietuvių laisvę ir laimę, kas rodo, 
jog ir jam nebuvo svetima ta visuotinai paplitusi nuomonė apie primi- 
tyvių tautų laisvą buitį. Bet čia pat seka antras dainos posmas, kūr 
jau pasigirsta kita gaida : 


Amžiai sukako, kaip seniai sako, 
Ir kitaip virto Lietuva : 

Augo didžiūnai, augo galiūnai, 
Žmonės vergijon pakliuvo. 


Šioje vietoje poetas jau kalba apio luominės visuomenės ir ver- 
gijos kilmę iš vidaus gyvenimo raidos. 

Daukantui, kaip matėme, ši mintis svetima ir jis ieškojo bau- 
džiavos šaknų už Lietuvos ribų. Tai aiškėja pirmiausiai iš jo laiško 
Narbutui, kur jis puola vilnietį profesorių Jaroševičių, kalbėjusį apie 
baudžiavą senoje Lietuvoje, kokia esanti šiandieną. Pasak Daukantą, 
tai esanti didžiausia klaida, ir čia pat priduria : « Lenkai mums atnešė 
valdžios oligarchiją ir valstiečių baudžiavą, kas tų dalykų nežino, netu- 


22 Būdas, 7 p. 


S. DAUKANTAS - PIRMAS LIETUVOS ISTORIKAS 17 


Tėtų ir pasakoti tuščių 15 ar 16 a. kronikininkų pasakojimų » 23. Kiti 
baudžiavos nešėjai į Lietuvą ir į jos kaimynus buvo vokiečiai ir kri- 
kščionys, apskritai. Apie tai jis tiesiog ar netiesiog dažnai užsiminė 
savo raštų puslapiuose. Įspūdingai, pav., jis kalba, kaip vokiečiai 
vergė žemaičius juos kurį laiką valdydami. Dar aštriau jis pasisako prieš 
vokiečių prūsų ir latvių — jis juos laiko lietuviais bei žemaičiais — 
pavergimą. «Štai taip vokiečiai, įvardavę lietuvius ir žemaičius parus- 
nėje ir padauguvyje krikščionimis, užėmė jiems varu ir pasala jų 
pilis, valsčius ir turtūs, paliko juos laukuose lydimų plėšti... kurie 
kruviną prakaitą dieną ir naktį braukdami, amžinoje tamsybėje su- 
lyginti su arkliu ir kitu bestija, jiems turėjo vergauti » 2. 

Mūsų tarybiniai istorikai iš panašių krikščionis pliekiančių Dau- 
kanto pareiškimų išveda, kad jis be vokiečių ir šiaip krikščionių 
smerkė dar ir popiežių skatintus žygius prieš lietuvius. Tai daro, pav., 
M. Lukšienė ir J. Žiugžda *. Jei dėl ordino bei krikščionių smerkimo 
nieko negalima prikišti, tai dėl popiežių gretinimo su jais istorinės 
tiesos vardu turėtume protestuoti. Tiesa, Daukantas dažnai atpasakojo 
popiežių bulių, raginusių krikščionis eiti į kryžiaus žygius prieš pagonis 
lietuvius, turinius, bet jis jų nekomentavo. Tai nuostabus susilaiky- 
mas, ko jis kitu atveju nedarė. Matyti, jo tikinčiojo krikščionies 
jausmas sulaikė jį nuo popiežių smerkimo, tad ir nuo bulių komen- 
tavimo. Jei tarybiniai istorikai atidžiai skaitė Daukantą, jie turėjo tai 
pastebėti ir nemaišyti popiežių su jo kcneveikiamais vokiečiais kri- 
kščionimis. 

Pabaigoje pravartu pakalbėti apie Daukanto kūrėjo asmenybę, 
kiek ji aiškėja iš jo istorijų. Iš jų sprendžiant Daukantas turėjo būti 
jausmingas, kupinas entuziazmo žmogus, svajotojas, su lakia ir pla- 
čia vaizduote. Jausmas ir vaizduotė viršijo jo protą ir vadovavo jo 
kūrybai. Suprantama, kodėl jo veikalams trūksta kritiškumo, gilesnio 
šaltinių bei literatūros nagrinėjimo ir blaivaus istorinės tikrovės ver- 
tinimo. Būdamas ne tiek galvotojas, kiek svajotojas, jis sukūrė istori- 
jas, kur mokslas sumišęs su laisva menininko kūryba. Negali sakyti, 
kad jis būtų išradinėjęs faktus. Jis juos ėmė iš šaltinių ir literatūros 
ir, neperkošęs jų per kritikos koštuvą, darė iš jų toli siekiančias išva- 
das. Jis dažnu atveju « papildydavo » juos skaitytojams žavėti ir jiems 
kvėpti tautinės didybės ir meilės jausmą. Tam galui derėjo jo veika- 
Tuose įvesti monologai, k. a. Krivio Krivaičio kalba ar Rimgaudo prieš 
Šiaulių kautynes, ar net žemaičių kunigų, kai jų kraštą Mindaugas 
kryžiuočiams pavedė. 


3 Mūsų Senovė (1922) I, 749 p. 

* Istorija, I, 476 p. 

** Daukantas «pasmerkė Romos popiežiaus talkininkavimą užsienio gro- 
bikazas.>..J. ŽiUGžpa, Liciuvos TSR istorija, I, 435 p. 


18 J. JAKŠTAS 


Trumpai užsimintas Daukanto būdas dar geriau paaiškės sugretin- 
tas su Valančiaus, taip pat istoriko, asmenybe. Kai lyginama Valan- 
čiaus Žemaičių Vyskupystę su Daukanto istorijomis, pastebima didelis 
skirtumas. Valančiaus veikalas yra realaus proto, gyvenimą pažįs- 
tančio ir jį kritiškai vertinančio istoriko darbas. Jis paremtas šalti- 
niais, kritiškai nagrinėjamais. Autorius neleidžia žaisti savo vaizduotei 
ir nenutolsta nuo šaltinių. Kas yra padavimas, legenda, jię tuo ir 
žymi. Pav., garsusis Šiluvos stebuklas jo tariamąja nuosaka atpasa- 
kojamas. Neveltui Valančiaus veikalas, vieno Raseinių apylinkės 
dvarininko išverstas į lenkų kalbą, išleistas Krokuvos mokslų akade- 
mijos. O jam gan palankią prakalbą parašė labai žymus lenkų istori- 
kas St. Smolka. 

Iš Valančiaus ir Daukanto kūrybos sulyginimo aiškėja, kodėl vysku- 
pas nespausdino Žemaitiškos istorijos. Jam ji negalėjo rodytis tikrų 
mokslo veikalu. Yra paplitęs Valančiaus Daukantui sviestas priekai- 
štas: «Ar girtas buvai, kai tai rašei» ? Tegul tas smerkiamas žodis bus 
ir pramanytas, tačiau jis būdingas Valančiaus istoriko kritiškumui. 

Šių dienų laiko perspektyvoje mes negalime būti tokie kritiški 
Daukanto veikalams, kaip Valančius. Turime atminti, kad jis ėmėsi 
rašyti istorijas ne tiek praeičiai pavaizduoti, kiek įkvėpti tėvynainiams 
tautinės didybės ir savigarbos jausmą. Jo laiko paniekintos ir jau kai 
kieno laikytos nykstančios tautos vaizdas įkvėpė jaunam studentui 
mintį parodyti tautiečiams, kad jie nėra jau tokie beverčiai, kokiais 
laikomi. Štai tuo pragmatiniu tikslu Daukantas nuo pat pradžių tapo 
brangus lietuviams ir ne vienam jų pirmomis gimtąja kalba parašy- 
tomis istorijomis žadino tautos meilę. Tuo būdu jis paruošė dirvą 
aušrininkams, nors pats dar nebuvo aušrininkas. Prisimindami jo 
mirties šimtmetines, turime pagerbti jį ne tiek dėl mokslininko, kiek 
dėl literato nuopelnų. Jo istorijos nėra mūsų praeities tyrinėjimų 
vadovais. Bet jos palieka ant istorinio pagrindo sukurtais patriotinės 
literatūros kūriniais. Tad Daukantas tikrai gali būti vadinamas pir- 
muūoju tautinių lietuvių istoriku. 


SMALENSKO KORIDORIUS 
IR 


KAS JAME IVYKO PRIEŠ 450 METŲ TIES ORŠA 


Gen. ST. DIRMANTAS 


A. TRUPUTIS ISTORINĖS GEOGRAFIJOS IR GEOPOLITIKOS 


Naminė geografija. Wikiuosiu, Smalenską visi žinome. Dažnam, 
jau ne Lietuvoje gimusiam, jaunesniam skaitytojui tuojau kils 
klausimai: 0 kas toji, gan lietuviškai skambanti, Orša? ar tai kokia 
mūsų upė? ar miestas? kur ji yra? 

Dauguma senesniosios kartos tautiečių žino. Bet tenka kiek pri- 
minti, paaiškinti, papildyti. Kad ir jaunieji žinotų. 

Man, Lietuvos žemės sūnui, gimusiam ir gyvenusiam tėvynėje dar 
XIX a., skambus vietovardis Orša jau buvo kiek anksčiau žinomas, 
negu apie jį buvau kur perskaitęs, mokykloje išgirdęs, kokiam žemė- 
lapyje užtokęs ar pro tą vietą pravažiavęs. 

Senovės lietuviams Orša dar buvo Lietuvos žemė. Kad ir jos 
pakraštys. Vitebsko palatinato-karvedijos Oršos pavieto žemė buvo 
DLK ribose nuo Gedimino laikų iki pat 1772 m. Todėl net po šimto 
metų rusų vergijos žemaičių bajorai Oršos dar nebuvo pamiršę. 
Be ne pirmoji mano žinia iš naminės geografijos, dabar sakytum, tėvynės 
pažinimo, apie Lietuvos kelius lietė Oršą. Ir dabar prisimenu iš jaunų 
dienų žemaitiškai-lenkišką sklandų posakį: «Koto Vitepska droga 
kiepska, kolo Minska — droga sviūska, a tam gdzie Orša — droga 
ješče gorša ». Tikuosiu, versti netenka. Buvo Lietuvoje ir dar bloges- 
nių kelių, pav., pagal Pinską. Bet po 1569 m. unijos tenai mūsiškiai 
rečiau nukeliaudavo. Jei bent lenkams padėti prieš kazokus ir turkus 
kariauti. O pro Oršą lietuviai traukė Maskvos link nesuskaitomus 
kartus. Seniau — kaip laisvi kariai, vėliau — mokslo bei darbo, 0 po 
1831, 1363, 1940, 1945 metų ir šiomis dienomis — kaip vergai. Pro 
Katyną, Červenę į Maskvą, Vorkutą, Sibirą, Kazakstaną... 


Įdomus gamtos ir žmogaus sudarytų linijų mazgas. 


Plote tarp Oršos-Dubrovnos-Smalensko ir Veližo-Suražiaus-Vite- 
bsko bei Ulos praeina kelios svarbios linijos. (Žr. III lent. Nr. 4). 


20 ST. DIRMANTAS 
M ul Ls — S 


Seniausia jų — tai paskutinio ledyno prieš 50 000 ar 20 000 metų pie- 
tinė riba, 

Trys didžiosios Rytų Europos upės Dauguva, Dniepras ir Volga 
prasideda neaukšiame Valdajų iškilume ir jų ištakos-pradžios randasi 
visai netoli viena nuo kitos. Taip, nuo Dauguvos-Dvinos ištako 
Dvineco ežero iki Volgos pradinių ežerų yra vos keliolikos km atstumas. 
Ten yra ir bendras taškas-mazgas trijų vandenskyrų ar vandentakų 


linijų, kurios skirsto trijų jūrų — Baltijos, Kaspijos ir Juodosios, ar 
kitaip upių: Nemuno ir Dauguvos, Volgos ir Dniepro baseinus. Daugu- 
va bare Veližas-Ula o Dniepras — Smalenskas-Orša abi teka beveik 


lygiagrečiai į PV. Kiek piečiau Ulos Dauguva ima ŠV kryptį Rygon o 
Dniepras nuo Oršos leidžiasi tiesiog į pietus Kijevo link. Sakytam 
rajone tarp upių yTA iškiluma, kurios nugara ir eina vandenskyra daug 
arčiau Dniepro. Nes šis čia jokių žymesnių intakų neturi o tuo tarpu 
Dauguvon inteka apie šimto km ilgio upeliai Kasplia ir Lučesa. 


Didysis Rytų Europos vandens kelias. 


Žiloje ir ne taip žiloje senovėje tolimesnei kelionei pagrindiniai 
keliai būdavo upės- Bet jei tų upių kryptis buvo priešinga keliavimo 
krypčiai, tai upės tapdavo rimta kliūtimi. Ypač kariuomenei bei pir- 
kliams. Tik totoriai ir kitos primityvesnės tautos mokėdavo persikelti 
net per plačiąsias UPeS. Ypač Rytų Europoje dėl stokos akmenų pa- 
stovių tiltų ilgai neturėjome o geležiniai atsirado ir vėlokai — tik 
mano amžiuje. Ilgą laiką Rytų Europoje stambią reikšmę turėjo 
didžiųjų upių ir ežerų Siaurės-Pietų vandens kelias, man nuo jaunų 
dienų žinomas vardu «Iz Variag v Greki». Tai buvo prekybininkų ir 
karių kelias, jungias Balto-Skandijos kraštus su tolimąja pietų Bizan- 
tija ir net dar tolimesne garsiąja Genuja. Jis ėjo nuo Juodųjų jūrų 
Dniepru aukštyn tarp tada beveik neapgyventų stepių iki Kijevo ir 
toliau tarp miškų bei balų iki Oršos ir Smalensko uostų. Prekybinin- 
kas, laimingai nugalėjęs garsiąją kliūtį — skaitlingus Dniepro slenk- 
sčius, ir norėdamas tęsti kelionę nuo sakytų uostų toliau šiaurės 
kryptimi, turėjo Oršoje ar Smalenske prekes iš laivų pakrauti į ve- 
žimus ir, kad ir nepertoliausiai, keliauti skersai vandenskyrą arkliais. 
Čia kelias šakojasi. N orįs patekti Rygon iš Oršos sausuma pasiekdavo 
upelį Lučesą I-ją (seniau Laukesa) ir ja — Dauguvą ties Vitebsku. 
Bet didesnis judėjimas ėjo rytine kelio šaka : nuo Smalensko sausuma 
iki Kasplios, ja — 1 Lovatės upę ir pro Didžiuosius Luūukus į Ilmenio 
ežerą, prie kurio garsusis, tikrai didysai Didysis Naugardas, plačios 
ir turtingos prekybininkų respublikos sostinė. Iš čia Volchovo upe 
bei Ladogos-Nevos ežeru, Neva upe ir Suomių įlanka — Baltija Got- 
lando salos link ar Švedijon, į variagų kraštą, prie Upsalos. Viso šio 
kelio ilgis nuo jūrų iki jūrų a 1500 km, o upių vingiais kiek daugiau. 
Nuo D. Lukų uosto galima buvo pasiekt Suomių įlanką kiek trum- 


SMALENSKO KORIDORIUS 21 


pesniu keliu ; keliasdešimt km sausuma iki upės Maudava ar Mudava * 
(dabar Velikaja), ja iki Pleskuvos-Pinkios-Pskovo ežero ir to paties vardo 
respublikos sostinės-uosto, toliau Peipuso-Peipsi ar rusų pramintu Čudų 
ežeru ir Narvos upe pro to paties vardo miestą su dviem pilim į Suo- 
mių įlanką. 

Reikia atminti, kad anais laikais mūsų upės ir upeliai buvo žy- 
miai vandeningesni. Tokioje Dauguvoje ties Polocku vandens horizon- 
tas laikėsi apie I, 5 m aukščiau negu mūsų laikais. Todėl Polocką pa- 
siekdavo didoki laivai ir net savo herbe jis turėjo laivą buūrinį. 

Prekių apyvarta, sandėliai, muitai, transportas arkliais ir k. 
prie prekybos kelių suteikia turtus ir galią. Todėl prie šio didžiojo upių 
kelio ne vien šiaurės dalyje susikūrė turtingos respublikos, bet ir pieti- 
nėje dalyje jau IX šimtmetyje klestėjo skandinavų-variagų sukur- 
toji didžioji ir galingoji Kijevo Rusės valstybė o pajūriais visa eilė 
turtingų prekybininkų graikų ir genujiečių kolonijų-uostų. Todėl natū- 
ralu, kad šio didkelio viduryje jau XII a. susikūrė valstybės : Polocko 
su miestais Vitebsku, Pinsku ir Minsku bei Smalensko su Orša, Via- 
zma ir Toropecu. 

Šį kelią pirmas kartografavo lietuvio inžinieriaus Gedkanto kole- 
ga prancūzas Viliamas Le Vasseur de Beauplan. Dniepro dalis atvaiz- 
duota pridėtiniam 1613 m. Radvilų-Makovskio DLK žemėlapyje. 


Kita V. - Europos svarbioji susisiekimo linija. 


Beveik statmenai Š-P didžiajam upių keliui per Oršą ir Smalen- 
ską nuo XII iki XX a. ėjo ir svarbią rolę lošė jau ne gamtos, o žmo- 
nių sukurtoji politinė linija-kryptis-ašis: didysis sausumos Vakarų- 
Rytų traktas Vilnius - Maskva ; apie 800 km ilgio. Šiuo sauskeliu ke- 
liauti nekliudė nei Dauguva nei Dniepras, nes jis galėjo eiti šių upių 
vandenskyra. Tikrumoje, vėliau traktas Oršoje persimesdavo į Dniepro 
kairįjį krantą, nes tame pat krante buvo ir Smalenskas. Taigi abi stam- 
bios kelių arterijos kirtosi beveik stačiu kampu Oršos rajone, O vi- 
sas tarpas tarp lygiagrečiai tekančių upių su jų uostais-miestais-tvir- 
tovėmis geopolitikų iš seno tapo pavadintas Smalensko koridorium 
ar Smalensko vartais. Koridorium todėl, kad, kaip ir kiekvienam ko- 
ridoriuje, čia patogu judėti viena kryptimi : Vilnius-Maskva, o užtin- 
kame kliūčių keliauti kita kryptimi-Juodoji jūra-Baltija. 

Dėl tos mazginės padėties koridorius įgavo ne tik svarbią prekybi- 
ne ūkinę reikšmę, bet ir politinę. Ypač po to, kai susiformavo XIV 
it XV amžiuose dvi galybės: Vakaruose DLK o Rytuose DMK. Kas 
valdė koridorių, tas buvo šeimininkas, nes turėjo savo rankose abu 


*) Žr. Čikagoje 1956 m. reprodukuotą žemėlapį REGNI POLOoNIAE BT Du- 
carUS LiTHVANIAE, VOLINIAE ... per F. de Wit, Amstelodami. 


22 ST. DIRMANTAS 


keliu ir prie jų natūraliai gravitūuojančius prisietus plotus-baseinus. To- 
dėl koridorių išlaikyti ir apginti čia buvo pristatyta visa eilė sutvir- 
tintų miestų, pilių, tvirtovių, drūtviečių, gintuvių. 

Kaip kad koridorius buvo mazgas ir raktas abiem didkeliam, taip 
jame stipriausias ir turtingiausias, tada jau iki 80.000 gyventojų išau- 
gęs, storų gynybos mūrų daugiabokštis šešių vartų miestas-uostas- 
tvirtovė Smalenskas buvo lyg citadelė ir bokštas su vartais visai siau- 
rumai. Užvaldyti Smalenską buvo lygu užvaldyti visą koridorių, 0 
per jį didžiulius Rytų Europos plotus ir jų gyvybines arterijas. Iš 
čia tai vaizdingas terminas «Smalensko Vartai». Vienam ar kitam 
varžovui persiveržūus per Smalensko vartus buvo atviras kelias toliau. 
Žr. II lent. Nr. 2 ir žemėlapį I lent. 

Lietuviai jau Gedimino laikais užvaldė pusę koridoriaus su Orša ir 
Vitebsku. Algirdas juo pakartotinai nužygiuodavo iki Maskvos. Bet 
tik Vytautas D. galutinai pajungė Smalensko kunigaikštijos žemes, ir 
tas jam leido sukurti didžiulę imperiją. Nes Kijevas priklausė Lietuvai 
nuo Algirdo laimėjimo prieš totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis 
1362 m., o šiaurinės Pskovo ir D. Naugardo respublikos ir buvo pri- 
verstos paklusti Vytauto galiai. Vytautas D. nustūmė valstybės sieną 
toli Maskvos link į Rytus, net už Viazmos. 1959 m. rusų mokyklinis 
istorinis atlasas Todo, kad 1355-1377 m. Lietuvai priklausė visa Rževo 
apylinkė su Volgos ištakų ežerais. F. de Wit žemėlapy į PR nuo Toro- 
pecų prie Dauguvos pradžios randu vietovę «Ecelesia Vitoldi». Im- 
perija apėmė visą Dauguvos iki Daugpilio ir visą Dniepro baseinus ir 
dalį Volgos baseino. Čia siena ėjo Okos intaku Ugra, pačia Oka, prie 
kurios Kalugos * miestas, apėmė Liubutską ir kirto Upos upę tarp 
Odojevo ir Tulos miesto. Kai kurie žemėlapiai užgriebia net Tulą 
su apylinkėmis. Toliau siena ėjo į Pietus netoli Dono intako Neprid- 
vos, kur 1380 m. Kulikovo lauke kniazius Dmitrijaus Donietis su gedi- 
minaičiais Andrium Kuprotu ir Dmitru Karijotaičiu alias Bobroku 
sutriuškino chano Mamajaus kariauną ir tuo pačiu pradėjo nusikratinėti 
totorių jungo ir veržtis į Vakarus — spausti Lietuvą. Tuo tarpu 
Mamajaus sąjungininkas, kitas Gediminaitis, Jogaila, nors prižadėjęs 
padėti ir atžygiavęs šimtą mylelių ir beliko tik vienos dienos žygio 
atstumas, — bet likiminin mūšin nestojo. Neva dėl tikybinių skru- 
pūlų... Neatvykome pagelbon nė 1472 m. prie Okos. Panašiai ir 
Achmetas nesūsilaukė mūsų karių 1480 m., kai įvyko prie Ugros jo 
ir Maskvos kariuomenių « didysai stovėjimas» (stojanie). Taigi tris 
kartus apvylėme. O 1480 m. Maskva nusikratė totorių jūngo... 

Du kariniai traktai vedė iš sostinės į Rytus. Vienas per Svy- 


(*) Kai 1914 m. rudenį porą savaičiu ruošiaus Kalugoje su artil. brigada 
išvykti frontan į Rytprūsius, gerai prisimenu, miesto gyventojai kitą miesto 
dalį už upės vadindavo «na litovskoj storone » t. v. lietuvjų pusėjo. 


SMALENSKO KORIDORIUS 23 


rius, Pastovius, Polocką, Nevelį, Didž. Lukus, Toropecą, Rževą į 
Tverį. Su atšakomis į Šiaurę: nuo Nevelio į Pskovą ir nuo D. Lukų į 
D. Naugardą. Kitas — per Ašmeną, Kriavą, Molodečną, Minską, Bo- 
risovą, Bobrą, Oršą, Dubrovną, Smalenską, Dorogobužą, Viazmą, 
Možaiską per Poklonnaja Gorą Maskvos Kremliun. 

Šiame kelyje išgarsėjo Vėdroša (1500), Orša (1514 ir 1564), Ula 
(1564, 15638), Časnikai (1564, 1567, 1568, 1530), Dorogobužas, Klušinas 
(1610), Borodino (1812) ir daug kitų mūšiaviečių. 

Pradžioje dėl koridoriaus tarpusavyje varžėsi rytiniai slavai. 
Vėliau skersai jį žygiuodavo ir vandens didkelį užvaldė vikingai- 
variagai, o nuo XIII a. per jį toli prasiveržė lietuviai. Šiuo didžiai kru- 
vinu keliu amžių slinktyje žygiavo rytų link kariaunos Gedimino, Al- 
girdo, Vytauto, Kazimiero, Aleksandro, Žygimantų vedamos jų pačių 
ar etmonų Bielių, Kiškų, Ostrogiškio, kelių Radvilų, Žolkievskio, 
kelių Katkų-Chodkevičių, Sanguškų, Palubinskio, Gosievskio, Pacų, 
Sapiegų ir kitų. 

Priešinga kryptimi, Smalensko link ir toliau į Vakarus varinėjo 
savo ordas Maskvos viešpačiai — Tvanai, Vosyliai, Aleksėjai po vada 
Bulhakovų, Golicų, Šuiskių, Chovanskių, Prozorovskių, Serebrianų, 
Ščenių, Suvorovų, Chruščovų o labai dažnai totorių, vokiečių, švedų 
ir kitokių nerusų vadų. Taip, pav. 1633/4 metais ties Smalensku greta 
vieno ruso randame tokias Maskvos vadų pavardes: Damm, Jacobi, 
Matisson, Lesley, Charles d? Ebert. O atmintinam ją 1654/5 metų žy- 
giui, kai buvo paimti Vilnius, Kaunas ir Gardinas vadovavo Uruskan- 
murza-Čerkaskij. Jau tretysis šia pavarde totorių kilmės karvedys. 

Tuo pačiu traktu paliaubų ir taikos metu be pirklių abiem kryp- 
tim keliaudavo tartis įgalioti derybininkai, pasiuntiniai su laiškais, 
turtingomis dovanomis, lydimi didžiuliais taborais su keliais šim- 
tais žmonių. Kartais keliaudavo ir valdovinės nuotakos ryšius ir taiką 
nevisada sėkmingai sustiprinti. 


Gėdingi žygdarbiai. Kariauta-kovota pagal anų laikų įpročius gana 
garbingai. Daug kraujo pralieta. Betgi tam ir yra kariai, kad esant reika- 
lui lietųsi jų kraujas. Pasitaikydavo ir žiaurumų. Taip, Gudijoje susitepė 
lenkų etmonas, garsus Tarnovskis, išžudęs apie pusantro šimto belaisvių. 
Bet šlykščiausia tame ruože nekalto kraujo praliejimo vieta atsirado tik 
mūsų XX-am amžiuje. Tai KaTYNAS. Jis visai netoli nuo Smalensko į 
Vakarus. Čia kruvinas tarptautinis, Hitleriui lygus kriminalistas, masių 
žudikas komunistų vadas Stalinas, XX-jo amžiaus Maskvos raudonas 
viešpats, išskerdė kelioliką tūkstančių be mūšio surankiotų Hitlerio sumuš- 
tos lenkų armijos karininkų. Tai šaltai, komunist'iškai suplanuotas geno- 
cido aktas sunaikinti tautos patriotišką elementą — karininkus. Spren- 
džiant iš pavardžių, nužudytųjų tarpe buvo kiek ir Vilniaus krašto lietu- 
vių. 

Antroji rusų komunistų gėdos vieta, pasauliui mažiau žinoma negu 
Katynas ar Lidice, tai į rytus nuo Minsko vietovė iš seno žinoma vardu 
Ihumenis. Komunistų ji pavadinta Červenė. Čia 1941. VI. 26-27 rusų 


24 ST. DIRMANTAS 


buvo išžudyta pora tūkstančių suimtųjų gudų, lenkų, lietuvių. Juos bolše- 
vikai savo nuo 1919 m. įpročiu be jokio karo buvo surankioję okupavus 
Lietuvą ir Gudiją. Be jokio teismo, vien enkavedistų nuožiūra. Neva kaip 
< liaudies priešus ». Karui prasidėjus, juos iš kalėjimų pėsčius varė Rusi- 
jos «rojaus » gilumon. Vokiečių vejami, kad patiems būtų lengviau pabėgti, 
rūsai nutarė juos visus, moteris ir vyrus «< likviduoti». Pradžioje šaudė. 
iš pistoletų pakaušin visus apsilpusius, nepaeinančius, atsiliekančius, 0 
vėliau nakčia supyškino visą vorą iš kulkosvydžių. Net sargybiniai nuken- 
tėjo. Tik mažam skaičiui laimingųjų pavyko patamsėje tarp lavonų ir su- 
žeistų išlikti gyviems tame pragare ir išsislapstyti čia pat prie kelio buvu- 
siam miške. Vokiečių apklausinėti ir grįžę Lietuvon, jie papasakojo ir 
aprašė tą, Stalino ištikimų budelių įvykdytą, pasibaisėtiną masakrą- 
skerdynę. Kai kurie išlikę iki šiai dienai gyvena laisvame pasaulyje mūsų 
tarpe ir yra gyvi liudininkai to bestiališko komunistų darbo. Apie šį geno- 
cido nusižengimą plačiau yra parašyta: Plk. J. PETRUIČIO, Kaip jie mus 
sušaudė (lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis), plk. J. Tumo, Bolševikų 
kalėjimuose ir Červenės Žudynėse (Karys, 1957, devyniuose sąsiuviniuose, 
nuo vasario iki gruodžio m.) ir Lietuvių Enciklopedijoje, IV, 174. 


Koridoriaus ir trakto reikšmė eina mažyn. 


Po lemtingų mūsų istorijai 1385 metų, Jogailai nukeliavus į Kro- 
kuvą, sumažėjo valdovo interesas rūpintis ir ginti rytines Žemes 
už koridoriaus. Ir atstumas iš Krokuvos žymiai padidėjo. Bepigu 
buvo lenkų 50-ai vėliavų per kelias dienas pasiekti Žalgirio laukus. 
Sunkiau Smalenską, Klušiną, Kremlių, Tušiną ... Genialusis Vytau- 
tas dar sugebėjo. 1399 pralaimėjęs ties Vorskla, išlošė Žalgirio grum- 
tynes ir po kelių metų į Juodąją jūrą įjojo ... Bet jo įpėdiniai-brolis, 
vėliau Švitrigaila, Kazimieras, Aleksandras jau netesėjo. Kiek geriau 
sekėsi Žygimantui. Jogailaičiai paėmė kitą kryptį — i pietų vakarus. 
Pasiekė net Adrijos jūrą (žr. I lent.). Paskutiniam Gediminaičiui 
sekėsi dar sunkiau. Lietuvos bajorai jau nuo lenkų buvo išmokę- 
vietoje kariauti — seimuoti. Klasiškas tam įrodymas 1562 «raitas sei- 
mas» stovykloje ties Vitebsku ir jų lauda — ultimatumas. Žygi- 
mantui Augustui pavyko be kraujo praliejimo vien tik karine demon- 
stracija tam tikram laikui užkirsti Maskvai prakirsti koridorių prie 
Baltijos uostų. Bet jo žygis į Rytus pasiekė tik Radoškavičius ... ir 
čia užgeso. 

Po Liublino unijos, Krokuvai ir Vilniui nustojus būti tikromis sos- 
tinėmis o dvilypės Respublikos aktualia sostine tapus Varšuvai, 
Maskvos-Vilniaus ašis ir kelias nuo Minsko pasuko tiesiai Varšuvon 
pro Liet. Brastą. Po Andrušavo ir sudarius «+ amžinąją taiką » karai 
čia iki 1772 išnyko ir koridoriaus ruožas nustojo dalies savo taktinės 
ir strateginės reikšmės. 

Jei Napoleonas dar žygiavo keliu Vilnius-Maskva, palyginti, 
siauroku ruožu, tai Hitleris jau smogė trimis pagrindinėmis kryptimis : 


SMALENSKO KORIDORIUS 25 


Tilžė-Kaunas-Leningradas, pagrindine — Varšuva-Balstogė-Orša-Smalen- 
skas-Maskva ir Lvivas-Kijevas bei toliau į Dono platybes, Ukrainą, ir 
Kaukazą. Pirmasis Pasaulinis karas koridoriaus visai nepasiekė. Ka- 
rinės operacijos žymia dalimi tapo nukeltos į jūras ir orą. Kariuomenės 
jau dabar nežygiuoja arklių bei žmonių kojomis 0 geležinkeliais, 
automobiliais ir lėktuvais. Gi atominių bombų ir sprausminių raketų 
amžiuje karių vietoje oru skraidys žudančios milžiniškos galios atomi- 
niai užtaisai. Dideliam karui mūsų koridorius nustojo būti. Žr. II-III 
lent. Nr. 3 ir. 5. 

Pamažu sunyko ir garsiojo vandens didkelio reikšmė. Atsirado 
naujos kliūtys — pietuose turkai, totoriai, Zaporožės kazokai. Šiau- 
rėje — žlugus pirklių respublikoms, įsiviešpatavo Maskva ir Švedija, 
o vidurio dalį ilgai valdė Lietuva ir Lenkija. Prekyba tokiose sąly- 
gose apmirė. Su laiku ir upės nuseko. Pristatinėta tiltų, plentų, gele- 
žinkelių. Pagaliau tolimesnių kelionių pačios susisiekimo priemonės 
atsiplėšė nuo vandens ir žemės ir pakilo į oro platybes. Tik II-jo Pasau- 
linio karo Stalino gynybos linija dar sekė nuo Kijevo Dniepru ir toliau 
upėmis iki Pleskuvos-Pskovo bei Peipuso ežerų iki Narvos ir Suomių 
įlankos. Ji buvo pralaužta centrinėje dalyje koridoriaus kryptimi, bare 
Vitebskas-Orša-Mogilevas. 1795 m. išnyko Rytų Europoje ir valsty- 
binės sienos. Jos vėl atsirado po I-jo Pasaulinio karo. Bet neilgam : 
II-as Globalinis karas jas vėl panaikino. 

Taigi didžiausią rolę koridorius karinėje srityje lošė XIV, XV, XVI 
ir XVII šimtmečiais. XVIII a. juo nepasinaudojo net švedų Karolis 
XII Didžiojo Šiaurės karo metu. Užtat Napoleono 1812 m. žygyje 
Maskvon ir atgal Vilnius-Maskva traktas buvo smarkiai ištryptas ir 
sukruvintas, o dėl Smalensko vartų ėjusios karštos kautynės. Jas kraujo 
ir kritusių kiekiu pralenkė tik prieš pat Možaiską garsaus vardo Boro- 
dino mūšiavietė. Kryptimi atgal visas trakto ruožas buvo ne tiek krau- 
ju nušlakstytas, kaip nusėtas iki pat Vilniaus sušalusių karių ir žirgų 
lavonais. Tenka dar paminėti Borisovą ir netoli jo Studianką, kur 
šalčių metu besikeliant per Bereziną nuskendo, sušalo ar kitaip žuvo 
keliolika tūkstančių žmonių. 

Gyventojai koridoriaus rajone amžių slinktyje gerokai kei- 
tėsi. I-II mūsų eros šimtmetyje čia neva gyveno paslaptingi, tik iš 
vardo težinomi, narbonai. Dideli vėlesnių laikų iki VII a. tautų 
persigrupavimai šio rajono nepalietė. Avarai, gunai, kazarai, bolgarai, 
ostgotai o vėliau pečenėgai, polovcai (pagaliau totoriai) keliavo iš 
rytų į vakarus daugiau į pietūs, žemiau 50 paralelės. Kurį laiką korido- 
riaus rajone iki XIV ar net XV a. ir kiek į pietų-rytus gyveno aisčių- 
baltų kiltis t. v. rytiniai galindai. Jie žinomi rusų metraštininkams 
vardu « Litovskoje plemja goliadj », « goljažję plemja ».  Pra- 
džioje slavų koridoriuje nebuvo : jie laikėsi kiek daugiau į pietus. 
Abu tie faktai dabarties slavų istorikų ir archeologų stengiamasi nu- 
tylėti. Rytinių galindų vakarų kaimynais pietuose buvo jotviai- 


26 ST. DIRMANTAS 


jotvingiai ošiauriau —aukštaičiai. Nuo v. galindų daugiau į rytus gyveno 
rytinių suomių-ugrų kiltys: meria, muroma, meščera, mordva, če- 
remisai (kitaip mariai) ir k. Dešimtame amžiuje Kamos žiotyse įsi- 
kūrė Volgos bulgarai o kiek vėliau ir truputį į šiaurę, aukščiau prie 
Volgos — Kazanės totoriai. Slavai čia atslinko iš pietų-vakarų. Nor- 
manams-variagams kolonizavus vandens didkelį ir suorganizavus 
Kijevo Rusės valstybę, aisčiai-baltai buvo perskelti, o pagal Dnieprą, 
Dauguvos aukštupį, Lovatę ir Volehovą paplito rytiniai slavai : šiau- 
Tėje — krieviai ar krivičiai, į p-v — dregovičiai ar drevlianai, pietuo- 
se — radimičiai 0 rytuose — viatičiai. Kijevo Rusės slavams susi- 
skaldžius, vakarinė koridoriaus dalis įėjo Polocko 0 rytinė — Smalen- 
sko kunigaikštijon. Prasidėjo iki šiol vykstąs lietuvių-latvių slavė- 
jimo procesas. 

Atgimstant tautinei sąmonei, savaime kilo etnogenezės klausimas. 
Jau inž. T. Narbutas tą klausimą nagrinėjo savo devynių tomų vei- 
kale. Lyginant XIX a. lietuvių apgyventus plotus su milžiniškais plo- 
tais lietuvių sukurtos ir jų vardu pavadintos valstybės, savaime pradėta 
galvoti, kad gal senovėje lietuvių plačiau gyventa. Po inžinieriaus šį 
klausimą tyrinėjo lietuviai medicinos daktarai: Pietaris, Šliupas, 
Basanavičius. Prirašyta tomų tomai, klaidžiota ir dar klaidžiojama 
po visą Europą ir Mažąją Aziją. Bet tik kalbininkas K. Būga moksliš- 
kai įtikinančiai nušvietė įdomų klausimą, kaip plačiai aisčių gentys 
buvo įsikūrusios aplink dabartinį savo centrą. Nes tik filologų ir 
archeologų rankose yra šios, lig šiol pusiau paslapties, raktas. Dau- 
giausiai padeda išaiškinti toponomastika. Ypač upėvardžiai. K. Būga 
moksliškai ištyręs daugybę vietovardžių aistiškos kilmės rado buv. 
gubernijose: Minsko 41, Smalensko 38, Vitebsko 22, Mogiliavo 7. 
Rytiniai galindai koridoriaus rajone XV a. nutautėjo, išnyko. Pali- 
ko mažiau pėdsakų, negu kovose išnaikinti jotvingiai-sūduviai. Vie- 
nok iki šių dienų išliko net ne specialistui lietuviškai skambantieji 
jų kadaise gyventų vietų upėvardžiai — Nara, Drutė, Protva, Ula, 
Upa, Narva, Laukesa (Lučesa, Lučica) ir k. ir miestovardžiai : Medinė, 
Katynas, Možaiskas, Suražas, Tverė, Viazma ir k. Sunkumą sudaro 
grąžinti pasikeitusiam vietovardžiui jo pirminę lytį. Pav., rodos nieko 
aistiško nėra dabartiniam Polocke, kurį gudai iki šiol vadina Pola- 
cak ar Palacak. Guli jis prie upelio latvišku vardu Palta (srovė), latga- 
liškai Polota. Vardas taip buvo keičiamas : Paltesk, Polotesk, Pclo- 
tsk, Polock. Panašiai : upė Drutė, miestas Drutesk, Drutsk, Druck ; 
upė Sluča, miestas Slučesk, Slučsk, Sluck; Menesk-Miensk, Mensk, 
Minsk. 

Kalbininkų K. Būgos, P. Būtėno ir kitų išvedžiojimus patvirtina 
naujausi tarptautiniai pripažintos pirmaujančios archeologijos ir et- 
nologijos specialistės Dr. Marijos Alseikaitės-Gimbutienės tyrinėjimų 
rezultatai. Štai jos sudarytas žemėlapis, vaizduojąs baltų-aisčių tautų 
grupės gyvenamus plotus ankstyvajame geležies amžiuje (apie 500 


SMALENSKO KORIDORIUS 27 


metų prieš Kristų), t. y. dar prieš slavų veržimąsi į Pripėties ir vidu- 
riniojo Dniepro upyną (nuo pat Kijevo į šiaure). Iš žemėlapio matome, 
kad visas Smalensko koridoriaus rajonas tada buvo apgyventas « Juk- 
novo» (tokia vietovė į š nuo Polocko) baltų grupės pasižymėjusios 
«lygaus paviršiaus keramika ». Ši grupė labai artima Nr 6 « bruožė- 
tosios keramikos » grupei, kuri sietina su lietuvių, žiemgalių, sėlių ir 
latgalių protaute. Nesvetima jai ir Nr 9 Milogrado grupė. Bet šioje jau 
II-I amžiais pasirodo baltų kultūrai svetimų tipų kapai ir sodybos. 
Tai pirmosios ankstybiausios slavų ekspansijos į šiaurę žymės. Žr. 
XII lent. 

Tarp vietinių gyventojų įsikūrę atėjūnai-kolonistai neretai senų 
vietovardžių nekeičia, neperdirbinėja, 0 iš naujo savotiškai pavadina. 
Kartais seni žemėlapiai ar dokumentai leidžia susekti buvusį anksčiau 
vardą. Taip, pav., prie dabartinio Pskovo, seniau Pliskuvos ar Ple- 
skuvos ežero inteka dabar upė vardu Velikaja (reiškia Didžioji) o seni 
duomenys rodo, kad tos upės vardas anksčiau buvo aistiškas : Mudava 
ar Maudava. Visokie miestavardžiai su rusiška pradžia « Novo » t. y. 
naujas pav. Novoaleksandrovsk, Novonikolajevsk, Novogeorgijevsk, 
Novorosijsk ir visi Novgorodai pav., Nižnij N., Velikij N., N. Volyn- 
skij, N. Seversk, Novogrod (į ŠV nuo Lomžos ties Narva-Narevu), 
mūsų Naugardukas (o iš dalies Kudirkos Naumiestis, seniau nuo 
įkūrėjo kar. Vladislovo jo vardu pramintas) — visi beveik šimtu nuo- 
šimčių liudija, esą įkurti ne senų gyventojų, onaujai atvykusių atėjūnų- 
kolonistų. Lig šiol D. Naugardo srityje esamieji milžinkapiai ir pylimai 
gyventojų yra vadinami «litovki » ar Litovskija mogily. Archeologai 
pačiam koridoriuje ir į V, o ypač į Š nuo jo, randa t. v. ilgų kurganų 
— pailgų piliakalnių kultūrą. Slavų ekspansija ėjo rytų ir ypatingai 
ŠR kryptimi, Volgos viršupio link. Vien iš pirmųjų rusų kolonijų šioje 
srityje ir buvo nerusiško vardo Maskva prie to paties pavadinimo upės. 

Su laiku rytiniai slavai susimetė į tris grupes: vielikorosų (vė- 
liau rusų) ŠR-se, vakaruose DLK-je gudų ar bielorosų ir vėliausiai 
pietuose susiformavo kazokų, ukrainiečių ar malorosų dabar jau tau- 
tos. Smalenskas buvo Russia Alba srityje. Šis miestas jau iš seno suru- 
sėjęs, 0 jo apylinkės baigiamos rusinti. Smolenskėnai, spėju, suvir- 
škino rytinius galindus, o polotėnai ar poločanai gerokai pastūmėjo 
į V aukštaičius bei jotvingius-net pasiekė jų sostinę Drohičiną. Gi abi- 
pus Pripėties vidurio dalinai jotvingių žemėje susiformavo Turovo- 
Pinsko (Pinesko) kunigaikštija. 

XV a. panaikinus sritines kunigaikštijas ir sudarius jų vietoje 
administracines sritis vardu «žemė», Smalensko koridoriaus plotai 
įėjo į Vitebsko žemę su miestais Kopys, Druckas, Orša, Dubrovnąa, 
Siena, Vitebskas, Veližius, Usviate. Viskas tarp Šklovo pietuose ir 
D. Lukų šiaurėje. 

Kalbų, tautų, tikybų ir valstybių sienos ruože Vilnius-Maskva buvo 
neryškios ir nepastovios. Žemės daug, gyventojų retai, tautinė sąmonė 


28 ST. DIRMANTAS 


neišsivysčius. Reikalavimai nedideli. Visiems užteko paprastų gėrybių 
gyvybei palaikyti. Sugyventa neblogai, taikiai maišytasi. Todėl nie- 
kam lik šiol nepavyko tiksliai šitame rajone išvesti-nubraižyti ribų 
tarp kalbų, tautybių ir vakarų bei maskvinės kultūros. Nes tos ri- 
bos čia sunkiai susekamos. Kiek ryškiau pasižymėjo tikybiniai skir- 
tumai. Krikščionybė šiame rajone pradėjo plisti iš Bizantijos XI a. 
Bet vėliau visiems gūudams patekus į DLK-ją, pradėjo atsirasti, ypač 
žemvaldžių-bajorų tarpe ir tarp jų pavaldinių nemažai katalikų. Vė- 
liau gi buvo įvesta tarpinė tarp pravoslavų ir katalikų unijos bažnyčia. 
Bažnytinė unija turėjo liaudyje daug pasekėjų, bet Katrės II ukazuų 
ji buvo panaikinta, ir jos šalininkai jėga buvo priversti tapti pravosla- 
vais. Smalenske buvo įsteigta net katalikų vyskupija ir čia bei Polocke 
įsikūrė ir Katrės TI-ios globoje ilgiausiai išsilaikė jėzuitai. Pragarsėjo jų 
akademija Polocke. Tai toliausias Europos rytuose veikęs katalikybės 
postas. Visgi vyravo pravoslavų tikyba. Dėl vyraujančios tikybos gy- 
ventojai buvo linkę Maskvos pusėn. Tik diduomenė ir bajorija, kad ir 
pravoslavai, gudai ar ukrainiečiai, dėl humaniškesnio DLK, palygi- 
nus su Maskva, režimo, save laikė litvinais ir buvo ištikimi DLK-jos 
patriotai. Jau Vytautui D. pakartotinai teko malšinti smalenskėnus. 
Visai rimtas sukilimas čia įvyko 1440 m. Todėl kritišku momentu 
čia buvo nesunku suorganizuoti sąmokslą Lietuvos ar Maskvos naudai : 
atsirasdavo vienos ar kitos galybės šalininkų pasiruošusių rizikuoti. 

Visokios sienos, kaip didžiųjų karų frontai, čia eidavo vis meridiano 
kryptimi. P. Būtėnas teigia, kad savo laiku, rytiniams galindams bai- 
giant nykti, aisčių-baltų ir rytinių slavų kalboskyros linija ėjo maždaug 
prisilaikant vandens didkelio. Įdomu, kad pačioje šiaurėje turime baltų 
vardu upę ir miestą Narvą, piečiau upę Pliusą, toliau minėtą aukš- 
čiau Maudavą, pro Polocką, Lučesą (Laukesą), į rytus nuo Minsko 
iki Kalno-Kolno š. Pripėties krante prie pat "Turovo miesto, 

Kas įdomaujasi šiais klausimais ir kam sunkiai prieinami veikalai 
K. Būgos, K. STALšANO (Latviešų un lietuviešų austrumų apgabalu 
likteni, Chicago 1958), M. J. GRINBLAT (K voprosu ob učastii litovcev 
v etnogenezė bielorusov), ar P. BūŪTĖNO, — tepasiskaito BR. KvVIKLIO 
Mūsų Lietuva, I t. 519 p.: Baltų tautų pėdsakai Gudijoje, ar Kario 
1956 ir 1957 sąsiuvinius. 

Valstybinės sienos koridoriuje ir bendrai ruože Vilnius-Maskva 
būdavo nepastovios, (žr. žemėlapį Nr 1, lent. I) Polocko ir Smalensko 
kunigaikštijų siena kirto koridorių nuo Oršos ŠR kryptimi. Polocką 
lietuviai pasiekdavo jau XII a. pabaigoje, o XIII a. jis pateko Lietu- 
vos valdžion ir joje išbuvo, su pertrauka 1563-1579 metų, iki 1772. 
Daug kartų buvo Maskvos apgultas, bet vis išsilaikydavo. Tai turtingas 
Lietuvos prekybos miestas. Gediminas jau buvo užvaldęs Oršą ir Viteb- 
ską. Vytauto D. laikais 1403 m. Lietuvos siena pasiekė Maskvos upės 
ištaką paliai Možaiską, bet nuo pradžios XVI a. pradėjo trauktis vaka- 
rop. Ir siena nuolat svyravo retai kada pasistumiant atgal į rytus. 


SMALENSKO KORIDORIUS 29 


1lgesnį laiką 1667-1772 m. siena skrodė koridorių pusiau : Smalenskas 
Maskvai, Orša, Vitebskas ir Veližas — Lietuvai. 1772 m. Orša, Viteb- 
skas ir Mogilevas (Gedimino riba) pateko Rusijai o po dvidešimt metų 
siena pasistūmėjo dar į vakarus iki linijos Daugpilis - Tverečius- 
Pastojai (Pastoviai) - Naročo ež.- Molodečna - Nesvyžius. Kad po 
poros tik metų prieitų liniją Kaunas-Gardinas - Lt. Brasta. Bet 
Nemunu siena jau ėjo ne tarp Lietuvos ir Rusijos, o tarp Rusijos ir 
Vokietijos. Užnemunę išskyrus, visi buvę po Liublino unijos DLK plotai 
pateko DMK įpėdinei — Rusijos imperijai. O po Napoleono karų 
— ir Suvalkija. 


Vėlyvesnė ašies istorija ir naujas koridorius. 


Politinės ašies Vilnius-Maskva rytinis punktas visai nutrūko, 
Rusijos Petrui I-jam perkėlus sostinę iš Maskvos į Sankt Petersburgą. 
Bet strateginė ašis, kaip įrodė Napoleono ir Hitlerio žygiai, pasiliko 
iki mūsų dienų. Nes tai trumpiausias kelias tarp priešingų Vakarų ir 
komunistinio pasaulių. XVIII ir XIX a. susidarė politinė ašis Petra- 
pilis-Vilnius-Varšūva. Komunistams grąžinus Rusijos sostinę į Ma- 
skvą, o Vilniui patekus Lenkijon, politinė ašis Vilnius-Maskva visai 
išnyko. Jos vietoje atsirado ryšiai Maskva-Kaunas, Maskva-Ryga, 
Maskva-Varšuva. 

I-jo Pasaulio karo pabaigoje lenkai Rygoje 1921 m. pretendavo 
atsiekti 1772 m. Žečpospolitos sieną. Bet derybose rezignavo, nusileido 
ir sutiko su linija Drisa-Dokšičiai-Neries viršupis-Radaškavičiai-Ra- 
kovas-Negoreloje (į vakarus nuo Minsko) — Nesvyžius-Siniavka- 
Davidgrodek (viskas lenkų pusėje). 

Tokia tai buvo 1920-1940 metų riba tarp komunistinio ir Vakarų 
pasaulio. Ji suskaldė gudų tautą: mažesnioji dalis pateko Lenkijai. 
Po II-jo Pasaulinio karo t. v. siena tarp « Bielaruskoj SSR » ir Didru- 
sijos Maskvos buvo nutiesta Smalensko koridorium maždaug prisilai- 
kant Lietuvos ir Maskvos sienų nustatytos 1667 m. Andrušavo taikos 
sutartim. Dabartinės Gudijos pietinė siena eina ir prisilaikant poliub- 
lininės DLK pietinės sienos. Pripėties vidurupis įeina Gudijos, vir- 
šupis — Lenkijos, o žiočių apylinkės — Ukrainos SSR plotuosna. 

Rytų Europoje po I-jo Pasaulinio karo be Gdansko koridoriaus 
Rygos taikos sutartim Lietuvos žemėse po Želigovskio smurto atsi- 
rado dar koridorius Slanimas-Lyda-Vilnius-Drisa (prie Dauguvos). 
Išsilaikė neilgai. Šiuo savo koridorium lenkai: a pasiekė Dauguvą ir 
dalį 1772 m. sienos, b atkirto tiesioginį ryšį tarp Lietuvos ir Rusijos 
teritorijų, < tikėjosi atnaujinti bei sustiprinti savo įtaką ir santykius 
su Latgalijos prolenkiškais elementais — katalikais ir dvarininkais, 
d su laiku prisijangti bent t. v. Inflanty Polskie (kitą dalį vadindavo 
cudze — Svetimi). Nors tikrumoje Inflantai buvo DLK ir Karūnos 
kondominijumas. 


30 ST. DIRMANTAS 


Pagrindinis gi lenkų siekis buvo šis: suėjus glaudesnin kontak- 
tan su Latvijos Respublika ir įgijus daugiau įtakos, spaudimu į 
latvius ūkiniai pakenkti (tranzitas), apsupti ir įjungti savo įtakon 
nepriklausomą Lietuvos Respubliką. 


B. ĮVYKIAI SMALENSKO KORIDORIUJE PRIEŠ 450 METŲ 


Nelaiminga XVI šimtmečio pradžia. Kaip daugelis kitų, taip ir 
XVI amžius mums prasidėjo nelaimingai. Po Vėdrošos pralošos Žygi- 
manto Senio tada dar neseno viešpatavimo laikais tarp 1500 ir 1508 m. 
DMK atkariavo ir kitais būdais prisijungė plačias DLK rytines žemes. 
Net Dnieprą prieš Brahiną ties Liubeča buvo peržengusi. (Žr. žemėlapį 
nr. 1, lent. T). Nustojome beveik vieno trečdalio teritorijos. Daugiau- 
siai Vytauto laimėtos. Mūsų buvo gana nerangiai rūuoštasi revanšui. 
Didikai ir bajorai nenorėjo nei kariauti, nei pinigų kariuomenei pasam- 
dyti duoti. DMK-štis Vosylius Ivanovičius smogė anksčiau ir, aiškų, 
turėdamas iniciatyvą ir kariauną, nužygiavo toli priekin: 1507 m. 
pasiekė Berezinos krantus. Tą gamtos ribą Maskva tada laikė jų teisinga 
etnografine ir istorine siena. Toliau šios upės ji tada nesiekė. Tik 
1508 m. lietuvių-lenkų kariuomenė nužygiavo vaduoti apgultą Oršą. 
Bet tais metais sprendžiamasai mūšis neįvyko, nes maskvėnai skubiai 
pasitraukė nuo Oršos. Spalių mėn. 8 d. buvo sudaryta neva taika, 
principu : « kiekvienas lieka prie užimamųjų valdų ». Maskvėnų trum- 
pesniu formulavimu : «koždyj pri svojom ». 


Nustojome Smalensko. Geriau pasiruošęs karui, suėjęs kontaktan 
su imperatorium Maksimilijonu ir Kryžiuočių ordinu, prisisamdęs 
artilerininkų ir tvirtovėms imti inžinierių, prisipirkęs ginklų, Vosylius 
sulaužė taiką pretekstu — neva Lietuva pakurstė totorius nusiaubti 
Maskoliją. Apgulė Smalenską ir, iš Lietuvos pabėgusiam išdavikui M. 
Glinskiui suorganizavus pilyje-mieste išdavimą, įsiveržė 1514. VII. 30. 
Mat. gynėjas Salogubas, sužinojęs apie sąmokslą, supasavo, pradėjo 
derybas ir įsileido maskvėnų dalinį, vadovaujamą « Danylos Ščenia ». 
Salogubas buvo saviškių teistas, ir jam nukirsdinta galva. Greit, nes 
jau rugpiūčio mėn. viduryje iš Vilniaus išskubėjo lietuvių ir lenkų 
kariuomenės tikslu kuo skubiausiai atsiimti šią raktinę tvirtovę- 
uostą, vartus į DLK. 


Kariuomenė ir vadai. Marga buvo toji kariauna. Jos branduolys —- 
pašauktieji DLK didikai ir bajorai su « žemės tarnybos » privalomais 
kariais. Jų buvo apie 16 000. Lenkijos šlėkta neatvyko, nes nebuvo 
pašaukta. O šaukiama nebuvo todėl, kad buvo įpareigota kovoti tik 
savo valstybės ribose. O kad ir šaukiama savo krašto ginti, jau buvo 
įpratusi nepaklusti, nestoti. Iš Lenkijos atvyko tik neskaitlingi valdovui 


SMALENSKO KORIDORIUS 31 


palankesni didikai su savo početais. Jų buvo du ar du su puse 
tūkstančių. Paties valdovo ir viešojo lenkų iždo lėšomis samdytės 
kariuomenės atžygiavo apie 14 000. Pėstijos buvo 3 000 ir gana gausi 
lauko artilerija. Nėra abejonės, kad dalyvavo ir Lietuvos totoriai. 
Viso buvo apie 35 000 karių. Geriausiai ginkluoti ir kovoti pripratę 
buvo Lenkijos samdytieji 6. v. tarnybiniai-« služebni ». Tai sunkieji 
raitininkai ginkluoti ilgomis sunkiomis ietimis-« kopijomis ». Iš jų kiek 
vėliau išsivystė garsieji huzarai. Daug buvo lengvosios raitijos — 
samdytų vengrų bei serbų, kuriuos tada vadindavo racais. Jau 
M. Glinskis ties Klecku 1506 m. naudojosi savo samdytų racų daliniu. 
Po laimėjimo prieš totorius ties Klecku ir 1512 m. ties Visnioveu- 
Lapušna abiejų kariuomenių nuotaika buvo gera. 

Žygimantas, atžygiavęs iš Vilniaus per Minską iki Borisovo, čia 
su 4000 karių apsaugai pasiliko laukti pasekmių slaptų derybų su 
M. Glinskių, kuris nepatenkintas, kad Vosylius nedavė jam valdyti 
jo pastangomis laimėto Smalensko, buvo iš eilės pasiryžęs išduoti savo 
naują viešpatį Vosylių ir persimesti atgal, grįžti po DLK-čio valdžia. 
Bet slapti jo laiškai Žygimantui maskvėnų buvo perimti, pats Glinskis 
atstatytas nuo vadovavimo vienai iš maskvėnų armijų ir įmestas 
tvirtovės bokšto urvan, 

Vyriausiuoju abiejų sąjungininkų kariuomenių vadu jau Borisove 
valdovas buvo paskyręs Lietuvos Didįjį etmoną Konstantiną kniazių 
Ostrogiškį. Karų tada netruko ir Ostrogiškis buvo garsus kaip 63 
susirėmimų « prieš scytus », t. y. totorius, laimėtojas. Neseniai jis buvo 
pabėgęs-grįžęs iš septynių metų trukusios nelaisvės Maskvoje, į kurią, 
buvo patekęs jo pralaimėtam Vėdrošos mūšyje. Ostrogiškiui lietuvių 
kariuomenei vadovauti padėjo kng. Jurgis Radvilas (Biržų šakos 
pradininkas). 

Karaliaus dvaro daliniui vadovavo dvaro maršalka Vaitiekus 
Sampolinskis ar Sempolinskis, o lenkų samdytiems raiteliams — Jonas 
ar Jonušas Svierčevskis. Pėstijos vadas — lietuviškai skambančia 
pavarde — Palobša. Artilerijos, ar kaip tada sakydavo «armotos », 
vyresnysis liko nežinomas. Išvardinti vadai (be Radvilo ir Palobšos) 
jau iš seno buvo pažįstami kovos draugai, nes prieš porą metų buvo 
kartu laimėję stambų mūšį Ukrainoje prieš totorius. 


Kurios buvo priežastys paskirti vyr. vadu K. Ostrogiškį? 


Kaip ir iš šių laikų žinome visada yra jautrus ir sunkus kelių val- 
stybių sąjunginių kariuomenių vyriausiojo vado paskyrimas. Pats 
DLK-štis Žygimantas, dar nebūdamas nei DLK-čiu nei Lenkijos kara- 
liumi, vienok turėjo brolių suteiktą nemažą valdymo ir administra- 
vimo praktiką būdamas valdytoju Opavos ir Silezijos, kurios tada 
priklausė Vengrijai. Bet karinio patyrimo jam nebuvo progos etnai 
įgyti. Todėl pats nesurizikavo imtis vadovauti didžiuliam trijų tautų 


32 ST. DIRMANTAS 


mūšiui. Numatydamas karą, Žygimantas jau 1512 m. didžiajame Lie- 
tuvos seime Lietuvos Brastoje paskyrė vieną iš pirmųjų (bet ne pirmą, 
kaip kai kas mėgsta tvirtinti) Lietuvos valstybės didžiųjų etmonų. 
Laimingai išliko ir tapo paskelbtas to skyrimo aktas. Jame nustatyta 
etmono galia, paskelbti pirmieji drausmės artikulai o pradžioje val- 
dovas lyg ir teisinasi įrodinėdamas, kad didikams ir bajorijai nėra 
jokio įžeidimo ar pažeminimo, kad ne jis pats vadovaus, kaip kad 
jie lig šiol buvo pratę kariauti po savo didžiojo kunigaikščio komanda. 
Įsako ir prašo jo, kunigaikščio Ostrogiškio, Lietuvos didžiojo etmono, 
1514 m. kare klausyti kaip ir paties valdovo. 

Padėtis buvo tokia : lenkų buvo atvesta tik paties karaliaus lėšo- 
mis (reiškia, ir DLK -jos) išlaikoma ir viešo iždo apmokama samdomoji 
kariuomenė. Lenkų ponų ir šlėktos kaip ir nebuvo. Nebuvo nė ją 
etmono. Abi sąjunginės kariuomenės buvo beveik vienodo dydžio. 
Todėl pirmenybę turėjo Lietuvos didysis etmonas. Be to, abu lenkų 
vadai, Sampolinskis ir Svierčevskis, atvykę iš tolimos Lenkijos, visai 
nepažinojo karo teatro. Taip pat nepažinojo ir priešo, nes galima sakyti, 
tai buvo pirmas iš viso tokio masto lenkų talkininkavimas lietu- 
viams šiame lenkams tolimame fronte. Priešingai, Ostrogiškis, pats rU- 
sinas pravoslavas, jau buvo nemažai kariavęs su Maskva, sėdėjęs jų 
nelaisvėje, kurį laiką net vadovavęs Maskvos daliniams Vologdoje 
(iš tenai ir buvo slaptai grįžęs-pabėgęs Lietuvon). Taigi priešą paži- 
nojo labai gerai. Vyko karas ne Lenkijos, o Lietuvos sa Maskva. Len- 
kai tik mūsų talkininkai. Karas vyko Lietuvos pasienyje it del jos 
žemių. O nuo pat pradžios buvo natūraliai įprasta, visuose reikaluose 
su Maskva duoti pirmenybę DLK-jai. Todėl vyriausiuoju vadu ir buvo 
skirtas kunig. K. Ostrogiškis. Dvilypės Žečpospolitos dvilypės abiejų 
tautų kariuomenės vadovybės nelengvą klausimą jau vėliau XVII 
amžiuje vienas Vazų šeimos valdovų taip išrišo (Volumina Legum, 
Ohryzkos laida): 

I. Valdovui būnant ar nesant prie kariuomenių : « Ludzie narodū 
Polskiego — pod sprawą Hetmana Koronnego a ludzie narodu Litew- 
skiego — pod sprawą Hetmana Xiestwa Litewskiego ». 

II. Bekaralmečio metu : In tempore interregni : «+ Kiekvienas et- 
monas turės valdžioje savo tautybės žmones — Každy Hetman będ- 
zie urzywal wladzy nad ludžmi svojego narodu ». 

III. «Jeigu kurioje ekspedicijoje būtų abu etmonai, tai pusė 
(suprask kariuomenės, S. D.) po lenkišku, o pusė po lietuvišku et- 
monu ». 

Sprendimas saliamoniškas. Bet kariniu atžvilgiu netobulas. Nes 
paliktas vadovybės dvilypumas. O priežodis teisingai sako : « Geriau 
vienas blogas vadas, negu du geri». Bet unija būvo prižadėjusi išlai- 
kyti lygybę. 

Dar ten pat randu įdomų ir mums svarbų nuostatą : « Valdovas 
skirs į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kariuomenę ne tik lietuvius 


SMALENSKO KORIDORIUS 33 


etmonus, bet ir karininkus. O jei teks priimti svetimžemius, — tai 
lenkams bus teikiama pirmenybė ». 

Taip dalykams stovint, retai kuriam vadui tekdavo komanduoti 
abiejų valstybių kariuomenėm. Bet pasitaikydavo. Ypač, kai kitos 
tautos karių buvo visai nežymus kiekis. Pav., Kiška ir Glinskis ties 
Klecku 1506 m., Ostrogiškis ties Orša, J. K. Chodkevičius ties Kir- 
cholmu (jei iš viso tenai yra buvusi nors viena lenkų vėliava, Kuršės 
raitarų neskaitant ). Tam pačiam Katkui-Chodkevičiui teko ties Oho- 
cimu prieš turkus vadovauti ir lenkų didelei kariuomenei. Bet tada 
neva valdovas tyčia nebuvo paskyręs Lenkijos etmono. Na ir pabai- 
goje, T. Kostiuška vadovavo ne tik abiem kariuomenėm, bet ir visai 
Respublikai. Panašiai, 1863 m. sukilimo metu Traugutas. 


Artėjimas. 


Smalenską laimėjęs Vosylius aprūpino paimtas tvirtoves (dar 
Dubrovną, Mstislaviį, Kričevą ir k.) stipria artilerija bei pakankamo- 
mis pėstijos ir inžinierių — amatininkų įgulomis, o savo gausią jotį 
— apie 80 000 karių — suskaldė į tris dalis : vieną vorą vedė M. Glin- 
skis nuo Smalensko link Oršos, M. Golica ir Bulgakovas žygiavo Bo- 
risovo link, o kniazius Ivanas Čeladninas ar Čeledinas (iš anksčiau pasi- 
žymėjusių karvedžių šeimos) su trečia armija žygiavo Drucko kryp- 
timi. Jis buvo ir viso karo vadu. Prie jo vėliau kurį laiką laikėsi ir 
pats Maskvos didysai kunigaikštis. 

Mūsų veiksmai prieš suskaldytas priešo jėgas buvo sėkmingi. 
VIII. 27 ties Drava forsuota Berezina. Čia nudėta apie 1 300 priešų ir 
daug paimta nelaisvėn. Sekančią dieną lietuvių priešakiniai daliniai 
sumušė maskvėnus ties Bobru, o IX. 1 pasiekta upė Drutė. Čia prie- 
šui vėl padaryta apie 2000 nuostolių. Po tų nesėkmių Čeliadninas 
Drucke įsakė trauktis, susijungti sprendžiamam mūšiui patogesnėje 
vietoje ir ne nugara prie Dniepro o jau kairiajame, kaip ir Smalenskas, 
krante. 

IX. 7 abi priešiškos armijos stovėjo priešais viena kitos Dniepro 
krantuose ties pat Orša. Did. Lietuvos etmonas nesurizikavo keltis 
per upę išsirikiavusio ir įsitvirtinusio priešo akivaizdoje. Jis čia iš 
vakaro pradėjo lyg kėlimosi demonstraciją, o nakties metu, nužy- 
giavus su vyriausiomis jėgomis kelius kilometrus aukščiau, suskubo 
dar patamsėje ant laivų patiesti du tiltu ir jais greitai perkelti pėstiją 
ir artileriją. Lietuvių jotis dar anksčiau plaukte perplaukė. Ją pasekė 
ir lenkai. Plieniniuose šarvuose vyrai ir žirgai ir rizikavo. Nuskendo 
esą tik vienas. Apie 8 val. ryto visa jungtinė kariuomenė jau buvo 
priešo akivaizdoje persikėlusi. Maskvėnai nekliudė, nepaleido nė vieno 
šūvio. Davė ramiai persidanginti. Tą tikrai taktiniu atžvilgiu keistą 
pasielgimą plačiai ir įvairiai aiškina anų laikų autoriai. Net paduoda 
moskovitų vadų tarpe kilusias diskusijas. Mano manymu, Čeliadninas, 


3 


SMALENSKO KORIDORIUS 35 


Priešakinėje linijoje nuo kaimo Ruklino iki Dniepro 5 km ilgiu 
buvo ištiestas t. v. « priešakinės sargybos pulkas » sudarytas iš leng- 
vos joties — kazokų, totorių ir kitų pakraščių gyventojų šimtinių ir 
stiagų. Antroje linijoje priešaky kaimo Pugailovo sunkiosios joties 
centre pastatyta t. v. « didysai pulkas », o šio sparnuose — « kairiosios 
rankos » ir «dešiniosios rankos» puūlkai*. Trečiojoje linijoje, kiek 
atokiau, aukštajam iškilume stovėjo galingas atsarginis, skirtas lemia- 
mas smūgiui «užpakalinis » pulkas. Prie jo buvo ir pats Maskvos 
didysai kniazius su savo vyr. vadu Čeliadninu. 

Lietuvos kariai buvo išrikiuoti nesėkmės atvejuje pavojingiau- 
sioje mūšio fronto vietoje, pačiame kairiajame sparne: jų kairėje ir 
užpakaly Dniepras ir status skardžius o dešiniajame — gilus stačiais 
krantais griovys, kuriuo kilo kelias nuo tilto į mūšiavietės plokšti- 
kalnį. 

Lietuvių išsirikiuota tik dviem linijom. Kairiajame sparne abe- 
jose linijose buvo pastatyti lengvosios joties tuntai, o dešiniau jų, 
priešaky Ostrogiškio paties tiesioginiai vedami Lietuvos didikai ir 
bajorai. Jų užpakalyje antroje linijoje — Jurgio Radvilo komandoje 
likę bajorai ir kiek samdytos joties. Lietuvių joties dešiniajame sparne 
buvo sustatyta apie 1000 pėstijos vyrų su keliolika lengvų patrankų. 

Lenkai išsirikiavo panašiai kaip ir lietuviai. Jų priešakinės joties 


dalinys — «< huf čelny » — buvo Sampolinskio « karališkieji ». Jo už- 
pakaly — «huf walny » — sūnkioji samdytoji jotis — Svierčevskio 
kopijnikai. Skirtas sprendžiamajam smūgiui. Nuo jų dešiniau — len- 


kų lengvoji jotis — t. v. pagelbiniai hufai **. Pačiam dešiniajam viso 
lenkų fronto sparne pastatyta apie 2000 pėstijos. Jos tarpuose ir prie- 
šakyje patrankos. Kai kurie autoriai mano, kad pėstija ir artilerija 
buvo kiek užmaskuotos krūmais ir mišku. Bendrai, net pirmieji, an- 
kstyvesniųjų aprašymų autoriai nėra vienodo nusistatymo dėl išTi- 
kiavimo smulkmenų ir ypač dėl mūšio eigos. Net kai kurie tvirtina, 
kad lietuviai šiame mūšyje stovėjo dešiniajame sparne ***. 

Visas mūsiškių frontas užėmė apie keturius kilometrus. O Čelad- 
nino penkius km. Jis išrikiavo savuosius taip ištęstinai planuodamas 
savo sparnais, ypač lengvąja jotim, apsupti priešą, jį kiek išvarginti 
bei sumaišyti jo «rindas » o tada savo vyriausiomis daug skaitlingesnio- 
mis jėgomis-antrosios linijos sunkiosios joties pulkais — sumušti, ap- 


* Anų laikų pulkas buvo tik laikinas junginys skaitlingų, dažnai nevienodos 
rūšies joties vėliavų ; skaičiumi nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žirgų. 

** Pagelbiniais jie vadinami dėl jų menkesnio apginklavimo. Mūšį laimėti 
buvo tikėtasi smogiamąja kopijnikų jėga. Jie jau tada priešingai riterių taktikai 
atakavo ne riščia, o pilna zovada, kad masės ir greičio smūgiu sutriuškinti priešą. 

*** Deš. sparnas būdavo laikomas kaž kodėl aisakomingesniu ir garbingesniu. 
Kaip kad ir dešinioji ranka. Žalgiry ir ties Lopušna mes tikrai kovėmės dešiniajame 
sparne. 


36 ST. DIRMANTAS 


versti, sugrūsti nuo kalno Dniepran. Bet dievaitis Kovas nulėmė kitaip. 

Mūšio eiga. Tų laikų įpročių, kad duoti progą garbės ištroš- 
kusiems parodyti savo drąsą bei miklumą, priešakyje abiejų išri- 
kiuotų kariuomenių lyg operos preliudu prasidėjo t. v. ar ca i (harcai). 
Arcai — tai pavienių karžygių savanoriški susidūrimai, lyg dviko- 
vos — su pasirinktu ar atsitiktinu priešu. 

Tik apie vidudienį Ostrogiškio signalu būgnais ir trimitais arcai 
buvo baigti ir lietuvių-lenkų raitelių linija iš lėto pradėjo artėti į 
priešą. Vietoje liko tik pėstija su patrankomis. Tada ir maskvėnai 
pradėjo vykdyti savo planą. 

Pirmas pradėjo ataką moskovitų dešiniojo sparno vadas, karštas 
kniazius Golica. Prieš lietuvius. Jis savo dešiniojo sparno joties smar- 
kiu puolimu ėmė mus supti, o sunkiosios joties dešiniosios rankos pulkų 
energingai spausti mūsų kair. sparną. Supimas paprastai veikia supa- 
muosius slėgiamai. Ypač neprityrusios kariuomenės. Buvo pavo- 
jingas momentas. Bet prityręs lietuvių vadas nepasimetė. Jis, Golicai 
kiek pasistūmėjus pirmyn, duoda jam priešsmūgi į šoną savo ir įsa- 
kyto Sampolinskio daliniais. Tas kiek sumaišo priešą, sulėtina jo 
puolimą, sustabdo veržimąsi. Visgi daug skaitlingesni maskoliai pa- 
stūmia mūsų liniją kiek atgal. Bet tuo būdu jie patys patenka pozi- 
cijoje stovinčios pėstijos ir artilerijos šautuvų ir kartiečių ugnin. Goli- 
cos stiagai susimaišo, sustoja, sūusvyruoja. Tuo momentu pasinaudoja 
susitvarkę lietuviai. Ostrogiškis su Sampolinskiu vėl pereina smarkion 
kontratakon. Golica neatlaiko. Pirmas metasi bėgti atgal. Musiškių 
lengvieji leidžiasi vytis. 

* + 

Pat pradžioje mūšio Čeledinas kiek perrikiavo savo jėgų kovos su- 
grupavimą. Gal buvo suabejojęs savo lengvosios joties kovingumu ir 
veiksmingumu prieš pranašesnį, geriau ginkluotą priešą. O gal nu- 
sprendė iš karto smogti savo pagrindinėmis geriausiomis jėgomis. 
Bet įvyko šis faktas : vidurio ir kairiojo sparno maskvėnų priešaki- 
nės sargybos pulkai per antrosios linijos tarpus buvo atitraukti kiek 
užpakalin už antrosios linijos. Todėl, kol perrikiavimas įvyko, ma- 
skvėnų kairiosios rankos sunkiosios joties pulkas užatakavo lenkus 
kick vėliau negu Golica lietuvius. 

Šitam sparne įvykiai vystėsi panašiai kaip ir prieš lietuvius. Bet 
maskvėnų ataka čia buvo ne taip smarki ir lenkai atlaikė kiek ilgiau. 

Mūšio atpasakotojai lenkai rašo, kad jie čia panaudojo « fortolį » 
t. y. gudrų manevrą. Būk jų dešinioji lengvoji raitija tyčia nudavė, 
kad pasitraukia-bėga, ir tikrai metėsi atgal. Svierčevskio dalinio užpa- 
kalin. Tuo būdu paskui save įtraukė jūos vijančius maskvėnus pavojin- 
gon padėtin: puolantieji, pasakysiu, rusai pateko į žudančią įstri- 
žainę ugnį krūmuose neva užmaskuotos pėstijos ir artilerijos. Jie 
sustojo, užlūžo, instinktyviai jau panikoje metėsi atgal ir — sumaišė 


SMALENSKO KORIDORIUS 37 


jiems pagelbon ir galutinam smūgiui Čeladnino pastumtą galingąjį | 
« didįjį » pulką. 

Tada į tą beformę, sumaišytą, chaotišką žmonių ir žirgų masę 
smogė atsargus Ostrogiškis. Jis nesusigundė vytis ir taip bėgantį ir 
lietuvių lengvų vėliavų vijamą Golicą ; grįžo ir susirikiavo savo pra- 
dinėje vietoje. Ir vėl padėjo Sampolinskis valdovo daliniais. Maskva 
ir čia neatlaikė, ėmė mukti atgal. 

Bet Čeladninas dar neprarado vilties ir nepasidavė panikai. Jis 
gi dar turėjo savo rankoje beveik visą atitrauktą lengvąją jotį ir sti- 
prų, dar nekovojusį atsarginį užpakalinį pulką. Ir šias savo paskutines 
jėgas Čeladninas metė mūšin, centre. Bet jie buvo sutikti ir iki šiol 
nedalyvavusių mūšyje Jurgio Radvilo ir Svierčevskio tuntų bei vėlia- 
vų smarkia galinga kontrataka. Ir čia maskvėnai neatlaikė, užlūžo, 
metėsi, jau ne trauktis atgal, o gaivalingai sprukte sprūkti. Tūkstan- 
čiai jų buvo subadyti ietimis, sukapoti kardais, paimti nelaisvėn, o 
likusius laukė Dniepro ir Kropivnos upės balos, pelkės ir raistai. Tik 
menki skaitlingos armijos likučiai pasiekė Dubrovną bei Smalenską. 

Mūšis užtruko iki vakaro. Iš persekiojimo kiti grįžo tik paryčiais. 
Kaip paprastai, ne tiek priešų žuvo pačioje kovoje, kiek krito ar pasi- 
davė nelaisvėn persekiojami paniškame bėgime, 


Trofėjai. 


Dideli buvo nugalėtojų laimikiai. Golica krito. Nelaisvėn pateko 
vadai Čeledninas, Bulgakovas ir dar keli, 37 kniaziai ir senatoriai (dum- 
nyje bojare), iki 2000 bajorų ir apie 30000 šiaip karių. Apie tiek pat 
surankiota žirgų ir dar 20000 gurguolės vežimų su pakinkytais ar- 
kliais. Ir visas taboras. Tik pats Vosylius laiku paspruko. Patrankų 
neteko laimėti nei vienos. Nes jų, kaip žinome, moskovitai čia nebuvo 
atsigabenę. Mat nesuskubdavo su jų vien raitąja kariauna. Už tat 
paimta labai daug « stiagų», t. y. vėliavų. Jomis buvo papuošti Vilniaus 
katedra ir kitos sostinės bažnyčios. 

Užmuštus, kaip paprastai karo apystovose, nelabai kas skai- 
čiavo, ir autorių paduodami duomenys nepatikimi. Greičiausiai, kaip 
įprasta, laimėtojų perdėti, o nugalėtųjų — pamažinti. Rašyta 30000 ir 
40 000. Kiti, gailestingesni, nubraukdavo vieną nulį... Savųjų krito, 
aišku, mažiau. Pagal vienus tik apie 500, 0 pagal kitus — arti 4 000. 
Patikimesnis paskutinis skaičius. Tarp kritusių Daukanto minimi 
«trys jomylistai », atseit aukštesnio luomo. 

Žirgais ir judomu turtu pasidalino kariai. Anų laikų įpročiu pa- 
tekę nelaisvėn priklausė laimėjusių valdovui. Įdomu, kur dėta belai- 
sviai? Po mūšio tuojau buvo atrinkta 380 kilmingesnių belaisvių ir 
pasiųsta, kaip trofėjai, aukščiausiam karių viršininkui — viešpačiui 
Žygimantui. Gi tas, anų laikų įpročiu, laimėjimo įrodymui daug jų 
išsiuntė Europos valstybių valdovams. Kaip gyvas dovanas. Pačiam 


38 ST. DIRMANTAS 


popiežiui buvo skirta keturiolika barzdotų vyrų. Bet ne visi pateko 
kam buvo siunčiami. Žygimanto asmeninis priešas, imperatorius Mak- 
similijonas, Vakarų Vokietijoje daug tų nepaprastų «+ dovanų » pakelyje 
perėmė ir grąžino savo draugui Vosyliui Maskvon. Šiaip belaisviai 
buvo turtas. Darbo jėga. Jų dauguma pateko į valdovinius dvarus, 
kurių daugiausiai būta Lietuvoje. 

Vyr. moskovitų vadas Čeledninas kitų yra laikomas totoriškos kil- 
mės kniaziu. Tas pasitaikydavo ir DLK-jeė ir DMK-joje. Jis pateko 
kaip svarbus laimikis Vilniun, kur greit ir pasimirė. Vosylius savo 
nelaisvėn pakliuvusiais kariais nesirūpino, jų neišpirkinėjo. O apsikeisti 
nelabai buvo į ką. O ir pats Čeledinas, bijodamas po pralošos savo 
kietos rankos viešpačio, gal nelabai pageidavo ir nesiskubino grįžti 
Maskvon. Jis ne Ostrogiškis, o Lietuvos režimas — ne Maskvos. 

Didžiausia garbė teko nugalėtojų faktinam vyr. vadui kniaziui 
Ostrogiškiui. Išliko žinių, kad sostinė Vilnius grįžtančiam laimėtojui 
sutikti TO0Mėnų papročiu suruošė triumfališką įvažiavimą. Neseniai pa- 
statytų miesto gynybos mūrų rytiniai vartai, pro kuriuos įvažiavo 
kunig. Ostrogiškis, jo garbei buvo pavadinti « Ostrožskije vorota ». 
Šaknis ost7 reiškia aštrus. Iš čia pavadinimas Aštrūs Vartai, vėliau 
lenkiškai Ostra Brama, o dar vėliau Aušros vartai. Tokių stambių 
kautynių laimėtojas pragarsėjo net Europos vakaruose, ypač Maksi- 
milijonui nedraugiškose šalyse. Poetai garbino šlovino žymų karvedį 
cilėraščiais lotynų kalba. Karalius Žygimantas su savo žmona jo garbei 
pakėlė iškilmingą «išeigą » — balių su fejerverkais. Atsidėkodamas Die- 
vūi už suteiktą laimėjimą ir revanšą už pralošą ties Vėdroša ir už 
vargus patirtus Maskvos nelaisvėje, pravoslavas Ostrogiškis « pastrunijo » 
valstybės sostinėje, Vilniuje, o ne savo milžiniškose valdose Ukrainoje ir 
Podolėje «+ Šv. Traicės bažnyčią su klioštorium zokoninkams Bazilio- 
nams ties Aštriąja Vilniaus anga, kursai iki šiai dienai tebyra » — rašo 
mūsų Daukantas. Ir tikrai bažnyčia ir vienuolynas išliko sveiki ir net 
po II-jo Pasaulinio karo. 

Ištikimas Lietuvos pilietis, karys ir valstybininkas K. Ostrogiš- 
kis po mirties buvo palaidotas jo globotame garsiame prie Kijevo Pe- 
čerų vienuolyne. Ten, toli nuo dabarties Lietuvos, pietų-rytuose iki 
šiol išliko šio, tikrai Didžiojo Lietuvos etmono ir patrioto anų laikų 
Vakarų Europos stiliaus antkapis, skulptūroje vaizduojąs riterį, gulintį 
pilnoje šarvuotėje. Panašaus tipo paminklų neteko man užtikti Rusi- 
jos cerkvėse. Tai retas, žymus ir tolimas mūsų garbingos praeities 
paminklas. Tik vienuolyno patalpos dabarties viešpačių - komunistų 
paverstos muziejumi. 

Kritusieji kovoje buvo skubiai palaidoti čia pat mūšiavietėje. Be 
tikybų ar tautybių skirtumo. Pravoslavų būta abiejose, nugalėto- 
jų ir nugalėtųjų, pusėse. Išliko pavardės tik kelių kilmingesnių. Tik 
kai kurie buvo palaidoti Vilniuje pas bernardinus. 

Nors mūšiavietė ir masiniai kapai liko nugalėtojų rankose ilgą 


SMALENSKO KORIDORIUS 39 


laiką (iki pat 1772 m.), bet niekas unijinėje abiejų tautų respubli- 
koje nepasirūpino kritūsius pagerbti nei paminklu, nei koplyčia. Tik 


m TTT TS 


C. MUŠIO PASEKMĖS. ĮVERTINIMAS, IŠVADOS. LITERATŪRA. 
MENO KURINIAI. ILIUSTRACIJOS. 


Mūšio karinės ir politinės pasekmės buvo gana kuklios. Nors pats 
mūšis po Žalgirio ir Žirnajų-Pabaisko tai mūsų stambiausias. Peril- 
gai sugaišta prie laimėto turto dalybų ir laidojimo. Atsiimta stiprovės 
Dubrovna, Mstislavlis ir Kryčevas. Smalensko katalikų vyskupas ! 
buvo davęs žinią, kad, jei lietuviai atvyks greit, tai smalenskėnai, 
pritrenkti praloša, pasiduosią. Bet komendantas Šuiskis apie suokalbį 
laiku sužinojo ir jį likvidavo maskvietišku būdu. Tik vyskupas, įkalin- 
tas vienuolyne, liko iš sąmokslininkų gyvas. Nusilpusi ir be sunkio- 
sios artilerijos mūsų kariuomenė, kad ir atskubėjo prie Smalensko, bet 
jo nepaėmė. Jau buvo pervėlu : kariai pamatė sąmokslininkus demon- 
stratyviai pakartus pilies išoriniuose mūruose. Užstojusi žiema, stoka 
pėstijos ir pašaro ir neturėjimas sunkiųjų patrankų apgulimui sūk- 
liudė tolimesnius karo veiksmus ir tasai raktinis miestas-tvirtovė- 
uostas paliko ir išbuvo Maskvos valdžioje beveik šimtą metų (iki 1611). 
Netrukus vėl buvo caro armijos apgultas ir tik bemaž dviejų metų 
kovomis 1633-1634 buvo apgintas, kad vėl po dvidešimties metų būtų 
prarastas. Po kiek laiko galutinai ir nuo teisių į Smalenską bci Kijevą 
buvo atsisakyta už rublius karaliaus Jono Sobieskio laikais. (146000 
rublių ar 2000 000 lenkiškų auksinų). Pinigai buvo panaudoti sukelti 
kariuomenę Vieną vokiečiams ir Romai nuo turkų apsaugoti-išvaduoti. 
Kaip už tai atsilygino Prūsija ir Austrija bei visa krikščioniškoji Eu- 
ropa, parodė 1772, 1792, 1794 ir vėlesnių metų įvykiai. 

Pasvėrus abu 1514 metais koridoriuje įvykusius stambius kari- 
nius įvykius, — Smalensko praradimą ir pergalę ties Orša, be svyra- 
vimų tenka pripažinti, kad didžiai mums skaudus ir nuostolingas pir- 
mas įvykis buvo žymiai svaresnis negu lauko mūšio laimėjimas ir dide- 
lių nuostolių priešui padarymas. Nors istorikai žymiai dažniau ir deta- 
liau aprašo Oršos mūšį. Negalima mažinti ir pergalės ties Orša reik- 
šmės. Jei nebūtų sustabdytas trijų didžiųjų Maskvos, jau Bereziną 
peržengusių, armijų žygiavimas, tai gal ne 1655 metais sostinė Vilnius 
būtų pirmą kartą apiplėšta ir sudeginta, o jau bemaž visu pusantrų 
šimtu metų anksčiau. O gal būtų atsitikę ir dar blogiau. Taigi ne 
veltui 1514 metais paraudonavo Dniepro vanduo. 

Ir šis rašinys, kad ir 450 metų po įvykio, tebūna karžygiams nors 


* Ten buvo koks katalikų klebonas ; vyskupija įkurta tik 1635 m. Eed. past. 


40 ST. DIRMANTAS 


kuklus atpildas-pagerbimas. O kartu įrodymas, kad dėkingi ainiai 
lietuviai neužmiršta savo net tolimos praeities pareigingų karių. 

1962 metais statant Čikagoje paminklą dėl Lietuvos laisvės žuvu- 
sieoms kovotojams nebuvau užmiršęs, kad jame akmenyje būtų įrėžti 
Oršos vardas ir data. 

Kaip po Žalgirio daug reikšmingesnio ir efektingesnio laimėjimo 
Marienburgas nebuvo paimtas ir kryžiuočiai nebuvo sunaikinti šimtu 
nuošimčių, nes kariuomenės išsiskirstė, taip lygiai ir pergale ties Orša 
pagrindinis karo žygio tikslas (ir tai daug kuklesnis) — Smalensko 
atgavimas — nebuvo pasiektas. Be anksčiau minėtų priežasčių dar 
pridėsiu : laiku neapmokėta lenkų samdytoji kariuomenė pasuko na- 
mo. Šių dviejų karų išdavų skirtumas yra tas, kad Žalgiris mirtinai 
pakirto kryžiuočių ordiną, gi Orša Maskvos galios nesugriovė, tik lai- 
kinai jos grėsmingą augimą kiek apstabdė. 


r 
* 


Skaitytojui suabejojus, kaip galėjo atsitikti, kad laimėjo-nuga- 
lėjo žymiai mažiau skaitlingos telktinės Lietuvos ir Lenkijos jėgos prieš 
vieningą Maskvos kariauną, duodu šiuos paaiškinimus. Šį kartą jėgų 
santykis nebuvo taip kritiškas. Tik 1: 2, 7. Lietuvos kariuomenės isto- 
rijoje turime atsitikimų, kad buvo nugalima, nors santykis buvo 1: 
4, Pav. ties Kircholmu. Ir tai prieš tų laikų geriausią prityrusią Europos 
kariuomenę. Be pėstijos, be artilerijos prieš visų trijų ginklų rūšių 
armiją, vadovaujamą paties švedų karaliaus. Ties ORŠSA 1514 m. ka- 
riavo vakariečiai prieš rytiečius. Palyginkime juos kariniu žvilgiu. 
1. V Geri ginklai, šarvai ir kariausena (taktika) bei vadovybė. 

R Ginklai primityvesni (šaunamų-tik lankai). Šarvai lengvesni. 
Silpnesnis karinis vadovybės sugebėjimas, mūšio lauke menkesnis ma- 
nevravimas. 

2. V Dalyvavo ir visai nemenką rolę suvaidino lauko artilerija ir 
pėstija, kurios dalis jau buvo ginkluota ugniniais šaudomais ginklais. 

R Mūšio lauke neturėjo jokios artilerijos nei pėstijos. Kariai 
pirmą kartą patekę į šaunamųjų ginklų ugnį ir trenksmą, — buvo 
moraliai pritrenkti o jų žirgai 8 įbauginti ir nepaklusnūs, 

3. V Palyginamai laisvo, dėl anų laikų gana demokratiško Te- 
žimo valstybių piliečiai sąmoningi, daugiau apsišvietę. 

R Tamsios, brutalia jėga ir baime autokratiškai valdomos bemaž 
vergų masės. 

4. V Gerai įsisąmoninę, savo kraštų bendrą reikalą suprantą, 
aiškiai karo tikslą žiną piliečiai-kariai. 

R Karo siekį žinojo tik aukštoji vadovybė. Masės nebuvo suinte- 
resuotos laimėti. Kovojo tik varyti atvarytos ir įsakytos. 

5. V Bemaž kiekvienas karys rūpinosi pasirodyti gerai, nesuter- 
šti savo vardo bei garbės, padėti savo kaimynui. 


SMALENSKO KORIDORIUS 41 


R Dauguma surankiotų įvairių tautelių karių nebuvo įsitikinę 
giną savo reikalus. Kovoją nenoriai, vien iš baimės, nemėgiamos val- 
džios priversti. 

6. V Didesnis drausmingumas ir ištvermė. Patyrę laikiną nesėkmę, 
nepasiduoda nusiminimui bei panikai, neiškriksta, duodasi vado- 
vybei suvaldyti, susigrąžinti į kovos lauką ir tvarką. 

R Sugeba pulti pirmu smūgiu, iš anksto išsirikiavę. Puoliui nepa- 
vykūs, sutikus kietą pasipriešinimą, netikėtumą ar kliūtį, — lengvai 
sustoja, susvyruoja, susimaišo, praranda kovos tvarką, metasi nesulai- 
komai panikoje bėgti ir tada nesiduoda suvaldomi. Juo didesnė jų 
masė, juo lengviau susimaišo, vieni kitiems kliudo, juo lengviau ir 
smarkiau pasiduoda masės psichozui, panikai. 

7. V Daugiau yra linkę kovoti atvirame lauke, visų akyse. Čia 
galima pasirodyti, atsižymėti, įgyti garbės. Nemėgsta užsidarę ilgai 
gintis. Nėra pasiruošę apgulti tvirtoves ir jas šturmu imti. 

R Įpratę kantriai, ištvermingai ir atkakliai gintis įtvirtinimuose. 
Už mūrų, vežimų užtvarų (taborų) ar miškuose — už užkardų, užkir- 
timų, griautdų. 


Išvados. Oršos mūšis yra mums įsidėmėtinas kariniu ir poli- 
tiniu atžvilgiais. Jis ir kiti XV a. galo ir XVI a. pradžios karai įrodė 
kad: 

1. Kaip ir 1409-1410 metais DLK-jos karo vadovybė yra daug 
aukščiau iškilusi negu tų laikų Vakarų Europoje ir Rytuose. Ypač 
ji sugeba vykusiai vadovauti mūšio eigai. 

2. Mūsų kariuomenė yra nepaprastai kovinga, drąsi, ištreniruota 
ir drausminga. Akivaizdoje daug skaitlingesnio priešo, sunkiose sąlygose 
skubiai patiesia per sraunią upę tiltus pėstijai ir artilerijai, o net sun- 
kiai šarvuota jotis drąsiai persikelia plaukte plaukiant. Rizikuoti 
nebijoma. 

3. Pavojingoje padėtyje (čia pat užpakalyje šlaitas ir upė) nedel- 
siant puolama, parodant tą, ką Napoleonas vėliau vadino «+ mūšio 
alkis ». 

4. Dar kartą įsitikinta, kad DLK piliečių tarpe rytiniuose pa- 
kraščiuose yra nemažai grupių, kurios, jei ne tautiniais (tada dar neišryš- 
kėjusiais), tai tikybiniais motyvais kas kart daugiau linksta ne į Vilnių, 
o į Maskvą. 

5. Maskva, ypač palaikoma Vakarų Europos, jau yra tiek susti- 
prėjusi, kad net Lenkijai smarkiai parėmus, DLK-jai jau pasidarė 
sunkų su ja grumtis. 

6. Senoji DLK-jos gynybos sistema, t. v. «žemės tarnyba » jau 
yra atgyvenusi savo laikus, neatitinka naujoms kariavimo sąlygoms ir 
kad remtis vien didikų, ponų ir bajorų-žemininkų  mobilizuotomis, 
neapmokintomis jėgomis jau nepakanka. 

7. Naujoviškam lauko mūšyje yra labai svarbi nauja ginklo rūšis- 


42 ST. DIRMANTAS 


lauko artilerija ir XV amžiuje užmiršta, apleista dabar jau šautuvais 
ginkluota pėstija. 

8. Masė neišpirktų belaisvių dar kartą prisidėjo prie Lietuvos 
žemių suslavinimo ir valstybei neprielankaus svetimo elemento padi- 
dinimo. 

9. Pačios valstybės ir jos rytinių žemių išlaikymui yra būtina ir 
toliau palaikyti sąjungą su stipresniu vakarų kaimynu. 


Literatūra. Dėl daugelio priežasčių, kaip mums įprasta net 
šiais laikais, apie savo karo veiksmus daugiau ir greičiau sužinome iš 
svetimų šaltinių, negu iš savųjų. Žinoma, kiek šališkai ir ne mūsų naudai 
kitiems juos nušvietus. Tam klasiškas pavyzdys : 1920 m. vyko mums 
didžiai nelaimingos kovos Suvalkijoje prieš lenkus mūsų Steigiamojo 
seimo vadovavimo metu. Jos jau buvo lenkų smulkiai išnagrinėtos ir 
atspausdintos karo istoriko gen. štabo plk. Jozefo Smolenskio net 1938 
m. XVI tome veikalo Siudia taktyczne 2 historyi wojny polskiej 1918- 
1921 voku (Walki polsko-litewskie na Suwalszezyznie we wrzesnių 1920 
voku). Su įsakymų nuorašais, dokumentais ir apie 30 detalių kauty- 
nių schemų. 

Apie Oršos mūšį yra du pagrindiniai pirminiai anų laikų sudaryti 
aprašymai. Abu — mūsų tos batalijos talkininkų, lenkų. Gaila, iki 
šiol man neteko turėti smulkesnios reliacijos pralaimėjusios pusės. 
O tas labai reikalinga patikslinimui ir kontrolei. Bet, kaip taisyklė, — 
pralošomis nesigiriama. Jos paprastai mažinamos ar net visai nuty- 
limos ir, jeigu ir buvo aprašytos, — tai yra laikomos archyvuose, sun- 
kiai prieinamos ir neskelbiamos. Tokia žmonių prigimtis. Ar mes daug 
žinome apie Vytauto D. mums ir Europai lemtingą pralaimėjimą ties 
Vorskla? ar net apie Algirdo laimėjimą ties Mėlynaisiais Vandenimis? 

Ankstybiausiai, nes tarp 1525 ir 1535 m. Oršos mūšį lotyniškai 
yra aprašęs Stan. GoRSKIS (1497-1572). Jis tarnavo pas Lenkijos 
pakanclerį Tomickį o vėliau karalienei Bonai. Gorskis turėjo (ypač 
dėl anų laikų) girtiną įprotį rinkti ir chronologine tvarka dėti įvairius 
svarbesnius dokumentus, ypatingai viešojo pobūdžio. O savo rinkinį 
kiekvienais metais pradėdavo lyg kokia kronika aprašymu praeitų 
metų stambesnių įvykių. Tis rinkiniai išliko ir metų eile yra spausdi- 
nami Acta Tomiciana vardu. Juose yra nemažai medžiagos apie Lie- 
tuvą ir jos kariuomenę. Iki 1952 m. atspausdinta 14 tomų. Trečiame, 
išėjusiame Poznanėje 1854 m. kaip tik ir telpa Oršos batalija. 

Gorskis tvirtina, mūsų pusėje buvus 30000 ir Borisove prie Žygi- 
manto dar 4000 karių. Lietuviai buvo išrikiuoti dešiniajame sparne. 

Kitas Stanislovas, SARNICKIS, aprašė jau vėliau — 60 metų po 
mūšio savo žinomam, nors dar ištisai nespausdintam veikale Księegi 
hetmanskie. Dėl didesnio nuo įvykio praslinkusio laikotarpio Sarnicekis 
yra mažiau patikimas. Be to jis mėgsta savuosius išgirti. Bet duoda 
kiek daugiau skaičių. Savųjų jis, atrodo, gerokai pamažino. Mat — 


SMALENSKO KORIDORIUS 43 


tada didesnė garbė. Anot jo, lietuvių būta 12000, lenką vos 2000 raitų 
ir 3000 pėstijos. O visos jėgos — tik 16000. Kai lenkų tiek nedaug, 
tai anot jo lietuviai kovėsi ir kair. ir deš. sparnuose ir, žinoma, 
viduryje. Jis pirmas davė mūšio vietos schemą ir tiltų padėtį. 

Tokio žymaus ir sensacingo įvykio, aišku, nepraleido ir kroni- 
kininkai BIELSKIS ir STRYJKOVSKIS. 

Aš naudojau patį patikimiausią ir iki šiol pilniausią Oršos kautynių 
aprašymą, užtiktą 1958 m. atspausdintame IV sąsiuviny leidinio 
Wypisy zrodlowe do historii polskiej sziuki wojennej. Tautos Gynybos 
Ministerijos, Varšuvoje, leidinys. Autorius — Zdzistaw SPIERALSKI. 
Be savo aprašymo su dviem mūšio schemom Spieralskis duoda tekstus 
Gorskio ir Sarnickio (vertime į lenkų kalbą). Viso 10 smulkaus rinkimo 
puslapių. 

Gal dabarties politinėse sąlygose autorius būvo priėjęs ir prie 
rusų šaltinių, nes pav., jis vardais ir pavardėmis mini daugiau maskvėnų 
vadų. Jis duoda ir pėstijos vado pavardę. Anot Spieralskio dalyvavo : 
DLK-jos didikų ir bajorų pašauktosios joties 15000, karaliaus ir lenkų 
samdytosios 14000, lenkų didikų 2500. Pėstijos, reikia manyti samdy- 
tosios «z Polski», kaip ir visi kiti, — 3000. Lietuvių kovota kai- 
riajam sparne prieš Golicą. Visi minėti autoriai sutinka, kad priešo 
būta 80000. Vien joties. Nei artilerijos, nei pėstijos. Nes tų ginklų 
rūšių kariai ir « puškos » buvo palikti ginti užvaldytas pasienio tvirto- 
ves. 

Aš manau, kad Gorskis ir Spieralskis tendencingai pakelia lenkų 
karių skaičių. Nes tada išeina, kad Lenkija stipriau rėmė Lietuvą, o ir 
laimėjimo garbės didesnė dalis jiems priklausytų. Pav., prie vien lenkų 
dalinių jie priskiria abiejų valstybių bendro valdovo Žygimanto dvaro 
dalinius. Mano gi įsitikinimu jų pusė, o mažiausiai trečdalis buvo iš- 
laikomi DLK-jos lėšomis iš Lietuvoje surinktų šaltinių ir suverbuotų 
žmonių. Panašiai lenkai tvirtino, kad lietuviai nedalyvavo Vienos 
1683 m. mūšyje. Tuo gi tarpu mūšiavietėje stovinčioje paminklinėje 
koplyčioje Kahlberge iki šių dienų sienose įmūrytose lentose išliko 
didelė eilė lietuvių didikų pavardžių. O didikai karo žygin nevykdavo 
be savo dalinių. Taipgi man nesuprantama, kodėl neva dalyvavo pėstija 
vien « z Polski » Kodėl ne artimesnė Lietuvos pėstija? O tik iš tolimos 
Lenkijos galvotrūkčiais atbėguūsi. Ne kur kitur, o Lietuvoje apie 1500 
m. pirmiausiai buvo suorganizuota samdomoji pėsčiųjų ir raitų kariuo- 
menė, kad apsisaugotų nuo nuolatinių totorių puolimų, o ir Maskva 
nuo XV a. galo ir pat pradžios XVI amžiaus nedavė ramybės. Tuo 
gi tarpu Lenkija buvo puolama tik pačioje pietinėje dalyje. O gal 
lenkų rašytojai «z Polski» supranta jau ir iš Volynės, Podolės ir 
Ukrainos, kurios žemės tada, prieš Liublino uniją, priklausė dar DLK- 
jai? 

Argumentų neturint, tenka sutikti, kad artilerija buvo vien lenkų. 
Nors 1506 m. Klecko kovoje su totoriais dalyvavo lietuvių patrankos. 

Mūsų istorikai, deja, prabilo tik po trijų šimtų metų. DAUKANTAS 


44 ST. DIRMANTAS 


ir ŠLIUPAS dar plačiau aprašinėjo savo veikaluose karo veiksmus, o nau- 
jesni autoriai vis šykščiau. Daukantas dar nežinia kokiu pagrindu 
lietuvių vadų tarpe mini Joną Sapiją (gal Sapiegą?). 

Ta proga kreipiu dėmesį į kiek klaidinančiai ir neaiškiai sure- 
daguotą Oršos mūšio aprašymą t.v. ŠaPoKOS Lietuvos istorijoje, 
abiejose laidose. Skaitau 195 p. : 1499-1503 m. kare « Maskvos kariuo- 
menė net tris kartus buvo apgulusi Smalenską, užėmė Oršą ir apde- 
gino Vitebską ». Reikia manyti Smalenskas 3 sykius atsilaikė. Nepa- 
sakyta, kas jį gynė. Paliaubos 6 metams. 202 p.: 1507-1508 m. karas : 
« Kartu su Glinskiu artinosi prie Smalensko. Bet tuo tarpu atvykęs 
Lietuvos etmonas Ostrogiškis ties Orša sumušė priešą ir privertė jį 
trauktis ». Jei sumušė ties Orša, tai Smalenską jau buvo pražygiavęs, 
o ne artinosi. 203 p.: «karas prasidėjo 1512. Visos Maskvos jėgos 
buvo nukreiptos į Smalenską. Jis buvo 3 sykius apgultas ir paga- 
liau paimtas 1514 m. Netrukus po to aivykęs Ostrogiškis smarkiai 
sumušė Maskvos kariuomenę ties Orša ». 

Taigi išeina, kad Ostrogiškis du kartu «buvo atvykęs ir ties Orša 
sumušęs» Maskvą. O tikrumoje buvo įvykęs vienas mūšis, nes 1508 m. 
maskvėnai be mūšio skubiai buvo pasitraukę. Ir tie pasikartojimai 
nenorom sukelia netikrumą : «3 sykius buvo apgultas » — t. y. trumpu 
laiku 6 kartus ir vėl du kariu «buvo atvykęs ir sumušė », lyg galėjo 
neatvykęs sumušti. 


Daukantui pagerbti. 


Šimet sukako šimtas metų nuo mirties mūsų karybos istoriko 
Daukanto. Jam pagerbti ir jo rašymo būdui priminti duodu trumpą 
ištraukėlę jo žodžiais Oršos « mūšos » aprašymo. 

« Čia vėl kitas maskolių būrys iššokęs norėjo lietuvių rindą per- 
laužti, bet Lietuvos jotis jį apstabdė ; dabar kibo ir pėstiejie į ginklą 
ir užpuolantį neprietelių iš savo karės taip nutrenkė, jog guūrlei ir lengvai 
teartinosi. Kad tą Lietuvos etmonas pamatė, gulė jis iki jiems neatsi- 
gavus, su visa savo jočia, kurį visi kiti lenkų karvedžiai šelpė iš pečio ; 
už vis atsiženklino lenkų ragotininkai su Jonu Zbarauskiu ir Laurynu 
Šiškauskiu, kurie perlaužė rindas neprietelių. Lietuvių etmonas liepė 
tuom tarpu lietuviams pasitraukti, idant tuomi neprietelių jotį nuo 
kariaunos atskiestų, kas ir įvyko. Maskoliai tuomi pasitraukimu turė- 
dami užbėgį, puolė jaugiai ant jų, bet Lietuvos etmonas pasuko savo 
vyrus kairion ir tuomi jotis neprietelių, kuri juos vijo, radosi adara 
puškoms ir pėstiemsiems, kurie dirdino rindas neprietelių ; dabar liepė 
taippat savo jočiai staiga atsiblokšii ant suardytų rindų maskolių, 
kurie to guvumo nenumanydami suniuko ir ėmė sprukti kas kur 


SMALENSKO KORIDORIUS 45 


įmanąs. Karvietėje buvo baisi pjūtis, kame maskolių ir tautorių kūnais 
paliko laukai nukrėsti, kurių taippat nemenkai galą gravo Kropivnos 
balose ». 

Gražiai atvaizduota. Bet kai reikia atskirti pelus nuo grūdų, — tai 
vargas su tais senovės iškilaus stiliaus rašytojais. Pav., toks, lakios 
fantazijos, Sarnickis savo 60 metų po įvykio aprašyme romėnų karo 
istorikų pavyzdžiu įpynė net dvi sieksnines, aišku, jo paties sugalvotas 
vadų prieš mūšį oracijas: Maskvos didž. kunig-čio ir Ostrogiškio. 
Savo reikalo teisingumą lyg konferencijoje iškelti bei įrodyti ir savo 
karius prieš pat kruviną mūšį padrąsinti bei «uždegti». Ar vėl tos 
negudrios ir nuo romėnų laikų pasikartojančios taktikos « gudrybės », 
vis tie patys « forteliai », tie nuduoti pabėgimai ir pan. Paprastai jie 
užtinkami kiekvieno mūšio senesnioje reliacijoje ar tai Kulikovo lauko, 
ar Žalgirio, ar prie Oršos-Kropivnos ... Sakoma — viskas keičiasi. 
Bet žmogaus prigimtis keičiasi labai lėtai. 


Meno kūriniai. Laimėjimas ties Orša sužadino laimėtojų 
pusėje ne tik žodžio menininkus. Kronikininkas M. Bielskis savo veikale 
įdėjo raižinį, vaizduojantį šio įvykio pradžią. Matome lietuvių ir lenkų 
karius besikeliančius per Dnieprą. (Žr. lent. V). Tiltu (ant laivų) 
keliasi artilerininkai ir juos lydį pavieniai pėstininkai. Dvi patrankos 
prie abiejų tilto galų. Trečioji — ant tilto. Persikėlusius patrankinius 
ginti per Dnieprą skubą raiteliai. Pačiam krante guli karys o už jo du 
susikovę arcuose raiteliai. Už jų trys maskvėnų joties pulkai. Maskvie- 
čiai, kaip paprastai, vaizduojami su ilgomis barzdomis, jų kepurės 
aukštos ir smailios (kalpokai). Vėliavose — Šv. Jurgis — Georgij 
Pobedonosec (atnešąs laimėjimą) it Mykolas Arkangelas. Ginkluoti 
ietimis ir kreivais kardais. Daug trimitų ir vėlukų. Tolumoje — dar 
trys skaitlingi pulkai. Mūsų pusėje prie tilto raitas būgnininkas. Jo 
dešiniau — gal pats vyr. vadas su iškelta buože. Greta jo trimičiai ir 
raitelių būrys. Vėliavose matau Šv. Vaitiekų ar vysk. Stanislovą ir 
lenkų erelius. Priešaky prie tilto susigrūdusi pėstija laukia eilės keltis 
tiltu. Ryškiai matosi vartojami ginklai, apranga, įvairiausio tipo galvos 
danga. 

Dar smulkmeniškiau to meto karių išvaizdą detalizavo visą amžių 
šią sritį studijavęs, baigęs Imp. Dailės Akademiją Petrapilyje meni- 
ninkas-istorikas Br. GEMBARZEWSKIS savo skaitlinguose veikaluose- 
iliustracijose. Studijavo batalistiką Paryžiuje ir lankė V. Europos 
muziejus. Dirbo Rappersvilėje. Krokuvoje, buvo Karo Muziejaus 
direktorium Varšuvoje. Paliko tūkstančius savo ranka pagal doku- 
mentus padarytų piešinių. Štai keturi (žr. IV lent.), specialiai Oršos 
mūšio. Pirmam — raiti kopijnikai, antram — pėstininkai ir jų ginklai, 
trečiam — lengvoji mūsų raitija iš įvairių tautų. Tas matosi ypač 
iš tipingų kepurių. Išskyrus samdytus serbus-racus. Ketvirtam — 


46 ST. DIRMANTAS 


artilerija ir pėstininkai. Vienas ant tilto rankoje laiko svaidomąjį 
kirvį. 

Retai ir laimingai iki šių dienų išliko ant sienos nežymiai už patį 
įvykį vėlyvesnis nežinomo menininko aliejiniais dažais paveikslas 
vaizduojąs Oršos mūšį. Žymu vokiškoji anų laikų mokykla. Mūšiui 
tinkamo panoraminio vaizdo menininkas nedavė. Suvaržytas kelių 
kvdr. metrų plotu viską labai sutankino, spūstis, susigrūdimas neišpa- 
sakyti. Didesni negu pas Mateiką Žalgirio paveiksle. Tokioje tank- 
mėje kovoti tiesiog neįmanoma. Bet scenos atitinka mūšio eigai. O 
svarbiausiai gana teisingai atvaizduoti ano laiko ginklai, šarvai, apran- 
ga, balnai ir k. 

Vienas fragmentas (žr. VI lent.) rodo sunkiųjų raitelių kėli- 
mąsi per upę ir dar krante jų suglaustą eilę. Net perdėtai šarvuoti 
plaukią žirgai atrodo kaip raganosiai ar aligatoriai. Kitas fragmentas 
(žr. VII lent.) vaizduoja žmonių per tiltą traukiamą nepatikimai sunkią 
sudėtingų taikymo prietaisų «pušką»: jau ant lafeto. Visa sistema 
ant keturių sunkiai apkaustytų ratų-tekinių. Puškorius nurodo pasta- 
tymo vietą. Už patrankos stovi grupė pėstininkų, laukiančių savo eilės 
žengti ant tilto. Ta pati grupė geriau matoma trečiame fragmente 
(žr. VIII lent.). Ir čia vadas duoda įsakymą nurodydamas ranka. 
Ryškiai matome karių veidų išraiškas, jų šalmus, skydus, šaltuosius 
ilguosius ginklus. Už pėstininkų krūmuose ant kranto šarvuotas žirgas 
ir pusė jojiko. Šarvai gotiško stiliaus : dygliai žirgų kaktose ir smailia- 
nosiai žmonių kojų šarvai. Ketvirtoji paveikslo iškarpa (žr. IX lent.) 
vaizduoja kovos centrą. Kurio berods tikrumoje nėra buvę. Priešai 
visai suartėjo. Iš kairės raiti ir pėsti moskovitai (barzdoti ir smailiais 
mongoliško tipo šalmais) atakuoja be ne septynių pabūklų lauko bate- 
riją. Patrankos mažo kalibro, bet netikėtai storų sienų vamzdžiais. 
Pirmoji gynėjų eilė — tai prie pat patrankų šarvuoti pikinieriai veikia 
abicm rankom ietimis. Už jų ilgais, sunkiais, aukštais iki akių skydais 
su atramomis « pavenžomis » iš priešakio ir kiek iš šono sudaryta lyg 
kokia tvora. Tarp skydininkų galvų, prakišę šaudyklės, veikia šauliai. 
Už jų kiti šauliai užtaiso šautuvus. Čia pat už šaulių išrikiuota žirgų 
galvų eilė, jojikų jau nesimatą. Taigi viskas nenatūraliai sutirštinta ir 
todėl neatitinka tikrenybę. Rytams ir Oršos mūšiui charakteringos 
joties atakos ir grumtynių paveiksle nėra. Tur būt, menininkas buvo 
kilęs iš Vakarų Europos. 

Anų laikų vakariečių ir rytiečių-maskvėnų raitelių mūšį neblogai 
vaizduoja iliustracija (Nr. 15 X lent.) Raitelių kautasi vien šaltais 
kertamais ir ilgais duriamais ginklais. Dar naudota lankus. Nukentėdavo 
ir nekalti žirgai. Šaudyklės buvo tik pėstininkų vartojamos. Jos buvo 
sunkios, apie poros cm skersmens, primityvaus «namų » ir «rankų > 
kalvių-puškorių darbo. Parakas buvo padegamas rūkstančiu dagtu. 
Nr. 16 (XI lent.) rodo tų laikų t. v. kablinę — «hakovnica», nuo 
vok. Hack — kablys. Kabliu buvo užkabinama už pilies mūro sienos 
išorinės briaunos, kad atatranka mažiau suduotų į šaulio petį. Nešioti 


SMALENSKO KORIDORIUS 47 


ir lauke vartoti jos buvo dar persunkios. Greta kita yra kiek vėlyvesnė, 
lengvesnė ir tobulesnė, su dviem spyruoklėm « spynoje »,. 

Dėl techninių kliūčių neįmanoma buvo prie straipsnio įdėti Oršos 
mūšio vadų atvaizdų. Kng. Jurgio Radvilo ir Konstantino Ostrogiškio 
portretus lengvai skaitytojas gali pamatyti lietuvių, ukrainiečių ir 
lenkų enciklopedijose ir istorijos knygose. Maskva XVI a. meno srityje 
buvo nuo vakarų atsilikusi ir joje buvo daromi portretai tik carų bei 
iškilių cerkvės dignitorių. O ne karo vadų ; juo labiau pralaimėjusių. 
Todėl Čelednino atvaizdo man neteko surasti. Abu mūsiškiai vadai, 
kaip ir jų priešai, buvo barzdoti. Lenkai jau tada skutosi, kartais tik 
ūsus palikdami. O totoriams nei barzdos nei ūsai bemaž visai nežėlė. 
Vienodų uniformų tada, kaip matom, nebuvo. Bet jau buvo galima iš 
išvaizdos ir nešiotės atskirti savuosius nuo priešų. Uniformos pradėjo 
iš palengvo atsirasti valdovų gvardijose ir samdytuose daliniuose, 
pradedant Žygimanto Augusto laiku. 

Literatūros specialiai apie Oršos mūšį nėra daug. LE XXI, 210 
Z. I. aprašymo pabaigoje pasakyta : « Oršos kautynės liečiantieji lei- 
diniai žr. K. ESTREICHER, Bibliografija Polska. I, t. » Be mūsų senesnių 
ir dabarties istorikų aš daugiausiai naudojau rašinį Zdzislavo SPIERAL- 
SKIO leidiny Wypisy Zrėdlowme do historyi Polskiej Sztuki Wojennej. 
Zeszyt czwarty. Lata 1454-1562. Wydawnictwo Ministerstwa Obrony 
Narodowej. Warszawa 1958. Biuro Historyczne Wojska Polskiego. 

Ten pirmą kartą užtikau šio iš seno man įdomaus mūšio net dvi 
schemas. Tas mane paskatino įvykio sukaktuviniais metais jį aprašyti 
lietuviškai. Nors minėtos knygos tekste seni rašytojai vis pasakoja 
apie dvi skirtingas, lietuvių ir lenkų kariuomenes, bet ponas ar « drau- 
gas » Spieralskis dabartiniu lenkiškai komunistiniu būdu schemose 
visus sūlenkino ir Lietuvos kariuomenės dalinių neišskyrė, neparodė. 

Tik ką aplinkiniais keliais gavau žinią, kad apie 1952-1954 m. 
lenkų istorikų draugija Varšuvoje išspausdino metraščio tipo leidinį 
K. Ostrogiškiui pagerbti ir Oršos mūšį paminėti. Deja, del esamų 
sąlygų ir jau nebuvimo laiko ta knyga negalėjau pasinaudoti. 

Iliustracijos mano imtos daugiausiai iš dviejų albumo tipo leidi- 
nių: 

1. Polska Sziuka Wojenna W Czasach Odrodzenia. Opracowai 
Tadeusz Nowak. Wydawnictwo Min. Obrony Narodowej, Varšuva 
1955. 

Ir tos pačios leidyklos 

2, Žolnierz Polski. Ubior, uzbrojenie i oporządzenie od wieku 
XI do 1960 roku. Didelio formato liuksusinis leidinys užplanuotas 
šešių tomų. Dar nebaigtas. Šiam rašiniui panaudojau I-mą t., nuo 
XI a.iki XVII a. Tai kapitalinis veikalas. Kelių asmenų redakcija. 
Dirbta keliasdešimt metų. Pagrindinė medžiaga parūpinta Br. GEM- 
BARZEWSKIO. Jis prieš I-jį Pasaulinį karą buvo baigęs Meno Akade- 
miją Peterburge, specializavosi karybos ir batalistikos srityje, gavo 
leidimą naudoti net slaptus Rusijos muziejų rinkinius, studijavo kari- 


48 ST. DIRMANTAS 


niuose muziejuose Vakarų Europoje, dirbo Rapersvilėje ir ilgai buvo 
Karo Muziejaus direktorius Varšuvoje. II-jo Pasaulinio karo pradžioje 
jam pavyko viso savo gyvenimo darbus-Trinkinius numikrofilmuoti, 
užkasti ir tik tuo būdu išgelbėti nuo nacių ir gaisrų. Lietuviai gali 
džiaugtis ir naudotis ypač I-u ir II-u tomais, nes juose yra daug 
medžiagos ir iš Lietuvos kariuomenės. Vieną tik galima padaryti redak- 
cijai užmetimą. Būtų džentelmeniškiau ir teisingiau prie veikalo pava- 
dinimo Žolnierz Polski pridėjus «i Litewski ». Nes yra daug medžiagos 
lietuviškos karybos. Albume atvaizduota daug karių, kurie niekuomet 
nebuvo lenkų kariuomenės eilėse. Pav., kunigaikščiai Kestutis, Vytau- 
tas ir kiti bei visa eilė kitų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos karių 
ir jų vadų-etmonų... O senovės prūsai ir niekuomet nebuvo lenkų nei 
broliai nei « žalnieriai ». Bet jau dabar tokie laikai, kad su teisybe 
nelabai tesiskaitoma.... 


Be tekste paminėtų darbų susidomėjęs skaitytojas šio laikotarpio 
karybai ras medžiagos šiuose spaudiniuose : 

GoRSKI: O rozv0ju Wojskovošei polskiej w XV wieku. Bibl. Warš. 
1390, 

Dr. M. GimBvuTAS: Prekistory of Bastern Europe, T.I ir II. 

Dr. M. GimBUTAS: The Baltis, 1964. 

Zbidr praw Litewskich od roku 1389 do 1529. Tudziež rozprawy 
sejmowe o tychže prawach. Poznan 1841. Išleista grf. Dzialynskio 
originalo ir lotynų bei lenkų kalbomis. 

Pietinė Lietuva. Redagavo V. ŽEMAITIS, Čikaga 1964. 

Polska Sziuka Wojenna XVI i XVII wieku. Londyn 1955. O. 
LaskOWSKI. 

Dzieje Wojskowošci Polskiej. B. BARANOVSKI ir kiti. Varšava 
1949. 

Rejormų Wojskowe i Organizacja Sitų Zbrojnej za Kaz. Wielkiego 
1958. 

T. KoRzoN: Dzieje Wojen i Wojskowošci w Polsce, 1912 ir 1923. 
3 tomai. 

Knygoje Myšli o Dawneoj Polsce Povilo Jasienicos (Czytelnik 1961) 
yra daug naujoviškų originalių minčių apie abiem valstybėm, Lenkijai 
ir Lietuvai, likiminę uniją. Šį klausimą autorius nagrinėja didesnėje 
knygos pusėje ant 126 puslapių skyriuje «Zmiana kursu ». Išnagri- 
nėjęs pradžioje Piastų Lenkiją, pereina prie pounijinės, Jogailaičių. 
Panašiai daug ta tema ir to paties autoriaus-publicisto knygoje Tylko 
o Historii, 1962. Čia skyriuje O Historii Polski aptaria 1962 m. pasi- 
rodžiusį pirmą tomą Lenkų Mokslų Akademijos, Istorijos Instituto 
Maskvos direktyvomis paruoštą veikalą. 


NSTYTUT MISTO43 


VAKSKA AKACEMMA NAUK 


FH H 7 6 H H 
ž t j- 72 „"r———7—7 PAB 50 I K DEP ye TT T17190 T 511 J 13 1 

J ;* 154 RIAZANSKAE +. ——- L (V 

ž4 = - EN Te | 

» - 

O : 11 

25 T V. - 
"p 

=8/ 

> ag 


| 


$ 


L -—— 


Oiengo M. M. USA 


A HOSODRESTWO WOLOSKIE 


2 


yi. K Kano 


Opr. M. Rekosski Un Was Tom BASteČA e M D0O 060 sine ai AS 


ėlapis. 


ijos žem 


Nr. 1. XV a. Lietuvos ir Lenk 


II LENT. 


[| 


8 I k: 


k NATOLEONAS iš SUVAIZIJOS || 
S A per Si 
VII z + 


SKO XORILORTĮ 


N IėIė r. 


Nr. 3. 1812 m. Napoleono žygis Maskvon ir atgal. 


XII LENT. 


UGRIAN? 


FINNO - 


ATS Aš. SA sa 
A  Pašia is a, AA r 
„NY . že 


-Gimbutienės sudarytas 


Kristų. Dr. M. Alseikaitės 


š 


yvenami plotai apie 500 m. prie: 


tautų grupės g 


čių 


Baltu-ais 


Nr. 17. 


lapis. 


“ 


žemė 


Nr. 3. 1812 m. Napoleono žygis Maskvon ir atgal. 


III LENT. 


—- 
SMALENSKO KoRIDORIUS AP PoLockAS 


ASY3E 


VILNIUS-m1NsKaS-0RŠA- 


Nr. 4. Smalensko koridorius. 


—7—3 A „—* 
R A Akys Dei 
e t 2 EE ŽELSINKI S Sad, 
k —=uZŽw= Oramenbau, “ al jai 4 
- D AO J z cb uri 
Ž— 5 = AL 
——. T 
2 
“No S 
L Ž ja 
e5) 2 
= Ubasį L: (0 4 cheim g J o 
Ostaszkšwų = Jarostawl-— 
oropiec — 

= GRUPA Ž 4 iskje bu stigo AS 
-Z ARMIU t. - LŽ Riek A 4 MDmikradė 
=POLNOCN N i p“ Krasnaja S 1 T 
i Krolewiec Nno PG toc Ii nasnėja G88g b. 
"S PRUSYJ ji i ja šioji ROMA 
WSCHODNIEPA, V Mino , 


LŽ NS 
ies KeAS 


L M 
d jų Stonim „p 
Nx N A 
+ S 


- 


|| 
Nowogrod 
„Siewierški Ni 


| Čzernichow 
05=: 


Nr. 5. Hitlerio žygis Rusijon 1941-44 m. 


IV LENT. 


Nr. 6. Kopijnikai. Nr. 7. Pėstija. 
Nr. 8. Lengvoji jotis. Nr. 9. Artilerija ir pėstija. 


"MTS 
V 


We 
IN 


m 


(3 NS j i 3 


E 


M 


ia 


) 


7 


r. 


a“ 
JN 
J) 


J V 
ES 


ap 
A 


AR 


Nr. 10. Oršos mūšis. Raižinys M. Bielskio kronikoje. 


VI LENT. 


Nr. 11. Oršos mūšio It.-Ik. jotis keliasi per Dnieprą. 


II LENT. 


= 


Nr. 2. Smalensko miesto senovinis raižinys. 


Nr. 3. 1812 m. Napoleono žygis Maskvon ir atgal. 


XI LENT. 


Nr. 16. Anų laikų šaudyklės. 


34 ST. DIRMANTAS 


ITEBŠKO Link DID. LIETUVOS ETMONAS 


MŪŠI 10 ties ORŠA 514, sa) VEDOVYBĖ: KuNIe. k. osTROG1šKIS, 
KNIAZ. JVANAS 


biemoji fazė: V 
ČELEDINAS. 
zygis,pevsikėlimas,išsi-|. „LR, 


Tiktavimas, kovos piadžia; 2 NY 


, 
Ž 


/ 


LiETUviuų:|— LENKŲ: 


ZA SUNKIOJI JO S GB 
A LENGVOU S GB 
PĖSTIJA BB / 
= ARTILER. = 


MASKVĖNU: 


CM SUNK.3. 
E2C2LENGV, J. 


(Ž 
"Ž 


/ Ruklino Za L 2 23 BT > 2 
i * r V 


Ža E 1 H ' 
AS - " . 

. : ; L 
- . Ž ( 

sa „ i J 

> - "K. 

Nd L. V 

“ r 
4 


o aki "UET. LENKŲ, 95 000-30000 o 
“ JĖGOS: DID MASKVOS KNIR2.B0 000. 


vėlai sužinojęs apie kėlimąsi kitoje vietoje, o ne ties Orša, nakčia 
nesuskubo perkelti, surinkti ir išrikiuoti savo milžinišką kariauną, 
patamsėje pradėti mūšį nerizikavo o, svarbiausia, tvirtai tikėjosi dieną 
savo žymiai skaitlingesniomis jėgomis apsupti visus persi- 
kėlusius, juos sumušti, likučius sugrūsti Dniepran ir plaukiančius 
iššaudyti strėlėmis. Atseit, išnaikinti šimtu nuošimčių ir tuo būdu 
sėkmingai baigti ir šitą karą. Bet išėjo kitaip. 
Išsirikiavimas. Iš ryto jau ir visa susijungusi maskvėnų 
kariuomenė buvo išrikiuota mūšiui. Šia tvarka : žr. schemą. 


m k kai k 


Nr. 12. Oršos mūšio It.-Ik. artilerija. 


VIII LENT. 


pėstija. 


ūšio Tt.-Ik. 


x 
sos mu 


N. 13. Or 


IX LENT. 


Nr. 14. Oršos mūšio 1514.IX.8 vaizdas. 


NU4LLZ NIK 


! Ali 1 - 1 ; 
=! 1 17 (4 7 IL 


-- Km———— a 
=—— - MTS 
T p ) ja 73) i Tų (i iš 
Il 2: = | + NM AS 
' TA Uk ik AVV WA NS 
M ašų | L AS SAS AN 


i A S EP sa 
) a m ŽAS 


T 
CE KAU! — 


A b - | 
7 r A/V T 23 “W 
AS r i. E LS r 
NO ADATA == Oa. 
M + 


Nr. 15. Oršos mūšio vaizdas. 


XI LENT. 


Nr. 16. Anų laikų šaudyklės. 


XII LENT. 


Ha 
MIN 


| || į 


113 


| 


WI ; 


Nr. 17. Baltu-aisčių tautų grupės gyvenami plotai apie 500 m. prieš Kristų. Dr. M. Alseikaitės-Gimbutienės sudarytas 


žemėlapis. 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 


VILNIAUS VYSKUPO V. PROTASEVIČIAUS KVIEČIAMI 
ATVYKSTA PIRMIEJI JĖZUITAI Į VILNIŲ (1568) 


Kun. DR. JoNAs BičiūNAS, ROMA 


Šios studijos ankstyvesniame skyriuje!) buvo apžvelgta: Po- 
piežiaus Delegato L. Lippomani apsilankymas Vilniuje 1555 m., kurio 
palydovu buvo jėzuitas Salmeron ir kuris, be kitų specialių reikalų, 
tyrė taipgi galimybę įkurdinti jėzuitų kolegiją Lietuvoje; karaliaus 
Zigmanto Augusto laikysena jėzuitų įkurdinimo atžvilgiu ir Varmijos 
vyskupo kard. St. Hozijaus vaidmuo šiame reikale ; toliau gi matėme, 
koks buvo bendradarbiavimas tarp Vatikano Valst. Sekretoriaus K. 
Boromėjaus, jėzuitų generolo Pr. Borgijos ir Nuncijaus Pr. Commen- 
done pastangose jėzuitus įkurdinti Lietuvoje. Iš ten paaiškėjo, kad 
tam reikale turėjo pirmoje eilėje kilti iniciatyva iš vietinės bažnytinės 
hierarchijos. 


Šiame skyriuje — VILNIAUS VYSKUPO VALERIJONO PROTA- 
SEVIČIAUS KVIEČIAMI PIRMIEJI JĖZUITAI ATVYKSTA Į VILNIŲ 
1568 M. — panagrinėsime: 

1. Lucko vyskupas Valerijonas Protasevičius užima Vilniaus vyskupo 
katedrą. 

a) Varmijos vyskupas kard. Hozijus, 

6) Kard. Hozijaus svoris V. Protasevičiaus perkėlime į Vilnių, 
<) Lucko vyskupas V. Protasevičius ir jo perkėlimas į Vilnių, 
d) Pirmieji vyskupo V. Protasevičiaus darbo metai Vilniuje. 

2. Vilniaus vysk. V. Protasevičiaus iniciatyva, parkviečiant ir įkur- 
dinant t.t. jėzuitus Vilniuje. 

a) V. Protasevičius perka namus ir organizuoja lėšas būsimai mokslo 
įstaigai, 

b) Raštu į Braunsbergo jėzuitų kolegiją Protasevičius kviečia jėzui- 
tus atvykti ir kurtis Vilniuje. 

3 Pirmieji jėznitai atvyksta į Vilnių ir pradeda neoficialų kūrimosi 
darbą : 


1 Tautos Praeiiis II t. 1 kn., 33-47 p.: « Apaštalų Sosto ir Jėzuitų Ordino 
pirmieji bandymai jėzuitus įkurdinti Lietuvoje (1555-1565) ». 


4 


50 J. BIČIŪNAS 


a) Jėzuitų Austrijos viceprovincijolas Pr. Sunyeras sū maža grupe 
atvyksta į Vilnių, 

6) Randa Vilniaus Vyskupo tinkamai paruoštas kūrimosi sąlygas, 

c) Sunyeras, matydamas Vilniuje gyvą reikalą kurti vyskupo užpla- 
nuotas mokyklas, įtikina savo Ordino vadovybę kolegijos steigimą priimti. 


1. LUCKO VYSKUPAS VALERIJONAS PROTASEVIČIUS UŽIMA 
VILNIAUS VYSKUPO KATEDRĄ 


Mirus 1555 m. Vilniaus vyskupui Povilui Algimantui, Alšėnų 
kunigaikščiui, reikalingas buvo šiai Lietuvos svarbiausiai vyskupijai 
naujas vyskupas, kuris atitiktų šioms Lietuvos sostinės vyskupo parei- 
goms, bet kartu eitų jam uždedamas, kaip pirmajam senate senato- 
riui, ir politines pareigas. Protestantų stiprėjimas reikalavo stipraus 
bažnytinio administratoriaus; tuometiniai karai ir lenkų pastangos 
prijungti Lietuvą prie Lenkijos, užsibaigusios liublinine unija, reikalavo 
subrendusio politiko. Iš tikrųjų, Vilnius kaip Lietuvos Valstybės 
sostinė, kurioje ilgais laikotarpiais rezidavo karalius Zigmantas Augus- 
tas, buvo vėl tapęs nebe provincijos miestu, bet sostine — prilygo 
Krokuvai. Karaliui reziduojant, jis pasidarė ir abiejų valstybių poli- 
tinio gyvenimo centru : čia buvo priimami svetimų valstybių atstovai, 
vedamos derybos, vykdavo seimai, ruošiamasi karui, pasirašomos 
paliaubos, o taipgi redaguojama ir papildoma nauja Lietuvos Statuto 
laida. Todėl nestebėtina, jog į Vilnių, margą savo tautine sudėtimi, 
jos gyventojų skirtingais mentalitetais, skverbėsi protestantų skelbia- 
mos religinio kartu ir politinio pobūdžio reformacinės idėjos, rasdamos 
čia, gana pašlijusioje bažnytinėje ir valstybinėje sferoje, sau palankią 
dirvą. 

Nestigo anuo laiku iš Lietuvos ir Lenkijos vyskupų tarpo, kuris 
būtų norėjęs tuometiniame Vilniuje užimti taip svarbią vyskupo ir 
pirmojo senatoriaus vietą ir daryti reikiamos įtakos karaliaus dvare 
ir valstybės politikoje ; nevienas iš tų vyskupų ėjo ar buvo ėjęs vie- 
nokias ar kitokias atsakingas valstybėje pareigas, o jau kiekvienas 
iš jų ipso jure buvo senatorius. 

a) Varmijos vyskupas kard. Si. Hozijus. 


Dėl šių aplinkybių, parenkant kandidatą į Vilniaus vyskupus, 
buvo daug svarstoma. Šioje šiaurinėje Europos srityje veikė Varmijos 
vyskupas kard. St. Hozijus. Karaliui Z. Augustui pristačius, jis buvo 
Popiežiaus Juliaus III, 1550 m. paskirtas specialiu įgaliotiniu Lietu- 
vos — Lenkijos valstybėje kovai su beplintančiu protestantizmu *) ir 


2 Cfr. Ep. Hos., t. I, n. 380, p. 393 są. : Julius III P. Max. Hosio, 25 Julii 
ann. 1550. « Sigismundus R-x nobis humiliter supplicari fecit, ut pro extirpatione 
dictarum haeresum curam huiusmodi alicui eiusdem Regni Poloniae praelato prae- 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 51 


buvo vadinamas «Columna Fidei»3). Užtat suprantama, kodėl jis 
ypatingai rūpinosi, kad į vakuojantį Vilniaus vyskupo sostą būtų | 
paskirtas toks asmuo, kuris visų pirma jam talkininkautų jo vedamoje 
kovoje su klaidžiatikiais ir pačiame Vilniuje atsvertų Radvilo įtaką 
ir veiklą. 

Prasminga, todėl, čia bent trumpai susipažinti su kard. St. Hozi- 
jum, kilusiu iš Vilniaus, kuris anuo metu buvo vienas žymiausių bažny- 
tinėje hierarchijoje asmenybių Lietuvos — Lenkijos valstybėje, labai 
pamilęs Vilnių, kas matosi iš jo skaitlingos korespondencijos, nuoširdus 
patriotas Jogailonių dinastijos valdomų žemių bei ištikimas karališkos 
šeimos pavaldinys, bendradarbis ir patarėjas, o savo veikloje prieš 
protestantizmą daug dėmesio skyrė Lietuvai. 

St. Hozijus (Hoss, Hosen, sulotynintai Hosius) gimė 1504 m. 
gegužės m. 5 d. Vilniuje, kaip jis pats pasisako savo laiške Krokuvos 
vyskupui Petrui Myszkowski'ui, rašytame iš Romos 1577 m. spalių 
m. 24 d.*), šiuo pasiremdami Rostowski?) ir BaliAski 9) tai pabrėžia, 
nežiūrint, kad daugelis lenkų autorių šiam laiškui nepriduoda reikšmės 
ir tvirtina jį gimusį Krokuvoje, nes pagal juos, jo tėvo atvykimo į 
Vilnių data nėra nustatyta 7). Kardinolo tėvas Ulrichas Hosen, kilęs 
iš Pforzheimo, Vokietijoje, Badeno srityje, emigravęs į Lenkiją ir 
tapęs Krokuvos miestelėnas, karaliaus Aleksandro 1505 m. paskirtas 
Vilniaus pilies pilininku ir D. Liet. Kunig. monetarium, šias pareigas 
ėjo iki savo mirties 1535 m., kurias po jo paveldėjo jo vyresnysis 
sūnus Jonas Hozijus. Ulrichas Hozijus, vienas iš to meto skaitlingos 
Vilniaus vokiečių kolonijos, ypač pasižymėjo savo energija pačiame 
Vilniuje ir karaliaus dvare : matomai gerokai praturtėjęs, savo lėšomis 
pastatė pirmąjį tiltą per Nerį Vilniuje, ir, pagal karaliaus suteiktą 
privilegiją, atsirinkęs savo išlaidas iš muito, iš tolimesnių tilto muito 
pajamų karaliaus buvo įpareigotas pastatyti Vilniuje prie dominin- 
konų vienuolyno seneliams ir ligoniams prieglaudą, kurią, tačiau, 


missis ocecurrere verbo et opere potenti demandari aliasgue in praemissis opportūune 
provideri, de banignitate Apostolica dignaremur. Nos igitur valentes pro nostri pasto- 
ralis officii debito inconvenientibus huiusmodi providere Fraternitatem tuam >. 

s Cfr. J. B. PicaHI, Instit. Hist. Eccl., t. III, p. 139: «... Stanislaus Hosius 
...a coaevis celebratus ut Ecclesiae columna et alter Augustinus, fuit episcopus 
Warmiensis et in tridentino concilio praeses jussu Pii IV, a guo et cardinalis creatus 
žuit». 

* Cir. apud RosTowskI, Hist., p. 60-63, kuriame sakoma «...in gua pri- 
mum lucem hanc aspexi». 

S Cfr. ibd., p. 62; 

* Cfr. M. BaLINSKI, D. A. Wil., p. 31. 

* Cfr. ST. Rasorus, Vita St. Hosii, in Ep. Hos., Vol. I, pp. 1-132; Ex Re- 
gesta Hosii 1504-1550, Epist. Hosii, Vol. I, pp. XLV-LII; . SMoczYyNsKI, Uwagi 
o studjach i pracy teologicznej Hozijusza. Pelplin 1935 ; J. UMINSKI, Žywot swietobli- 
wego slugi Božego Kardinala Sianislawa Hozyusza biskupa Warminskiego, 1504-1579, 
Plock 1928, p. 7. 


52 J. BIČIŪNAS 


užbaigė jau jo sūnus Jonas Hozijus 8). Jis buvo Vilniuje įsigijęs nemaža 
turto — namų ir krašte dvarų, taip kad vėliau jo sūnūs Jonas ir Ulri- 
chas karaliaus Z. Augusto buvo pakelti 1561 m. Bezdonių ir Rudno 
dvarų ponais. Be jau minėtų brolių, kardinolas turėjo ir tris seseris. 

St. Hozijus vidurinį mokslą gavo ir jaunystę praleido Vilniuje ; 
1519 m. išvyko studijų į Krokuvos universitetą. Po universitetinių 
studijų liekasi Krokuvoje ir čia buvo Krokuvos vyskupų Konarski'o 
ir Tomicki'o dvaruose mokytoju, mokydamas pačių stambiausių Len- 
kijos didikų vaikus. Čia jis turėjo progos būti pastebėtas ir įvertintas 
ne tik šių vyskupų, bet ir didikų. Tos pažintys vėliau buvo jam labai 
naudingos jo tolimesniai pasaulietiškai ir dvasiškio karjerai. Minėto 
Krokuvos vyskupo ir valstybės vicekanclerio Tomicki'o lėšomis 1529 m. 
jis buvo pasiųstas į Italiją, kur studijavo Paduvos ir Bolonijos uni- 
versitetuose, gaudamas abiejų teisių (Utriusgue juris) daktaro laipsnį. 
1534 m. po studijų Hozijus atvyko į Vilnių aplankyti savo tėvą, mato- 
mai nusilpusios sveikatos, nes sekančiais metais jis pasimirė. Nuo 1537 
m. karaliaus kanceliarijos sekretorius. Įšventintas į kunigus 1542 m., 
nors prieš tai jau turėjo kelias bažnytines beneficijas, tarp kitų, Trakų 
ir Vilniaus pilies šv. Martyno bažnyčios bei Varmijos Kapitulos kanau- 
ninkas. (Pagal ano meto papročius, bažnytinės beneficijos būdavo 
teikiamos ir pasauliečiams, kurie kaip ir dvasiškiai neprivalėdavo prie 
tų beneficijų reziduoti). Ypatingai domėjosi Prūsijos reikalais, atliko 
įvairias diplomatines misijas. 1549 m. nominuotas OChelmo vyskupu 
ir sekančiais 1550 m. Krokuvoje pakonsekruotas. Bet jau sekančiais 
metais perkeltas į Varmijos ordinarus (rezidavo Heilsberg'e, prie jo 
netoli buvo vėliau pagarsėjusi Brunsbergo tt. jėzuitų, jo paties įkurta, 
kolegija). Būdamas vyskupų, buvo drauge valstybės senatorius ir 
karaliaus patarėjas, atliko įvairias diplomatines misijas. Karaliaus 
pavedimu, jis turėjo stiprinti politinę Lietuvos — Lenkijos valstybės 
padėtį Prūsijoje, kurios kunigaikštis buvo tapęs Lenkijos vasalu. Savo 
vyskupavimo metu Hozijus ypatingu būdu stengėsi Prūsijos tikinčiųjų 
tarpe išlaikyti katalikybę, todėl savo polemine raštija, savo kaip vys- 
kupo antoritetu ir valstybinėms silpnai efektyvioms priemonėms kietai 
kovojo su Liuterio sekėjais. 1561 m. buvo pakeltas į kardinolus ir Po- 
piežiaus Pijaus IV buvo pasiųstas su specialia misija pas imperatorių 
Ferdinandą Tridento Susirinkimo reikalais, ten pat Vienoje jam buvo 


* Cfr. Karaliaus Zigmanto I privilegija suteikta Jonui Hozijui administruoti jo 
tėvo pastatytą tiltą po dviejų Vilniaus Kapitulos kanauninkų kontrole. Čia Jonas 
Hozijus įpareigojamas užbaigti statyti prieglaudą ir duoti lėšas jų išlaikymui, kartu 
rūpintis tilto užlaikymu ; šioje privilegijoje karalius nustato ir muito dydį nuo įvai- 
raus vežimų pobūdžio ir uždraudžia gana plačiu ruožu niekam per Nerį nestatyti 
jokio kito tilto (mums atrodo gana keistokas patvarkymas, visai neatsižvelgiąs į 
gyventojų patogumą). Przywilej Najjasniejszego Krola Zygmunta I. Roku 1536 
dnia 6 Augusta wydany w Lacinskim języku. Apud M. Barikski, H. M. W., t. II, 
pp. 225-234, 


PIRNIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 53 


įteikta kardinoliška skrybėlė. Tais pat metais Popiežiaus pasiųstas į 
Tridento Susirinkimą Popiežiaus Legato titulu, kuriame su kitais to 
pat titulo trimis kardinolais vadovavo ir sėkmingai užbaigė Tridento 
Susirinkimą. Po Tridento Susirinkimo sugrįžo į savo vyskupiją, sušaukė 
Petrakave Provincinį sinodą, kuriam taipgi vadovavo kaip Popiežiaus 
Legatas, nors kitų didžiųjų vyskupijų, kaip pav. Krokuvos, Poznanės 
ir Vilniaus vyskupai buvo savo rangu ir įtaka karaliaus dvare prana- 
šesni. Čia Hozijus ypatingai stengėsi, kad būtų priimti Tridento Susi- 
rinkimo reforminiai nuostatai. Atkvietė į savo vyskupiją tt. jėzuitus, 
kurie 1565 m. įsteigė savo kolegiją. 1569 m. dalyvavo Liublino seime ; 
1569 m. karalius Žygimantas Augustas jį paskyrė delegatu prie Švento 
Sosto. Nenoromis apleido Varmijos vyskupiją, savo vietoj palikdamas 
vyskupą Martyną Kromerį cum jure successionis ir tų pat mtųe 
lapkričio mėn. atvyko į Romą. 

Reziduodamas Romoje, buvo vertinamas savo patarimais prie 
Švento Sosto, liečiančiais jos veiklą prieš protestantizmą Vokietijoje, 
tvarkė Bari kunigaikštijos (karalienės Bonos tėviškė), karaliaus Ž. 
Augusto pavedimu, reikalus, palaikė ryšius ne tik su karaliumi, bet 
dėjo pastangas, tarpininkaujant kompetentingiems asmenims, kad jo 
paliktoje tėvynėje protestantai negautų persvaros, ypač Lietuvoje — 
Vilniuje. Vasarą dažnai praleisdavo Subjako benediktinų vienuolyne. 
Kada 1572 m. mirė karalius Ž. Augustas, suruošė Romoje, San Lorenzo 
in Damazo bazilikoje iškilmingas gedulingas pamaldas, kuriose dalyvavo 
40 kardinolų ir daugelis Romos patricijų, o prie bažnyčios aikštėje 
(piazza Cancelleria, ta bazilika ir prieš ją stovinti aikštė ir šiandieną 
tebestovi, kaip kad buvo anų laidotuvių metu) būvo susirinkusi per 
tris tūkstančius vargšų ir šiaip biedniokų minia, kuriems ir pats kardi- 
nolas asmeniškai dalino išmaldą ir ragino melstis už mirusį suvereną. 
1573 m. Popiežius Gregorijus XIII kard. Hozijų paskyrė Didžiuoju 
Penitencijierium (Poenitenziario Maggiore). Pradėjo statyti Šv. Sta- 
nislovo, Lenkijos ir Lietuvos globėjo bažnyčią ir prie jos maldininkams 
namus, bet mirtis neleido jos užbaigti (ir šiandieną ji tebestovi netoli 
Venecijos aikštės, kurioje šio šimtmečio pradžioje rektoriavo lietuvis 
mons. Prapuolenis, dabar lenkų bažnyčia, prie kurios reziduoja lenkas 
vyskupas ir aptarnauja Romos lenkų koloniją). 

1579 m. vasaros atostogoms išvyko į Capranica ; ten susirgo ir 
liepos mėn. 5 d. pasimirė. Palaidotas Romoje, savo titularinėje bažny- 
čioje — Santa Maria Trastevere bazilikoje. Jo antkapio paminklas 
liudija šioje bazilikoje, apie veik prieš keturis šimtmečius gyvenusį 
Lietuvos pilietį, vilnietį kardinolą, visą amžių ir visas savo jėgas pašven- 
tusį Bažnyčiai, savo Varmijos vyskupijai ir Lietuvai, kurio dėka 
labiausiai Lietuva bei Lenkija išliko katalikiškos. 

Kard. Hozijus buvo ne tik energingai rūpestingas savo vyskupijos 
ganytojas, ypatingą dėmesį sukoncentravęs atlaikyti protestantų 
skelbiamų klaidų antplūdį, bet jo veikla siekė daug plačiau — visą 


54 J. BIČIŪNAS 


Lietuvą — Lenkiją ir per Tridento Susirinkimą, visą Katalikų Baž- 
nyčią?). Mūsų kardinolas nebuvo vien tik akcijos žmogus, bet kartu 
gilus teologas ir kontroversistas : jo dogmatiniai ir apologetiniai raštai 
prilygo jo bendralaikiams garsiems teologams ir susilaukė daugelio 
laidų. Svarbiausias Hozijaus teologinis veikalas yra « Confessio Catho- 
licae Fidei», gavęs pradžią Petrakavo Provincijos sinode, kuriam jis 
Provincijos vyskupų buvo įpareigotas paruošti teologinių klausimų 
bazę svarstymui, kaip dabar yra įprasta vadinti schemą, tačiau jau 
Tridento Susir. metų ji pasirodė kaip labai vertingas dogmatinis vei- 
kalas, nes buvo išplėstas ir papildytas, ir jis tuo laiku pasirodė keliose 
laidose: 1561 m. Vienos ir Amsterdamo laidos; 1562 — 63 m. — 
Paryžiaus ir Antverpeno. Kiti jo veikalai : « De expresso Dei Verbo », 
« De Communione sub utrague specie », « De loco et auctoritate Ponti- 
ficis in Ecclesia et OConciliis ». Dar jam gyvam esant, buvo išleisti visi 
jo teologiniai veikalai, surinkti in Opera Omnia, vėliau pakartoti kito- 
mis laidomis ?2. Pirmosios laidos savo Opera Omnia pats kardinolas žody 
į skaitytoją — Auctor lectori — pasisako, kokiomis aplinkybėmis jis 
yra parašęs svarbiausį savo veikalą Confessio OCath. Fidei 19). Šis 


* Hozijaus korespondencija įvairiais jo veiklos reikalais yra labai skaitlinga : 
dviejuose tomuose yra sutalpinti jo rašyti ir kitų jam rašyti iki 1558 m. 3500 lai- 
škai. Cfr. Stanislai Hosii epistolae. Dr. Franc. Hipler et Dr. Vine. Zakrzewski, t. I, 
Cracoviae 1879; t. II, Cracoviae 1836-1888. 

** 1566 m. paties autoriaus peržiūrėtoje ir papildytoje Antverpeno Opera 
Omnia laidoje randame šiuos jo veikalus, ir kuri taip užtituluota : «D. Stanislai 
Hosii Cardinalis episeopi Varmiensis in concilio Tridentino praesidis, Opera guae 
hactenus ext:terunt omnia, inprimis pia et erudita, atgue in unum corpus iam 
primum collecta et excusa, guorum catalogum pagella seguens indicabit. 

Opus hoc nunė postremo ab auctore recognitum, et in numeris supra omnes 
editiones auctum, cura et opera integerimi viri D. doctori Henrici Dunghen Ča- 
nonici Antveriensis. Antveriae 1566. 

1) Confessio Catholicae fidei Christiana, a Patribus in Synodo provinciali 
habita Petricoviae anno 1551, mense Maio congregatis. 

2) Propugnatio verae, Christianae, Catholicaegue doctrinae adversus Joannem 
Brentium pro Petro Soto elegantissime conseripta. 

3) De expresso Dei Verbo Libellus, his temporibus maxime necessarius. 

4) Dialogus de eo, num calicem laicis, et uxores sacerdotibus permitti, ac 
divina officia vulgari lingua peragi fas est. 

5) Epistola D. Stanislai Hosij Cardinalis Varmiensis ad Illustris. Brunsuici 
Ducem Henricum. 

6) Epistola D. Martini Cromeri, ad Regem, Proceres, Eguitesgue Polonos, in. 
comitiis Varshaviensibus congregatos. 

** Auctor lectori — « Annus jam guintus decimus agitur cum in Synodo pro- 
vinciali Petricoviensi cui praesedit Nicolaus Dziergovius Archiepiscopus Gnesnen- 
sis, certa guaedam doctrinae capita proposta fuerunt, ut suam de illis sententiam 
Episcopi iurati dicerent. Guoniam vero unde proferebantur, postulatum a me fuit 
ut ea paucis verbis explicarem et illustriora redderem, ac seripto mandata Patri- 
bus traderem, guo melius intelligere possent, guid illud foret, de guo iureiurando 
interposito, sententiam suam essent dicturi. Guod a me pro e0, ut angustiae tempo- 
ris ferebant, curatum est diligenter, conatusgue sum illae doctzinae capita in ordi- 


PIRNIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 55 


Hozijaus santraukinis teologinis traktatas — Katalikų Tikėjimo išpa- 
žinimas —, priimtas Petrakavo sinode, anais Tridento Susirink. laikais, 
sudarė ir Lietuvoje pagrindinį tikėjimo mokslo šaltinį; tik vėliau, 
įsikūrus Akademijai Vilniuje, paplito įvairesnė teologinė Hteratūra. 

Kard. Hozijaus prakilnią asmenybę ir jo krikščioniškas dorybes 
pabrėžia daugelis jo biografų, 1928 m. Lenkijos vyskupai buvo sūdarę 
komisiją, kad užvestų jo beatifikacijos bylą. (Kokioje padėty dabar 
stovi šis klausimas, neteko patirti). Tačiau ne tik šiuo metu buvo 
atkreiptas dėmesis į prakilnią Hozijaus asmenybę, jo pirmasis bio- 
grafas ir ilgametis sekretorius, St. Rescius-Reczka, rūpinęsis jo palai- 
dojimu, į karstą įdėjo aliuminijaus plokštę su Hozijaus pavarde, kad, 
pagal Rescių, kanonizacijos byloje nebūtų sunkumų atpažinti jo palai- 
kus, nes jis buvo įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau jis bus paskelbtas 
šventuoju. 

Kard. Hozijus savo mokslu, kaip teologas, veika prieš kylantį 
protestantizmą ir šventu pavyzdingų gyvenimu prilygsta savo epokos 
žymiausiems Bažnyčios vyrams, kaip kard. Karolis Boromėjus, kard. 
Reginald Pole (1500-1558), kard. John Fisher (1450-1535), kard. 
Giacom Davy Du Perron (1556-1618), kard. Baronius (1538-1607), 
šv. kard. Rob. Bellarmino (1542-1621), šv. Petras Kanizius (1521- 
1597) ir kiti H). 


b) Kard. St. Hozijaus svoris Lucko vysk. Val. Protasevičių perkeliant 
į Vilnių. 


Kard. Hozijus ypatingą dėmesį kreipė į Vilnių, ne vien kaip į 
savo gimtąjį miestą, kur jo šeima gyveno ir turėjo atsakingas parei- 


nem redacta, Seripturarum et Patrum testimoniis, ae probabilioribus etiam rationi- 
bus contirmare, guo facilius ad ea calculo suo comprobanda patres adducerentur ... 
Nobis guidem hoc labore nostro nil guaesitum est aliud, gam ut, gūi varis et pere- 
grinis haereticorum doctrinis in patria adducti, a via aberraverunt, eos in viam redu- 
cere, et vacilantes autem in prisca religione continere possemus ». 

11 Cfr.: BERNACKI LuUCIEN, La Doctrine de Vėglise chez Ie Cardinal Hosius, 
Paris-Poznai 1936; BocHENEN J., St. Hozjusza nauka o Hucharis'ji, Wa-szawa 1936; 
CicHowski H., O polemice Kardinala Hozjusza z refjormatorem Janem Laskim, Prze- 
gląd Teologiezny. Lwėw 1929, pp. 97-111 ; 253-268 ; EicunoRN A., Der ermlūndische 
Bischof Kardinal Stanislaus Hosius, Bd. I-II, Mainz 1854-1855; ELsNER BR., Der 
ermlūndische Bischof Sianislaus Hosius als Polemiker. Konigsbarg 1911; FRANKL ST., 
Docirina Hosii de notis Hcelesiae in Tuce saecuti XVI considerata, Romae 1934 ; GRAB- 
xA M., Cardinalis Hosii doctrina de Corpove Christi Mystico in luce saeculi XVI. 
Washington 1945; HopPER FR., Die deutsche Predigien und Katechesen der ermlūndi- 
„schen Bischėje Hosius und Kromer. Koln 1882; LEPKOWSKI J., Tajne listų krėla polsk. 
Zygmunta Augusta do St. Hozijusza, posla Rzplitej Polskiej na dworze Rzymskim w. r. 
1549-1550. LoRT7z J., Kardinal Stanislaus Hosius. Braunsbarg 1931; MIASTKOWSKI 
K., Jugend und Studienjahre des ermlūndischen Bischojs und Kard. St. Hosius, 
Braunsbsrg 1916; UMINSKI J., Opinie o cnotach šwigtobliwošei i zastugach St. Hozjų- 
sza. Liwow 1932. 


56 J. BIČIŪNAS 


gas, bet labiausiai, kad ten protestantai, su kuriais jis visa savo būtybe 
kovojo, stiprėjo ir organizavosi. Juo labiau, kad buvęs Vilniaus vysku- 
pas Povilas persilpnai jiems priešinosi, kaip matyt iš pastarojo jam 
rašyto laiško, kuriame. pasisakoma, kad jis dedąs daug vilčių į šaukia- 
mąjį Vilniaus vyskupijos dvasiškijos 1555 m. sinodą, prieš pat savo 
mirtį, ir, lyg pasiteisindamas, sakosi darąs viską, kas galima ir savo 
pareigų neapleidžiąs 12), o vyskupas pagelbininkas Jurgis Albinas buvo 
palinkęs prie protestantizmo 13), pačiam gi karaliui darė aštrius prie- 
kaištus už perdidelę laisvę, Radvilui globojant ir remiant protestantiš- 
kąsias idėjas !*). 

Parinkti kandidatą į Vilniaus vyskupus tikrai nebuvo lengva, 
nes daugelis to laiko vyskupų, be savo tiesioginių pareigų, buvo užimti 
dar savo beneficijų valdymu, politika ir privačiu didiko gyvenimu ; 
kai kurie visai nesirūpino naujomis tarp tikinčiųjų skleidžiamomis. 
klaidingomis idėjomis, arba toleravo ar net buvo joms palankūs dėl 
vienos ar kitos pamatuotos reforminės minties. Tuos vyskupus vaizdžiai 
apibūdina karalienė Bona savo pasikalbėjime sa Hozijum, kartu didžiuo- 
damasi, kad jos valdomoje Karūnoje nesą heretikų, ir apgailestauja, 
jog, jei dar būtų gyvas jos vyras, Žygimantas I, prie to visko nebūtų 
prileidęs 5). Pabrėžiant kard. Hozijaus vaidmenį kandidato parinkime, 
naudinga čia prisiminti, kad jis, kaip Senatorius, karaliaus specialus 
patarėjas ir diplomatas, turėjo labai didelį karaliaus Žygimanto Augusto 
pasitikėjimą. Karalius neretai Hozijui pavesdavo labai svarbias diplo- 
matines misijas : kaip pavyzdžiui — tarpininkavimą pas Imperatorių 
Ferdinandą dėl jo motinos Bonos slapto išvykimo į savo gimtąjį kraštą 
— Ttaliją, Bari kunigaikštiją, slapto perkėlimo į užsienį stambių sumų 
ir išsivežimo brangenybių, priklausančių Jogailaičių giminei — karū- 
nai 16). Iš skaitlingo susirašinėjimo karaliaus su Hozijum matosi, kad 


12 Cfr. Episi. Hosii, t. II, p. 1, n. 1288 : Paulus (Algimunt Dux Holszaiski) 
Episcopus Vilnensis-Hosio, Vilnius, 1554 spalio 28 d., p. 468 £4. 

15 Cfr. op. cit., t. II, p. 2, n. 1582 : Martinus Cromerus — St. Hosio, Vilnius, 
1556 kovo 20 d., pp. 688-690. 

* Cifr. op. cit., t. II, p. 1, n. 1287: St. Hosius — M. Cromero, Heilbergae, 
1554 spalio 25 d., p. 467 są. : <. . „nullum ex catholicis esse Tepertum idoneum, gui 
pio catholigue Senatori successor daretur in castri Marienburgensis praefectura ... 
Nec Episcopus nec esse Consiliarius cupio, guorum enim Episcopus esse velim, si 
nullum adierre gueo schismati remedium, si nemo Tecta docentem audire digna- 
tur... Si et Regni et Magni Ducatus, et omnium terrarum, guae Regno subiectae 
sunt non est nisi unus Consiliarius ... Ubi non Sigismundus Augustus, verum im- 
pius regnat Radvilus, ibi nec Episcopus nec Consiliarius esse volo ». 

6 Cir. Epist. Hos., t. II, p. 2, n. 1559; St. Hosius M. Cromero, 1556 (be 
smulkesnės datos ir vietos), p. 664 : « Tu, inguit, (Bona) venisti huc in causa fidei, — 
ego inguam, veni, ut valedicerem et servitutem meam deferrem. — Bene, inguit, 
Tecisti ; sed tu venisti in causa fidei. Alii autem Episcopi posthabuerunt causam fidei, 
nihil curant de is, guae proprie ad eos pertinent, et implicaverunt se negotiis ad. Be 
minime pertinentibus ». 

“ Cir. Epist. Hos., t. I, n. 358: Sigismundus Augustus Rex (Hosio), Nepolo- 
mice, 1549 spalio 2 d.: Accepimus Sermam matrem nostram Mtem Suam Regi- 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 57 


Ž. Augustas Kardinolą vertino ir gerbė, ir į jo priekaištus už tolera- 
vimą savo dvare ir apskritai valstybėje naujo tikėjimo skleidėjų, atsa- 
kydavo pasiteisindamas ir patikrindamas savo ištikimumą katalikų 
tikėjimui !"). Laiškai gi, liečiantieji karaliaus privatų gyvenimą, rodo, 
kad Hozijus turėjo pas jį tėvišką pasitikėjimą 18). 

Kard. Hozijus buvo gerai informuotas kas dėjosi Vilniuje reli- 
ginėje srityje, karaliaus dvare ir Radvilo Juodojo protestantų sfe- 
roje. Tai matosi iš daugelio laiškų, rašytų iš Vilniaus jam patikimų 
asmenų. Karaliaus dvaro pamokslininkas Lukas Aguilinus pav. rašo, 
kad jam skaudu matyti, kaip tikėjimo ir pamaldumo dalykai daugelio 
nevertinami. Karalius Augustas, tiesa, per Dievo Kūno oktavą garbino 
Kristų Eucharistijoje (kalvinistai labiausiai reiškėsi prieš Euchari- 
stijos garbinimą) ir dalyvavo procesijoje, visai priešingai, tačiau, elgėsi 
palatinas (vaivada) Radvilas. Aguilinus pats dažnai per pamokslus 
tokį vaivados elgesį pasmerkęs, užtat užsitraukęs jo nemalonę. Čia 
pat pamokslininkas dar praneša, kad karalienė trijų mėnesių laikotarpy 
tikimasi gimdysianti, visi linki ir pageidauja, kad sūnų ir sveiką pa- 
gimdytų !?). 


nalem Ducatum Barensem et alia bona sua, guae habet in Regno Neapolitano, ven- 
dere, praeterea pecuniam, supellectilem, cimelia et guaevis alia bona mobilia, guae 
partim Venetias et in alias oras Italiae exportari curavit, partim in Regno nostro 
adhuc habet, testamento alienare a nobis velle, et ad eam rem assensum Caesareae 
Mtis petere ; et guo minori negotio haec possit perficere, pretextu thermarum 3 
Regno eam nostro migrare statuisse. Aget igitur Pitas. V. guam diligentissime nostro 
nomine cum Caesarea Mte. et postulabit pro necessitudine nostra mutua et fiducia 
nostra, guam summam secundum Deum in ejus Mte. collocamus, ne guid huius in 
detrimentum et praejudicium nostrum fieri permittat ... Nec tam de facultatibus agi 
guam de existimatione nostra ; nemo enim non esset existimaturus, magna aligua 
injuria aut contumelia affectam et offensam Reginam Regnum, matrem filium reli- 
guisse, cum et subditis nostris et nobis ipsis ei suus honor habeatur. Etiam atgue etiam 
animadvertere Caes. Mtem. oportere, ne guid aliud spectasse nec guid animi sui 
magnitudine et gloria indignum amisisse videri possit ». 

" Cfr. Epist. Hos., t. II, p. 1, n. 1319 : Sigismundus Augustus Rex-Hosio 
Rudniki 1555 sausio 10 d. p. 457: « Videmur autem fecisse adhuc omnia, gua Chri- 
stianum et Catholicum Regem facere par fuit, facturigue etiam deinceps omnia, guae 
vel jure vel majorum nostrorum exemplo ad tuendam veterem religionem pertinere 
putabimus. Et nunce, cum intellexisemus ex Rdo. Regni nostri Vice — Cancellario, 
guid in ea re Pitas. V. fieri a nobis oportere existimaret, nihil eorum recusavimus ; 
edicere autem jam in animo Regni Comitia habemus, in guibus hoc potissimum age- 
mus, guo aligua honesta et legitima invenimus via, per guam dissidentes in reli- 
gione homines nostri ad unitatem Ecclesiae redire possint ». Cfr. op. cit., t. II, p. 2, 
n. 1938: Sigism. Augustus Rex-Hosio, Vilnae 1559 d. men. Apr. 26, p. 965 są. 

1 Cfr. op. cit., n. 1060 : Sigism. Augustus Rex-Hosio, Ann. 1553 Junii 21, 
p. 344, Crocovia. « Sperabamus guidem, cum proximas ad Ptem. V. de prorogatis ad 
16 Julii nuptiis daremus litteras. Nos febrim interim relicturam ... Gucd si etiam, 
ut divino freti auxilio speramus, vires tamen exhaustas et labefactas ad diem prae- 
stitutam resumere neguaguam possemus. Necessitate itague adducti diem nuptia- 
rum ad 3 Julii differre nos opportuit. 

* Cfr. Epist. Hos., t. II, p. 1, n. 1244: Lucas Aguilinus — Hosio, Ann. 1554, 
9 Junii, Vilnae, p. 443 są. « In animo vero mihi male valemus. Nam video religionem 


58 J. BIČIŪNAS 


Hozijus visokiais būdais stengėsi palaikyti katalikų pozicijas. 
Nepasitikėdamas karaliaus pažadais, kreipėsi laiškais į įtakingus dvare 
ir valstybės valdyme asmenis. Ypač veikė per karalienę Kotryną, 
rašydamas jai jautrius laiškus, reikalaudamas visų pirma, kad valdovo 
šeima tęstų karalių katalikų, jų senelių, religines tradicijas. Nors kara- 
lienė ir užtikrino savo bei karaliaus vardu, kad jie visada pasiliksią 
ištikimi katalikų Bažnyčiai 29), tačiau, jie nepajėgė sukliudyti klaida- 
tikiams stiprinti savo pozicijas. 


e) Lucko vyskupas Valerijonas Protasevičius ir jo perkėlimas į Vilnių. 


Kard. Hozijus gerai pažinojo ir Lucko vyskupą Valerijoną Pro- 
tasevičių. Kaip matyti iš skaitlingų Hozijaus laiškų, nerandame kito 
vyskupo, su kuriuo jis būtų taip artimai bendradarbiavęs kovoje su 
protestantais. Neabejotina, kad jų dviejų pažintys siekė daugelį metų 


et pietatem christianam a multis negligi. Mtas. Regia, ut par fuit, per omnes dies 
octavae Corporis Dnici. adorabat et venerabatur. At Palatinus Vilnensis veluti 
insipiens, gui dieit in corde suo : non est Deus, ne tantillum honoris et reverentiae 
exhibebat Corpori dominico ... Ego vero ireguentius in contionibus hane ejūs insa- 
niam arguo, undę non eum erga me gerit animum, guem prius gerebat ... Conju- 
gem Principis nostri infra decursum trium mensium speramus parituram ; et uti- 
nam masculum prolem et sanam pareret ». 

* Cr. Epist. Hos., t. II, p. 1, n. 1430 Hosius — Catharinae Reg. Pol., Ann. 1555 
Julii 5, Heilbergae, p. 569 są. 

Op cit., n. 1439, Catharina Reg. Pol. — Hosio. Ann. 1555 Julii 25, Vilnae, 
p. 574: «Da religione vero guod nos monet R. Pitas. V., pro comperto habeat, nos 
antiguam obtinere, sed tamen illud, guod non humanis aut inanissimis illis sanetio- 
nibus levibusgue commentis pro veritate suggeruntur, sed guae divino ore prolatą 
sunt, libsnter eonstantergue tueri ac defendere». Šiame laiške, kaip matome, rei- 
škiama pozityvių bažnytinių įstatymų kritika. Iš jo aišku, kiek ir pati karalienė 
esanti palanki kai kurioms, daugiau ar mažiau, reikalingoms reformoms bažnytinėje 
srity, ir tuo pačiu sudaranti sąlygas protestantiškoms klaidoms skintis kelią. Kitas 
gi, kaip matome, jau daug nuoširdesnis ir visiškai patikrinąs valdovo ortodoks- 
iškumą. 

Cfr., op. cit., n. 1693, Catharina Reg. Pol. — Hosio, Ann. 1556 Nov. 21, p. 774: 
«+ Ex litteris Stis. tuae cognovimus, gua erga nos Žide et solicitudine meditetur salu- 
tem animae nostrae, tum Ravmi. Dni. consortis nostri. Diligenter enim cavet et prae- 
monet, ne nos a veteris religionis sinceritate novis istis, ut ipsi aiunt, verae Židei pro- 
fessoribus adduci patiamur. Hoc nomine Sti. tuae, ut debamus, habamus gratias 
Deumgue optimum maximo sedulo exoramus, nobis sui spiritus gratiam impartiri 
dignetur, ut ita salutem nostram viam Evyangelicae veritatis incedendo, operemur, 
ne unguam a sensu et unione Christianae et Catholicae Ecclesiae deflexisse videa- 
mur. Agant guidguid, libsllosgue spargant : cum Dei adjutorio in nobis nihil sunt 
reperturi, guo sibi de immutata in fide constantia nostra complacere possunt. Ubi 
vero monet Sitas. tua, Sermum. Dnum. Čonsortem nostrum praecavere et admonere 
velimus, ne hujusmodi rumoribus et persuasionibus assentiat. Credimus hac ratione 
Mitem. suam Sermam. non indigere admonitione nostra, negue dubitamus, guin 
Mitas sua S2rma. inhaerens vestigiis optimi parenti sui, in unitate S. matris Ecele- 
siae perpetuo conguiescit ». 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 59 


atgal: vienmečiai, ėjo veik tuo pačiu karjeros keliu, abu jaunystėje 
tarnavo karaliaus dvare prie Žygimanto Senio ir karalienės Bonos, 
priklausė konservatorių srovei ir laikėsi šių katalikų karalių vedamos 
priešprotestantiškos linijos. Tuo pat metu abu buvo karaliaus nomi- 
nuoti vyskupais ir tuo pačiu valstybės senatoriais. Tik perėmus kara- 
liaus sostą jų sūnui Žyg. Augustui, jų abiejų veikla vienodai pasunkėjo, 
nes valdovo sferoje ėmė vyrauti protestantiška srovė. Čia trumpai 
meskime žvilgsnį į V. Protasevičiaus asmenį, kaip būsimą Vilniaus 
vyskupą. 

Valerijonas Protasevičius — Šuškovskis gimė 1504 m. Kraiske 
prie Minsko, Šuškovo vietovėje, bajoriškoje šeimoje, ir užtai jis dar 
vadinosi Šuškovskis. Istorikai daugumoje jį laiko gudų kilmės, kai 
kurie — lietuviu, bet anais laikais visi, kurie buvo kilę iš Didž. Lie- 
tuvos Kunigaikštijos, buvo vadinami lietuviais. Reikia čia pažymėti, 
kad lenkai Lietuvoje buvo laikomi svetimšaliais, net ir po Liublino 
unijos, kaip tai matosi iš Vilniaus Katedros Kapitulos bylų, kai, kilus 
ginčui del beneficijų pasidalinimo tarp kapitulos narių, — nuūsvėrė 
lietuvio Koriznos pretenzijos, nes Kapitula pripažino jam pirmenybę, 
kaip lietuviui, kadangi visi kiti, anais 1570 m., buvo svetimšaliai, 
kurių tarpe daugumas buvo lenkai *!), 

Kur ir kokius mokslus išėjo ir kada į kunigus įšventintas nėra 
žinių, nepaduoda jo biografai, tačiau reikia manyti, kad jis studijas 
baigė Krokuvos akademijoje, kaip ir daugelis ano meto, gal net stu- 
dijavo garsiuose Italijos Bolonijos ar Paduvos universitetuose, nes 
pasižymėjo kaip juristas ir vadovavo Lietuvos Statuto redakcinei 
komisijai, kartu su garsiais juristais Rojsijum ir Aug. Rotundu, nes 
neįmanoma, kad kas be aukštųjų studijų užimtų karaliaus dvare jo 
eitąsias pareigas ir būtų nominuotas vyskupu, ypač nebūdamas žymios 
didikų kilmės. Nuo 1532 iki 1544 m. Protasevičius ėjo karalienės Bonos 
sekretoriaus pareigas; tai matosi iš jo parašų 22) ir iš Bonos reko- 
mendacinio laiško Popiežiui Pauliui TV, kad Protasevičių perkeltų 
iš Lucko į Vilnių, užtikrinant jo tinkamumą, nes ji, karalienė, rašo, 
Protasevičių pažįstanti gerai, kaip buvusį jos sekretorių 3). 1533 m. 


2 Cfr. Koše. Zamk., III, p. 53. Kada 1570 m. 4 gruodžio Vilniaus Kapitulos 
posėdy kilo diskusijos tarp kapitulos narių dėl pasidalinimo beneficinių namų, Ka- 
pitulos dienos akte skaitome : «.. . attendentes ea, guod omnes, guotguot sunt in 
eorum congregatione, sunt homines non istius patriae Magni Ducatus Lithuaniae, sed 
extranee ; et Vnblis dnus Nicolaus Korizna est hujus M. D. L. terrae filius ; hoc 
et non alio (sic) animadvertentes ipsi domum petitam concedendam et dandam prae- 
fato Vnbli Dno Nicolas Korizna Canco Vilnen. suo confratri duxerunt et dederunt ». 

22 Cfr. pv. Karalienės Bonos laiškas rašytas iš Vilniaus 1533 mt. spalio mėn. 
23 d. gudų kalba į karališkąjį pavaldinį Sienku Tuhanowskomu, kad šis Polocko vai- 
vadienei Janovaja Hlebowiczowaja pasirūpintų atlyginti skriaudą, padarytą karalie- 
nės pavaldinių Klecko srity. Po šiuo raštu pasirašo — Walerijan, Cfr. BALINSKI, 
H. M. Wiln., II t. p. 214 są. 

23 Ofr. THEINER, Monumenta, t. II, n. 675, p. 589: «.. .adhuc in Curia mea 
existens magnam spem de sua indole praebuit ». 


60 J. BIČIŪNAS 


buvo paskirtas Kražių klebonu (žinoma ten nerezidavo), 1537 m. 
pakeltas į Vilniaus Kapitulos kanauninkus ir joje nuo 1547 iki 1549 m. 
ėjo dekano pareigas, (reikėtų prileisti, kad šiuo laikotarpiu jis bus ir 
į kunigus įšventintas). 1549 m. gegužės mėn. 27 d. nominuotas Lucko 
vyskupu ir ten pradėjo eiti ganytojo pareigas, pasilikdamas kartu ir 
Vilniaus Kapitulos kanauninko pareigose 24). 

Lucko vyskupijai priklausė Lietuvos Brasta, prie kurios netoliese 
Jonavoje (Janovia) buvo Lucko vyskupo rezidencija. Lietuvos Brasta 
buvo Vilniaus vaivados M. Radvilo tvirtovė, kaip ir Vilnius, kurios 
viršininku (Capitaneo) jis buvo ir ją valdė. Jis čia turėjo taipgi savo 
spaustuvę, kurioje spausdino protestantiškus leidinius ir apskritai skleidė 
čia šį mokslą. Vysk. Protasevičius, tapęs Lucko vyskupu, negalėjo 
neišeiti į atvirą konfliktą su Radvilu ir jo vadovaujamu kalvinų $ą- 
jūdžiu, gindamas savo vyskupijos tikinčiuosius nuo skleidžiamų klaidų. 
Iš paties Protasevičiaus ir kitų asmenų laiškų, rašytų Hozijui, matosi 
kaip jis buvo nenuolaidus Radvilui. Pav., 1554 m. birželio mėn. 9 d. 
laiške iš Vilniaus Protasevičius rašo Hozijui, kad jis visas savo jėgas 
pašvenčia vyskupiškoms pareigoms ir kad Radvilas, kaip antras Liu- 
ciferis, savo sostą čia pasidaręs ir daugelį jo tikinčiųjų jau patraukė, 
ji patį šmeižtais žemina ir vien tik nori, kad čia neliktų nė vieno kata- 
liko ir kad nėra kas jam šioje kovoje padeda *). 

Apie Lucko vysk. Protasevičių informuoja Hozijų tais pat metais 
iš Vilniaus karaliaus pamokslininkas, Lukas Agnilinus, nusiskųsdamas, 
kad esą mažai kas protestantams priešinasi ir tik vienas Lucko vyskupas 
yra vertas pagyrimo, kuris prieš klaidingus pranašus drįsta skelbti 


* Ofr. W. PRZYVALGOWSKI, Žywoty Biskupėw Wileiskich, 1860. 

M. BaALIksKI, Dawna Akad. Wilenska, Peterburg 1862. 

Acta res gestas Poloniae ilusirantia, IX. Card. Hosii Epistolae t. II, 1886. 

J. KuRczEwsxI, Košci6l Zamkowy, 6. I-III. 

A. W. KoraLowIcz, Miscellanea rerum ad statum eccl. M. D. Lith. pertineniium, 
1650. 

Lietuvių Enciklopedija, t. XXIV, p. 110 są. Gana rūpestingai paruoštoje Pro- 
tasevičiaus biografijoje yra per klaidą pasakyta, jog V. Protasevičius karaliaus Ž. 
Augusto nominuotas, buvo patvirtintas Popiežiaus Povilo V, kai tuo tarpu patvirti- 
nimas buvo suteiktas Popiež. Povilo IV. Popiež. Povilas V-sis Camillo Borghese 
1605-1621 ; Popiež. Povilas IV — J. Petras Caraifa 1555-1559, vadinas, šis karaliaus. 
nominuotą Protasevičių 1556 m. IV. 10 patvirtino. 

* Epist. Hosii, t. II, p. 1, n. 1243. Valerianus Episeopus Luceoriensis-Hosio. 
Vilnae 1554 Junii 9, p. 442 są. : 4... non revera dormio, sed pro viribus meis omnem 
meam operam impendo ... sed fortase non ignorat R. Ptas. V. guam robustus gigas 
conatus hos meos impediat continuisgue exerceat me hic insultibus. Constituit sedem 
hic suam tamguam alter Lucifer cupiens similis esse Altissimo ; hie multos meorum 
ad suas jam partes pertraxit... ego hic guottidie contabasco maeroribus, guibūs 
anxietatibus subinde deficio. Et guod gravius est, inter tot necessitates meas nemi- 
nem habso, gui me vel tantillum iuvaret. Conversi sunt omnes retrorsum, et dum 
truculentam hanc bestiam elamoribus meis a caulibus Christi abigere contendo, ob- 
turatis auributs, anguam ad e0s nihil pertineat, se dissimulant audire ». 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 61 


kovą ir užsitraukti Vilniaus Vaivados neapykantą *9). Tokią Protase- 
vičiaus laikyseną klaidatikių atžvilgiu, tais pat 1554 m., dviejuose 
savo laiškuose iš Liublino ir Brastos praneša Hozijui ir karaliaus gydy- 
tojas Sabinus 27. 

Suprantama tad, jog į Vilniaus vyskupus tinkamesnio už Lucko 
vyskupą V. Protasevičių kandidato nei Hozijūs, nei tie, kurie sekė 
vyskupijos bažnytinę padėtį Vilniuje, negalėjo surasti: tas, kuris 
drįso išeiti į atvirą kovą su galinguoju Radvilu Brastoje, tas pats geriau- 
siai galėjo testi tą pasipriešinimą ir pačiame Vilniuje. Kard. Hozijus 
Protasevičiaus perkėlimu į Vilnių ne tik rūpinosi pas karalių, kuris, 
kaip žinoma, turėjo vyskupų nominavimo privilegiją, bet tą reikalą 
aptarė ir su Popiežiaus Legatu Lippomani, kuris tuo metu buvojo 
Lietuvoje ir Lenkijoje. Lippomani buvo Apaštalų Sosto atsiųstas spe- 
cialiam vizitui susipažinti vietoje su esama Bažnyčios padėtimi, supran- 
tama, jog vienas iš jo svarbiausių reikalų buvo duoti tinkamą Vilniaus 
vyskupijai vyskupą. 1555 m. lapkričio 15 d. iš Vilniaus Lippomani 
labai svarbiame laiške Hozijui sakosi, kad šis turėtų pas jį į Vilnių 
atvykti asmeniškai ir pasitarti svarbiais reikalais, kurių jis nenorįs 
per laišką su juomi svarstyti, taipgi jis esąs reikalingas jo patarimų 
bendriems reikalams, ir tikisi, jog kaip galima greičiau jis pas jį atvyk- 
siąs 8). Nesulaukęs Hozijaus numatytu laiku atvykstant į Vilnių, 
rašo kitą 23 d. lapkričio ? ir sekantį 28 gruodžio, kviesdamas jį atvykti 
į Varšuvą??, į kur Hozijus ir nuvyko, kaip atrodo, jis buvo pirmiau 
sukliudytas savo silpnos sveikatos, 

Karalius Žygimantas Augustas 1555 metų pabaigoje, nominavęs 
Lucko vyskupą Protasevičių Vilniaus vyskupu, specialiu laišku krei- 
pėsi į Popiežių Povilą TV-jį, prašydamas, kad jo nominuotąjį vyskupą 
Popiežius patvirtintų. Tame laiške karalius rašo, jog po Viniaus vyskupo 


* Epist. Hos., t. II, pl. n. 1263: Lucas Aguilinus-Hosio, Vilnae 1554 Augusti 
1. « Nam et nune video omnes nostri ordinis religionis negotium nihil penitus curare ; 
vident in templis guid agunt lupi, guam indecenter sese gerant ; et nec unus guidem 
latrare audet aut sese opponere. . . solus Episcopus Luceoriensis in hoc laudem mere- 
tur, gui ausus est contra pseudoapostolos bsllum movere ». Cir. kitą to paties au- 
toriaus laišką, rašytą Hozijui tų pat 1554 mt. birželio mėn. 9 d. iš Vilniaus. In op. 
<cit., n. 1244, p. 443 są. 

27 Cfr. op. cit., n. 1221, p. 425 : Doctor Sabinus-Hosio, 1554 Apr. 18. Liubli- 
nae ; op. cit., n. 1226, p. 431: Doctor Sabinus-Hosio, 1554 Apr. 30, Brasta. 

* Cir. Epist. Hos., t. I, p. 2, n. 1514 : Lippomani-Hosio, Vilnae 1555, 15 Nov., 
p. 632 : « Nam cum nonnulla sint et ea permagna mihi tecum communicanda, cupere 
mirum in modum de hic adesse. Sunt enim huiusmodi ut ea non audeam litteris 
committere. Credibile non est, guantum ego in hac communi židei causa, guam su- 
scepi, consiliis et prudentia tua, guodgue Maximum est bonitate confidam. Guare, 
Bi me amas, cura obsecro, ut te guamprimum videam ». 

2 Cfr. op. cit., 6. II, p. 2, n. 1519: A. Lippomani-Hosio, Vilnae 1555 23 Nov., 
p. 636 są. : 4... ut ad nos guamprimum venire, guod multa erant nec parvi ponderis 
guae suo diutius suavissimo atgue amantissimo consilio ac sermone carere non p0- 
terant ». 
20 Cfr. op. cit., n. 1538; A. Lippomani-Hosio. Vilnae 1555 28 Decemb., p. 647. 


62 J. BIČIŪNAS 


Povilo mirties rado vertą jo vietą užimti Lucko vyskupą Valerijoną. 
Vilniaus vyskupo vieta Lietuvoje esanti dar ir tuo svarbi, kad vyskupas 
esąs vyriausiuoju senate (princeps Senatus). Vyras, kurį jis paskyrė 
užimti Vilniaus vyskupo sostą, yra gyvenimo būdu, morale, mokslu ir 
erudicija pranašesnis už kitus ir savo krašto dvasiškių tarpe turi auto- 
ritetą, įam gi (karaliui) ir tėvynei jis esąs daug nusipelnęs. Todėl prašo 
Jo Šventenybę, kad Protasevičių iš Lucko vyskupo pareigų atleistų 
ir savo autoritetu Vilniaus vyskupijos Ordinaru pastatytų 3! 

Karalienė Bona dar nuo savęs vyskupą Protasevičių Popiežiui 
Povilmi IV-jam rekomendavo, parašydama 1556 m. sausio 23 d. iš 
. Varšuvos laišką, kuriame rašoma, jog apie jį Šv. Tėvas plačiau skaity- 
siąs karaliaus laiške, čia ji tik pažyminti, kad Lucko vyskupas Prota- 
sevičius, dar tarnaudamas jos kanceliarijoje, pasižymėjęs teikiančiomis 
daug vilčių geromis savybėmis 32, 

Popiežius Povilas TV savo 1556 m. balandžio mėn. 10 d. Bule 
karaliaus Ž. Augusto padarytąji paskyrimą patvirtino; vysk. Pro- 
tasevičius tų pat 1556 m. liepos mėn. 17 d. užėmė Vilniaus Katedrą 
ir pradėjo valdyti Vilniaus vyskupiją. 

Visai suprantama, kad kard. Hozijus tuomi buvo labai patenkin- 
tas ir 1555 m. gruodžio 16 d. vyskupą Protasevičių laišku iš Heils- 
bergo sveikina su paskyrimu ir, iškeldamas jo dorybes, kartu pažymi, 
kad jo paskyrimo į taip svarbią vyskupiją reikalauja šio laiko aplin- 
kybės. Jo svarbiausias uždavinys esąs — grąžinti klystančius 33, 


d) Pirmieji Vyskupo V. Protasevičiaus darbo metai Vilniuje. 


Val. Protasevičius, užėmęs Vilniaus vyskupiją, rado gana sunkią 
Lietuvos bažnyčios padėtį. Perilga čia būtų plačiau ją nušviesti (apie 


a Cifr. THEINER, Monum., t. II, n. 671, p. 587: «Sublato a vivis Paulo 
Episcopo Vilnensi, Valerianum Episcopum Luceoriensem dignum iudicavi, gui in 
illius locum sufficeretur. Est enim Vilnensis Episcopatus in Lituania eo loco ac di- 
gnitate, ut guis eum gerit, princeps Senatus vocetur. Is porro, guem ei gerendo 
designavimus, vir est vitae, morum, eruditionis, doctrinae dotibus prae caeteris 
elarus, auctoritategue in iis regionibus inter ecelesiasticos viros facile princeps, ac 
de nob's, degue patria nostra jam multis offieiis bene meritus. Ea propter supplico 
Sanctitati Vestrae, ut eum 2 vinceulo Ecclesiae Luceoriensis absolvere, Episcopatui- 
gue Vilnensi Authoritate sua praeficere, eiusgue ecclesiae curam et regimen bono- 
rum illi committere dignetur ». 

32 Cfr. Karalienės Bonos laišką cituotą kiek anksčiau. 

33 Cfr. Epist. Hos., t. II, p. 1, n. 1534: Hosius-Valeriano Episcopo Luceo- 
riensi et Nominato Vilnensi. Heilsberge, 1555 Dec. 16, p. 645 : 

« Negue enim gratulari non possum, guod pro suis egregiis virtutibus ad istuc 
fastigii sit evecta, in guo pietas illius elarius latiusgue diluceat. Postulasse videba- 
tur horum temporum ratio et afflictio religionis nostrae status, talis ut isti princi- 
pali sedi daretur antistes, cujus pietate, studio et diligentia, primum autem omnium 
divina misericordia, errantes oves Domini praedae luporum expositae ad caulas 
Ecclesiae reduci gueant ». 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 63 


tai esu plačiau panagrinėjęs šios studijos įžanginiame skyriuje). Visų 
pirma, — protestantus randa Vilniuje esant žymiai stipresnius, negu 
Lucko vyskupijoje: karaliaus dvare, aukštose pareigose didikai pro- 
testantai buvo skaitlingi ir masėms įtakingi, Senate katalikai buvo 
mažumoje. Blogiausia, — naujasis vyskupas rimtai kovai su beplin- 
tančiomis tikėjimo klaidomis ir plataus masto religinio gyvenimo atgi- 
mimo akcijai, raunant iš šaknų užsilikusio senojo lietuvių tikėjimo 
likučius bei prietarus tamsioje liaudyje, neturėjo reikalingų jėgų : 
— stokojo kunigų ir jis neturėjo veiksmingų priemonių pakelti dva- 
siškijos skaičių ir kokybę. Esamieji dvasininkai vyskupijoje daugu- 
moje buvo svetimšaliai, nemokėjo vietinės kalbos, o neretas, iš svetur 
atsikėlęs, buvo ir nepakankamoje savo pašaukimo aukštumoje ir mažai 
rūpinosi savo pareigomis. Čia pavyzdžiu gali būti Vilniaus Katedros 
Kapitula : pasiturinti ir labai įtakinga bažnytiniame bei politiniame 
krašto gyvenime, prie jos spietėsi nemažas skaičius dvasiškių — kanau- 
ninkų iš kilmingųjų šeimų, kurių daugumas buvo svetimšaliai ir neretas 
turėjo kitas bažnytines pareigas ir jų beneficijas bei valstybines tarny- 
bas ir net neturėjo kunigystės šventimų, ir užtat vyskupijos pasto- 
racijai buvo veik nenaudingi. Taip 1556 m. į kapitulos kanauninkus 
buvo pakeltas Lenkijos valstybės vicekancleris, Gniezno prepozitas 
ir Krokuvos kapitulos dekanas Jonas Przerebski, nors ir labai prakil- 
nus dvasiškis, vėliau tapęs Vilniaus kapitulos prepozitas ir 1558 m. 
13 geguž. paskirtas Chelmno (Kulmos) vyskupu **); 1565 m. 23 rugs. 
buvo pakeltas į Kapitulos kanauninkus ispanas Petras Rojzijus, Vil- 
niaus šv. Jono bažn. klebonas, Kražių kanauninkas ir karališkasis 
juriskonsultas, 1569 m. užėmęs Kapituloje Kustoso pareigas, nors 
teturėjo tik dijakono šventimus ; tiesa, tai buvo labai aukštos kultūros 
žmogus, turįs to meto Vilniaus gyvenime daug nuopelnų, vadovavęs 
Teisei studijuoti mokyklai, parapijinei mokyklai ir bendradarbiavęs 
1566 metų Lietuvos Statuto II laidos redakcijoje 3). Gi 1570 m., 
išskyrus vieną lietuvį Mikalojų Korizną, visi kanauninkai buvo sve- 
timšaliai, kaip tas matyti iš Kapitulos aktų 3?) 

Kita aplinkybė buvo ypač sunki, tai nebuvimas Lietuvoje aukš- 
tesniųjų mokyklų, kuriose būtų mokomas ir katalikiškoje dvasioje 
auklėjamas Lietuvos jaunimas ir iš jo turėta pašaukimų dvasiškių 
luomui, gi šių paruošimui irgi nebuvo specialios mokyklos — semi- 
narijos. Vyskupas V. Protasevičius projektavo pavesti Krokuvos 
akadomijai steigti Vilniuje aukštesnę mokyklą, tačiau smulkesnių 
duomenų neturime, ar kas nors konkrečiai buvo daryta, matomai, šis 
planas buvo pakeistas galimybe atkviesti tt. jėzuitus, — galutinoje 
išvadoje, kaip matysime vėliau, jis pakrypo ta linkme, parsikviesdamas 
pastaruosius, bet tai įvyko vėliau. 


34 Cfr. Koše. Zamk., p. III, pp. 43, 45. 
S Cfr. op. cit., p. 51; 
3 Cfr. op. cit., p. 53. Išnaša buvo cituota aukščiau (išn. 21). 


64 J. BIČIŪNAS 


Tuo tarpų ir naujas Vilniaus vyskupas buvo užimtas daugeliu 
pašalinių darbų : senatoriaus pareigos ir karaliaus dvaro politika su 
tuo metu vedamais karais dėl Livonijos, Liublino Sutarties (Unijos) 
paruošiamieji darbai. Prie to viso dar reikia pridėti ir ano meto vysku- 
po, kaip didiko ir senatoriaus, gyvenimo būdas, sugaištant laiką iškil- 
mėms, reprezentacijoms, seimams ir atostogoms, kurias praleisdavo 
už miesto ribų, ilgais laiko tarpais nereziduodamas savo kūrijoje. Dėl 
suminėtų aplinkybių pirmaisiais savo vyskūupavimo metais Protase- 
vičius neatsidavė savo pareigoms tiek, kiek vėliau galime matyti ; 
čia, neabejotinai, turėjo įtakos bendra neaiški bažnyčioje padėtis prieš 
užbaigiant Tridento Visuot. Susirinkimą ir tik pastarojo nutarimų 
šviesoje buvo nustatyta aiški darbo, priemonių ir bažnytinio gyvenimo 
atnaujinanti kryptis. Nežiūrint to, Katedros Kapitula, visada buvusi 
savo reikiamoje aukštumoje, iš kurios tarpo buvo pakeliama gana 
daugelis į įvairių vyskupijų vyskupus, kuriai ir pats vyskupas priklausė, 
pakartotinai vyskupui priminė jo pareigas vyskupijai, padarydama 
priekaištų del ilgo nerezidavimo savo kūrijoj, ir ypač atkreipė dėmesį 
į vis smarkiau beplintantį protestantizmą. Iš Kapitulos aktų kronikos 
matyti, kad tokios intervencijos buvo padarytos 1557 7), 1560 38) ir 
1562 m. 3?). 

Tačiau nežiūrint to, kas čia buvo pasakyta, tai nereiškia, kad 
Protasevičius būtų visai apleidęs savo vyskupiškas pareigas. Jis pa- 
sirūpino, kad Katedroje būtų geras pamokslininkas, turint galvoje, 
jog ją lankė miesto diduomenė ir karaliaus dvaras, parūpindamas jam 
tinkamą beneficiją, pavesdamas tam reikalui net savo privačią nuosa- 
vybę Borodzice dvarą su jam priklausomais 5 kaimais, o vėliau savo 
mūro namus Vilniuje. Praplėtė ir pagerino katedros mokyklą. Sušaukė 
1559 m. ir 1563 m. diecezinius sinodus. Protestantų atžvilgiu jis pasiliko 
toks pat kietas, kaip ir Lucke, nors pasėkos laikinai ir nebuvo apčiuo- 
piamos. 

Iš šio periodo esamos padėties Lietuvoje turime patikimų infor- 
macijų. Taip 1557 metais Hozijus karaliaus vieekanclerio, Kapit. 
kanauninko, nominuoto Chelmo vyskupo Jono Przerebskio iš Vilniaus 
informuojamas, kad katalikų padėtis Vilniuje esanti sunki: bažny- 
čios tuščios, visi ten ne katalikų tikėjimą seka, bet Radvilą ir jo anto- 
ritetą, kuris tikėjimo dalykuose daugiau esąs galingas, negu visi 


* Ci. Košc. Zamk., p. III, p. 44: « Kapitula donosi biskupowi o nowich 
sektach : luterskiej, zwinglijanskiej i anabaptystinskiej, mającijch schadzki na Luki- 
szkach, w palacu Mikolaja Radziwilta, wojew, wileūski, i ostrzega biskupa, aby jako 
pasterz Zz urzędu swego zapobiegal zlemu nakazai modly i procesje publiczne po 
calej djecesji na uproszenie zmilownia Božego i zachowania w jednošci koseiola 
swego ». 

* Cir. op. cit., p. 46. 

* Cfr. op. cit., p. 48. 


WALERJAN PROTASZEWICZ SZUSZKOWSKI 
BISKUP WILENSKI 


Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. 


Varmijos vyskupas kardinolas Stanislovas Hozijus. 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 65 


vyskupai *9). Panašiai rašo ir karališkasis pamokslininkas Lukas Agui- 
linus, išreikšdamas baimę, kad ir patį karalių klaidatikiai galį sau 
pasiglemžti *. Vienok jau tais pat metais Hozijų pasiekia iš Tomo 
Bonaventūros žinios apie vyskupo Protasevičiaus griežtą poziciją, 
neleidžiant laidoti klaidatikio bažnytinėse kapinėse *. Kard. Hozijus 
todėl savo laiške Protasevičių giria už kietumą ir ragina vieningai su 
kitais vyskupais laikytis užimtoje linijoje, kartu peikdamas karaliaus 
toleranciją 8). Vilniaus vyskupas ilgame laiške paaiškina  Hozijui, 
kodėl jis klaidatikių nelaidoja su bažnytinėmis apeigomis katalikų 
kapinėse. Toliau nupasakoja, kaip jam sunku yra vesti tą kovą: be 
karaliaus, sako, paramos jam darbas neįmanomas; dėkoja Hozijui 
už moralinę paramą“). Kitame laiške beviltiškai skundžiasi, rašy- 
damas, kad Dievo Bažnyčios reikalai yra tik Dievo rankose “S, 

Tuo tarpu, kai pats Protasevičius tokiu būdu Hozijui nusiskundžia 
apie sunkų darbą savo vyskupijoje, Vilniaus Vaitas Augustinas Rotun- 
dus, (žinomas savo kietumu klaidatikių atžvilgiu ir vadinamas mažuoju 


“* Cfr. Episi. Hos., t. II, p. 2, n. 1872 : Joannes Przerębski Nominatus Chel- 
mensis-Hosio, Vilna 1557 Mart. 4, pp. 911-913: « Hic prope modum deserta sunt 
templa, omnes seguentur non religionem, sed auctoritatem ejūs (Radvilo), gui ea in 
Te potest plus guam omnes Episcopi ». 

*1 Cfr. op. cit., n. 1890 : Lucas Aguilinus Conc. Regis-Hosio, Vilnae 1557 De- 
cembr. 5, p. 927 są. : « Cultus enim divinus tepescit, iustitia exulat et omnis pietas 
prorsus evanescit ». 

*2 Cfr. op. cit., n. 1707 — Bonav. Thomas — Hosio, Vilnae, 1557 Febr. 11, 
p. 782 są. 

“3 Cfr. Epist. Hos., t. II, p. 2, n. 1717, p. 790 są. : Hosius-Valeriano Episcopo 
Vilnensi. Heilsbergae 1557 Mart. 4. 

+ Ruam ob rem non possum non vehementer laudare Dem. Vestram, guae 
vere nunc episcopum agerė videtur, dum ovium suarum saluti per diseiplinam etiam 
ecclesiasticam prospicere conatur... Efficit autem cum Dei auxilio, si conspira- 
tione cum aliis dominis episcopis et catholicis senatoribus iactu, ascenderit ex adverso, 
ac murum se pro domo Izrael opposuerit, et praelia Domini fortiter dimicaverit ». 
Cfr. RosTowskI, Hist., p. 60 są. 

* Cfr. op. cit., n. 1773: Valerianus Episcopus Vilnensis-Hosio. Vilnae 1557 
Junii, p. 835 : «cum seilicet non communicant nobis vivi, nihil etiam nobiscum habeant 
commune et mortui. Sed parvum vel nihil prorsus ista profuerunt., Tentata fuerunt 
a me in re huiusmodi et multo plura, supplicatum fuit et Mti. Regiae, cui non sine 
causa datus est gladius, profusis etiam saepenumero lacrimis meis; sed laterem 
lavi hucusgue ». Į patarimą Hosijaus, kad jis savo veiklą koordinuotų su kitais vy- 
skupais, atsako : + Facerem revera libentissime et prompto animo omnia ista et facio, 
ubi potero ; sed ubi sunt et gui sunt illi, citra omnem assentationem, praeter uni- 
cam R. Dnem. V., gui tantum fervorem et amorem in perielitantem religionem unice 
habsant ... Animus guidem mihi, carissime Dne. Episcope, promptus est, teste 
ipso Deo... sed multa sunt, guae obstant, et nisi Princeps voluerit, frustra sunt 
omnes conatus nostTi ... Dni nihilominus Vestrae, uti observandissimo et carissimo 
fratri meo plūurimas habeo gratias, guod me in rebus huiusmodi ... turbatum cor 
meum solatur... ac animum confortat ». 

* Cir. op. cit., n. 1868, p. 908 — Valerianus Episc. Viln. — Hosio, Vilnae 1557 
Nov. 3. 


[61] 


66 J. BIČIŪNAS 


Hozijum), Varmijos vyskupą informuoja, kad. Vilniaus vyskupas esąs. 
per švelnus su protestantais ir prašo, kad šis jį paskatintų *). Kitame 
gi laiške jis Hozijui už tai dėkoja ir rašo, jog jis jau du kartu Pro- 
tasevičių paraginęs ir parėmęs, nors Vilniaus vyskupas tik žodžiais 
ir ašaromis privačiai skundžiasi, bet per mažai veikiąs *). Tačiau ir 
pats Rotundas kitame laiške prisipažįsta Hozijui, kad ir jis pats esąs 
Radvilo priklausomybėje, taigi tenką ir jam pačiam jo priboti ?8, 

Iš tos trumpos apžvalgos matome Vilniaus vyskupo Protasevi- 
čiaus pirmųjų metų sunkumus, ryžtą ir nuoširdumą savo pareigoms, 
toliau paseksime Protasevičiaus darbą jaus užsibaigus Tridento Susi- 
rinkimui, kuris išaiškino susidariusią Bažnyčioje padėtį ir parodė 
efektyvų kelią drausmei ir pagerinimams įvesti. 


2. VILNIAUS VYSKUPO VALERIJONO PROTASEVIČIAUS INI- 
CIATYVA PARKVIEČIANT IR ĮKURDINANT TĖVUS JĖZUITUS 
VILNIUJE 


Matėme, jog vyskupas V. Protasevičius dar būdamas Lucke ko- 
vojo su protestantais ir pačiame Vilniuje, nors ir būdamas užimtas 
daugelio kitų pareigų, laikėsi kietai ir nenustojo sielotis, kokiu būdu 
užkirtus kelią jau giliai šaknis beileidžiančioms protestantų klaidoms 
savo naujos vyskupijos katalikų tarpe. Jis aiškiai matė, kad neuž- 
tenka tik priešintis ir ginti katalikų pozicijas. Reikalinga plačiu mastu 
organizuoti puolimą, nesiribojant vien tik religine sritimi. Būtina 
pakirsti pačias šaknis, iš kurių želia ir plečiasi prieškatalikiškos atžalos. 
Nematydamas galimumo tai atsiekti vien savo jėgomis, tai yra Vil- 
niuje esančios dvasiškijos pagelba, jis ieškojo būdų iš svetur šiam rei- 
kalui gauti paramos. 

Svarbiausiu būtinumu jis laikė reikalą pakelti katalikiškąjį švie- 
timą, steigiant naujas ir stiprinant esamas žemesniąsias katalikiškas 
mokyklas, bet visų pirma rūpinosi atidaryti Vilniuje aukštąją mokyklą- 
akademiją, kuri būtų to sustiprinto katalikiško švietimo sistemos pa- 
grindas. Joje būtų ne tik mokoma ir auklėjama taip reikalinga gerai 


* Cir. Epist. Hos., t. II, p. 2, n. 1862, p. 905. — Augustinus Rotundus Advo- 
catus Vilnensis-Hosio. Vilnae 1557 Oct. 19 : « Per litieras hortetur potius R. Diio. 
V. Episcopum nostrum, ne et ipse frangatur animo ac se ita, ut solet, in otium ab- 
dat ; progrediatur in palestram aliguando, agat aliguid potius guam nihil. 

* Cir. op. cit., n. 1870, p. 910, Augustinus Rotundus Advoc. Viln.-Hosio, 
Vilnae 1557 Nov. 3: + Ergo guidem cum antea, tum vero aceeptis R. Dnis. V. lit- 
teris bis jam illum sum, non sine tamen occasione, adhortatus, hesterno praeser- 
tim die, gui animarum memoriae dicatus erat ... Ibi homo prope in lacrimas effusus 
multa gueri, suam curam et solicitudinem iactare. Sed mihi profecto verbis non 
satisfacit : praeter enim privatas guerelas nihil agit amplius ». 

* Cir., op. cit., n. 1586, p. 693, Augustinus Rotundus-Hosio, Vilnae 1556 
Martii 22. 


PIRNIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 67 


paruošta ir skaitlingesnė dvasiškija, bet ir pasaulietiškasis jaunimas ten 
galėtų gauti katalikišką auklėjimą, ir tuo jis būtų atitrauktas nuo pro- 
testantiškų mokyklų užsieniuose, kuriose jis persiimdavo protestan- 
tizmo klaidomis ir tapdavo jų skleidėju savo krašte ir savo aplinkoje. 

Vyskupas Protasevičius anksčiau būvo manęs prašyti Krokuvos 
akademijos steigti Vilniuje aukštąją mokyklą — kolegiją (tarp kita ko 
patariamas katedros kapitulos kanauninko Lauryno Volskio, kuris 
buvo vienas iš patikimiausių vyskupo bendradarbių), bet vėliau nu- 
krypo į Jėzaus Draugiją. *?. 

1564 m. Varšuvos seimo metu Protasevičius susitiko su Popie- 
žiaus Legatu kard. Commendone. Nušvietęs jam savo vyskupijos pa- 
dėtį aukštosios mokyklos reikalu, prašė jo patarimo. Kardinolas jam 
rekomendavo tėvus jėzuitus. Be abejo, Protasevičius turėjo progos 
pakalbėti ir su kardinolą lydėjusiu jėzuitų Baltazaru Hostovinu, kurį 
vėliau matysime pirmuoju atvykusį į Vilnių. Nuo to laiko Protase- 
vičius pradėjo rimtai galvoti apie jėzuitų atkvietimą, juo labiau, kad 
ir kard. IHozijus jam tai patarė ir ragino sekti jo pavyzdžiu, kuris 
juos jau kurdino Braunsberge **. 

Nors karalius Ž. Augustas buvo davęs savo sutikimą tėvams jėzu- 
itams kurtis Vilniuje ir čia atidaryti savo mokyklas, tačiau jėzuitams 
atvykimą užvilkinus, toliau tuo nesidomėjo, būdamas užimtas valstybės 
reikalais. Todėl vyskupas Protasevičius nesulaukė iš karaliaus nori- 
mos paramos nei kovoje prieš naujo tikėjimo skleidėjus, nei katali- 
kiškų mokyklų steigimo reikalu. Ano meto šaltiniai rašo, jog karalius 
bažnytinio tribunolo sprendimams prieš klaidatikius neteikė « brachium 
saeculare » — civilinės valdžios vykdymo priemonių, kaip kad buvo 
prie jo tėvo Zigmanto I-jo*!. Dėl katalikiškų mokyklų steigimo ne- 
darė jokių konkrečių žingsnių ; išskyrus pažadų, vyskupas nieko iš 


* Cfr. A. R. S. J., Pol. 50, fol. 50: «... venerunt in mentem ut Academicos 
Cracovienses ad instituendum Collegium aceerserit. Verum familiaris ejus guidem 
Laurentius Wolski canonicus Vilnensis et Thesaurarius atgue auditor ipsius, vir 
gravis, prudens ac probus, suasit ut ante omnia ad Cardinalem Hosium pro consilio 
recurreret, et statimgue misit unum ex famulis in Prūssiam, gui cum hoc responso 
ab optimo Cardinali Hosio 1568 redit, ut loco Academicorum Cracoviensium, guam 
primum SŠocietatem vocaret et fundaret >». Tačiau čia rankraščio « Collegium Vil- 
nense » autoriaus būta netikslaus, ir tas « statim » klaidinantis, nes šiuo 1568 m. laiku 
jau nebebuvo kitos kalbos, kaip apie jėzuitų atvykimą, nes buvo tik laiko klau- 
simas. Apie Protasevičiaus norą tuo metu pavesti Krokuvos Akademijai kolegijos 
steigimą kituose šaltiniuose ir ypač Varševiciaus Compendium visai neminima. Maty- 
ti, vyskupas Protasevičius galėjo anksčiau turėti tokį sumanymą, kada jėzuitai vis 
delsė su atsakymu. 

“ Cfr. A. R. S. J., Pol. 65, Historia Collegii Vilnensis, fol. 75 v. 

= Cfr. Zigmanto I suteikta Vilniaus vyskupui Povilui Privilegija prieš here- 
tikus 1542 m., pas M. Balinski, H. M. Vilna, t. II, pp. 142-150, (imta iš Vilniaus 
Kapitulos archyvo rankraščių). 


68 J. BIČIŪNAS 


karaliaus nesulaukė 52. Tačiau ir protestantų atžvilgiu karalius lygiai 
buvo abejingas, net ir jų spaudžiamas. Pastarieji buvo daug galin- 
gesni, tačiau ir jiems nedavė leidimo steigti aukštesniąją mokyklą. 

Gal būt, Protasevičius dar nebūtų taip skubiai ir energingai ėmę- 
sis kolegijos steigimo, jei ne minėtos protestantų pastangos (kaip rašo 
pirmasis Vilniaus kolegijos rektorius Varševicius savo « Compendium? 
e») * steigti Vilniuje aukštesniąją mokyklą, kokios jau veikė Vokie- 
tijoje, ypač Karaliaučiuje, ir kur pastarosios iniciatorius buvo tas pats 
Radvilas Juodasis. Radvilas mirdamas 1565 m. testamentu paskyrė tai 
būsimai Vilniaus mokyklai visas įplaukas iš jo išleisto Šv. Rašto par- 
davimo, gi didikai protestantai, reikalaudami iš karaliaus leidimo, patys 
žadėjo surinkti lėšų jos išlaikymui iš jiems priklausomų žemių, jas 
apdedant specialiais mokesčiais 54. 

Mirus M. Radvilui Juodajam, protestantų įtaka pas karalių su- 
mažėjo ir Protasevičiaus iniciatyvą lengvino, juo labiau kad vyriau- 
sias Radvilo Juodojo sūnus — Mikalojus Kristupas Našlaitėlis 1567 
metais perėjo į katalikybę “. 


a) Vysk. Protasevičius perka namus ir organizuoja lėšas būsimai mol- 
so įstaigai. 


Vyskupas V. Protasevičius, sekdamas kardinolu Hozijum, kuris 
Prūsijoj — Braunsberge 1664 m. jau įkurdino jėzuitus, ir Plocko vys- 


> A. R. S. J., Pol. 75, fol. 302 v.: « Guia Regem ipsum seriis commomere ad- 
hortationibus minime dubitavit : guatenus Orthodoxae fidei in Regno suo tuendae ac 
protegendae iuratum pectus, per dissimulationem, non proderet perfidiae. Verum cum, 
apud Regem nihil serio aggrediente (paskutiniai du žodžiai pataisyti : praeter promissa) 
pertinaci licet guippe trium supra decem annorum opera, non guidgūuam proficeret». 

Pol. 75. Historia seu succincta narratio ..„, fol. 298: «4 Reverendissimus Vale- 
rianus Episcopus Vilnensis, cum antea auzxilia 2 Rege frustra petiisset ». 

Pol. 65, Historia Collegii Vilnensis Soc. Jesu, £0l 75 v.: « Haec omnia bonus 
episcopus ad Serenissimum Regem Poloniae Sigismundum Augustum auxilium po- 
stulans deferebat... Sed cum nihil proficeret, propterea guod decreta iudiciorum 
spizitualium exeguutionem non mandarentur ». 

* Cfr. Pol. 65, fol. 75 « Hoc periculo multo magis incitatus Episcopus totum 
animum ad fundationem Collegii adiecit». Fol. 113. « Hac re maxime permotus 
Valerianus Episcopus Viln. ilorum conatus antevertendos statuit, et contrarium 
zemedium adhibandum, ut Collegium Societatis nostrae ... fundaret ». 

* Cfr. Pol. 65, f0l. 75v : « Palatinus ... pecuniam omnem guae ex Bibliis 
maximo sumptu, Collegium haereticorum, ut hac ratione haeresis in perpetuum pro- 
pagarentur, testamento religuit. Tdem nobilitas urgebat, et saepius a Serenissimo 
Rege postulabat, segue daturam certum censum ex singulis agrorum iugeribus per- 
petuo pollicebatur ». 

"Tą patį pažymi ir Varševicius, op. cit. Pol. 65, f0l. 113, Compendium : «.. „id 
in conventibus particularibus agebat, et in Comitiis publicis a Rege petebat, ut Col- 
legium ad docendas literas Vilnae institueretuT, guod nusguam adhuc esset in Magno 
Ducatu Lithuaniae ». 

“5 Cfr. MERCzZYNG, Mikolaj Krzysztof Radziwill Sierotka i jego przyjęcie Katoli- 
cyzma Ww. T. 1567, Przegląd Historyczny, t. XII, 1911 p. 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 69 


kupu Andriejum Noskowskiu, kuris sekančiais metais Pultuske suda- 
rė sąlygas jėzuitams atidaryti savo kolegiją, žinojo, jog iš svetur atvyk- | 
stantiems vienuoliams, dirbsiantiems reikalingą ir naudingą vyskupi- 
joje darbą, vietos vyskupas turėjo parūpinti materialines įsikūrimo 
sąlygas. Tam tikslui jis ieškojo pirkti ar statyti būsimai kolegijai 
namus, ir, kaip rašo Varševicius minėtame Compendium'e ir skaitome 
platesnėje kronikoje, ypatinga Dievo Apvaizda čia atėjo Protase- 
vičiui į pagelbą. Karaliaus sekretorius Mikalojus Jasinskis sutiko vys- 
kupui parduoti savo namus, kuriuos savo giminei ant vyskupijai pri- 
klausomo sklypo buvo pastatęs jo dėdė, buvęs Vilniaus kapitulos ka- 
nauninkas ir vyskupijos prokuratorius, — ir tai kaip tik su sąlyga, kad 
juose būtų patalpinta steigiamoji jėzuitų kolegija. 

Tie namai stovėjo tarp šv. Jono bažnyčios ir vyskupijos kūrijos. 
Jie buvo dviejų aukštų su salėmis ir gyvenamais kambariais, kiemu, 
sodu, fontanu ir tarnams bei ūkio reikalams pastatais. Vyskupas tą 
patalpą laikė labai tinkamą ir pradžiai pakankamą būsimai kolegijai : 
arti vyskupijos kūrijos, gi gretimus pastatus buvo galima išpirkti 
reikalingam kolegijos praplėtimui ; todėl jis daug nesvarstydamas juos 
nupirko, sumokėdamas 10,000 florenų. Toliau, vyskupas išleido dar 
porą tūkstančių florenų įvairiems vidaus pertvarkymams ir pritai- 
kymams ; įrengė juose koplyčią, paskirdamas jai daug sidabrinių rei- 
kmenų ir liturginių rūbų. Penkis tūkstančius ilorenų paskyrė būsimai 
kolegijai ir juos paskolino Mikalojui Radvilui. Šios sumos procentai 
buvo paskirti tos kolegijos išlaikymui. Be to, testamentu jis dar užra- 
šė kolegijai : 1) visą savo turimą, sidabrą, kurio vertė buvo didesnė negu 
4000 florenų, 2) savo pinigus, kurie liktų po jo mirties, apmokėjus 
visas sąskaitas ir kitokius testamento įpareigojimus, ir 3) javus ir 
medų, kurie liktų po jo mirties. Šį testamentą jis vėliau kas metai pa- 
kartodavo, nepakeisdamas savo valios **. Protasevičius turėjo galvoje 
ateity kolegijai pavesti daugiau turto, reikalingo jos darbų vykdymui. 
Padaręs pradžią ir įgijęs pastogę, kur galėtų apsistoti pirmieji tėvai 
jėzuitai, jis tuojau ėmėsi žygių juos parkviesti. Mūsų minimi šaltiniai 
nepagaili aprašyti tų rūmų grožio. Esą, visame Vilniuje, išskyrus kara- 
liaus rūmus, beveik negalima buvę rasti gražesnių. Ir pats vyskupas 
jais didžiavęsis **. 


“ Cir. Pol. 65, Compendium, fol. 114. 

* Cfr. Pol. 65, Compendium, iol. 113r «...nulla fere praeter regias aedes, 
Vilnae Teperetur melior ». 

Pol. 65, fol. 767 : « Nulla sane in civitate Vilnensi ista domo meliore materia, 
aut firmius est exaedificata, et lata fere in inferiore partie concamerata, in media 
aeream mediocrem cum fonte perennis aguae ex canalis ducto, hortulumgue satis 
amenum ; in superiore vero hypocausta et habitationes satis commodas continens ». 
+ Habitatio collegii est ampla et plane magnifica, vixgue parem habet in tota civi- 
tate, excepta regia ; nec seio collegium in Italia, guod huic domui possit comparari ». 
Germ. 151, fol. 204. L. Maggsius-P. Generali. Vilna, 1570. VII. 7. 


70 J. BIČIŪNAS 


b) Rašydamas Braunsbergo jėzuitų kolegijai, vysk. Protasevičius kviečia 
jėzuitus abvykti ir įsikurti Vilniuje. 


Taip pasiruošęs, Protasevičius kreipėsi į Braunsbergo tėvus jėzui- 
tus, kviesdams juos atvykti į Vilnių, įkurti kolegiją ir priimti šiam rei- 
kalui skirtą jo fundaciją *. Per pasiuntinį pasiųstame 1568 m. rug- 
piūčio 20 dieną ilgame laiške Braunsbergo jėzuitams, Protasevičius 
tarp kita ko rašo, kad, jausdamas savo pareigų atsakingumą, ieškojęs 
priemonių, kuriomis jis galėtų Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje 
daugelio čia paplitusių klaidatikybių susilpnintą katalikų tikėjimą su- 
stiprinti iv atnaujinti. Jo mintys nukrypusios į savo mokyklomis pagar- 
sėjusią Jėzaus Draugiją. Jau esąs nupirkęs patogius namus ir juos 
įruošęs, kur atvykę pradžioje jie galėtų apsistoti ir pradėti kūrimosi 
darbą, gi ateityje turįs galvoje parūpinti reikalingą ir proporcingą 
kolegijos veiklai egzistencijos ekonominį pagrindą; prašo kaip grei- 
čiau atsiųsti į Vilnių vieną kitą mokytą iš jų kolegijos vyrą, kuris visa 
tai, kas steigiamai kolegijai paruošta, perimtų savo nuosavybėn ir 
drauge su juo pačiu visa, kas yra reikalinga, paruoštų kolegijos įkūri- 
mui *?. Tas pats pasiuntinys atvežė vyskupo laišką ir kardinolui St. 
Hozijui, rašytą tą pačią vrugpiūčio 20 dieną, kuriame, kaip ir jau minė- 
tame tėvams jėzuitams, vyskupas nusiskundė paplitusia Lietuvoje 
herezija ir pašlijusia Katalikų Bažnyčios padėtimi; sakosi, jog jis, 
sekdamas kardinolo pavyzdžiu ir patarimais visų pirma parūpinti 
būsimai kolegijai patalpas, jau pirkęs erdvius ir patogius kolegijai 
namus, stovinčius prie pat kūrijos namų ir nuo bet kokio triukšmo 
izoliuotus, 0 tėvų pragyvenimo pradžiai paskyręs tam tikrą pinigų 
sumą. Dabar jis prašąs, kad tėvai jėzuitai iš Braunsbergo kolegijos 


* Varševicius savo Compendiume rašo, jog Protasevičius laišką rašęs pačiam 
Austrijos Provincijolui Laurynui Maggio, tačiau Protasevičiaus laiško tekste ar ti- 
tuluojant tai nėra pasakyta, rašytas bandrai Brunsbazrg, o jėzuitų kolegijai. Pagal 
Varševicių ir St. Bednarski savo studijoj Geneza Akademji Wileūskiej, in Księga 
Pamiątkowa Universitetu Wileūskiego, Wilno 1929 m. p. 1-22, taipgi rašo, kad Pro- 
tasevičiaus laiškas buvo siųstas L. Maggio. Kadangi tuo metu L. Maggio buvojo 
Brunsbsrge visituodamas kolegiją, tai tas laiškas kaip tik ir buvo įteiktas pačiam 
provincijolu, kuris šiam prašymui ir davė tolimesnę eigą. 

* Cir. FR. SACHINI, Historia Societatis Jesu, pars II, Lib. IV, p. 181 : «+ Guo vero 
hoc per vos Christi operarios strenuos commodius agi possit ; primo domicilium 
satis commodum vestro instituto jam curavi, deinde et praedium unde necessaria 
Societati vestrae non aspernando esse potuerint. Verum, ut de his, guae sunt jam 
paraia, et de caeteris, guibus opus adhuc esset, tanto melius, et certius possit con- 
stitui; Reverendas Paternitates Vestras obnixe peto, ut pro vestro in Ecelesiam 
Christi zelo saneto, unum atgue altrum virum doctum ex Collegio vestro ad me 
Vilnam ad certum tempus guam primum mittere dignetur, gui guasi prodromi, 
ūna mecum omnia e2 praeparent, guaecumgue ad professionem Societatis Vestrae 
videbuntur reguiri, simulgue eorum bonorum, guae jam sunt parata possessionem 
accipiant ». 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 71 


atsiųstų vieną kitą, bent laikinai, tėvą, su įgaliojimais perimti tuos 
namus jų nuosavybėn. Kadangi jo sveikata esanti silpna, norįs, kad 
tai būtų padaryta kaip galima greičiau. Jis tikisi, kad kardinolas padės 
jam šiame reikale ir už tai iš anksto jam širdingai dėkoja *?. 

Vyskupas Protasevičius buvo įsitikinęs, kad jo prašymas, tarpinin- 
kaujant Hozijui, būs jėzuitų priimtas tuojau, todėl su pasiuntiniu 
buvo atsiuntęs net vežimą ir kita, kas reikalinga kelionėje jėzuitams į 
Vilnių. Gi pasiuntinys — vyskupo dvariškis — savo ruožtu dar aiškino 
patį reikalą, ypač pabrėždamas skubos reikalą dėl vyskupo silpnos 
sveikatos. 

Tuo metu Braunsbergo kolegijos reikalams tvarkyti kaip tik buvo 
atvykęs Austrijos provincijolas tėvas Laurynas Maggio (tuomet Len- 
kija priklausė Austrijos provincijai), kuriam rugpiūčio 29 dieną ir 
buvo įteiktas vyskupo Protasevičiaus laiškas, rašytas Braunsbergo 
kolegijai (pasiuntinio kelionė iš Vilniaus į Braunsbergą — Prūsiją 
arkliais, atrodo, užtruko 9 dienas, nes rugpiūčio 30 d. L. Maggio 
vyskupui Protasevičiui laiške rašo, jog jis vakar gavęs iš jo laišką). 

Šiame laiške tėvas provincijolas, pasidžiaugęs Vilniaus vyskupo 
pasiūlymu ir įvertindamas jo iniciatyvą, atsako, apgailestaudamas, jog 
be Generolo žinios jis pats vienas šio pasiūlymo priimti negalįs, nes 
tik ano kompetencijoje yra naujų kolegiją steigimas. Be to, toliau 
rašo, jei ir tai būtų jo galioje, nepramatąs kokiu būdu tai būtų galima 
padaryti šiuo metu, kai trūksta tėvų ir jau atidarytoms kolegijoms. 
Tačiau, kad neatrodytų, jog jis vyskupo pasiūlymo nevertinąs, tai, 
kas esą jo galioje, padarysiąs : visą reikalą perduosiąs Generolui Bor- 
gijai ir vyskupo laiško nuorašą jam persiųsiąs. Jis tad, jei ras galima, 
ateis į pagelbą Vilniaus vyskupui ir Lietuvai. Jeigu jis iš Generolo 
gausiąs teigiamą atsakymą iki šv. Martyno — iki savo grįžimo į Au- 
striją, jis pats vyksiąs į Vilnių jo aplankyti ir kolegijos reikalus tvar- 
kysiąs, drauge susipažindamas su vieta ir žmonėmis ; bet jeigu iki to 
laiko nesulauksiąs tokio pavedimo, o tik vėliau, tada atvyksiąs vicepro- 
vincijolas Sunyer'as, kuris tvarkysiąs reikalus pagal Generolo pave- 
dimą *!. Pabaigoje pažymi, jog Jėzuitų Ordinas turi daugelį jaunų 


“ Cfr. apud FR. SACHINI, Hist. Soc. Jesu, Roma 1649, p. 180 są. p. III, 
Lib. IV. « Emi igitur in primis domum caementitiem olim Dominorum Jasinski... 
cum aliis multis commodis Collegio ... satis aptam tum vel eo maxime, guod eo 
loci sita est, ut et Episcopi Vilnensis Curiae sit valde vicina et ab omni strepitu 
opificiium longe semota ... Nunc illud mihi restare videtur, ut illustrissima et Re- 
verendissima Paternitas Vestra, pro suo in me valde propenso animo, unum atgue 
alterum virum prudentem ex hac Societati Brunsbergensi dignetur ad me Vilnam 
mittere ». 

* Cir. A.R.S.J., German. 120, fol. 13r — 13v, Epistola L. Maggii — Valerjano 
Eppo Vilnesi, He'spergae 30 Augusti 1568.: « Pro posteriore ingentes ago totius 
Societatis nostrae nomine D. V. Reverendissimae gratias ... Caeterum hanc meam 
voluptatem illud non parvum perturbat ac molestia inficit, guod ejūs tam piae peti- 
tioni satistacere non possim ... sed in hac re duo me impediunt, guominus et 


72 J. BIČIŪNAS 


daigelių — naujokyne, kurie dar turi išaugti ir pasiruošti darbui. Čia, 
be abejo, jis turėjo galvoje skaitlingą naujokyną Romoje prie šv. An- 
driejaus bažnyčios, kuriame 1567 metais buvo įstojęs ir Stanislovas 
Varševicius, pirmasis būsimosios Vilniaus Kolegijos rektorius 92, 

Provincijolas L. Maggio, persiųsdamas Generolui Borgijai vyskupo 
Protasevičiaus laišką ir pavaizduodamas kūrimosi sąlygas Vilniuje, 
pabrėžė, jog ateityje iš Kolegijos Vilniuje galima tikėtis didelių darbo 
vaisių “. Kardinolas Hozijus savo ruožtu irgi parašė laišką į Romą. 

Iki aukščiau minėto termino provincijolui L. Maggio iš Generolo 
atsakymas neatėjo, ir jis iš Braunsbergo išvyko į Vieną ir ten sulaukė 
iš jo neigiamą atsakymą. Generolas vyskupo Protasevičiaus fundacijos 
nepriėmė ir Maggio pavedė apie tai pranešti Vilniaus vyskupui. Šis, 
tačiau, pirmiau negu duodamas atsakymą į Vilnių, šiuo veikalu pasi- 
tarė su kardinolu Commendone, kuris pabaigoje 1568 metų atvyko 
į Vieną kaip Nuncijus prie ciesoriaus Maksimilijono. Kard. Commen- 
done griežtai pareikalavo, kad toks Generolo nusistatymas jokiu būdu 
Vilniaus vyskupui nebūtų praneštas, nes tokia nelaukta žinia ir pastan- 
gų neįvertinimas gali ligotą vyskupą mirtinai sukrėsti, o, be to, tokia 
Kolegijos įsteigimo Vilniuje galimybė iš viso gali nebepasikartoti, ypa- 
tingai jei mirtų vyskupas Protasevičius. Todėl Maggio, vietoj neigiamo 
atsakymo į Vilnių, rašo vėl Generolui, remdamasis kardinolo Commen- 
done autoritetu ir samprotavimais, jog geriau reikėtų tėvams jėzui- 
tams atsisakyti kokios nors kolegijos Italijoje, negu praleisti šią progą, 
juo labiau, kad Vilniaus fundacijos priėmimas pradžioje nereikalauja 
daugiau kaip dviejų ar trijų žmonių, kurie pamažu Kolegiją galėtų 
kurti ir taip reikalą pagal galimybes privesti iki galo. Prideda tik tiek, 
kad jis pats iš savo provincijos jokiu būdu negali pasiųsti tėvų į Vil- 
nių 4, 


D. V. Rmae desiderium impleam et meum ; alierum guod Collegii alicuius novi 
onus assumere mihi non est integrum sine authoritate et consensu R. P. N. Gene- 
ralis, alterum guod etiamsi mihi liceret, non video tamen guomodo, hoc praesertim 
tempore, possem tantam provinciam aggredi in tanta gua laboramus penuria opera- 
riorum ... Ne tamen D. V. Rmae zelum ac pietatem videar negligere, guod meum 
est, jam tacio. Seribo enim in Urbem R. P. N. Generalem de hac re tota, exem- 
plumgue etiam literarum D. V. Rmae ad nos illi transmitto, ut si guo modo fieri 
poterit Rum Episcopum Vilnensem cum Lithuania adiuvet ». 

** Cfr. Op. cit. Pol. 65, fol. 76v. : « Esse guidem in Societate multas teneras plan- 
tulas, sed eas rigari adhuc et exercere in muneribus Societatis oportere, usgue ad 
praefinitum tempus ». 

* Cfr. Ibid., « Itague missis in Urbem literis et spe fructus amplissimi guae ex 
illo Collegio speraretur, proposita ». 

* Cfr. German. 150, fol. 8v. — L. Maggius P. Generali, Viennae 5. I. 1569; 
+Io non so potuto mancare di soddisiarlo, ma vedendo la strettezza di operarii, 
non ardisco sollecitare. Certo ė, che al principio si dovrebbe mandare persone, che 
soddisfacessero, per far' buon fondamento et guesti tali non potiriamo realmente 
dare di guesta provincia. Si che la P. V. vedera guello, che sari meglio, che io non 
insto, che si accetti, ne che si lasei». 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 73 


Tuo tarpų Vilniuje nekantriai buvo laukiama klausimo išspren- 
dimo, kas matyti iš Augustino Rotundo laiško Hozijui, rašyto 1568 
m., kuriame sakoma, kad vyskupas Protasevičius atidėliojimą siųsti 
tėvus jėzuitus į Vilnių skaudžiai išgyvena (permoleste fert). Jis esąs 
jiems viską parengęs ir nieko daugiau nelaukia, kaip tos dienos, kada 
jie galės pradėti savo darbą Vilniuje. Prašo todėl kard. Hozijų, kad 
jis padarytų įtakos provincijolui, kad šis nutrauktų bet kokį delsimą 
ir skubiai rūpintųsi tėvus pasiųsti į Vilnių, — anksčiau, negu Blan- 
drata atsiųs į Vilnių savo kai kuriuos mokytojus į protestantų mo- 
kyklą “, kurioje — Goštautų ir Radvilų namuose — jau daugelio 
pačių žymiausių Lietuvos kilmingųjų šeimų vaikai kartu su mokslu 
prisiima heretiškas klaidas 6. 

Pastarasis provincijolo Maggio laiškas, paremtas Nuncijaus auto- 
ritetu, galutinai paveikė Generolą, kuris tačiau nesiėmė nei inicia- 
tyvos nei atsakomybės Vilniaus Kolegijai kurti, pavesdamas tai Au- 
strijos provincijolo Maggio nuožiūrai ir rūpesčiui. Maggio tada, nedve- 
jodamas, nes buvo įsitikinęs šios „B reikalingumu ir visokeriopa 


3. PIRMIEJI JĖZUITAI ATVYKSTA Į VILNIŲ IR PRADEDA 
NEOFICIALŲ KOLEGIJOS KŪRIMO DARBĄ 


Provincijolas L. Maggio, gavęs iš Generolo Borgijos tokį parė- 
dymą — kolegijos steigimą Vilniuje imtis savo nuožiūra ir atsakomybe, 
nusiuntė į Vilnių, kaip buvo nurodyta Generolo, mažą grupę jėzuitų, 
kurie vietoje pamatytų tai, ką Vilniaus vyskupas jau buvo paruošęs 
projektuojamai kolegijai, ir asmeniškai su juo aptartų tolimesnes kū- 
rimosi galimybes ir paruoštų tai, kas reikalinga naujos kolegijos veiklos 
pradžiai ; apie tai smulkiai turėjo būti pranešta provincijolui ir Gene- 
rolui. 


* Blandrata, italas iš Piemonto buvo Mikalojaus Radvilo Juodojo gydytojas 
ir vienas uoliausių kalvinų mokyklos organizatorių ; atrodo, kad Radvilui 1565 m. 
mirus, iš Vilniaus išsikėlė ir rezidavo Brastoje. Iš čia jis ir toliau rūpinosi kalvinų 
mokyklos lygio pakėlimu, tikėdamas, kad jam pavyks ją pakelti į kolegijos — auk- 
štesniosios mokyklos — padėtį. Matyti, jis disponavo tam reikalui Radvilo testa- 
mento skirtu kapitalu. Kalvinų mokykla Radvilo namuose (vadinamuose Goštautų) 
veikė nuo pat perkėlimo kalvinų centro iš Lukiškių į Vilnių, tačiau dar nebuvo gerai 
pastatyta ir dėl stokos gerų mokytojų netrukus pradėjo smukti. 

“ « Reverendus Dominus Vilnensis permoleste fert, differi spem suam de intro- 
ducenda hac Societate Jesuitarum, parata in eorum usum et habitationem habere 
se dicit omnia, nec guiguam optare magis, guam illum videre diem, guo eorum et 
Verbim Dei et litteras publice docentium vocem auribus haurire illi continget sui- 
gue huius studii et sumptus ad hune saltem capere fructum ... Jezuitas hic avide 
expectant ... in Gastoldica domo plurimi nobilium primi nominis libari, haeresi 
una cum litteris inbuebantur». Apud LukaszEwIcz, Histor., t. I, p. 120 są. 

* Cir. Pol. 75, fol. 313v. — L. Maggius — P. Generali, Viennae 22. XI. 1569. 


74 J. BIČIŪNAS 


Šiai grupei vadovavo Austrijos provincijos viceprovincijolas Pran- 
ciškus Sunyer'as, kuriam šia proga provincijolas suteikė plačius įgalio- 
jimus tvarkyti Lenkijoje ir Prūsijoje esamas kolegijas 8. Su Sunyeru 
drauge buvo paskirti vykti du tėvai : Baltazaras Hostovinus, bohemas, 
kuris tuo metu buvo Olmuce, ir Andriejus Frisius, flandras, ir du bro- 
liai : Joakimas Petronillus, pramatytas eventualiai mokytoja žemes- 
nėse klasėse, ir Andriejus Zalęski. Su viceprovincijolu dar vyko ir jo 
nuolatinis palydovas brolis Vilhelmas anglas *?, 


a) Jėzuitų viceprovincijolas Pr. Sunyeras su maža grupe atvyksta į 
Vilnių. 


Apie pirmųjų jėzuitų atvykimą į Vilnių plačiai aprašo jau mums 
žinomos kronikos ir kiti šaltiniai. Kada Vilniaus vyskupas sužinojo, 
kad viceprovincijolui su grupe jėzuitų buvo duotas parėdymas vykti 
į Vilnių, pasiuntė į Braunsbergą vežimus (currus et eguos), kuriais jie 
būtų pargabenti į Vilnių. Kartu buvo pasiųstas ir vyskupo sekretorius, 
įpareigotas rūpintis pačia kelione ir su ja susijusiomis išlaidomis. 
Viceprovincijolas Pr. Sunyeras su savo grupe iš Braunsbergo išvyko 
1569 metų rugsėjo mėn. 15 dieną : kelionė arkliais užtruko ilgokai :. 
rugsėjo 27 dieną jie pasiekė Trakus — trijų mylių atstume nuo Vil- 
niaus, ir ten vyskupo parėdymu Trakų klebono dvare buvo maloniai 
priimti (praedium guoddam Praepositi Trocensis). Čia pernakvojo ir 
išsiruošė paskutinei kelionės dienai. Atvykstančius pakely sutiko ir į 
Vilnių atlydėjo vysk. Protasevičiaus pasiųsti jo dvaro raiteliai bei 
kilmingieji, nors pats Sunyeras, grupės vadovas, tokio iškilmingo jų 
atvykimo nenorėjo ir bevelijo pėsčiomis į Vilnių atvykti. Kai rugsėjo 
28 dieną jie tokiu iškilmingų būdu įvažiavo į Vilnių, daugelis vilnie- 
čių buvo susirinkę juos sutikti. Tiek katalikai, tiek kitatikiai norėjo 
savo akimis pamatyti tuos iš tolimo krašto atvykstančius svetimša- 
lius, apie kuriuos jau tiek laiko buvo Vilniuje kalbama. Palydovų jie 
buvo tiesiog nulydėti į kolegijai skirtus namus, kur juos kapitulos pre- 
latai ir kanauninkai vyskupo vardu pasveikino ir priėmė *?. Tą pačią 


* Cr. A. R. S.J., Institutum 209, f0l. 185r-187r. Facultas concessae a P. Lauren- 
tio Magio Provinciali Austriae P. Francisco Sunigerio viceprovinciali in Polonia et 
Prussia die 24 Septembris 1568 ». Šis 28 paragrafų įgaliojimas — Facultas — suteik- 
tas provincijolo L. Maggio viceprovincijolui P. Sunyerui, davė specialią galią ir 
valdžią Austrijos provincijos dalyje — Prusijoj ir Lenkijoje, visa tai kas liečia jė- 
zuitų draugijos kolegijų vidaus tvarką, discipliną ir darbą jų mokyklose. 

* Cir. Pol. 65, fol. 76v ; fol. 114r ; Pol. 75, f0l. 289v. Historia seu suecineta“ 
narratio de origine ac fundatione Collegii Vilnensis Societatis Jesu ab anno 1569 
usgue ad annum 1588. Pol. 65, fol. 101v. 

“ Pol. 65, fol. 10lv.: « Eodem anno in Septembre cum Episcopus datum 
esse P. viceprovinciali facultiaiem Vilnam veniendi cognovisset, currus et eguos 
suos, guibus deveheretur, ac via seortarium cum viatico ad eum misit aigue ita P. 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILDIUJE 75 


dieną svečiai aplankė vyskupą. Viceprovincijolas Sunyeras vyskupą 
pasveikino Generolo, provincijolo ir viso Jėzuitų Ordino vardu. Pro- 
tasevičius atvykusius priėmė prakalba ir džiaugsmo ašaromis. Jėzui- 
tai gi, kad geriau painformuotų apie patį Jėzuitų Ordiną, paskaitė 
kai kurias vietas iš Konstitucijos ". Po apsilankymo vyskupo dvari- 
škiai vėl juos parlydėjo į namus. Pietavo ir vakarieniavo tuo tarpu 
pas vyskupą. 


b) Randa Vilniaus vyskupo tinkamai paruoštas kūrimosi sąlygas. 
Atidaro pirmąją mokyklą. 


Rugsėjo mėnesio paskutiniąją dieną apsilankė ir vyskupas pas 
jėzuitus, jiems asmeniškai aprodė pačius namus ir kalbėjo apie toli- 
mesnius planus būsimųjų pastatų, jau gyvu žodžiu pakartodamas tai, 
ką buvo rašęs, kuriems, būtent, tikslams juos parsikvietė — kad jo 
planuose yra ne tik žemesniosios mokyklos, bet ir universiteto stei- 
gimas. Toliau vyskupas jiems pranešė, kad baimindamasis, ar gyvas 
juos Vilniuje sulauksiąs, viską, kas buvo skirta projektuojamai kole- 
gijai, testamentu esąs užrašęs Braunsbergo kolegijai, tikėdamas, jog 
šioji tikrai kada nors atsiųsianti tėvus jėzuitus į Vilnių. Testamento 
vykdytojais paskyręs tėvus provincijolą ir viceprovincijolą. Čia pat 
jis perskaitė ir patį testamentą. Tarp kita ko, kaip jau buvo minėta, 
testamentu jis užrašė ir savo asmeniškus daiktus : auksinę vyskupiš- 
ką grandinę, sidabrinius daiktus, kurių vertė siekė 4000 florenų, 
pinigus, kurie liktų apmokėjus visas einamąsias sąskaitas ir kitokius 
testamentinius įpareigojimus, javus, medų, o taip pat avis, kurių pa- 
prastai būdavo labai daug laikoma Verkių dvare *. Sakėsi taipgi, 
kad paskyręs pinigais 5000 flor., kuriuos reikėtų tuojau kur nors nau- 
dingai būsimos kolegijos reikalams investuoti, ir čia pat juos norėjo 
jiems įteikti, tik jėzuitai tuo tarpu atsisakė juos priimti, aiškindamiesi, 


Franciscus Sunier ius, vice provincialia, P. Balthasar Ostovinus, P. Andreas Bocca- 
cius cum tribus fratribus jussu R. P. Borgiae venerunt primo Vilnam, ut videret et 
locum et alia guae ad fundationem Collegii parabantur, ut de omnibus informaveret 
R. P. N. Accepti sunt humanissime a Reverendissimo Vilnensi nam cum in prae- 
dio D. Praepositi Trocensis tribus milliaribus Vilna distante pernoctassent iamgue 
Vilnam proficiscebantur, facti sunt illis obviam eguites episcopi et aligui nobiles 
viri, guos eo animo Fundator miserat ut nostros cum honore deducerent in civita- 
tem, sed R. P. Viceprovincialis cum plane officium illorum recusaret, et pedes om- 
nino in civitatem ingredi vellet, tandem atgue ab illis impetrare non potuit, ut in 
civitatem procederent, nisi ipse curru, cum ita esset voluntas Episcopi, in civitatem 
ingrederetur. Uti venerunt Vilnam tota pene civitas ad illorum spectaculum effusa 
est, ac in domum guae Collegio designata fuit, diverterunt, statimgue a Canonicis et 
Praelatis nomine Episcopi salutati et excepti ». Cir. Pol. 65, f0l. 76v-77r ; f0l. 114r. 

" Cfr. Pol. 65, fol. 101v. 

"* Cfr. Pol. 65, fol. 101v. 


76 J. BIČIŪINAS 


kad kolegijos jie dar juridiškai neperėmė ir be Generolo sutikimo jos 
perimti negali. Tačiau kiek vėliau (spalio 13 d.) jie priėmė 2000 flor. 
depozitą būsimos kolegijos reikalams. Toliau Kronikos padieniui pa- 
žymi svarbesniuosius atvykusiųjų tėvų veiksmus, kurie liudijo, kad 
ši grupė, atvykusi apsižiūrėti, jau nesiruošė išvykti, bet ruošėsi kurtis 
ir laukti tolimesnių savo viršininkų nurodymų. Spalio 3 d. tėvai jė- 
zuitai pradėjo gamintis maistą pačioje kolegijoje, o vyskupo atsiųstas 
siuvėjas paėmė išmieras jiems siūdintinų rūbų ; tik viceprovincijolas 
atsisakė rūbų, ruošdamasis išvažiuoti ; tačiau po kelių dienų vyskūpo 
atsiųstus kailinius vis dėlto priėmė. Spalio mėn. 6 d. vyskupas vėl 
apsilankė kolegijoje, pranešdamas, kad gavo Kapitulos sutikimą per- 
vesti iš vyskupo stalui? priklausančių žemių kolegijos nuosavybėn 
ir Rykantų ežerą. Tėvai jėzuitai gi pareiškė, kad jiems bus labai rei- 
kalinga bažnyčia, kurioje jie galėtų laisvai ir pagal savo metodus imtis 
apaštalavimo darbo ; be jos jie negalėsią tiesioginiai su žmonėmis suei- 
ti į kontaktą, ir net savoms mokykloms negalėsią net iš paties miesto 
patraukti jaunimo. Jų dėmesys buvo atkreiptas į greta kolegijos sto- 
vinčią parapijinę šv. Jono bažnyčią, kuri visais atžvilgiais jiems buvo 
patogi — tiek mokyklų reikalams, tiek apaštalavimui, nes ji buvo 
miesto centre, didelė ir žinoma kaip miesto globojama ir aukštosios 
visuomenės lankoma. Vienok ją gauti tuo tarpu buvo neįmanoma. Vice- 
provincijolo prašomas tos bažnyčios klebonas Kapitulos kanauninkas 
ir įtakingas karaliaus dvare ir diduomenėje ispanas M. Rojzius neno- 
zomis sutiko tėvams jėzuitams leisti tiktai Mišias laikyti, bet griežtai 
atsisakė net kalbėtis apie tos bažnyčios jėzuitams perleidimą. Vysku- 
pas Protasevičius, suprasdamas reikalingumą būsimai kolegijai turėti 
savo bažnyčią ir matydamas, kad šv. Jono bažnyčios klebonas jos 
jėzuitams neužleis, nutarė pastatyti naują bažnyčią ir tam reikalui, 
prie pat kolegijos pastatų, pripirko trejetą sklypų. 

Nors viceprovincijolas oticialiai dar negalėjo perimti Vilniaus 
vyskupo fundacijos, tačiau matydamas vyskupo tvirtą nusistatymą, ir 
gyvą reikalą įkurti Lietuvoje kolegiją, neoficialiai priėmė iš vyskupo, 
prieš išvažiuodamas, kai kuriuos nekilnojamo turto, pavesto kolegijai, 
nuosavybės dokumentus, nors ir pažymėdamas, kad jis čia savo vir- 
šininkų buvo siųstas ne perimti kolegijos, o tik apžiūrėti paties miesto, 
kolegijai skirtos vietos ir asmeniškai su vyskupu aptarti tolimesnes 
įsikūrimo galimybes, informuoti Generolą, gi šis padarysiąs galutiną ir 
formalų sprendimą apie kolegijos Vilniuje įsteigimą. Išvykstančiam 
viceprovincijolui kelionei Protasevičius davė 50 florinų, įdėjo maisto ir 
nuveždino į Pultuską **. 

Vilniuje pasilikę tėvai ir broliai, vyskupui prašant, nežiūrint jog 


“ «mensa episcopalis — bona, fructus et reditus, guae sustentationi Ordinarii 


depuntantur ». 
“ Cir. Pol. 65, fol. T7rv ; fol. 101v-102r ; f0l. 113v-114r. 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE TT 


formalus kolegijos perėmimas Generolo dar nebuvo įsakytas, ėmėsi 
organizacinio darbo. Kaip matosi iš Hostovino laiško Generolui ir 
Kronikos, jau spalio mėn. pradžioje būvo atidaryta privačios mokyklos 
dvi klasės, kuriose Andriejus Frisius ir Joakimas Petronillus 60-ties 
mokinių grupei bajorų vaikų, vyskupo giminaičių ir pažįstamų šei- 
mų, jam pačiam rekomenduojant priimtų, dėstė lotynų bei graikų 
kalbų pradžiamokslį *. 


e) Sunyeras, matydamas Vilniuje gyvą reikalą kurti vyskupo užplanuotas 
mokyklas, įtikina savo Ordino vadovybę kolegijos steigimą priimti. 


Tuo tarpu vyskupas Protasevičius parašė jėzuitų Generolui laišką, 
prašydamas jo įsteigtą kolegiją priimti ir jos pilnam išvystymui bei 
veikimui duoti eigą. Laiškų gi Popiežių Pijų V prašė savo autoritetu 
paveikti jėzuitų Generolą, kad šis tolimame šiaurės krašte įsteigtą 
kolegiją priimtų, nes netolimoje ateityje galima tikėtis susilaukti iš 
jos didelės naudos tiek herezijų sutramdymui, tiek katalikų tikėjimo 
išplėtimni. Parašė taipgi ir kardinolui Hozijui, kuris tuo metu buvo 
Romoje, prašydamas, kad jis irgi padėtų kolegijos reikalu Romos 
Kūrijoje ir pas jėzuitų Generolą. 

Vyskupas Protasevičius, sulaukęs pirmųjų jėzuitų, parašė provin- 
cijolui Maggio laišką, kuriame išreiškė savo džiaugsmą sulaukus senai 
norėtų darbininkų. Kadangi šie buvo atvykę be įgaliojimų perimti 
kolegiją, pakartotinai jis prašė provincijolą, kad jis darytų reikia- 
mus žygius kolegijai formaliai įkurti, kad ji jau galėtų planingai imtis 
pramatyto darbo. 

I Protasevičiaus laišką tėvas Maggio tų pat 1569 m. lapkričio 
mėn. 28 dieną iš Vienos atsako, pasigėrėdamas, kad jėzuitų atvykimas 
vyskupui atnešė džiaugsmo, ir už tai dėkoja Dievui. Toliau sako, kad, 
gavęs vyskupo laišką, tuojau parašęs laišką į Romą ir rūpestingai (dili- 
genter) Vilniaus kolegijos reikalus pavedęs Generolui ir turįs vilčių 
(magnam spem), kad jis vyskupo norui išpildyti nieko nepraleis, kas tik 
bus galima. Pagaliau išreiškia viltį, jog jau esantieji jėzuitai bus ne 
tik geras pavyzdys, apie kuriuos vyskupas esąs labai geros nuomonės, 


* Cfr. Germ. 151, fol. 376, — Balth. Hostovinus — Fr. Borgia, Vilna 1569. 
XII. 10. « Joachimo Polono insegna i principii della gramatica alli figliuoli de nobili, 
patenti o amici del Rev.mo nosiro ... Li cittadini non aspettano se non che la scuola 
si apra». Pol. 65, fol. 113v « Tertia Octobris voluit Episčopus, ut jam deinceps in 
domo Collegii eibum caperent, et alios guosdam nobiles pueros, eo ipso interceden- 
te... guibus statim circiter 60 pueri, plerigue omnes nobiles, sunt adnumerati ». 
Cfr. Pol. 65, 101. 78r. 


78 J. BIČIŪNAS 


bet taipgi parodys patvarumą, drąsą ir energiją nepalankiose darbo 
aplinkybėse "*. 

Gi 1569 m. lapkričio 29 d. provincijolas Maggio parašė kard. 
Hozijui į Romą laišką, nurodydamas, kad Vilniaus vyskupas viršija 
jų apie jį turėtą nuomonę : esąs labai palankus jėzuitams, jiems pade- 
dąs daugiau, negu jie galėję iš jo laukti, ir labai nori, kad jie Vilniuje 
įsikurtų. Jis šį reikalą rūpestingai perstatęs Generolui, ir kardinolas 
iš jo galėsiąs viską plačiau sužinoti, pažymėdamas taipgi, kad Suny- 
eras jį Taginąs kaip greičiau nuvažiuoti į Lietuvą ". 

Apie tai, kas vyskupo padaryta steigiamai kolegijai, tėvas Hostovi- 
nas parašė Generolui į Romą 9 punktų pranešimą, kuriamo išdėstoma 
esama padėtis ir perspektyvos, ir ypač priežastys, dėl kurių Protase- 
vičius čia nesitenkina tik paprastos kolegijos steigimu, bet nori uni- 
versiteto. Rašo, kad šiame visame šiaurės krašte nėra kito miesto kaip 
Vilnius, kuris būtų garsus, svarbus ir patogus Žmonių gyvenimui ; ta- 
čiau čia nėra nei universiteto, nei jokios žymesnės mokyklos, nei 
daktarų, nei magistrų, kurie galėtų mokyti. Vilniuje ir Lietuvoje ir 
jos kaimynystėje gyvena daugelis įvairių tautybių, kurias mokydami 
jėzuitai galės pakelti jų kultūrą. Akademijos reikalingumas dargi 
plaukia ir iš to, kad čia reikia ginti katalikų tikėjimą nuo skaitlingų 
klaidatikių, kuriuos taipgi galima sugrąžinti į Katalikų Bažnyčią. Bo 
to, akademija būsianti labai naudinga ir patiems jėzuitams, nes čia 
galės mokyti savo studentus, išvengdami didelių išlaidų siunčiant 
juos į tolimus kraštus 8. 

Sekančiu 1569. XII. 10 d. laišku Baltazaras Hostovinas iš Vilniaus 
duoda Generolui Borgijai pakartotinai smulkesnių informacijų apie čia 
pasilikusių keturių jėzuitų darbą ir kai kurias Žinias iš vietos gyveni- 


“ Germ. 120, fol. 27r et v.; L. Maggius-Valeriano Episcopo Vilnensi. Viennae 
Austriae, die 28 Novembr. An. 1569. 

«+ Guod nostrorum adventus Vilnam tantum voluptatis P. V. Rmae attulerit, 
guantum ipsa se percepisse suis literis mihi proxime declaravit, vehementer laetor 
ingentesgue Domino Deo gratias ago ... his literis acceptis guam primum seripsim 
in Urbsm diligenter hoc collegii negotium Rdo nostro P. Generali, studiosegue com- 
mendavi...». 

" Germ. 120, fol. 421 r et v. L. Maggio-Stanislao Hosio Cardinali Varmiensi, 
Viennae, die 29 Novembr. 1569 : « Reverendissimus Vilnensis, opinionem nostram, 
guam de ipso vel maximum conceperamus, plane superat : ita guod singulare sua 
banevolentia et humanitate ingenti, nos non solum proseguitur, sed plane praevenit 
et praeocupat ; nihil ut putem illi negatum iri, guod iuxta Societatis nostrae insti- 
tutum concedi valeat : guantum ego possum coniectura consegui. Ex Rdo Pre nro- 
Gralis, ad guem omnia diligenter perseripta sunt, D. V. Illustrissima omnia copiose 
cognoscere poterit. P. Franciscus D. V. Illustrissimae non plane ignotus, ita me 
urget, ad Lituaniam iter instituendum, ut guae ipsius est in persuadendo vis 
et efficacia, vix sibi contradicere patiatur ». 

* Cfr. A. S. Germ. 150, fol. 275-276, B. Hostovinus P. Generali. Vilnae 6. X. 
1569. 


PIRMIEJI JĖZUITAI VILNIUJE 79 


mo, kurios rišasi su jų darbu, kartu patiekdamas Generolui keletą pa- 
siūlymų Vilniaus kolegijos reikalu. Ten pranešama : 

1) kad atidarytos privačios mokyklos dvi klasės, kuriose mo- 
koma lotynų ir graikų kalbų pagrindai nedideliam mokinių skai- 
čiui iš vyskupo giminaičių ar jo rekomenduotų kilmingųjų šeimų; 

2) pats Hostovinas, kaip jėzuitų grupės vadovas, be kita ko, 
sakąs pamokslus vokiškai, kurių paklausyti susirenką nemažai žmo- 
nių, nors jis kalbąs vokiškai gana sunkiai ; 

3) nors kilmingųjų ir miestiečių kalba esanti lenkų (kitoje 
vietoje sakoma, kad miestiečių kalba didele dalimi esanti vokiška), 
tačiau kaimiečiai kalbą lietuviškai; lietuviai esą paprasti žmonės, 
mažai žiną tikėjimo dalykų, todėl reikalinga esą pamokslininkų lie- 
tuvių kalba, kurios jie mielai klausą ; tačiau lietuvių kalbos niekur 
kitur nesą galima išmokti, kaip tiktai čia vietoje ; 

4) Vilniaus apylinkėse, kurias jis daugiau spėjo pažinti, gyven- 
tojų tarpe dar esą daug prietarų ir pagoniškojo tikėjimo liekanų ; 
todėl čia yra, tarsi, šiaurinė Indija — misijų kraštas ; 

5) laukiama atvykstant provincijolo su galūtinu nusistatymu 
priimti čia įkurtą kolegiją, ir kad tai turėtų įvykti galimai greičiau, 
nes vyskupo sveikata esanti silpna ; 

6) pageidautina esą, kad būsimos kolegijos rektorius būtų iš 
vietinių, arba ispanas, ar italas, kuris sugebėtų gerai prisitaikyti 
vietos sąlygoms, — kokios tautybės jis bebūtų, reikia, kad būtų pajė- 
gus; jis norėtų net paties provincijolo Maggio, arba jam panašaus 
lygio asmens; 

7) vyskupas Protasevičius ruošiąsis pavasarį pradėti statyti 
prie kolegijos bažnyčią ir mokyklą ; 

8) būtų gera tuojau atidaryti, nelaukiant naujų patalpų, viešą 
mokyklą su daugiau klasių ; esamose kolegijos patalpose galima mo- 
kyklai pradžiai skirti keturius kambarius — klases, nes mokinių būtų 
daug; 

9) anksčiau karalius buvo norėjęs, kad Vilniuje būtų steigia- 
mas universitetas ; būtų gera, joi dėl to Generolas pavestų Nuncijui 
Commendone šį reikalą pas karalių vėl iškelti, nes vienam vyskupui 
nesą lengva sudaryti universitetui reikalingą ekonominį pagrindą ; 
karaliaus parama šio klausimo sprendimą palengvintų ; universiteto 
svarba čia labai didelė : ne tik Lietuvai ir pačiam Jėzuitų Ordinui, bet ir 
kaimyniniams kraštams — Livonijai, Švedijai, Maskvijai ; apie tai jis 
jau esąs informavęs kardinolą Hozijų ir patį Nuncijų Commendone **. 

Generolas Borgija, gavęs iš Sunyero ir Hostovino pilnas informa- 
cijas apie Vilniaus vyskupo padarytas geras kūrimosi pradžiai sąlygas, 


* Cfr. Germ. 151, fol. 376r-3777., — Balthas. Hostovinus — Gener. Borgia, 
Vilna 10 decembr. 1569. 


80 3' BIČIŪNAS 


vyskupo didelį norą ir planus ateičiai, paties vyskupo ir Hozijaus pra- 
šomas, Nuncijaus Commendone tiesiog spiriamas ir pagaliau Popie- 
žiaus Pijaus V raginamas 9, vyskupo įkuūrtąją Vilniuje kolegiją pri- 
ėmė 81, 

Formalų kolegijos perėmimą bei jos suorganizavimą Generolas 
pavedė atlikti pačiam Austrijos provincijos provinejolui L. Maggio. 
Šis gi norėjo turėti drauge ir viceprovincijolą Sunyerą, kuris jau buvo 
buvęs Vilniuje, viską matęs ir su vyskupu aptaręs tolimesnius kole- 
gijos darbo planus ir būsimus to darbo vaisius ; todėl suprantama, kad 
jis buvo karštas šio reikalo palaikytojas ir propagatorius, — toks kaip 
tik šiame darbe provincijolui ir buvo reikalingas. 


* Cfr. Pol. 65, fol. 78v : «Summi Pontificis auctoritas, cui refragari nefas 
eTAt ». , 
*1 Cir. Pol. 65, fol. 78v ; fol. 114r. 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI IR STATUTAI 
IS 1457-1563 METŲ 


J. DAINAUSKAS 


Lenkijos Mokslų Akademijos skyriaus Kėrnik pilies bibliotekoje 
randasi rankraštis, užvardintas « Prawa i Statuty W. Ks. Litewskiego 
z lat 1457 do 1563 » (Syg. B. K. 804), mokslinėje literatūroje žinomas 
Dzialynskio egzemplioriaus, kodekso vardu. Jis apima Lietuvos val- 
stybės nurodyto laikotarpio kelių privilegijų, I-jo Lietuvos Statuto ir 
kelių seimų nutarimų tekstus. 

Kėrnik'o miestas bei pilis yra Poznanės vaivadijoje, Šrem aps- 
krityje, kokia 20 mylių į pietus nuo Poznanės. Kėrnik'o pilis, amžių 
bėgyje, priklausė įvairiems lenkų didikams. XIX a. grovas Tytus 
Dzialynski's ją rekonstruavęs, 30 metų bėgyje įrengė įoje muziejų, 
biblioteką ir archyvą, surinkdamas juose didelius istorinės reikšmės 
rinkinius, kuriuose esama nemaža dokumentinės medžiagos, liečiančios 
ir Lietuvos istorinę praeitį. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, tos 
bibliotekos vardu, o ypač buvęs tos bibliotekos ir archyvo direkto- 
rius dr. Z. Celichowski, Poznanėje išleido visą virtinę tekstų senų lie- 
tuviškų knygų, lygiai ir rankraščių liečiančių Lietuvą (pav., «M. 
Mosswida Waitkuna przeklad. litewski piešni Te Deum Laudamus 
Zz T. 1549», išl. 1897 m. « Gramatyka Jezyka Litewskiego. Glosownia. 
Napisa1 Mikolaj Akielewicz », išl. 1890 ; « Cronica conflietus Wladislai 
regis Poloniae cum cruciferis, Anno Christi 1410 », išl. 1911 m. ir kit.). 

«... Įstatymai ir Statutai...» rankraštis, spėjamai, parašytas 
XVI a. antroje pusėje. Rankraštis in folio (30,5 x 20,0 cm. arba 12 x 
x 77/8 colių) formato, kur tekstas apima 535 puslapius. Iš esančių 
literatūroje to egzemplioriaus aprašymų matyti, kad jis parašytas ant 
geros popieros, turinčios vandens ženklą : pasaga ir du kryžiai, vienas 
viršum kito sustatyti, panašiai kaip Dancigo miesto herbe. Tą ran- 
kraštį, 1820 m. Varšuvoje, į savo rinkinį nupirko grovas T. Dzialynski, 
užtat (pirmon eilėn Lietuvos Statuto, visų laidų, rimčiausio tyrinėtojo 
ir žinovo Igno Danilavičiaus) jis ir buvo pavadintas «4 Dzialynskio 
kodeksu >. 

To rankraščio tekstas, didesne dalimi buvo paskelbtas, nes gro- 
vas T. Dziatynski's gana daug iš jo įdėjo į savo leidinį užvardintą 


6 


82 J. DAINAUSKAS 


« Zbi6or Praw Litewskich od roku 1389 do roku 1529, tudziež rozprawy 
sejmowe o tychže prawach od roku 1544 do roku 1563 », kurį 1841 m. 
išleido Poznanėje, pratarmėje pažymėdamas, kad «Senųjų Lietuvos 
įstatymų rankraštį, prieš keliolika metų, jam įteikęs, dabar (t. y. 
1841 m.) jau miręs, tūlas Kozlowski's ». Nežiūrint pastarojo leidinio 
didelės istoriografinės reikšmės, jo esminį minusą sudaro tai, kad lei- 
dėjas, 1841 m. leidiny, rankraščio tekstą, originale beveik ištisai rašytą, 
Kirilicos raidynu, esą, dėl technikinių kliūčių, atspausdinęs lotynų 
raidėmis, gi kiekviena transkripcija iš vieno raidyno į kitą savaime įneša 
neaiškumų ar net nevykusio originalaus teksto perdavimo, nekalbant jau 
apie viduramžiais vartotų sutrumpinimų išskaitymą. Šių laikų tech- 
nika, mikrofilmavimas, atitinkamo raidyno ženklų pritaikymo ir tran- 
skripcijos netobulumus visai pašalina. Mikrofilmas, fotonuotrauka, 
su sąlyga, kad jos rūpestingai padarytos mokslininkui duoda į rankas 
ib patį dokumento originalą, su visomis originalo savybėmis, detalėmis. 

Nežiūrint, kad to rankraščio didesnė dalis būvo paskelbta (tame 
tarpe ir I-jo Lietuvos Statuto tekstas Kirilicos raidynu), tačiau visi 
tie leidiniai turi, nors ir smulkių, neatitikimų originalui, atsiradusių 
prie pakartotinų to teksto perrašinėjimų, pagrindinai padarytų apie 
1820 metus prof. Ign. Danilavičiaus. Tame rašinyje tilpęs I-jo Lietuvos 
Statuto tekstas, Kirilicos raidėmis, buvo 1960 m. išleistas Minske, ist. 
prof. K. Jablonskiui redaguojant. Nors to I-jo Lietuvos Statuto tek- 
stas, Kirilicos raidynu, atskirai buvo atspausdintas 18354 m. « Vre- 
mennik Moskovskogo Obščestva Istorii i drennostei Rossiiskich » 18-je 
knygoje ir 1880 Pragoje, Dr. H. Tireček išleistame «Svod Zakonuv 
Slovanskych ». Tačiau šie du pastarieji tekstai kaip tik turi daug 
neatitikimų, lyginant juos su Dzialynskio rankraščio originalu, ir tai 
iki tiek, jog galima manyti, kad tie du spausdinti leidiniai rėmėsi ne 
vien Dzialynskio egzemplioriumi, bet ir kitais (dviejais) I-jo Lietuvos 
Statuto rankraščiais. 

Minsko leidinio pratarmėje sakoma, kad tas tekstas (Statuto) 
leidėjų buvęs patikrintas ir spausdinimui parengtas tekstas buvęs 
ištaisytas pagal Dzialynskio egzemplioriaus fotokopiją. Tačiau paly- 
ginus tą 1960 m. leidinio spausdintą tekstą su Dzialynskio egzemplio- 
riaus fotokopija, buvo rasta visa virtinė klaidingų įskaitymų, loidėjų 
nepastebėtų, neištaisytų. Tam tikslui buvo gautas iš Lenkų Mokslo 
Akademijos to viso Dzialynskio egzemplioriaus mikrofilmas-pozity- 
ves. Iš pastarojo, Ann Arbor (Michigan) universiteto mikrofilmavimų 
laboratorijoje, buvo pagamintas negatyvas ir iš jo atspausdintas, 2py- 
tikriai, originalaus dydžio foliantas, kas ir davė, pagaliau, galimybę 
sulyginti Dzialynskio egzemplioriaus originalo tekstą su ikišioliniais 
atspausdintais to rankraščio tekstais, kirilicos bei lotynų rašmenimis ir 
pažinti to rankraščio paleografiją. 

Rankraščio tekstas (išskyrus 9 puslapius, kur lenkų kalba ir 
lotynų rašmenimis yra įrašytas karaliaus Žygimanto Senio 1544 m. 
universalas, šaukiantis Lietuvos vyrus kovai prieš turkus), atrodo, 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 83 


rašytas viena ir tą pačia ranka, kirilicos rašmenimis. Paskiros to rank- 
raščio raidės būdingos to laiko Lietuvos įstaigų raštų raidėms. Pav., 
Kauno žemės teismo 1566-1567 m. teismų knygos grafika bei ortogra- 
fijos sistema (gal tik išskyrus ženklus, vartotus skaitmenims 6 ir 7 pa- 
ženklinti, kurių apatinės dalys kiek skirtingai vingiuojasi) visiškai 
panaši į Dzialynskio egzemplioriaus grafiką. Rankraščio raidyną su- 
daro 40 raidžių, kurių 4 žymi vien skaičius, likusios — garsus. Did- 
žiosios raidės turi skirtingą grafiką. Paskiros rankraščio raidės, o ypač 
<2, d, r, U, y» it <suminkštinimo ženklas », rašomos skirtingai nei ati- 
tinkami, tuos pačius garsus atstovaujantieji kirilicos raidyno ženklai, 
kurie buvo vartojami tuometiniuose Maskvos kunigaikštijos kance- 
liarijos dokumentuose. Žodžių sutrumpinimas daromas, daugiausiai, 
paskiru raidžių iškėlimu virš eilutės. Valdovo titulas «+ gosudar? » visur 
rašomas sutrumpintai. Kokios nors nuoseklios didžiųjų ir mažųjų rai- 
džių naudojimo sistemos nėra. Skyrybos ženklai šiandieninė prasme 
rankraštyje dar nevartojami, 

Būdinga, kad, apytikriai, tų pat laikų Valakijos (kurioje toji 
pat sena slavų kalba, kaip valdovo kanceliarinė kalba, buvo vartojama 
net iki XIX a.) valdovų bei vienuolynų dokumentuose, rašytuose tuo 
pačiu kirilicos raidynu, visos, aukščiau paminėtos raidės, rašomos 
beveik tokiu pat būdu, kaip ir šiame Dzialynskio kodekse, o ypač 
tų raidžių ilgosios dalys. | 

Rankraštyje esančių panegeriko, privilegijų, įstatymų, seimų nuta- 
rimų antgalviai parašyti didelėmis, beveik 3/4 colio aukščio raidėmis. 
Paragrafų, skyrelių antgalviai — apie 1/4 colio aukščio raidėmis. Pats 
tekstas parašytas apie 1/8 colio aukščio raidėmis. Puslapyje 26-28 
eilutės. Paraštės gana plačios. Visi įrašymai švarūs, be pataisymų ar 
interpoliacijų. Rinkinys rašytas, tikriausiai, vienu užsimojimu, nes 
rašymo stilius vis tas pats. Vienok įvairiose to rinkinio dalyse randama 
klaidų : vienas kitas žodis parašytas neteisingai, praleistos raidės ar 
įrašytos klaidingos raidės, — yra praleistų net ištisų žodžių. Tos klaidos 
galėjo kilti dėl raštininko neatydumo, arba todėl, kad jis perrašinėjo tą 
rinkinį iš egzempliorių, kur tos klaidos jau buvo buvusios. Lyginant 
Dzialynskio rinkinyje esantį 1529 m. I-jo Lietuvos Statuto tekstą su 
kitais to paties statuto išlikusių rankraščių tekstais (kurių mikrofilmai 
irgi buvo gauti), neabejotina, kad Dzialynskio rinkinys apima ne origi- 
nalus, 0 vien tik nuorašus anksčiau surašytų dokumentų, gal irgi ne 
originalų, nes, pav., to rinkinio I-jo L. Statuto tekstas ir vienas iš jau 
minėtų kitų dviejų to statuto rankraščių (t.v. Zamoiskio egzemplioriaus) 
tekstas turi tuos pačius vienodus X skyriaus paragrafų numeracijos 
netikslumus, kas rodo, kad tie abudu L. Statuto rankraščiai buvo nura- 
šyti nuo kokio tai kito, mūsų laikais nežinomo, egzemplioriaus, jau 
turėjusio tuos netikslumus. Tą patį galima pasakyti ir apie dvi privile- 
gijas bei seimų ir valdovo sprendimus. 

322 puslapiai apima dokumentus, patvirtintus arba surašytus 
valdant Žygimantui Seniui, kurio panegirika pradedamas rinkinys. 


84 J. DAINAUSKAS 


Atsižvelgiant į tai, kad paskutinis to rinkinio rašinys, valdovo (Žy- 
gimanto Augusto) atsakymai-sprendimai, yra iš 1563 m. ir rinkinyje 
nėra jokių vėlesnės datos rašinių, galima manyti, kad Dzialynskio rin- 
kinys buvo užbaigtas rašyti apie tą laiką, t. y. prieš 1566 m. II-jo 
Lietuvos Statuto paskelbimą. Tai patvirtina ir šio rinkinio grafikos 
palyginimas su grafika kitų to laiko dokumentų, surašytų tuo laiku 
valdovo kanceliarijoje. Rinkinys apima I-jo Lietuvos Statuto tekstą, 
dvi privilegijas žydams, Žemaičių ir kitų žemių pareiškimus, valdovo 
sprendimus. Toji sudėtis leidžia manyti, jog tai buvo to laiko Lietu- 
vos valstybėje veikusių teisinių nuostatų «rinkinio » Lietuvos kanc- 
lerio parankinis darbo egzempliorius, gal tarnavęs to laiko Lietuvos 
kancleriui Mykolui Juodajam Radvilui ar kuriam 1566 m. II-jo Lie- 
tuvos Statuto redaktoriui, nes to rinkinio tekstai daugiausiai kalba 
apie paskirų to laiko Lietuvos luomų privilegijas, gi IT-sis Lietuvos 
Statutas kur kas plačiau kalba apie tas teises, nei jos buvo aptariamos 
I- jame L. Statute. 

Tiksliam ir teisingam paskirų to rinkinio nuostatų teksto su- 
pratimui būtina buvo jis perrašyti šių laikų kirilicos raidynu (graž- 
danka). Perrašant šitaip tekstą, ne tik geriau įsigilinama į visas turi- 
nio smulkmenas, bet ir geriau susipažįstama su visomis rankraščio 
paleografinėmis savybėmis. Perrašant, nemaža sunkumų sudarė su- 
trumpinimų (titulų) dešifravimas. Priedui, kaip jau buvo minėta, 
skyrybos ženklai, lygiai kaip ir didžiosios raidės, šių dienų rašybos 
prasme, rašinyje nėra vartojami. 

Pagal tokių tekstų transkripcijos mokslines taisykles, skyrybos 
ženklai statomi, galimai pagal šių laikų slavų kalbų pūnktacijos ben- 
drus dėsnius, bet tik ten, kur tai nesukelia abejonių, kur tais skyry- 
bos ženklais sudarytieji sakiniai skamba logiškai. Gi ten kur abejojama 
dėl teksto prasmės, jokie skiriamieji ženklai, kurių nėra parrašomame 
tekste, visai nestatomi. Perrašant, tekstas buvo lyginamas su jau 
anksčiau padaryta transkripcija to paties bei kitų, analogiškų doku- 
mentų ; paskiri to rinkinio I-jo L. Statuto straipsniai buvo lyginami su 
analogiškais III-jo L. Statuto straipsniais. Dabar (graždankos raidyne) 
nevartojamos raidės buvo transkribuotos prisilaikant tų pačių, jau 
minėtų, mokslinių transkripcijos taisyklių. Perrašant, laikytasi rinki- 
nio puslapių bei eilučių apimties ir eilės. 

Paėmus to rankraščio (kirilicos raidėmis rašytą) tekstą skaityti, 
versti, pirmučiausiai kyla klausimas: kokia gi kalba jis parašytas? 
Visumoje šis klausimas rišasi su senosios Lietuvos valstybės dokumentų, 
valdovo kanceliarijos kalbos klausimu. Iki šiol ir lietuviai istorikai, 
tuo klausimu, nėra vienodos nuomonės, nes ir rimti svetimieji istori- 
kai, čia neretai besivadovaudami daleidimais, turinčiais jų dabarties 
politinių tikslų, nesugeba ar nenoxi apie tą kalbą objektyviai pasisakyti. 
Tuo požiūriu ypač daug visokių spėliojimų, nepamatuotų teigimų 
yra pareikšta apie Lietuvos Statutą, kūrio 1529 m. redakcijos vienas 
tekstas sudaro Dzialynskio rinkinio sudėtinę dalį. 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 85 


Maskvos rusų, o paskui juos ir kitų tautų rašytojų daugiausiai tei- 
giama, kad Lietuvos Statutas, lygiai kaip ir to laiko valdovų dokumen- | 
tai, raštai yra parašyti « vakarų rusų », baltarusių ar ukrainiečių kalba, 
nors, šiuo metu daugiausiai (ypač rusų bei lenkų) yra teigiama, jog 
tai esanti sena baltarusių kalba. Tam teigimui paremti daugiausiai 
nurodoma, kad, girdi, baltarusių rašytinės kalbos pradininkas Pr. 
Skorina (gyvenęs XVI a. pirmoje pusėje) rašęs ir spausdinęs tąja 
kalba. Pastarųjų teigimų silpnumas glūdi tame, kad Pr. Skorinos 
raštų kalbos baltarusiškumas tėra irgi vien daleidimas. Mūsų laikų 
geriausias baltarusių kalbos ir tos kalbos istorijos žinovas prof. E. Kar- 
skii, savo pagrindiniame veikale «+ Jazyk Bielorusskogo naroda » bando 
senosios Lietuvos valstybės dokumentuose, Lietuvos Statute rasti 
vien paskirus žodžius, įėjusius, ta ar kita forma, į rašytinę baltaru- 
sių kalbą, neteigdamas vienok, kad tie Lietuvos valdovų raštai ar 
statutai būtų parašyti baltarusių kalba. Norvegų kalbininkas Chri- 
stian Stang savo veikale « Die westrussische Kanzleisprache des Gross- 
fuerstentums Litauen » (Oslo, 1935 m.), įžangoje rašo, kad jis mėginąs 
analizuoti vien kelių senosios Lietuvos valdovų dokumentų kalbą 
ir nenorįs liesti Lietuvos Statutų kalbos, nes tas klausimas esąs dar per 
mažai išnagrinėtas. Gali būti, kad tas ar kitas senosios Lietuvos kurio 
valdovo dokumentas, surašytas kokio vietos raštininko-vienuolio, galįs 
turėti lokalinių išsireiškimų ir tuo pačiu jame galima rasti žodžių arti- 
mų « vakarų rusų » tarmei. Vienok Lietuvos statutų kalba yra vientisa 
ir tiek skirtinga nuo rytų slavų kalbų, kad joks rūsų kalbos istorijos 
veikalas ar tos kalbos istorinis žodynas nė nebando statutų žodyno 
visumos priskirti rusų kalbai. Veik visuose didesniuose rusų kalbos 
istorijos vadovėliuose bei žodynuose pacituojamas vienas kitas Lietuvos 
statutų žodis, kas rodo, kad Lietuvos statutų kalba buvo rusų moksli- 
ninkų nagrinėjama, bet tie keli žodžiai, prie geriausių norų, nedavė 
pagrindo tai kalbai priskirti prie « vakarą rūsų » kalbos, užtat ir Chr. 
Stango minėto įvado žodžiai turėtų būti modifikuoti, pripažįstant, 
kad jis nenagrinėjęs L. statutų kalbos ne todėl, kad ji esanti per 
mažai išnagrinėta, o todėl, kad joje niekam nepavyko rasti jokių 
priklausomybių «vakarų rusų» kalbai. 

Čekas dr. Hermenegild Jireček, 1880 m. Pragoje išleistame « Svod 
Zakonuv Slovanskich» veikale, pratarmėje į 1529 m. Lietuvos Sta- 
tuto tekstą (pagal 1354 m. Maskvoje išleistąjį tą patį, šiame rinkinyje 
esantį, tik su daugybe korektūros klaidų) rašo 1... Čekams Lietuvos 
Statutas esąs ypatingai įdomus, nes neabejotina, jog yra parašytas arba 
čeko, tada buvusio Lietuvoje, arba lietuvio, mokėjusio ano laiko čekų 
kalbą. Buvo manyta, kad Statutas esąs parašytas mažarusių tarme, 
tačiau kas pažįsta XV a. čekų teisinę kalbą, tas nei akimirkai nedve- 
joja, kad Statutas esąs parašytas žmogaus, mokėjusio čekų teisinę 
kalbą ...». Tikrumoje toks ryšys galįs būti, nes žinoma, kad Pragos 
universitete, kuris buvo įsteigtas 1356 m., nemaža mokėsi ir lietuvių. 
Karalienė Jadvyga, tuoj po savo vedybų su Jogaila, Pragoje įstei- 


86 J. DAINAUSKAS 


gusi Lietuvių kolegiją. XV a. Pragos universiteto 230 p. kataloge 
pirmieji 97 puslapiai apėmė knygas priklausiusias vien tai Lietuvių 
kolegijiai. Juk 1422 m., čekams pakvietus Vytautą savo karaliumi, 
Vytauto vietininkas kunigaikštis Žygimantas Kaributaitis į Pragą 
nuvyko su 700 Lietuvos kilmingųjų būriu. Neabejotina, jog šitie 
Kaributaičio palydai Pragoje gavo susipažinti su čekų teisinių, val- 
stybinių dokumentų kalba. Taip pat neabejotina, kad tarp Pragos ir 
Vilniaus visą laiką buvo glaudūs ryšiai. Juk ir kirilica rašytų knygų 
spausdinimo menas į Vilnių atėjo iš Pragos. Gi analizuojant įvairių 
XV-XVI a. Lietuvos valdovų kanceliarijos dokumentų, o ypač L. 
statutų kalbą, kai kurios jos gramatinės formos, išsireiškimai ir net 
kai kurios fonetinės savybės (pav. vartojimas raidės «f£») tikrai 
turi panašumų į tą viduramžių čekų teisinių dokumentų kalbą, tačiau 
tas klausimas kalbininkų dar nėra pilnumoje išaiškintas, tuo labiau, kad 
iki šiol nėra nei žodyno nei gramatikos tos senos slavų kalbos, pasi- 
tenkinant jos žodyno ir gramatinių formų palyginimu su kitomis sla- 
vų kalbomis, įkyriai nenorint jai pripažinti savitumo. 

Buvo paminėta, kad rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, ypač nuo XIX 
a. antros pusės, pagyvinę ta kryptimi pastangas, tų Lietuvos valdovų 
dokumentų bei L. statutų žodžio lobyne randa paskirų žodžių, kurie 
yra jėję į rusų, baltarusių ar ukrainiečių kalbas, tačiau tų žodžių, 
tokių panašumų toje ano laiko Lietuvos valstybės kanceliarinėje 
kalboje į rusų, baltarusių ar ukrainiečių kalbas, prie geriausių norų, 
randame ne daugiau nei ispanų, prancūzų ar italų viduramžių kal- 
bose įvairių žodžių panašių į to laiko lotynų kalbos žodžius, tačiau 
dar niekam neatėjo į galvą teigti, kad per tuos panašumus, dokumentai 
parašyti lotynų kalba, kurioje neabejotinai irgi buvo paskirų vie- 
tos kurios tarmės žodžių, — yra parašyti prancūzų, italų, ispanų 
kalbomis, ar kokia kita vietos tarme. Tie lotynų kalba parašytieji 
dokumentai nėra nusavinami kokiai kitai kalbai, kaip tai bandoma daryti 
kai kurių rusų kalbininkų su ta Lietuvos valstybės kanceliarinė kalba. 
Gi L. statutuose duotas tos kalbos pavadinimas : «rusų kalbos », savo 
turiniu, visiškai neatitinka tam turiniui, kokį bando jam primesti tie 
rusų kalbininkai. Maskvos vartojamas «rusų kalbos » sąvokos turinys 
visiškai nesupuola su tokiu pat pavadinimų, vartojamu L. statu- 
tuose. Maskvos Didysis Kunigaikštis Aleksiejus Michailovičius, reng- 
damas savo 1649 teisyną « Uloženije», didžia dalimi pasinaudojo L. 
statutų visų trijų laidų tekstais, nuostatais, tam reikalui pavesdamas 
išversti visą tą medžiagą į rusų kalbą, nes Lietuvos Statuto kalba Ma- 
skvos rūsams buvo nesuprantama, atseit, tai nebuvo rusų kalba. 
Prof. J. Lappo tą L. Statuto vertimų rankraštį surado Maskvoje, 
buv. caro Teising. Minist. archyve ir jį 1916 m. Dorpate paskelbė. 
Pratarmėje į tą leidinį prof. J. Lappo irgi pabrėžia, kad Lietuvoje 
kirilica rašytieji dokumentai ir žodyno ir paskirų raidžių skirtingos 
transkripcijos atžvilgiu skyrėsi labai nuo to laiko vartotų Maskvoje kal- 
bos bei raidyno. 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 87 


Esmėje, tos ano laiko mūsų valstybės kanceliarinės kalbos atsi- 
radimas rišasi su (III a. pabaigoje įvykusiu) senosios Romos imperijos . 
pasidalinimu į Vakarų — Romos ir Rytų — Bizantijos imperijas. Va- 
karų Europa liko Romos politikos ir kultūros įtakoje, kur valstybės 
bei valdovų kanceliarijos kalba, ir išnykus Romos Vakarų Imperijai, 
kartais su lokalinių žodžių priemaišomis, tapo lotynų kalba, su laiku 
virtusi Vakarų Europos kultūros, mokslo ir valdymo aparato oficiali 
kalba, liudijanti apie to ar kito krašto priklausomybę Vakarų Europos 
krikščioniškai bendruomenei. Karolio Didžiojo imperija dar labiau iš- 
kėlė lotynų kalbos primatą Vakarų Europoje. Rytuose, kur veikė Bizan- 
tijos įtaka, iki IX a. viešpatavo graikų kalba, nors Bizantijos imperato- 
riai, politiniais sumetimais, neretai palikdavo kuriai savo provincijai 
vartoti savąją kalbą, kaip oficialią kalbą. Atrodo, kad vėliau tą dėsnį 
iš Bizantijos perėmė ir plačiai taikė Lietuvos valdovai, užėmę kurį 
kitą kraštą. Archeologiniai radiniai rodo, kad didelėje dalyje Bal- 
kanų pusiasalio ir plotuose į šiaurę nuo Juodosios Jūros, « diplomatinė » 
kalba būvo graikų kalba. Adrijos Jūros rytiniame pakraštyje, Panoni- 
jos ir Moravijos lygumose vis labiau stiprėjo lotynų kalbos įtaka. Tų 
abiejų kalbų įsigalėjimas rišosi su krikščionybės forma įsiviešpatavusia 
kuriame krašte: Vakarų ar Rytų apeigomis. Ankstyvųjų viduramžių 
kultūringo pasaulio ribos plėtėsi besivaržant Romos lotyniškajai ir 
Bizantijos graikiškajai kultūrai, pirmon eilėn krikščionybės formų 
plotmėje. 

Suirus IX a. Karolio Didžiojo imperijai, čekų-moravų « sąjunga », 
iki tol tos imperijos pajungta, išsilaisvino ir visomis išgalėmis stengėsi 
gintis nuo germanų įsiveržimo į Moravijos lygumą. Didžiosios Mora- 
vijos valdovas Rostislavas tam tikslui sumanė panaudoti Bizantijos 
Bažnyčią. Apie 362 m. jis pasiuntė pas Bizantijos imperatorių Mykolą 
III-jį, į Konstantinopolį, pasiuntinius su prašymu «atsiųsti į Moravus 
Šv. Tikėjimo mokytojus, mokančius slavų kalbą ir galinčius joje skel- 
bti Dievo Žodį ». Tas Rostislavo prašymas derinosi su Bizantijos pastan- 
gomis išplėsti savo įtaką į Moraviją, kad per tai sustiprinti savo val- 
dymą Makedonijoje, o ypač Bulgarijoje. Bizantijos imperatorius tai 
misijai parinko Konstantiną-Kirilių ir jo brolį Metodijų, kurie patys 
būdami slavai, kilę iš Solunės miesto (dabartinių Salonikų miesto), 
pietinėje Makedonijos dalyje, mokėjo makedonišką bulgarų kalbos 
dialektą. Konstantinas-Kirilius buvo to laiko didelis mokslininkas, mo- 
kėjęs mažiausiai penkias kalbas, studijavęs ir kitų kalbų gramatikas. 
Iki to laiko, atrodo, Dalmacijos pakraščio Slavai, lygiai kaip ir Mora- 
vijos lygumos gentys, priėmę krikštą iš Romos, buvo perėmę savo 
kalboms lotynų raidyną, gi Makedonijos, Bulgarijos gentys, krikštą 
gavusios per Konstantinopolį, — graikų raidyną, nors fonetiškai tie 
raidynai ir neturėjo pakankamai ženklų išreikšti visiems slavų kal- 
bos garsams. Kirilius, priimdamas misiją mokyti moravus tikėjimo 
slavų kalba, suprato, kad tai slavų kalbai reikia duoti savitą raidyną. 
Matyti, kad ano laiko jo paties vartota Solunės tarmė nelabai tesi- 


88 J. DAINAUSKAS 


skyrė nuo Moravijoje vartotos slavų kalbos, tad jis naują raidyną, vi- 
sų pirma, pritaikė savo gimtąjai kalbai. Jis taip išvertė iš graikų kal- 
bos į tą savo slavų tarmę ne mažiau 3 liturginių knygų, bažnytinių 
maldų ir bažnytinės bei civilinės teisės normų tekstų. 

Taip pasirengę, Kirilius ir Metodijus apie 863 m. atvyko į Didžiosios 
Moravijos valstybę, į jos sostinę Velegradą ir ten pradėjo burti apie 
save mokinius ir mokyti žmones krikščioniško tikėjimo dalykų jau 
slavų kalba. "Toje plotmėje Romos bažnytinės hierarchijos nusistatymas 
bnvo priešingas Konstantinopolio nusistatymui. Roma liturgijai nau- 
dojo tik lotynų, graikų ar hebrajų kalbas, ir Vakarų Europoje vy- 
ravo lotynų kalba, užtat ir Moravijoje, kai ji buvo Karolio Didžiojo 
imperijos valdoma, krikščionybė buvo skelbiama lotynų kalba. Tuo 
tarpu Konstantinopolio patriarchatas liturgijai ir bažnytiniams raštams 
leido naudoti ir kitas kalbas. Tai rišosi su tuo, kad egiptiečiai, sirie- 
čiai, persai ir kitos rytų tautos iš seno turėjo savo raštiją ir literatūrą 
savo kalbomis ir per tai Rytuose graikų kalba neįgavo tokios reikš- 
mės, kokią gavo lotynų kalba Vakaruose. Iš kitos pusės Bizantija, 
savo bažnytinei ir politinei įtakai sustiprinti sąmoningai leisdavo 1i- 
turgijoje vartoti gimtąją kalbą. Tai buvo viena josios kovos priemonių 
prieš Romą. 

Atvykę į Moraviją, Kirilius ir Metodijus ir toliau tęsė vertimo 
darbus, išversdami Evangelijas, Eklogą ir kitas knygas, bet visų pirma, 
Romos remiami, jie įsteigė bažnytinę organizaciją, nepriklausomą nuo 
Rytų Frankonijos bažnytinės organizacijos, germanų iš Zalcburgo iki 
tol tvarkomos. 

Čia dar reikia atsiminti, jog tai buvo laikai, kada brendo Ry- 
tų schizma, visiškas santykių nutraukimas tarp Romos ir Konstanti- 
nopolio bažnytinių hierarchijų ir kada Bulgarija visą laiką svyravo tarp 
pasidavimo Romos ar Konstantinopolio Bažnyčiai. Tik tų varžybų fone 
galima suprasti, kodėl tada ir Roma sutikusi įvesti į liturgiją slavų 
kalbą, nors praktikoje (kas įvyko ir Kiriliaus-Metodijaus atžvilgiu) 
tas sutikimas galimas buvo realizuoti tik ten, kur jam nepajėgė pasi- 
priešinti politinė, jau frankų-germanų valdomos, Romos imperijos 
įtaka. 

To slavų raidyno žinomos dvi formos : slagolica ir kirilica. Iki 
šiol mokslininkai ginčijasi dėl to, kuris tų raidynų buvo paties Kiriliaus 
parengtas, nes rašytiniai tais raidynais rašyti dokumentai yra išlikę 
tik iš X-jo a. pabaigos. Iš Kiriliaus bei Metodijaus gyvenimo laiko- 
tarpio jokių rašytų dokumentų nėra, nors neabejotina, kad tie du 
apaštalai yra ne tik slavų kalbai pritaikinto raidyno, bet ir liturgi- 
niai-literatūrinės slavų kalbos kūrėjai, visos slavų raštijos pradininkai. 

Po jų abiejų mirties, pradedant Bulgarijos caro Simeono laikais 
(893-927), ypač Makedonijoje, ne tik bažnytinių bet ir pasaulietiškų 
knygų vertimas iš graikų į slavų-bulgarų kalbą buvo tęsiamas. Ta- 
da, greičiausiai, raidynas buvo suprastintas, grįžtant prie to laiko graikų 
raidyno rašytinių didžiųjų (uncinio tipo) raidžių ir paliekant jame naujus 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 89 


ženklus, skirtus specifiškiems slavų kalbos garsams atvaizduoti. Ma- 
noma, kad tokiu būdu ir susidarė raidynas, dabar vadinamas Kirilicos 
vardu ir iki šiol vartojamas tų slavų genčių, kurios krikščionybę pasi- 
laikė Konstantinopolio patriarchato skleidžiamoje formoje. Kirilicos 
vardu tą raidyną pavadino Kiriliaus mokiniai. 

Tų pačių mokinių bei pasekėjų įtakoje, pirmučiausiai susiformavo 
bažnytinė slavų kalba, greit savo formose sustingusi, nepripažinusi 
jokios gyvos kalbos įtakos. Josios žodynas ir gramatika, tapusios it 
dogmomis, iki mūsų laikų išlaikė senosios bulgarų kalbos formas, gy- 
vavusias IX a. pabaigoje. 

Greta to, ypač X-XII a. suklestėjus pasaulietiškai bulgarų Jite- 
ratūrai, susitormavo turtinga literatūrinė kalba, ne vien tik dėl politi- 
nių priežasčių, sugebėjusi užimti Balkanuose graikų kalbos vietą. 
Filosofiniai, teisiniai traktatai, įvairių įstatymų tekstai, išversti iš 
graikų kalbos, padėjo formuoti ir slavų kalboje valstybės valdymo 
technikos sąvokas. Toji kalba rutuliojosi, keitėsi, sekė gyvąją vietos 
žmonių kalbą, nebuvo tiek dogmatiška kaip toji bažnytinė kalba. 
Besiplečiant krikščionybei į plotus esančius į šiaurę nuo Juodosios 
Jūros, aiškų, kad į ten ji ėjo, daugiausiai, vartodama tą pačią, Bulga- 
rijoje susiformavusią, bažnytinę slavų kalbą, labiau suprantamą vie- 
tos žmonėms nei graikų ar kokią kitą kalbą. Už jos sekė ir valdovo 
dokumentų, kanceliarinė kalba, iš Bulgarijos turtinga savo formu- 
lėmis, gerai prisitaikanti vietos reikalams. Drauge su krikščionybe, 
gal net prieš Konstantinopolio norą, tos abi kalbos pasiekė Kijevą, 
atnešdamos į ten ne vien tik liturgines, bet ir valstybės valdymo formas 
bei formules. Galima manyti, kad Balkanuose ir pietų rytų Europoje, 
toji pasaulietiškoji bulgarų kalba, per šimtmečius tapusi visai kul- 
tūrinė kalba, ypač žlugus Kijevui ir, vėliau, įsisteigūus universitetui 
Pragoje, priartėjo prie to meto literatūrinės, teisinės čekų kalbos, bet 
jos pagrindas, atrodo, ir toliau liko toji IX amžiuje Solunėje varto- 
toji sena slavų tarmė. Kaip toji kalba vadinosi? X amžiaus įstorikai 
rašo, kad Kirilius ir Metodijus, tas ar kitas knygas išvertė iš graikų 
į slovėnų kalbą. Gi 880 m. popiežius Jonas VIII, patvirtindamas litur- 
gines knygas slavų kalba, rašo, kad jos parašytos slavėniškomis rai- 
dėmis (litteras slaviniscas). Neabejotina, kad tai sena slavų kalba, 
laikui bėgant nutolusi nuo tos bažnytinės kalbos, tapusi literatūriniai- 
kanceliarinė kalba, niekad vienok nesusiliejusi su bet kuria kita slavų 
kalba. Kai kas ją bando vadinti Rusės, rusėnų kalba, tačiau tai būtų 
vien nauja terminologinė painiava. Geriausiai būtų palikti ir toliau 
jai tą patį seną pavadinimą : kanceliarinė (sena) slavų kalba, kas 
derinasi su jau nusistovėjusiu bažnytinės slavų kalbos terminu. Abi 
jos yra mirusios kalbos, tad terminologija čia turinti tik mokslinės reik- 
šmės ir nėra surišta su kasdieniniu naudojimu. 

Žlugus Kijevo bei Haličo valstybėms, o ypač po totorių invazi- 
jos, tų plotų valstybingumo idėją parėmė, kaip tik tuo metu besi- 
formuojanti Lietuvos valstybė. Gali būti, kad raštingi pabėgėliai iš 


6 Mae T kas A 
(A 


[t A iais o 
S S DA + si. BE so | 


LEB sd TS Te I elis | ua da 


r 


L Tri Bros k g. 4 i 7 

Kes i 
“H = See AAM gs Šaka O 2 | 
> I B . 4 ME, ko r. odis 
7 

Ga Ašis | opo A mSuots sdiutuioto 


|| Li apps ss sgo su Žmuuoio 
E — T i 


SB, Sara J) "a imu iuo A 


| 
di - 


“ 5 KAS a + L TTT Na 


„ui (+ TT, *“ ET UK du A MAisidais 


META ja 417 Ą*d- AD KE ayficėi Nauiiiss 
L M su NSS TN 045044 stests4s1 14 > "4 
ko m us 12 Makas Ė dušai, 
4 Kaja KUTATN i. UN io Aa bė TA LA 
S sans, ls ecko S TT0 TS 44 


8 
m T. A Si e "T 8 U airės 
| "o d Ada Sv as "1 „šonais a ei 


4 A (V — 
dl ociemdi ikos Šiais T ls e TO TTVAM O IO 


oi sa 5 ( AD, sakalai i 
"a TTLS L AB IU Gigi seka | , Nas 

fwv4 la aa sr stt S NULIS La Kal 
Ap se os Na mas "ankanė a mA J 
i „mu Ašis AS TTVĖ Ab TV 48 a . 


A. R. 
niči Šu pe A ai 2 den S V Js 
Ma ATA 11 „5 


p S 2 
2 na AT, Ka » Al 5 — hr i 
ži “1 TI . * 2 £ 7 


J 
Į 
| 
| 


ika aa 2 O 


Mas D 


X. 


Liauda > 


Dzialynskio kodekso rankraščio pavyzdys (vertimas 91-92 pol.). 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 91 


tų sričių atnešė su savimi į Lietuvą jau išbandytos valdovo kancelia- 
Tinės kalbos panaudojimo mintį. Iš kitos pusės, Lietuvai apimant vis 
daugiau žemių, savo geografine padėtimi priklausiusių Bizantijos impe- 
rijos buv. įtakų sferai, Lietuvos valdovams vis daugiau tekdavo suūsi- 
durti su administracinėmis valdymo problemomis, kurioms sprendi- 
mus, formules toji kanceliarinė slavų kalba jau senai turėjo. Reikėjo 
tik tas formules panaudoti Lietuvos žemių valdymui. Neabejotina, kad 
religinės bei politinės tolerancijos, diarchijos, administracinės valdymo 
technikos idėjos, lietuvių perkeltos į jų valdytas žemes, visų pirma, 
perėmus jas iš Bizantijos patirties, kokia buvo susitelkusi senosios 
bulgarų kalbos raštijos lobyne, kur raktą sudarė panaudojimas tos 
kalbos. Reikia manyti, kad toji kanceliarinė slavų kalba šitaip ir pasi- 
darė mūsų valdovų kanceliarijos kalba. Šita kalba ir yra surašyti 
Dzialynskio rinkinio tekstai. 

Verčiant iš tos kalbos tekstus, pirmučiausiai tenka naudotis vi- 
somis senomis slavų tarmėmis, ieškoti žodžių prasmės žodžių analo- 
gijoje, bet visuomet reikia atsiminti, kad senuose tekstuose esama 
pavadinimų, sąvokų, apibrėžimų, neturinčių sinonimų ne tik dabar- 
tinėse slavų kalbose, bet, neretai ir senose, tad tokius terminus tenka 
versti keliais žodžiais, apytikriai, o kartais reikia pasitenkinti tik ga- 
limai artima prasme. 

Verčiant Dzialynskio rinkinio tekstus, o ypač L. statutus, tenka 
pastebėti, kad tų tekstų sakinių konstrukcija esanti lietuviška, su- 
daryta pagal lietuvių kalbos žodžių darybą ir, neretai, geriausiai su- 
prantamas tekstas išvertus jį pažodžiui į lietuvių kalbą. Šiuo rašiniu 
neturima tikslo duoti Dzialynskio rinkinio visų įrašų pilno aprašymo, 
o tuo labiau pilno tekstų vertimo. Sustojama tik ties keliais, trumpes- 
niais, pateikiant jų teksto vertimą ir fotokopiją, padarytą pagal jau 
minėtą mikrofilmą. 

Pirmus 4 rinkinio puslapius apima (žr. pavyzdį, gretimame pu- 
slapyje) : 

« PANEGERIKA Žygimantui Karaliui ir Lietuvių, Rusų, Prūsų, 
Žemaičių, Mozūrų bei kitų ponui ir paveldėtojui. Šie įstatymai Lietuvos 
Didžiajai Kunigaikštystei duoti apšviestai ir šviesiausiai kuūnigaik- 
štaujant Žygimantui Didžiajam, lenkų karaliui ir lietuvių, rusų, prūsų, 
žemaičių,mozūrų ir kitų didžiajam kunigaikščiui, ponui bei paveldė- 
tojui. Jei lenkų ponai karalių Kazimierą Kazimieru Didžiuoju pava- 
dino už tai, kad žis Lenkijoje pastatė kelias pilis ir kelius mūro mies- 
tus, tai kur kas didesni yra darbai karaliaus Žygimanto, kuris Kazi- 
mierą Didįjį perviršijo ne tik statyboje, bet ir kitais dideliais bei gar- 
siais darbais. Visų pirma jis nesigaili savo milžiniško darbo ir didelio 
proto valstybės gynimui. Tad, pirmučiausiai žmonėmis ir turtais stip- 
rų priešą, Maskvos Didijį kunigaikštį visiškai sumušė prie Oršos, kur 
aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių iš maskolių pusės liko vietoje ir 
visa anojo taryba pateko į jo rankas ir nelaisvę. Toliau, savo žmonėmis, 
žiauriai narsų priešą, totorius, tris kartus baisiai sumušė : pirmą kartą 


92 J. DAINAUSKAS 


prie Klecko, kurių vietoje liko dvylika tūkstančių, antrą kartą prie 
Lopušnos dvidešimts penki tūkstančiai totorių buvo užmušta, gi ke- 
turiasdešimt mylių už Kijevo visai sumušė keturiasdešimt tūkstančių 
totorių, kurie į jo malonybės valstybę, netinkamu karui ir blogų orų 
metu, brovėsi. Jo malonybės rūpesčiu ir išmintimi ir per jo malonybės 
etmoną bei ponų tarybą, net keturiasdešimt mylių už Kijevo, kur iš 
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė niekad nenužygiuodavo, 
ten jie, per jo malonybės laimę, savaitė prieš Grabnyčias, buvo su- 
mušti. Priedui, gudrų ir stiprų kariautoją, Valakijos vaivadą, kuris 
savo gudrumu, daug kartų, turkus, Perekopo carą ir daug kitų karalių 
vis sumušdavęs, vien Didžiojo Karaliaus ir Didžiojo Lietuvos Kuni- 
gaikščio Žygimanto proto bei didelio rūpesčio dėka, tą patį Valakiškį, 
visiškai sumušė, o jojo tarybą suėmė ir šitaip jį nugalėjęs, su juo su- 
darė amžiną taiką ir jį savo pavaldumui pavergė. Daug lenkų kara- 
lių siekė to, kad galėtų Valakijos vaivadą savo priklausomybei bei 
pavaldumui pavergti, tačiau niekaip to neišgalėjo. Pagaliau, tas pats 
Didysis Karalius ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis Žygimantas dar vieną, 
no menkesnį ir mažesnį žygį padarė. Jis Prūsų magistrą, veidmamingą 
vienuolį, kuris nors ir vadinasi vienuoliu, tačiau jokių vienuoliškų 
papročių nesilaiko, — įveikė ir nugalėjo. Tų priežasčių dėliai tegul 
kiekvienas pamato kronikose, kad Didžiojo Karaliaus Žygimanto dar- 
bai yra didesni ir garbingesni nei Kazimiero Didžiojo. Jei anuo laiku 
lenkų ponai, kaip anksčiau minėjau, už statybą karalių Kazimierą 
pavadino Kazimieru Didžiuoju, tuo labiau ir jūs lenkų ponai, ir mes 
lietuvių ponai turime Žygimantą vadinti Didžiuoju, ypač už jojo dar- 
bus, nes gi Didžiojo Karaliaus Žygimanto darbai yra dešimteriopai 
didesni nei Kazimiero Didžiojo darbai. Pagaliau, mes lietuviai ne 
mažą pagarbą ir liaupsinimą teikėm Didžiajam Karaliui Vladislovui 
ir Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui už jų nuveiktus darbus, iš ku- 
rių gi mes aukščiausiai vertiname tai, kad Didžiąją Lietuvos Kuni- 
gaikštystę nuo stabmeldystės nukreipė prie krikščioniško tikėjimo. 
Tačiau, pagal Šventąjį Raštą, krikščioniškas tikėjimas be darbų esąs 
negyvas. Mums gi, nors ir davė krikščionišką tikėjimą, bet krikš- 
čioniškų darbų mus neišmokino, nedavė mums įstatymų, kuriais vado- 
vaujantis mes turėtumėm elgtis taip, kaip elgiasi krikščionys. Užtat 
šviesusis Karalius ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis Žygimantas Di- 
dysis savo žygiu susilygino su pirmuoju garsiuoju Karaliumi Vladi- 
slovu ir su savo dėde Didžiuoju Kunigaikščiu Vytautu. Kaip anie 
garsūs karaliai mus išmokino krikščioniško tikėjimo, taip panašiai 
šis garsus šviesusis Karalius mus išmokino daryti teisingumą. Čia aš, 
Vaitiekus Goštautas, Murinių Geranainių paveldėtojas, Vilniaus Vaivada 
ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kancleris labai pamatuotai 
sužymėjau tik pačius žymiuosius mūsų paveldimo pono, Didžiojo 
Karaliaus ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Žygimanto darbus, gi 
visi jo skaitlingi ir dideli darbai, kuriuos jo malonybė savo laimingo 
valdymo metu padarė ir padarysiąs jau priklausytų it Grakhų, — isto- 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 93 


rijai, plačiam aprašymui, bet šiuo metu jų čia neliečiu ir šiuo savo 
rašymą baigiu ». Ši panegerika valdovui Žygimantui neturi nei datos 
ir jokio parašo. Sprendžiant, vienok, iš jos turinio, ji turėjo būti para- 
šyta it įvadas į I-jį Lietuvos Statutą, tad turėtų turėti 1529 metų 
datą, tuo labiau, kad visi kiti toje panegerikoje minimi taktai buvo 
įvykę irgi prieš 1529 metus. 

Toliau, 5-9 puslapyje randasi t. v. 1447 (1457) metų Kazimiero 
žemės privilegija : 

« Kazimiero, Lenkų Karaliaus ir Lietuvos, Rusės Jo Malonybės 
Didžiojo Kunigaikščio, Prūsų, Žomaičių bei kitų Kunigaikštaičio PRI- 
VILEGIJA. Teesie Dievo Vardu. Amen. Amžinam reikalo atminimui. 
Visa, kas įvyksta laike, su laiku ir išnyksta iš žmonių atminimo ir 
negali pasiekti būsimųjų kartų žinios, nebent išliktų, jeigu būtų užra- 
šyta raštuose. Užtat mes, Kazimieras, Dievo malone Lenkijos karalys- 
tės karalius ir Lietuvos, Rusės, Žemaitijos ir kitų žemių didysis kuni- 
gaikštis, pažindamas Lietuvos, Rusės ir Žemaitijos Didžiosios Kuni- 
gaikštijos žemių garbingiausiųjų, garbingų, apšviestų, kilnių, narsių, 
išmintingų ir įžvalgių dvasininkų pralotų ir pasauliečių kunigaik- 
ščių, ponų, kilmingųjų, bajorų bei miestiečių ištikimumo pastovumą, 
kurį mums ir mūsų šviesybei bei asmeniui, kaip tikram ir teisėtam pa- 
veldėtojui ir prigimtam viešpačiui, turėjo, turi ir ateityje ketina pasto- 
viai ir ištikimai turėti, kaip tai iš patyrimo juose yra pastebėta, ver- 
tinga mums atrodė, kad mes, už jų tokį gėrį rastumėme reikalinga su- 
teikti jiems atitinkamą ir duosnų atlyginimą, duodami jiems malones 
bei laisves ir kitokį mūsų prielankumą, nes jie ir ateičiai mums ir mūsų 
tarnyboms bus noringesni patarnauti, kai jausis tokių malonių pa- 
guosti. Užtat, pirmiausia, Lietuvos, Rusės, Žemaitijos ir kit. didžio- 
sios kunigaikštijos nurodytų žemių minėtiems pralotams, kunigaikš- 
čiams, ponams, kilmingiesiems ir miestams esamo davę, suteikę ir 
neatšaukiamai dovanoję ir šio rašto galia duodame, perleidžiame, 
dovanojame ir amžiniems laikams, bendrai ir pilnai, suteikiame tas 
teises, laisves ir imunitetus, kokius turi Lenkijos karalystės pralotai, 
kunigaikščiai, ponai, kilmingieji ir miestai. Gi, kad šis bendras pareiš- 
kimas, detaliai nenupasakojus, vėliau nesukeltų kokių nors abejonių, mes 
matome būtinumą tas laisves, o ypač kai kurias jų, čia paaiškinti ir 
išvardinti. Tat, visų pirma, Lietuvos, Rusės, Žemaitijos ir kit. did- 
žiosios kunigaikštijos mūsų žemių katedrų, kolegijų, vienuolynų baž- 
nyčių, pastatytų bei apdovanotų ir tų, kurios ateityje būsiančios 
apdovanotos, apdovanojimus, privilegijas bei laisves, pagal visas mūsų 
išsales, norime išlaikyti nopažeistas ir nepaliestas. Jei atsitiktų, kad 
kurios katedrų, kolegijų, vienuolynų bažnyčios, kada nors, dėl mirimo 
ar atsisakymo, neturėtų ganytojų, kurių skyrimas pagal įstatymą, 
mums ir mūsų įpėdiniams priklauso, tada mes, duodami joms kitą 
ar kitus ganytojus, ne kitokį ar kitokius toms bažnyčioms pasiūlyti 
turime kaip tik mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės čiabuvį, 
jei taurumu ir papročių patvarumu būsiąs rastas esąs tinkamas, gi 


94 J. DAINAUSKAS 


jei ne, tai ir tiek kartų, kiek tai būsią reikalinga, ir kitos žemės skolin- 
tinį, kad tik dorą ir teisingą asmenį, kuris mokėtų ir rėdyti ir naudingu 
būti. 

O taip pat esame davę minėtų Lietuvos, Rusės, Žemaitijos ir 
kit. žemių sakytiems pralotams, kunigaikščiams, ponams, kilmingie- 
siems ir miestams, kad jokio žmogaus apkalba ar užmetimu, vie- 
šu ar slaptu, arba kokiu įtarimu, tų kunigaikščių, ponų, miestiečių 
neturime bausti ar nusmerkti nei jokia bausme, t. y. nei turto atė- 
mimu, lygiai kaip ir kalėjimo, pinigine ar sužalojimo bausme, ne- 
bent pirma, viešajame teisme, pagal krikščioniškąją teisę, kaltintojui 
ir pakaltintam asmeniškai stojus, kas būtų pilnumoje įrodyta. Tada, 
po tokio teismo ir įrodymo jie, pagal lenkų paprotį ir teisę, turi būti 
ir nusmerkti priklausomai nuo jų nusikaltimo dydžio ir svarbos. 

O taip pat už svetimą nusikaltimą niekas kitas kaip tik tas, 
kuris pats nusidėjo ar nusižengė ir tai visuomet prisilaikant krikš- 
čioniškos teisės teismo ištardytas ir nuteistas, gali būti baustas, ir tai 
tik šitaip, kad nei žmona už savo vyro nusižengimą, nei tėvas už savo 
sūnaus nusikaltimą, lygiai kaip ir vyras už žmonos ar sūnus už tėvo, 
ar kurs giminaitis ar tarnas, bet tik tas, kuris pats būtų nusikaltimo 
dalyvis, išskyrus jo didenybės įžeidimo nusikaltimus. 

Taip pat leidžiame, kad minėtieji kunigaikščiai, ponai ir bajo- 
rai, tikslu įsigyti didesnių turtų ir mankštos riterių žygiuose, turėtų 
laisvę iš tų mūsų didžiosios kunigaikštystės žemių išvykti į svetimas 
žemes, išskyrus tik mūsų priešų kraštus, vienok šitaip, kad iš tų ūkių, 
iš kurių jie išeina, mūsų tarnybos nebūtų pažeistos, bet lygiai kaip 
ir jiems esant, mums ir mūsų įpėdiniams, visuomet būtų atliekamos, 
kada tik tas bus reikalinga. Taip pat minėti kunigaikščiai, ponai, 
bajorai ir miestiečiai savo tėvoniniams turtams ar šviesiausiojo valdovo, 
garbingos atminties didžiojo kunigaikščio Aleksandro Vytauto, mūsų 
mieliausio pirmtako ir dėdės duotiems, ar šviesaus didžiojo kunigai- 
kščio Žygimanto dovanotiems, kurie tuos dovanojimus laikydami pagal 
privilegijas, jomis ar pakankamu ir pamatuotu liudininkų parodymu, 
tuos dovanojimus parems ir įrodys, galės juos valdyti tolygiai tokia 
teize, kokia Lenkų karalystės kunigaikščiai, ponai, bajorai ir miestie- 
čiai savo turtus laiko. Taip pat turi turėti laisvę tuos turtus parduoti, 
apkeisti, atiduoti, dovanoti ar pagal savo nuožiūrą savo reikalams 
naudoti, vienok taip, kad tuos turtus apkeičiant, parduodant arba ati- 
duodant ar dovanojant, pagal Lenkų karūnos paprotį, perduoti tik 
mums arba mūsų urėdininkams apie tai žinant. 

Taip pat po tėvų mirties vaikai, taip vyriškiai, taip it moterys, 
nuo savo tėvoninių turtų neturi būti nušalinami, bet gali su savo įpėdi- 
niais tuos turtus visiškai teisėtai laikyti, taip kaip Lenkų karūnos 
kunigaikščiai, ponai, bajorai ir miestiečiai savo turtus laiko ir savo 
reikalams naudoja. 

O taip pat joi kuris minėtų kunigaikščių, ponų, bajorų, mies- 
tiečių atsiskirtų su šiuo pasauliu, tada našlė savo vyro turtuose turi 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 95 


likti iki tol, kol ji našlaus, o jeigu panorėtų antrą kartą tekėti, tai 
pati atiduodama vyrui už kurio išteka, gi vaikai turi likti prie savo 
tėvoninių turtų, o jei vaikų nebūtų, bet vien tik jos pirmo vyro gimi- 
nės, tai ji išteka taip, kaip Lenkų karūnos našlės teka. O jei kur pir- 
masis vyras tame savo turte būtų savo žmonai paskyręs kokį įkraitį 
ir tai ji pamatuotai galėtų įrodyti, tai ji pačmusi tą įkraitį, pagal teisės 
paprotį, gali atsiduoti kam tik panorės. 

O taip pat dukteris, tikrąsias ir prigimtines, merginas ir našles, 
laisvai gali leisti už vyro, mums nei mūsų įpėdiniams apie tai nepra- 
nešant, vien tik krikščioniškų papročių besilaikant. O taip pat visi 
tų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemių kunigaikščių, ponų, 
bajorų ir miestiečių pavaldiniai turi būti laisvi ir visiškai atleisti nuo 
visokių rinkliavos ar sidabrinės davimų bei mokėjimų, taip pat saikų, 
kurie vadinami duoklėmis ir nuo visokios pastočių naštos, kuri vadi- 
nama padvadomis, ir vežimo miestams akmenų, rąstų bei malkų ply- 
toms ar kalkėms deginti, lygiai ir nuo šieno piovimo ir kitų mažiau 
pateisintų darbų, išskyrus vien naujai reikalingų miestų statymo ir 
senų taisymo darbus ; išskiriant iš to pavaldinius kunigaikščių, ponų, 
kilmingųjų, bajorų, mūsų jiems duotuosius. Tačiau senas ir iš seno 
mums ir mūsų įpėdiniams įprastas pastotis, rinkliavas, naujų tiltų 
statymą ir senų taisymą bei kelių pataisymą pilnumoje (sau) paliekame. 
Taip pat neturime nei mes, nei mūsų urėdininkai nelaisvųjų žmonių, 
duotų ir nelaisvų, nei vyrų, nei moterų, nė jokių Lietuvos, Rusės ir 
Žemaitijos ir kitų didžiosios kunigaikštystės mūsų žemių minėtų kuni- 
gaikščių, ponų, bajorų ir miestiečių pavaldinių priimti ar mūsų urė- 
dininkams leisti juos priimti. O taip pat ir Lietuvos, Rusės, Žemaiti- 
jos ir kit. didžiosios kunigaikštijos tie patys pralotai, kunigaikščiai, 
ponai, bajorai ir miestiečiai neturi nei patys asmeniškai nei per savo 
urėdininkus priimti bet kurio luomo mūsų žmonių ir mūsų naudos 
(mantos). Taip pat prieš jokį minėtų kunigaikščių, ponų, kilmingųjų 
ir bajorų pavaldinį, pirm nei pas šeimininką, kurio pavaldinys padarys 
nusižengimą, nebūsią prašyta teisingumo, neturime duoti vykdytojo 
(antstolio). O jei anas, nustatytu laiku, teisingumo nenorėtų padaryti, 
tada mūsų ar mūsų valdininkų antstolis turi būti pasiųstas. Gi kaltasis, 
kuris bus rastas kaltas, baudą už tą nusikaltimą turės mokėti ne kam 
kitam, o vien tik savo šeimininkui. 

Taip pat pasižadame ir įsipareigojame, kad minėtos mūsų didžiosios 
kunigaikštystės kraštų ir žemių nesumažinsime, bet jų ribose, kaip mūsų 
pirmtakai, o ypatingai kaip garbingos atminties didysis kunigaikštis 
Aleksandras Vytautas, jau minėtas mūsų dėdė, valdė, — taip ir mes tas 
ribas, sveikas ir nepažeistas, turime saugoti bei ginti ir, su Dievo 
pagalba, visomis mūsų jėgomis, stengsimės jas plėsti. Taip pat pasiža- 
dame ir įsipareigojame, kad tos didžiosios kunigaikštystės tose mūsų 
žemėse, nei mes nei mūsų įpėdiniai, jokių žemių, pilių, miestų ar kokių 
pareigybių ir turtų laikymui arba titulų neturime duoti jokiam sve- 


96 J. DAINAUSKAS 


timšaliui, bet vien tik jau minėtos mūsų didžiosios kunigaikštystės 
žemių čiabuviams. 

Šiam raštui paliudyti prie jo yra prikabintas mūsų antspaudas. 
Sudaryta ir duota per rankas Mykolo Keęsgailavičiaus iš Deltuvos, 
Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kanclerio, Vilniuje antradienį, 
Šventojo Žygimanto dieną, tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimts 
septintais Viešpaties metais. Rašyta raštininko Martyno iš Luskų 
(Lužskų), kuris dalyvavo tai pavedant ». 

Faktiškai ši privilegija Kazimiero buvo duota 1447 m. gegužės 
2 d. prieš jam išvykstant į Lenkiją vainikuotis Lenkijos karaliumi, 
nes tik tokia kaina Lietuvos didikai sutiko leisti Kazimierui priimti 
ir Lenkijos karaliaus vainiką. 1457 m. toji privilegija buvo atnaujinta, 
įrašant joje, vieton 1447 metų datos, — 1457 m. ir prikabinant naują 
valdovo antspaudą. Dzialynskio egzemplioriuje ši data įrašyta be ištai- 
symo, tai reiškia, kad tos privilegijos tekstas buvo perrašytas į ko- 
deksą iš jau ištaisyto teksto. 

Tolimesni 9 puslapiai apima : «Jo malonybės karaliaus ir didžiojo 
kunigaikščio Žygimanto PRIVILEGIJA duota visiems žydams gyvenan- 
tiems toje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, jo malonybės, valsty- 
bėje. — Teesie Dievo vardu. Ydant painius dalykus, kurie kartais 
įvyksta, atsiminti ir kad išmintingas protas tinkamą jų sprendimą 
rastų, kad tie reikalai atminimui rašto patvirtinimu būtų įrodyti ir 
liudytojų tinkamu parodymu amžiams patvirtinti. — Mes, Žygimantas, 
Dievo malone lenkų karalius ir Lietuvos, Rusės didysis kunigaikštis, 
Prūsų, Žemaičių bei kitų kunigaikštis, ponas ir paveldėtojas, šiuo 
raštu skelbiame visiems, dabar esantiems ir būsimiems ir kuriems tie 
raštai turi reikšmės. — Žemai lenkdamiesi prašė mūsų žydai iš Brastos, 
iš Trakų, iš Gardino, iš Lucko, iš Vladimiro ir kitų Lietuvos didžio- 
sios kunigaikštystės mūsų miestų ir paklojo prieš mus šviesiausio kuni- 
gaikštaičio ir pono kunigaikščio Aleksandro, tai yra Vytauto Lietuvos 
kunigaikščio ir paveldėtojo privilegiją, kurioje jiems teisės bei laisvės 
yra surašytos, ir žemai lenkdamiesi prašė, kad jiems tą privilegiją 
sustiprintumėme ir patvirtintumėme mūsų raštu, gi toji privilegija 
šiais žodžiais yra išdėstyta. — Teesie Dievo vardu. Mes Aleksandras, 
kitaip Vytautas, Dievo malone Lietuvos didysis kunigaikštis ir Gardino, 
Brastos, Drohičino, Lucko, Vladimiro ir kitų paveldėtojas, šiuo mūsų 
laišku skelbiame visiems, dabar esantiems ir vėliau būsiantiems, kam 
tas būsią reikalinga, kad su pagarba jį klausytų. — Su mūsų Tarybos 
Ponais sumanėme ir davėme visiems žydams, gyvenantiems toje minė- 
toje mūsų valstybėje, teises bei laisves, kurios yra šiame mūsų rašte 
surašytos. — Visų pirma nustatėme, kad reikalaujant pinigus arba 
kokį kitą daiktą, kurie susieti su žydu, galima leisti prieš žydą liudyti 
dviem krikščionims gi trečiuoju gali būti žydas, kuris gerai prisilaiko 
savo žydiško įstatymo. — Taip pat jei krikščionis žydą pakaltintų, 
€53 anam užstatęs savo užstatą, gi žydas to jam užsigintų, o krikščio- 
nis nenorėtų jam tikėti, tai nors žydas ir prisiektų dėl to užstato tikru- 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 97 


mo, bet jei krikščionis prisiekęs liudytų prieš aną, tas anas turėsiąs 
jam sumokėti. O jeigu žydas be liudininkų paskolintų užstatą, gi 
krikščionis užsigintų, tai jis vis vien turi mokėti, arba priesaika išsi- 
teisinti. Gi užstato vardu žydas gali paimti visokius daiktus, kurie 
jam bebūtų užstatyti, nežiūrint kaip jie būtų pavadinti, išskyrus vien. 
drėgnai kruvinas švęstas bažnytines drobes, kurių jokiu papročiu nei 
vienas negali paimti. — Taip pat jeigu krikščionis užkabintų žydą 
dėl užstato kurį turi žydas ir kuris jam būtų vagyste ar smurtu paim- 
tas, tai dėl tokio užstato žydas turi prisiekti, kad be jo žinios buvo 
jam pavogtas ar smurtu paimtas ir ta savąja priesaika turi išsiaiškinti 
dėl to jam užstatyto užstato, gi krikščionis, pasiteisinęs priesaika, turi 
mokėti tik pusę tų nuošimčių, kurie jam iki to laiko priaugtų. — 
Taip pat jei kritimu, gaisrų, vagyste ar smurtu savo užstato užsta- 
tytų daiktų netektų. tai bet koks krikščionis, kuris jam (juos) užsta- 
tęs, neturįs kabinti žydo, žydas gi savo asmeniška priesaika bus patei- 
sintas. — Taip pat, jei žydai savo tarpe nesantaiką ar ginčą pradėtų, 
mūsų miesto teisėjas jokio teismo mokesčio iš jų negali imti, o vien 
tik mes. Gi jei juos teistų mūsų storosta ir rastųsi prieš juos kokia 
kaltė ar prasižengimas, tai tada teismas priklauso mums. — Toliau, 
jei krikščionis padarytų kokią žaizdą žydui, tuo kaltas turi sumokėti 
kaltybės mokestį, nuolankiai kreipdamasis į mus, gi sužeistajam turi 
atlyginti pagal jo žaizdas, it kilmingajam. — Taip pat, jei krikščionis 
žydą užmuštų, turi būti baudžiamas kaip nusikaltėlis, gi jo visas kilno- 
jamas ir nekilnojamas turtas atitenka mūsų malonei. — O taip pat, 
jei krikščionis žydui suduotų taip, kad kraujo ir nepralietų, jis turi 
būti, mūsų krašto papročiu, pakaltintas, gi užgautajam ir įžeistajam 
turi atlyginti it kilmingajam. O jei neturėtų pinigų, tai už prasižen- 
gimą, kaip byloje bus rasta, turi būti baudžiamas. — O taip pat, jei 
žydas per mūsų valstybę važiuotų, niekas neturi jo užkabinti. Gi 
jeigu vežtų kokias prekes, tai turi mokėti muitą visose muitų vietose, 
taip kaip ir kiti tą muitą moka. O jeigu žydai, pagal savo paprotį 
kokį numirusį žydą, iš miesto į miestą, iš apskričio į apskritį, ar iš 
vieno krašto į kitą kraštą, vežtų per muitų vietas, joks muitas iš jų 
neturi būti imamas. Gi jeigu, nežiūrint į tai, muitininkas iš jų ką nors 
paimių, tai kad būtų it plėšikas baustas. — O taip pat jei krikščionis 
jų kapines išniekintų ar smurtu į jas įsibrautų, norime, kad toksai 
būtų pagal mūsų krašto papročius baustas, gi visas jo turtas turįs 
mums atitekti. — O jei kas mestų ką ant žydų «škalos », toksai turi 
mūsų storostai du svarus pipirų sumokėti. — Taip pat jei kuris žydas 
būtų savajame teisme rastas užsitarnavęs kokią piniginę ar kitokią, 
iš seno nustatytą, baudą, tai turi sumokėti. — Taip pat, jei žydas 
savo tikėjimo teisėjo būtų pašauktas i teismą ir pirmą bei antrą kartą 
neatvyktų, turi sumokėti už abiejus kartus baudą, kokia būsianti 
nustatyta. O jeigu ir trečiam šaukimui neatvyktų, turi sumokėti 
teisėjui baudą, kuri bus jo pamokymui nustatyta. — O jei žydas 
žydą sužeistų, baudą už nusikaltimą, pagal krašto paprotį, turi sumo- 


7 


98 J. DAINAUSKAS 


kėti savo teisėjui. — Taip pat nustatėme, kad joks žydas neturi pri- 
siekti Dešimtimi Dievo Įsakymų, tai yra Mozės knygomis, išskyrus 
jei reikalas liestų svarbų dalyką, kuris būtų penkiasdešimt lydyto 
sidabro grivnų vertas, arba mūsų akivaizdoje nusikalstų, — gi pri- 
siekti turi prieš « škalą », prie durų. — Taip pat jei žydas būtų užmuš- 
tas ir jo draugo liudijimu negalima būtų įrodyti, kas jį užmušė, bet 
galėtų būti klausinėjimui koks nors įtariamasis, mes norime prieš įta- 
riamąjį žydams būti gynėju. — Tr jei krikščionis kokiai žydei smurto 
ranka ką nors padarytų, arba suduotų, turi būti pagal mūsų krašto 
papročius baudžiamas. — Taip pat žydų teisėjas, kokiam atsitikimui 
įvykus žydų tarpe, negali pats per save ką į teismą šaukti, bet vien 
tik skundo pavestas. — Taip pat žydai turi būti teisiami ten, 
kur jie pasirenka, « škaloje » ar kur kitur. — O taip pat, jei krikščio- 
nis savo užstatą iš žydo išlaisvintų, bet taip, kad anam nuošimčių 
nesumokėtų, tai tais nuošimčiais, jei jų per mėnesį nesumokėtų, padi- 
dėja kiti nuošimčiai. — Taip pat nenorime, kad kas nors žydo namuose 
svečiuotųsi. — Taip pat, jei žydas už ponų dvarą ar raštus didelius 
pinigus paskolintų ir tai jų raštais ar antspaudais įrodytų, mes, už 
tokius užstatus, užstatytą dvarą paskirsime žydui ir norime jam tą 
turtą ginti prieš smurtą. — Taip pat jei kas žydų vaiką apnuodytų, 
tai toksai turi būti it plėšikas baustas. — Taip pat jei žydas paimtų 
iš krikščionio užstatą laikyti vieneriems metams, gi užstatas neišneštų 
paskolintų pinigų vertės, tai žydas tą užstatą turi savo teisėjui paro- 
dyti ir jei tas užstatas būtų nepakankamas, jis turi būti parodytas 
mūsų storostai, gi po to žydas jį gali laisvai parduoti. Vienok tai tik 
tada, kai tas užstatas savo teisėjui buvo parodytas metams nesuėjus, 
o jei užstatą žydas būtų laikęs metus ir vieną dieną, tai žydas neturįs 
niekam dėl to skųstis. — Taip pat norime, kad joks žydas iš jo užstato 
išpirkimui šventadienį nebūtų verčiamas. O jeigu kas žydą priverstų 
šventadienį jo užstatą išpirkti, arba anojo namuose smurtą įvykdytų, 
toksai, it baisus mūsų iždo eikvotojas, turi būti skaudžiai baudžia- 
mas. — Taip pat, pagal popiežių nuostatus, mūsų Šventojo Tėvo vardu, 
grasydami įsakome, kad mūsų valstybėje nuolatinai apsigyvenę žydai 
nebūtų apkaltinti, kad jie žmogaus kraują naudoja, kai tas yra prie- 
šinga įstatymams bei įsakymams, nes žydai visuotinai turi šalintis ir 
saugotis visokio kraujo. O jeigu koks žydas krikščionio būtų apkaltintas 
krikščioniško vaiko nužudymu, toksai turi būti trijų krikščionių ir 
trijų gerų žydų paliudytas, ir jei tas žydui būtų įrodyta, tai tas žydas 
kaip kaltininkas už nusikaltimą turi būti nubaustas, o jei minėtieji 
liudininkai paliudytų jo nekaltumą, krikščionis ta bausme, kurią žydas 
būtų gaves, turi nepasigailint atlyginti. — Taip pat nustatėme, kad 
žydai visokius arklius užstatan gali imti tik dieną ir viešai. O jei 
kuris arklys, iš krikščionio pavogtas, būtų rastas pas žydą, tai žydas 
turi savo priesaika pasiteisinti, sakydamas, kad tą arklį esu paėmęs 
dieną ir jis yra už mano pinigus man užstatytas, tada tasai žydas nuo 
tokio įtarimo bus pateisintas. — Ir taip pat, mūsų kunigaikštystėje 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 99 


monetininkais pastatyti, kad iš žydų suklastotus pinigus ar kitokius 
daiktus, nei patys, nei per mūsų vaivados pasiuntinį, nei per miestie- 
čius ar bet kuriuo kitu keliu, nedrįstų imti. — O taip pat, jei koks 
žydas dideliu pavojumi išgąsdintas, nakties metu šauktų (pagalbos) 
ir. jei krikščionis, bet koks kaimynas, tolygiai ir žydas, šaukiami jam 
į pagalbą neatbėgtų, turi trisdešimt šilingų sumokėti. —Ir taip pat 
nustatėme, kad žydai bet kokius daiktus pardavinėtų gera valia, gi 
perkant duoną, gali ją liesti kaip ir krikščionys, o tai jiems drau- 
džiantieji turi mokėti mums baudą. — Ir taip pat visus straipsnius, 
kuriuos jiems davėme ir kurie šioje mūsų privilegijoje yra surašyti, 
patvirtiname jiems amžiniems laikams ir liepėme mūsų antspaudą 
prikabinti. — Įvyko tai ir duota Lucke Šv. Jono Krikštytojo okta- 
voje, nuo Dievo gimimo tūkstantis trys šimtai ir aštuoniasdešimt 
aštuntais metais. — Gi prie to dalyvavo šie liudininkai : kunigaikštis 
Fedoras, Lucko vaivada, tuo metu buvęs ritieris Žygimantas, Luba, 
bajoras iš Lietuvos, o taip pat Mingaila iš Ašmenos, o taip pat ir kiti 
bajorai iš Lietuvos. — Mes gi, taip pat žemai besilenkiančių mūsų 
pavaldinių žydų, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės mūsų miestuose 
zyvenančių, prašyti, palikome juos prie tų visų straipsnių ir tai jiems 
šiuo mūsų raštu amžiams patvirtinome. Gi geresniam įsitikinimui, prie 
šio rašto yra ir mūsų antspaudas prikabintas. — Tai įvyko ir duota 
Melnike, Trijų Karalių šventės išvakarėse, nuo Kristaus gimimo pusan- 
tro tūkstančio ir septintais metais. Dalyvaujant prakilniam tėvui 
kunigaikščiui Vaitiekui, Lucko vyskupui, ir prie didžiai gerbiamų 
ponų : Trakų vaivados Mikalojaus, ir prie Lietuvos didžiosios kuni- 
gaikštystės mūsų vyriausio maršalkos Jono iš Užberėzės, ir prie Gar- 
dino storostos, ir prie vaivados Stanislovo Glebavičiaus, ir prie Nau- 
gardo vaivados kunigaikščio Jono Glinskio, ir prie Utenos laikytojo 
kunigaikščio Mykolo Glinskio, ir prie jo malonybės karalienės virtuvės 
mistro, Kauno ir Belžo storostos Vaitiekaus, ir prie dvaro maršalkos 
bei Slanimo storostos Jono Mykolajaičio. Per rankas Poznanės guber- 
natoriaus Petro Opaleniškio, kuriam, tie reikalai buvo pavesti ». 

Šioje privilegijoje minimas paskiros srities administratorius, « sto- 
rosta », paliktas neverčiant tos pareigos pavadinimo. Tos privilegijos 
surašymo liudininkų titulai buvo Vytauto bei Žygimanto II-jo laikų 
Lietuvos valdovo pareigūnų, valdininkų titulai. Taip pat paliktas 
neverčiant «Škala » terminas, kuris reiškė žydų maldos ir visokių 
sueigų namus. 

Tolimesniuose 3-se puslapiuose yra : «Jo malonybės karaliaus ir 
didžiojo kunigaikščio Žygimanto PATVIRTINIMAS kai kurių žydų strai- 
psnių ar paragrafų, kurie buvo jiems didžiojo kunigaikščio Vytauto 
ir jo malonybės karaliaus Aleksandro duoti. — Mes, Žygimantas, 
Dievo malone Lenkų karalius, Lietuvos, Rusės didysis kunigaikštis, 
Prūsų, Žemaičių ir kitų kunigaikštis, šį mūsų raštą skelbiame visiems. 
— Trakų, Gardino, Brastos, Lucko, Vladimiro, Pinsko, Kobrynės 
mūsų žydija, visi jų, kurie tik yra mūsų Lietuvos didžiosios kuūni- 


100 J. DAINAUSKAS 


gaikštystės tėvynėje, žemai lenkėsi mums apie tai, kad mūsų 
brolis Aleksandras, jo malonybė karalius, anksčiau buvo liepęs 
jiems, kad jie krašto tarnybai parengtų tūkstantį arklių, gi jie tuo 
reikalu žemai lenkėsi jam ir pareiškė jo malonybei, jog iš seno, ir 
Vytauto, ir Žygimanto, ir mūsų tėvo jo malonybės Kazimiero laikais 
niekad patys nėjo ir nieko nesiuntė į karą, ir prašė jo malonybės, 
kad jiems tų naujenybių neįvestų ir kad juos laikytų sena tvarka. Jo 
malonybė jų nuolankų prašymą patenkino ir jų senų teisių nepalietė, 
ir neliepė jiems nei vykti, nei ką parengti, nei ką kitą siųsti į karą. 
Jo malonybė vien tiktai įsakė jiems, kad kiekvienas jų kuriame mieste 
jis gyvena, turi su tuo miestu drauge visas duokles duoti, sidabrinę, 
padvadas ir kitas prievoles atlikti. — Ir taip pat jo malonybė jiems 
nustatė, kad jei kuris žmogus, mums, ar mūsų vietininkui ar kuriam 
mūsų valdininkui keliomis kapomis laiduos už kitą, gi anas to laido 
nepriima, 0 taip pat ir jei jų vienas kepurę atmes, o kitas nepriims 
ir už visa tai, jo malonybė, nuo kaltės bei teisėnos mokesčio atleido ir 
tai, jo malonybė, jiems savo privilegija amžiams patvirtino. Ir jie 
tą mūsų brolio Aleksandro, jo malonybės karaliaus, privilegiją mums 
pateikė, gi toje privilegijoje visi aukščiau minėti straipsniai yra surašyti. 
— Ir žemai nusilenkdami jie mus prašė, kad mes taip pat duotumėme 
jiems mūsų raštą, ir visą tai amžiams patvirtintumėme. Gi mes, įžvel- 
gę į mūsų brolio Aleksandro, jo malonybės karaliaus, privilegiją, savo 
malone, jiems tai palikome. Ir tam reikalui davėme ši mūsų raštą. — 
Jie ir dabar neturi nei patys eiti, nei parengti, nei pasiųsti į karą. O 
vien tiktai, kad kiekvienas jų, kuris kuriame mieste gyvena, turi su 
tuo miestu drauge visas jo duokles duoti, sidabrinę bei padvadas ir 
kitas prievoles atlikti, gi visą pragyvenimą sau, drauge su miestu, turi 
rūpinti, prekyba bei amatais, — iš ko galėtų pragyventi. Ir jei kuris 
žmogus, mums, ar mūsų vietininkui ar kuriam mūsų valdininkui už 
kitą laiduos, gi anas to laido nepriims, arba jei jų vienas kepurę 
atmes, o kitas nepriims ir už visa tai nuo kaltės bei teisėnos mokesčio, 
pagal mūsų brolio Aleksandro, įo malonybės karaliaus, privilegiją 
atleidome. — Gi jų tikėjimo ir teisių klausimuose, visumoje, neturime 
jų niekuo pažeisti ir turime juos išlaikyti pagal senovę ir tai jiems 
šiuo mūsų laišku amžiams patvirtiname. Gi to stiprumui, liepėme 
prie šio rašto mūsų antspaudą prikabinti. — Duota Vilniuje septyni 
tūkstančiai dvidešimt antrais (1514) metais, kovo mėnesio pirmąją 
dieną, antrojo indikto ». 

Tolimesnius 23 puslapius apima I-jo Lietuvos Statuto nežinomo 
egzemplioriaus skyrių ir paragrafų antraštės, kurių suformulavimas, 
daugely atvejų, skiriasi nuo trijų žinomų tekstų. Čia įdomu, jog I-jo 
L. Statuto pilno teksto straipsniai, kurių pavadinimo nerandame minė- 
tame antraščių sąraše, neturi atskiros numeracijos. Tokių straipsnių 
randame kaip tik II, V, VI ir X skyriuose. Gali būti, kad tas antraščių 
sąrašas priklauso ankstyvesniai 1529 metų L. Statuto redakcijai, gi 
jo straipsniai, kurių antraščių nėra tame sąraše, buvo įtraukti iš vėly- 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 101 


vesnių šaltinių. T. v. to Statuto Slucko egzemplioriuje, kiek galima 
spręsti, vėlyviausiame iš tų trijų išlikusių egzempliorių, tie papildo- 
mieji straipsniai įtraukti į bendrą numeraciją. 

Tolimesnius 168 puslapius (nuo 49 iki 215 imamai) apima I-jo 
Lietuvos Statuto tekstas, iš kurio duodamas tik 1-jo puslapio verti- 
mas : « Rašytieji šviesiausiojo pono Žygimanto, Dievo malone lenkų 
karaliaus, lietuvių, rūsų, prūsų, žemaičių, mozūrų ir kitų didžiojo 
kunigaikščio įstatymai duoti lietuvių, rusų, žemaičių ir kitų didžiosios 
kunigaikštystės valstybei. — Mes, Žygimantas, Dievo malone lenkų 
karalius, lietuvių, rusų, prūsų, žemaičių, mozūrų ir kitų didysis kuni- 
gaikštis, turėdami pakankamą apgalvojimą, gera mintimi ir mūsų 
valdoviška malone norėdami mūsų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės 
žemių čiabuvius, visus pralotus, kūunigaikštaičius, vėliavų ponus, didi- 
kus, riteriais pakeltus, kilminguosius ir visą liaudį bei jų pavaldinius, 
kokio jie bebūtų luomo ar kilmės, apdovanoti krikščioniškais įstaty- 
mais, kurie apimtų savyje visas jų bažnytines teises bei privilegijas, 
taip lotyniško tikėjimo, taip ir graikiško, lygiai ir pasaulietiškas, kurias 
iš amžinos atminties karalių bei didžiųjų kunigaikščių, o jų tarpe ir 
iš mūsų tėvo Kazimiero bei mūsų brolio Aleksandro, mūsų pirmtakūnų 
turėjo turėję. Norime tas, lotynišku ar rusišku kalendoriumi duotas, 
suteiktas, pripažintas laisves, savyje apimančias teisingai pamatuotus 
gyvus reikalus, taip stipriai galiojančias, it jos būtų pažodžiui įrašytos 
į šiuos mūsų raštus, kuriuos mes savo valdovišku žodžiu ir asmeniška 
priesaika... ». 

Čia reikia priminti, kad daugumas ankstyvesnių valdovo kance- 
liarijos dokumentų yra datuota graikišku, rusišku ar bizantišku kalen- 
doriumi, kur metai buvo skaičiuojami nuo įsivaizduoto pasaulio sutvė- 
rimo, kuris turėjęs įvykti 5.508 metais prieš mūsų eros pradžią (čia 
nesigilinama į įvairius to skaičiavimo variantus), užtat ir Žygimanto 
1514 metų privilegija, kaip jau matėme aukščiau, yra datuota 7.022 
metais. 

Toliau, pradedant nuo 216 puslapio ir iki galo, t. y. 320 pusla- 
pius, daugumoje, apima valdovo atsakymus ir parėdymus, duotus 
krašto gynimo, žemės turtų klausimais 1544-1563 m. laikotarpyje, 
iš kurių matosi kilmingųjų, bajorų pastangos, lenkų pavyzdžiu, išsiko- 
voti sau kuo daugiau teisių, nepaisant valstybės interesų. Paleogra- 
tinėms rankraščio savybėms pavaizduoti čia pateikiamas 216 pusla- 
pis, kurio teksto vertimas yra toks: « Valdovo, jo malonybės kara- 
liaus ATSAKYMAS visiems kunigaikščiams, ponams ir visai riterijai į 
tuos reikalus, kuriuos jie visuotiniame sejme Brastoje 1544 metais jo 
malonybei karaliui raštu pateikė». Čia ant 37 puslapių (nuo 216 iki 
252) pateikta 25 «artikulai » — paklausimai ir valdovo atsakymai į 
tuos visus 25 klausimus, kur pirmieji penki liečia krašto gynybos orga- 
nizavimą. Devintame atsakyme pareikšta, kad jokios pareigos nebus 
duodamos svetimšaliams. Tryliktame pažadama papildyti ir pataisyti 


102 J. DAINAUSKAS 


I-jį statutą. Kiti klausimai ir atsakymai, daugiausiai, liečia žemės 
ūkių valdymo, naudojimo ir teismo procedūros klausimus. 

253-261 p. randasi, jau minėtas, vienintelis lotynų rašmenimis 
raštas valdovo universalas, priimtas tame Brastos seime ir kurio 
antraštinis puslapis šitaip skamba : « Jo karališkos malonybės atsaky- 
mas Lietuvos didžiosios kunigaikštijos, Romos ir Graikų tikėjimo, visų 
dvasiškų bei pasaulietiškų luomų tarybų ponams, kunigaikščiams, ponai- 
čiams ir visai riterijai, apie bendrą gynimąsi prieš turkus, duota visuo- 
tiniame seime Brastoje, 1544 m. rugsėjo 11 d, t. y. trečiadienį po 
Šv. Panelės gimimo dienos ». 

262-302 puslapyje randasi: «Valdovo, jo malonybės karaliaus 
ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ATSAKYMAS visiems kuni- 
gaikščiams, ponams ir visai riterijai apie tuos reikalus, kuriuos jo malo- 
nybei karaliui šiame, dabartiniame, visuotiniame Vilniaus seime, Dievo 
gimimo 1547 metais, jie pateikė». Čia 23 klausimai ir atsakymai, 
didžia dalimi, pakartoja tas pačias problemas, kokios buvo svarstytos 
Brastos seime. Tai įvyko, greičiausiai, todėl, kad šiame seime dalyvavo 
ne Žygimantas (Senis) II-sis, bet Žygimantas Augustas, kuris nuo 
1544 m. jau buvo faktiškas Lietuvos valdovas. Šiame Vilniaus seime 
klausimai daugiausiai liečia kilmingųjų teises, privilegijas. 

303-330 pusl. yra 1551 m. spalių mėn. 18 d. Vilniaus seimo nuta- 
rimai susidedantieji iš 27 klausimų ir atsakymų, praplėtusių kilmingųjų 
teises. 9-me skyriuje nutarta neleisti valstiečiams gauti urėdininko 
pareigas ir atsistoti aukščiau kilmingojo, Pastarieji atleisti nuo sargybų 
tarnybos valdovo pilyse. 17 skyriuje kilmingieji atleisti nuo muitų 
už jų javus bei mišką, vežamus į užsienį. 24-me skyriuje kalbama apie 
žydų apdėjimą mokesčių krašto gynybai. Patys gi kilmingieji, krašto 
gynybai, kuo mažiau nori skirti ir rūpinasi vien savo turtais. 331-352 
puslapiuose duoda 1551 m. lapkričio mėn. 20 d. Vilniaus seimo nuta- 
rimus, apimančius 15 klausimų bei atsakymų. 1-jame vėl prašo patai- 
syti statutą, ypač praplečiant kilmingųjų teises, nepaisant valstybės, o 
tuo labiau liaudies interesų. Vieton valdovo žemės savininkais darosi 
tik kilmingieji, kurie, lenkų pavyzdžiu, darosi vis didesniais baudžiau- 
ninkų viešpačiais. 353-365 puslapiuose yra 1551.XI.2 d. «Žemaičių 
žemės prašymas», apimantis 15 klausimų bei atsakymų, duotų tame 
pačiame Vilniaus visuotiniame seime. Čia 1-me paragrafe tariama, kad 
žemaičius gali teisti tik žemaičių seniūnas. 3-me, kad Žemaitijoje urė- 
dai duodami tik žemaičiams. 13-me, kad žemaičių surašymas kariuo- 
menei daromas tik žemaičių seniūno ir tas kontingentas sudaro atskirą, 
žemaičių kariuomenę. Sumoje, visi ir šio nutarimo straipsniai kalba 
apie ekonominius reikalus ir privilegijas. 366-371 p. yra « Valuinės 
žemės prašymas », be datos, bet «iš to paties Vilniaus visuotino seimos, 
apimantis 5 klausimus ir atsakymus, kurių 5-me nusiskundžiama, kad 
(lenkai Valuinės žemę) užpuldinėja, plėšia ; prašoma lenkus sudrausti. 
372-385 puslapiuose yra it 1551 m. Vilniaus visuotino seimo prašymų, 
diskusijų ir nutarimų susumavimas, kuriame daugiausiai dėmesio 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 103 


kreipiama į krašto gynimą, į karo reikalams skirtos sidabrinės mokesčio 
surinkimą, karinius rejestrus, pilių statymą, remontavimą. Sidabrinės 
mokesčiui surinkti buvo nustatytas 1552.II.2 d. terminas. Pabrėžia- 
mas ypatingas būtinumas stiprinti pakraščių pilys. Pažymima, kad 
tais metais buvo nederlius. Iki sidabrinės mokestis būsiąs surinktas, 
kariuomenę išlaikyti apsiima valdovas iš savo asmeninių turtų. Į karą 
eis vienas iš dešimties tarnybinių žmonių. Raginama nenuslėpti jokių 
tarnybų. — 

386-422 puslapiuose yra « Nutarimas ir sprendimai priimti visuo- 
tiname Vilniaus seime 1554 metais, Šv. Martyno dieną», apimantieji 
22 klausimus bei atsakymus ir 2 (XXIII ir XXIV) «artikelius ». Ir 
čia pirmieji straipsniai kalba apie reikalingumą taisyti statutą. Šiuose 
nutarimuose yra ir siaurų, konkrečių atvejų, kaip antai : 17-me punkte 
Eišiškių, Sumiliškių, Aukštadvario, Žiežmarių ir Stakliškių kilmingieji 
skundžiasi, kad esanti per sunki tarnyba, siųsti keturis kartus po 25 
žmones i Trakus, kad ten saugotų belaisvius maskolius. 22-me punkte 
skundžiamasi dėl neramumo pasienio ūkiuose, kurie vis puolami iš 
lenkų bei mozūrų pusės. XXIII ir XXIV straipsniai plačiai kalba apie 
krašto gynimą, apie prievoles stiprinti pilį. Būdingas yra 16-tas punk- 
tas, kuriame prašoma įvesti visame krašte vienodus matus ir, kad 
tuos matus ponai viešai pagarsintų. — 423-437 puslapiuose yra « Že- 
maičių žemės prašymai », be datos, bet matyti nagrinėti tame pačiame 
1544 m. Vilniaus seime ir apimantieji 19 klausimų bei atsakymų, lie- 
čiantieji daugumoje smulkius skundus dėl valdininkų, matininkų taria- 
mų ar tikrų sauvaliavimų, dėl valstiečių bėglių atidavimo. Valdovas 
tuos skundus pasižada ištirti ir laikytis senovės papročių. — 438-448 
puslapiuose yra « Valuinės žemės prašymai », irgi be datos, bet nea- 
bejotinai svarstyti 1544 metų Vilniaus seime ir apimantieji 12 klau- 
simų bei atsakymų. 1-me straipsnyje vėl nusiskundžiama, kad Karūnos 
piliečiai užpuldinėja Valūuinę. Kiti klausimai vien ūkio pobūdžio klau- 
simai ir valdovo sprendimai.— 

449-462 puslapiuose randasi Valdovo Žygimanto Augusto atsa- 
kymai sprendimai priimti 1559 metų Vilniaus visuotiniame seime. 
Šis skyrius apima 19 nenumeruotų klausimų bei atsakymų. 1-me straips- 
nyje prašoma tuos seimų svarstytus ir karaliaus atsakytus klausimus 
įjungti į Statutą. Trečiame straipsnyje vėl skundžiamasi lenkų daromais 
pūldinėjimais. Prie paskutinio, 19-to straipsnio prijungtas platesnis 
atsakymas apie padvadas. — 463-474 puslapiuose yra «Žemaičių 
žemės prašymai », be datos, bet, matyti, nagrinėti 1559 metų Vilniaus 
visuotiniame seime. Čia 4 pirmi straipsniai apima krašto gynimo reikalus. 
7-me paragrafe žemaičiai skundžiasi, kad pirkliai lenkai, vokiečiai ir 
vengrai išnaudoja vietos žmones. Valdovas to klausimo sprendimą 
atidėjo iki Statuto pataisymo. Žemaičiams taip pat rūpi nemokėti 
muitus už jų javus, vežamus į užsienį. Valdovas sutinka neimti muitų 
už jų nuosavus gaminius. — 475-482 p. užima « Polocko žemės prašy- 
mai», kuriuos sudaro 7 nenumeruoti klausimai ir atsakymai, daugiau- 


104 J. DAINAUSKAS 


siai liečiantieji senų privilegijų išlaikymą. 483-488 p. yra « Vitebsko 
apskrities prašymai », taip pat apimantieji 7 nenumeruotus klausimus 
ir atsakymus, daugiausiai liečiančius Vitebsko pilies remontavimą, ir 
josios išlaikymą. — 4839-492 p. yra 3 nenumeruoti «Mstislavlio 
apskrities prašymai», susieti su vietos pilies įrengimo sunkumais. 
493-535 puslapius, t. y. iki rinkinio galo apima valdovo klausimus 
ir atsakymus, svarstytus ir priimtus 1563.VI.19 d. visuotiniame seime 
Vilniuje. To seimo nutarimus sudaro 21 «<artikulas », liečiantis veik 
išimtinai krašto gynimo reikalus. Tai savaime suprantama, nes 1562 
m. jau buvo prasidėjęs karas sa Maskvos kunigaikščiu Jonu Žiauriuoju. 
« Artikuluose » nurodoma koks luomas, kokias pinigines bei ginklo 
prievoles turi atlikti. 21-me « artikule » aptariamas Sidabrinės mokestis, 
skirtas vien karo reikalams. Pabaigoje grasinama bausmėmis sauvaliau- 
tojams, kurie pakelyje, ar tai vykdami į karą, ar į seimą, padarytų 
kokį smurtą. Rankraščio paskutinio puslapio tekstas sako šitaip : 
(jei vykdami į) ...karą ar į seimą jo rinkimosi metu, įsibrautų į kieno 
namus ar smurtą padarytų, prieš tokius iš valdovo kanceliarijos 
baudžiamieji raštai bus duodami. Rašyta Vilniuje». — Tuo ir bai- 
giasi visas Tinkinio tekstas, be jokio nurodymo apie tai, kas tą visą 
rinkinį perrašė, kieno įsakymu ar kokiam tikslui. Rinkinyje yra nume- 
ruoti ne puslapiai, o lapai, bet tai, matyti, padaryta vėliau, nes ši nume- 
racija padaryta arabiškais skaičiais, tokia forma, kokios buvo rašomos 
tik pradedant XVIII a. gale. Per visą laiką, atrodo, kodeksas išbuvo 
kaip «užbaigtas vienetas » ir jokie puslapiai neturi pašalinių įrašų. 
Kodeksas, kaip jau buvo minėta, perrašytas viena ranka, bet 
nėra pagrindo manyti, kad jis, tas X, perrašinėdamas, tekstūs tai- 
sytų, juos keistų. Privilegijų, Statuto tekstų palyginimas tai patvirtina. 
Esmėje, tas rinkinys apima 1388-1563 m. laikotarpio raštus, redaguo- 
tus, rašytus gal net kelių dešimčių žmonių. Jame greta cituotos Vytau- 
to privilegijos bei kitų valdovų raštų yra tiek daug tų prašymų, kuriuos 
tikriausiai redagavo raštininkai iš įvairių ano laiko Lietuvos valstybės 
kampų. Tad tame rinkinyje turėjo pasireikšti maksimaliniai lokaliniai 
tos kanceliarinės slavų kalbos skirtingumai. Per tai, tas rinkinys pasi- 
darė it tos kanceliarinės slavų kalbos chrestomatija, pirmučiausiai 
savo žodynu, apibūdinimais liudijanti apie tos kalbos savitumą. Labiau 
įsigilinus į visus tuos rašinius, nematyti skirtingumo paskirų raštų 
žodyne. Tad, reikia manyti, tai buvo kalba su jau nusistovėjusiomis 
formomis, net ir Vytauto laikais, kas savaime eliminuoja daleidimą, kad 
tai esanti « vakarų rusų » ar « baltarusių » kalba. Tai buvo kanceliarinė 
valdovo raštų kalba, tolygi Vakaruose tada vartotai lotynų kalbai. 
Savo turiniu tas rinkinys yra pirmaeilis šaltinis Lietuvos teisės 
studijoms. Ta prasme mūsų istorikų, iki šiol, jis buvo permažai išnau- 
dotas, o ypač jo tas 1541-1563 m. seimų protokolų skyrius, kuriame 
atsispindi ne tik krašto visumos, bet ir paskirų jo sričių interesai, net 
smulkūs rūpesčiai. Tas rinkinys yra vertas ir istorikų ir kalbininkų 
dėmesio. Tuo tikslu jis čia ir buvo bandytas aprašyti, pagvildenti. 


LIETUVOS D. K. ĮSTATYMAI 105 


Literatūra 


„ AnToNoOvIė, A. K. Grafika i Ortografija Sudebnoi (Aktovoi) Knigi Kaunasskogo 


Zemskogo Suda 1566-1567 gg. Kalbotyra III, Vilnius, 1961 (207-219 pp.). 


„ Belorussija v Epochu Feodalizma. Tom I. S drevneišich vremen do seredinyų XVII 


veka. Minsk. 1959. 


„ ReREžKov, N. G. Chronologija KEusskogo Letopisanija. Moskva. 1963. 
. BESEDINA-NEvzoROova. Siaro Slavjanskii Jazyk. Charkov. 1962. 
„ BocpaN, D. P. Tri drevneišich Slaviano-Valašskich Gramoty. Archeogratiče- 


skii Ežegodnik za 1960 g. Moskva. 1962. (244-263 pp. i 7p foto). 


„ Chrestomatija po istorii SSSR (1. Ukraina, Bielorussija, Litva i Pribaltika v. 


XIV-XV vv). Moskva. 1960. (641-690 pp.). 


. Chrestomatija po istorii SSSR XVI-XVII vv. (16. Narody Ūkrainy, Bielorussii 


i Litvy). Moskva. 1962. (591-633). 
ČeRNYCH, P. JA. Jazyk Uloženija 1649 goda. Voprosy orfografii, fonetiki i mor- 
Jologii v sviazi s istoriei uložennoi knigi. Moskva. 1953. 


„ DzianxNsKI, A. T. Zbiėr Praw Litewskich od roku 1389 do roku 1529, Tudziež 


Rozprawy Sejmowe o tychže prawach od roku 1544 do roku 1563. Poznan. 1841. 


„ Dzieje Ziem Wielkiego Księstwa Litewskiego. Cykl wyktad6w. London. 1953. 
. GLaGoLEv, V. P. Praktika po istorii SSSR s drevneišich vremen do konca XVIII 


veka. Moskva. 1961. 


„ GoRškov, A. I. Staroslavjanskii Jazyk. Moskva. 1963. 

„Gupzųu, N. K. Istorija Drevnei Russkoii Literatury. Moskva. 1956. 

„IsrRiN, V. A. 1100 Let Slavjanskoii Azbuki. Moskva. 1963. 

„ JANULAITIS, AugusT. Lietuvos Visuomenės ir Teisės Istorija. Kaunas. 1920. 
. JIREČEK, DR. HERMENEGILD. Svod Zakonouv Slovanskich. Praha. 1880. Zakony 


ruske a litevskė. XV. Litovsky siatut 1529. 


„ KaRsKII, E. F. Belorusy. Jazyk Belorusskogo Naroda. Vyp. I. Istoričeskii očerk 


zvukov Belorusskogo jazyka. Moskva. 1953. 


. KošciazkowskKI, ST. Historyka. Wstep do studiėw historycznych. London. 1954. 
„ KRaPIvIN, P. F., CERNECKAIA, JU. I. O rukopisiach i izdanijach pervogo Litov- 


skogo Statuta. Slavianskii Archiv 1959. M. 1959. (46-56 pp.). 


„ Ksiega pamigikowa ku uczezeniu czterechseinej rocznicy wydania Pierwszego Sia- 


tutu Litewskiego pod. redakeją dr. Ekhrenkreuiza. Vilnius. 1935. 


„ KWIATKOWSKI, PROF. DR. WALERIAN. Ze Studium o Języku Urzędowym Wielkiego 


Księsiwa Litewskiego. Prace Zebrane Alma Mater Vilnensis. London. 1958 
(133-160 pp). 


„ LaAPPO, PROFP. J. 1588 metų Lietuvos Statutas. Kaunas. 1934, 1936, 1938. 

. Lietuvos Istorija. Red. A. Šapoka. Fellbach Wuert. 1950. 

„ Lietuvos TSR Istorija. I tomas. Nuo seniausių laikų iki 1861 m. Vilnius. 1957. 
. Lietuvos TSR Istorijos Chrestomatija. Kaunas. 1964. 

. Lietuvos TSR Istorijos Šaltiniai. T. I. Vilnius, 1955. 

„ LiuBavsKU, PROF. M. Očerk Istorii Litovsko-Russkago Gosudarstva, do Liublin- 


skoii unit vkhiučitelino. Moskva. 1910. 


„LunT, HoRacE G. Old Church Slavonic Grammar. Leiden Ūniv. 1959. 

„ Novgorodskaja Charateinaja Leiopis. Moskva. 1964. 

„ Novgorodskaja Pervaja Letopis Staršego i Mladšsego Izvodov. Moskva 1950. 
„PičETA. V. I. Belorussija i Litva XV-XV.Iwv. II. Iz istorii feodalnogo prava Belo- 


russit i Litvy (XV-XVIvv). Moskva. 1961. 


„ PocrEcHA Wzabnyxst. Krėlowa Bona. Czasy i ludzie Odrodzenia. T. III, IV. Po- 


znan. 1958. 


„ Pravda Russkaja. III. Faksimilmoje Vosproievedenije Tekstov. Moskva. 1963. 
„ Russisches Etymologisches Woerterbuch von Max Vasmer. Heidelberg. 1950-1958. 
„ SEMKowICcZ, WzaDYSE. Paleografia Lacinska. Krakow. 1951. 


106 J. DAINAUSKAS 


36. Smolenskie Gramotyų XIII-XIV vekov. Moskva. 1963. 

37. SPRoGIS, I. I. Litovskii Jazyk w Pamiainikach Iuridičeskoj Pismennosti. $. 
Peterburg. 1896. 

38. SRUOGIENĖ, DR. V. Lietuvos Istorija. Lietuva Amžių Sūkury. Chicago. 1956. 

39. STANG, CHRISTIAN. Die Westrussische Kanzleisprache des Grossfuerstentums 
Litauen. Oslo. 1935. 

40. Siatut Velikogo Kniažesiva Litovskogo 1529 goda. Minsk. 1960. 

41. SUDAVIČIENE, L. K voprosu o slovuch, javliajuščichsia naimenovaniami dokumen- 
tov v Moskovskom perevode-redakcii Litovskogo Statuta. Kalbotyra. X. Vilnius. 
1964 (209-236 pp.). 

42. SUDAVIČIENE, L. O Moskovskom perevode-redakcii Litovskogo Siaiuta. Kalbotyra 
VII. Vilnius. 1963. (5-19 pp.). 

43. Šavoka, ApoLFAs. Isioriškoji Čekų literatūra ryšy su mūsų krašto istorija. Praei- 
tis. II tomas. Kaunas. 1933. (350-374 pp.). 

44. Šriupas, MD Jonas. Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje (1569-1195 m) 
ir Lietuviškasis Statutas Zigmanto I. Chicago. 1909. 

45. WIELHORSKI, WzaDYSL. Litwini, Biazorusini i Polacy w Dziejach kultury Wiel- 
kiego Księstwa Litewskiego. Prace Alma Mater Vilnensis. London. 1951, (21- 
157 pp.). 

46. WIELHORSKI, WzaDYSL. Polska a Litwa. Stosunki wzajemne w biegu dziejėw. 
London. 1947. 

47. Zakonodaielnyje Akty Velikogo Kniažesiva Litovskogo XV-XVI vv. Sbornik 
materjalov podgotovlen k pečati I. I. Jakovkinym. Leningrad. 1936. 

48. ZIMMER, SzczEP. K. The Jagellonian University Library im Cracow. New York. 
1963. 


Mikrofilmai 


1. Dzialynskio egz. Prawa i Statuty W. Księstwa Litewskiego 2 lat 1447 do 1563, 
kurio rankraštis randasi Kornike. 

2. Slucko egz. Prava pisannyje starogo Statutu i dany velikomu kniažestvu Litov- 
skomu, Russkomu, Žamoitskomu i inm., kurio rankraštis, šiuo metu, randasi 
Leningrade, Saltykov-Ščedrino bibliotekoje ir kuris, likvidavus 1832 m. 
Vilniaus universitetą, rusų buvo išvežtas iš Vilniaus Akad. Bibliotekos į 
Petrapilį. 

3. Zamoiskių egz. Siatut Wielkiego Księstwa Litewskiego nadany stanom biiewskim 
przez Zygmunta Starego. Pierwsza redakeja, kurio rankraštis randasi Varšu- 
vos valstybinėje bibliotekoje « Biblioteka Ordynacji Zamojskiej» rinkinyje 
(B0Z 77), viešumon patekęs tik nuo 1948 m. ir, atrodo, Danilavičiui bei 
Dzialynskiui nebuvo žinomas. 


1863 METŲ SUKILIMAS SUVALKIJOJE 


Da. JuozAs VAIšNORA, M. I. C. 


Pietinė-vakarinė Lietuvos dalis, vadinama Užnemune, priklausiusi 
Trakų vaivadijai, per paskutinį Lietuvos-Lenkijos dalinimą 1795 m., 
draugo su visa Mozūrija ir Varšuva, atiteko Prūsijai. Kai Napoleonas 
sudarė Varšuvos kunigaikštiją (1807 m.), Suvalkija įėjo į jos ribas. 
Įvedus prancūzišką departamentų sistemą ir Napoleono teisių kodeksą, 
Suvalkija priklausė Lomžos departamentui. Vienos kongresas 1815 m., 
pertvarkydamas Europos valstybių ribas, visą Varšuvos kunigaikštiją, 
pavadintą Lenkų karalija, atidavė Rusijai. Caras Aleksandras I tapo 
Lenkijos karaliumi. Tada Suvalkija įėjo į Augustavo vaivadiją, įkurtą 
1816 m. Po 1831 m. sukilimo Lenkų karalija buvo panaikinta ir įvesta 
rusiška gubernijų administracija. Tada (1837 m.) Suvalkija priskirta 
Augustavo gubernijai, kuri 1867 m. buvo pavadinta Suvalkų gubernija. 

Nors Lenkų karalija buvo panaikinta, teritorija padalinta į guber- 
nijas, tačiau administraciniu požiūriu lenkiškosios, o su jomis drauge 
ir lietuviška Augustavo, gubernijos sudarė atskirą vienetą — Lenkiją, 
kurią valdė caro Vietininkas Varšuvoje. Suvalkų gubernatorius buvo 
pavaldus Varšuvos general-gubernatoriui. Tad suprantama, kad Suval- 
kija orientavosi į Varšuvą : ten buvo vyriausioji betarpiška valdžia, 
iš ten ateidavo visi valdžios įsakymai. Todėl ir 1863 m. sukilimui Su- 
valkija gavo instrukcijas iš Varšuvos Centrinio tautinio komiteto, 
vėliau persiorganizavusio į Laikinąją tautos vyriausybę. 


PASIRENGIMAS SUKILIMUI 


Kaip ir kitose Lenkijos bei Lietuvos vietose, taip ir Suvalkijoje, 
revoliucinis bruzdėjimas prasidėjo tautinėmis-bažnytinėmis demonstra- 
cijomis, procesijomis. Jas darė didesniuose miestuose: Suvalkuose, 
Augustave, Vilkaviškyje. Marijampolės marijonai tokias procesijas 
vedė į Igliauką, Sasnavą, kur buvo marijonų vedamos parapijos. Dėl 
to jie vėliau, net ir tie, kurie aktyviai nebuvo prie ginkluoto sukilimo 
prisidėję, buvo laikomi griežtoje policijos priežiūroje. Kai reikdavo 
kurį nors Marijampolės marijoną tvirtinti pareigose, Marijampolės 
apskr. karo viršininkas taip jį charakterizuodavo : « N. N. panašiai, kaip 


108 J. VAIŠNORA 


ir visi Marijampolės vienuolyno vienuoliai, atsižvelgiant į jų laikyseną, 
1861 ir 1862 m., kada jie aktyviai dalyvavo visose eisenose ir mani- 
festacijose, 0 netgi patys jas rengė, priklauso prie nepatikimų asmenų, 
ir dėl to yra jam uždėtas pastovus ir griežtas policijos sekimas ». 

Garsi liko patriotinė manifestacija, minint Liublino unijos sukaktį, 
įvykusi 1861. VIII. 31 iš Kauno į Užnemunę, kada didelė kauniškių 
procesija, vedama Kauno augustinionų, su kliūtimis perėjusi Nemuną, 
susitiko su Garliavos, Aukšt. Panemunės ir Zapyškio parapijų pro- 
cesijomis, ir visos nuvyko į Garliavos parapijos ribose naujai pastatytą 
Pėtnyčių (Piątek) koplyčios šventinimą. Ta proga buvo pasakyta 
patriotinių prakalbų, giedotos patriotinės giesmės. 

Sekant Varšuvą, ir Suvalkijos kai kuriose bažnyčiose, kūr vyravo 
lenkų kalba, ponija ėmė giedoti patriotines giesmes. Policija giedorius 
gaudė ir kišo į kalėjimus. Seinų vyskupijos administratorius Jokūbas 
Choinskis 1861. XI. 7 raštu kreipėsi į Varšuvos valdžią skųsdamasis, 
kad 1861. X.27 sekmadienį Augustave, kai po pamaldų kunigai jau 
buvo išėję iš bažnyčios, o likę žmonės užgiedojo tautinę-religinę giesmę, 
kazokų papulkininkas Molčanovas su ginkluotais kazokais įpuolę su 
riksmu ir triukšmu į bažnyčią, keletą asmenų areštavę, o likusius 
bėgančius vaikę durtuvais ir kardais. Baigdamas savo skundą, admi- 
nistratorius prašo ateityje apsaugoti bažnyčias nuo panašių išnieki- 
nimų. 

Nėra žinių, ar kitose Suvalkijos bažnyčiose buvo panašių įvykių. 
Pagaliau ir pati dvasinė vyresnybė, matydama skaudžias bažnytinių 
manifestacijų pasėkas, ėmė jas drausti. 

Kai Varšuvoje 1862 m. susikūrė Centrinis tautos komitetas, jis 
sukilimą Suvalkijoje organizuoti pavedė B. Szwarcei. Tas reikalas 
vyko gana sunkiai, nes Suvalkijoje vyravo konservatoriai (baltieji), 
o radikalai (raudonieji) nepajėgė sudaryti tinkamos organizacijos 
sukilimui paruošti. Tik Kalvarijos apskričiui pavyko surasti sukilimo 
komisarą Juozapą Piotrowskį, kuris gyveno Varšuvoje ir tik retkar- 
čiais atvykdavo į Suvalkus arba Marijampolę. Kituose apskričiuose 
nė to nebuvo. Sukilimui pasirengimą pagyvinti ėmėsi dvarininkai- 
bajorai. 

Antanavo dvare (netoli Pilviškių) buvo sušauktas Suvalkijos bajorų 
suvažiavimas. Jame vienas iš įtakingiausių bajorų — Kiprijonas Akkor- 
das, 1846 m. buvęs išsiųstas į Sibirą, paskaitė gana griežtą pareiškimą, 
grasindamas pasitraukti iš baltųjų tarpo, nes dabar nesąs laikas svar- 
styti programinius dalykus, o reikia griebtis ginklo. Jo pavyzdžiu 
pasekė ir kiti bajorai ir pareiškė klusnumą Laikinajai tautos vyriau- 
sybei Varšuvoje. Suvalkijos kariniu viršininku buvo išrinktas buvęs 
karininkas Šveikauskas, o jo adjutantais trys studentai. Baltųjų orga- 
nizacijos iždininkas sukilimo reikalams perdavė kelis tūkstančius 
rublių. Tuojau imta organizuoti sukilėlių būriai. Juos verbavo ir jiems 
vadovavo R. Blonskis, Valer. Mroczkowskis (veikęs Kaminsko sla- 


1863 METŲ SUKILIMAS SUVALKIJOJE 109 


pyvardžiu), pulk. A. Andriuškevičius, Pov. Suzinas, Budrys, Špokas, 
Glebas, Ostrogas ir kiti. 


GINKLAI ŽVANGA 


Pirmosios kautynės su rusais įvyko 1863. I. 21 prie Čystos Būdos. 
Čia Kaminskas turėjo suorganizavęs nemažą sukilėlių būrį, kurį perdavė 
Kirsnos dvaro valdytojui J. Jastrębskini. Šis buvo tarnavęs caro gvar- 
dijoje, bet įsipainiojęs į dekabristų sukilimą, buvo degraduotas į eili- 
nius ir išsiųstas į Kaukazą. Su savo būriu jis buvo laukuose ir netikėtai, 
smuklininko išduotas, buvo užpultas rusų gūsarų. Būrys smarkiai 
nukentėjo : žuvo apie 40 sukilėlių, o pats Jastrębskis buvo kardais 
sukapotas. Tačiau, matyt, nemažai nukentėjo ir rusai, nes raporte 
sakoma, kad. sukilėliai sunaikinę dvi Pavlogrado leib-gusarų pulko 
kuopas. 

Čystos Būdos mūšis turėjo neigiamų padarinių visojo Užnemunėje, 
nes likusieji gyvi paskleidė baisių dalykų apie kautynes ir numušė 
sukilėlių ūpą. 

Kiti sukilėlių būriai formavosi Šakių rajone ir iš ten vyko į Kauno 
guberniją. Kazlų Rūdos rajone koncentravosi būriai, veikę Augustavo 
gub. lietuviškose apskrityse: 1863. III. 20 iš Prienų miškų į Kazlų 
Rūdos rajoną atvyko 300 sukilėlių būrys. 

Sukilėlių būrys, vadovaujamas L. Andriuškevičiaus, 1863. III. 26 
susikovė su papulkininko Kornovo kareiviais Kazlų Rūdos rajone, 
trys verstai nuo Povilaičių palivarko. Čia sukilėliai buvo įsirengę žemėje 
įtvirtinimus ir apkasus, iš kurių dalgininkai atakavo rusus, bet pra- 
laimėjo. 

Marijampolės apskrityje, Pašlavančio ir Balbieriškio apylinkėse 
aktyviai veikė P. Suzino vadovaujamas apie 300 vyrų būrys ; 1863 m. 
birželio mėn.keli susijungę būriai (Suzino, gyd. Glaskos ir Brandto) 
susikovė su rusais prie Alytaus, bet buvo sumušti. Susirėmime su rusais 
netoli Seirijų (kitais daviniais prie Dusios ežero) žuvo ir pats Suzinas. 

1863. VII. 21 prie Kazlų Rūdos Špoko ir Budrio vadovaujami 
sukilėlių būriai stengėsi sugadinti prie Jūrės upės geležinkelį. Užpuolus 
rusams, kelias valandas vyko atkaklios kautynės : būvo 18 užmuštų 
ir sužeistų. Gerokai nukentėjo ir rusai. Tų pat metų liepos mėn. 
įvyko sukilėlių susirėmimas su rusais ties Veiveriais, kur sukilėliai 
turėjo žymių nuostolių : čia žuvo sukilėlių vadas Liubičas. 

Suvalkijoje gyventojų dauguma buvo lietuviai valstiečiai. Nors 
jie į ponų rengiamą ir vadovaujamą sukilimą žiūrėjo šaltai, tačiau kai 
kur, kunigų raginami, ir jie griebėsi ginklo. Buvo būrių kur dominavo 
valstiečiai. Tokie būriai buvo aukščiau minėtų Špoko ir Budrio vado- 
vybėje. Kitas, vien iš valstiečių sudarytas, būrys 1863. VII. 25 kovėsi 
su rusais prie Krikštonių ir Žyvuliškių (Seirijų apylinkėje). 


110 J. VAIŠDORA 


Budrio, Špoko ir Micevičiaus vadovaujami valstiečių būriai veikė 
ir Seinų apskrityje. A. Budrys buvo kilęs iš neturtingos Raseinių 
apskr. šlėktos. Jis 1864 m. kovo mėn. buvo sušaudytas Daugpilio 
tvirtovėje. 

Be to, Seinų apskr. veikė dar smulkūs Glebo ir Ostrogo sukilėlių 
būriai. Jie 1863 m. rugpiūčio mėn. susikovė st rusų kariniu daliniu 
Cirkliškių ir Seirijų miestelio rajone. Belaisvių parodymu, dar kautynių 
išvakarėse, pasirodžius rusų kariuomenei, 50 sukilėlių išsislapstė Seinų 
apskrityje. 

Augustavo gubernijoje dar ir 1863 m. lapkričio mėn. pasitaiky- 
davo rusų kariuomenės susirėmimų su ginkluotais sukilėliais, kurių 
skaičius karinei vadovybei siunčiamuose raportuose buvo žymiai padi- 
dinamas. Pvz., pranešama, kad Augustavo apskr. lapkričio mėn. esą 
įvykusios rusų kariuomenės kautynės su 2000 sukilėlių būriu. Kitas 
stambus susirėmimas įvykęs Dušnicos-Kybartų-Soltanų rajone: 

Augustavo gubernijoje sukilėlių partizaninė kova vyko dar ir 
1864 m. pavasarį bei vasarą. Smulkūs sukilėlių būriai slapstėsi Ma- 
rijampolės, Kalvarijos ir Seinų apskričių miškuose, bet žymesnės kovos 
išvystyti jau nepajėgė: Muravjovo ranka juos baigė išgaudyti. 

Rusų kariuomenės kautynių su sukilėliais Augustavo gubernijoje, 
pagal Muravjovo archyvo davinius, buvo užregistruota viso 17. Lietu- 
viškiems tos gubernijos apskričiams — Augustavo, Seinų, Kalvarijos 
ir Marijampolės — tenka 9 mūšiai. Juos Muravjovo raštinė taip 
užregistravo : 

1) Sukilėlių būrys 1863.I.21 sumusė dvi Pavlogrado leib- 
gusarų pulko kuopas. 

2) Papulkininkas Kornovas 1863. III. 26 sumušė Andriuško- 
vičiaus būrį ties Povilaičių palivarku. 

3) 1863. IV. 17 išsklaidytas sukilėlių būrys ties Jastrębna. 

4) Papulkininkas Manockis 1863. V. 11 sumušė Kaminsko būrį 
Balbieriškio miškuose. 

5) Kapitonas Graff 1863. VII. 9 sumušė sukilėlių dalinį ties 
Višakio Rūda. 

6) Gen. majoras kunigaikštis Baratinskis 1863. VIII. 10 ir 12 
sumušė sukilėlių būrius ties Simnu ir ties Šlavantų dvaru. 

7) 1863. IX. 29 sunaikinta likučiai Ostrogo būrio Seirijuose. 

8) 1863. X. 7 paskutinis kun. Mackevičiaus būrio likučių pra- 
laimėjimas ties Daniliškių dvaru. 

9) 1863. X. 25 sumušimas sukilėlių už Omulevo upės. 


ŽYMESNIEJI ŠSUVALKIJOS SUKILĖLIŲ VADAI 


1. Andriuškevičius Aleksandras (a. 1812-1868. XII. 13 Paryžiuje), 
1831 m. sukilimo dalyvis, paskui emigrantas, demokratų draugijos 
narys, 1863 m. grįžo į Užnemunę ir, vadovaudamas savo suorgani- 


1863 METŲ SUKILIMAS SUVALKIJOJE 111 


zuotam sukilėlių būriui, sėkmingai kovėsi su rusais 1863. IV.1 ar 9 
ties Zapyškiu. Paskui iš Marijampolės apskrities perėjo į Augustavo 
apskr. ir čia stojo visų Suvalkų krašte veikusių sukilėlių būrių priekyje, 
tapęs Augustavo gubernijos sukilėlių vyriausiu vadu. 1864 m., suūki- 
limui nepavykus, antrą kartą emigravo į Prancūziją. 

2. Mroczkowsky Walery (V. Kaminskas), vienas iš sukilimo vadų, 
veikęs Kazlų Rūdos ir Prienų miškuose, dalyvavęs kautynėse su rusais. 
Paskui būrio vadovavimą perdavė puūlk. Andriuškevičiui, 

3. Piotrowski Jozef (1836-1863), vienas iš sukilimo vadų, pri- 
klausęs Centriniam tautos komitetui nuo 1862 m. Buvo paskirtas 
Augustavo gubernijos civiliniu komisaru, 1863 m. Varšuvos sukilimo 
viršininkas, 1863 m. rugsėjo mėn. buvo suimtas ir lapkričio mėn. pa- 
kartas. 

4. Suzinas Povilas (1837 Sibire — 1863. VI. 21 žuvo kautynėse), 
karininkas, tarnavo Petrapilyje gen. štabe ir ten buvo Z. Sierakauskio, 
K. Kalinausko, J. Stanevičiaus įtrauktas į sukilimo sąjūdį. Sukilime 
vadovavo 300 vyrų būriui Marijampolės apskrityje. Iš pradžių veikė 
Balbieriškio apylinkėje. Buvo sumuštas prie Alytaus ir žuvo kovos 
lauke. Palaidotas Seirijuose. Jo būrio instruktorium buvo karštas 
lietuvis "Telesforas Nešukaitis, kuris sukilėius komandavo lietuvių 
kalba. 

5. Szwarce Bronislaw (1834 Prancūzijoje — 1904 ten pat), lenkų 
emigranto sūnus, vienas iš sukilimo vadų. Baigęs kelių ir tiltų statybos 
mokyklą, tarnavo firmoje, kuri tiesė Varšuvos-Petrapilio geležinkelį. 
Įsikūręs Baltstogėje, čia buvo įtrauktas į revoliucinę veiklą. 1862 m. 
buvo perkeltas tarnybon į Varšuvą, kur įėjo į Centrinį tautos komitetą 
sukilimui ruošti. Jam buvo pavesta parengti sukilimą Augustavo guber- 
nijoje, bet to nepadarė, nes ten vyravo baltieji. 1863. V. 19 buvo suim- 
tas ir nuteistas pakarti. Nors ir neprašė, bet caro Vietininkas pakeitė 
mirties bausmę kalėjimu ligi gyvos galvos. Kalėjo Šliselburgo tvirtovėje 
(1863-70) paskui Vernyj tvirtovėje. 1874 m. buvo išsiųstas į Tomsko 
gub., 1383 perkeltas į Tunką, o 1891 m. gavo leidimą išvykti į Pran- 
cūziją. 


MURAVJOVUI TENKA SUVALKIJA 


Užnemunės sukilimo likvidavimui prisidėjo ir Muravjovas, kuris 
išgavo iš caro valdžią ir Užnemunei. 

Kadangi ne visi dvarininkai dėjosi į sukilimą, tai sukilėliai apsi- 
rūpindavo maistu ir kitais reikmenimis iš dvarų, nesidėjūusių prie suki- 
limo. Gen. Lichačiovas savo raporte praneša, kad «rajone nuo Virbalio 
iki Kauno gana dažnai pasirodo nedidelės maištininkų gaujos ir nebau- 
džiamos karia vyriausybei atsidavusius žmones, bei kitais būdais siau- 
tėja... Naktį iš liepos 30 į 31 į Šakių dvarą atvyko 7 ginkluoti žmo- 
nės, kurie prievarta iš ten paėmė maisto produktų ir 4 arklius, pri- 


112 J. VAIŠNORA 


klausiusius grafui Tiškevičiui, o paskui nuvyko į Gelgaudiškio dvarą 
ir paėmė iš ten daug arklių ». 

Sukilėliai 1863 m. rugpiūčio mėn. užpuolė Sintautų kaimą, pakorė 
vietos šaltyšių Bormaną už pagalbą valdžiai, išplakė rimbais smukli- 
ninkus Šilerį ir Fresdorfą. 

Panašių sukilėlių siautėjimų būta ir daugiau. Greičiausia nuo jų 
nukentėjo ir Zyplių dvaro savininkas, kuris, būdamas Vilniuje, prašė 
Muravjovo globos ir pagalbos. Muraviovui tai buvo gera proga įsikišti 
iT į Augustavo guberniją. Mat, jis griežta ranka malšindamas sukilimą 
Kauno ir Vilniaus bei Gardino gubernijose, bijojo, kad sukilėliai nepersi- 
mestų į Užnemunę, kur buvo kitokios politinės sąlygos ir netokia 
griežia Varšuvos caro Vietininko ranka. Jau anksčiau Muravjovas 
nekartą dėstė Petrapiliui, kad Augustavo gub. yra prietiltis, iš kurio 
laisvės obalsiai patenka į Gardino gub., o iš ten paplinta po Li Vil- 
niaus guberniją. 

Zyplių dvarininko prašymo Muravjovui neužteko. Jis pagamino 
prašymo tekstą, kurį turėjo pasirašyti Zyplių valsčiaus gyventojai. 
Surinkus parašus, toks prašymas Muravjovą pasiekė 1863. VIII. 6. 
Juo remdamasis Muravjovas 1863. IX. 12 gavo caro leidimą visam karo 
stoviui valdyti Augustavo gubernijos lietuviškus Augustavo, Seinų, 
Kalvarijos iv Marijampolės apskričius. Tie 4 apskričiai buvo atskirti 
nuo Lenkijos ir priskirti prie Vilniaus gubernijos, tačiau jie liko pri- 
klausomi nuo Lenkijos vietininko finansų, švietimo, teismų, tikybų 
ir kit. srityse. Caras 1864. VII. 28 (VIII. 9) vėl įsakė prijungti tuos 4 
Augustavo gubernijos apskričius prie Lenkijos, ir tas buvo įvykdyta 
1864. VIII. 15 (27). Gavęs valdžią, Muravjovas tuojau (1863. IX. 19) 
pasiuntė į Užnemunę savo satrapą gen. Baklanovą, kuris pagal Mura- 
vjovo nurodymus ir metodus ėmėsi malšinti sukilimą. 

Baklanovo įsakymu 1863 m. spalių mėn. pabaigoje, vaitai buvo 
įpareigoti sudaryti vardinius savanoriškai iš sukilėlių būrių pasitrau- 
kusių asmenų sąrašus. Visi valstiečiai, laiku nepranešę vyriausybės 
organams apie sukilėlių grįžimą, buvo baudžiami 10 rub. pabaudą. 
Visi savanoriškai grįžusieji buvo suimami, tardomi ir atiduodami kari- 
niam teismui arba grąžinami į pirmykštės gyvenvietes. Jei buvęs 
sūkilėlis buvo sugrąžintas į savo gyvenvietę, kaimo bendrija turėjo 
laiduoti už sugrįžusijį. Jei jis vėl dalyvavo sukiliminiame judėjime, 
kaimas buvo baudžiamas 100 rub. pabauda. Bet jei kaimo bendrija 
atsisakydavo laiduoti, tai buvusieji sukilėliai buvo tremiami į Sibirą. 

Pagal Muravjovo nurodymus, 1863 m. lapkričio mėn. Augustavo 
gubernijoje buvo sudaryti kariuomenės skrajojamieji būriai, kurių 
uždavinys buvo kovoti su sukilėliais ir juos likviduoti, 


Po SUKILIMO 


Likvidavus ginkluotą sukilimą, prasidėjo teismai ir trėmimas į 
Sibirą. Augustavo gubernijos tremtiniais rūpinosi Suvalkų miesto 


1863 METŲ SUKILIMAS SUVALKIJOJE 113 


komendantas. Nuteisti ištremti į Sibirą ir kitas Rusijos vietas, būriais 
(mažiausia po 5) buvo varomi pėksti į Vilkaviškį, o iš ten trauki- 
niais gabenami į Kauną, kur juos paimdavo savo žinion Kauno karo 
viršininkas ir drauge su kauniečiais išsiųsdavo į paskirtas vietas. 

Kol Augustavo gubernija priklausė Muravjovo valdžiai, pietinės 
jos dalies suimtieji sukilėliai buvo surenkami Lomžoje, iš ten gabe- 
nami į Gardino teismą, o iš ten jau į paskirties vietas. Vėliau, kai 
Augustavo gubernija vėl grįžo Varšuvos general-gubernatoriaus žinion, 
suimtieji iš Lomžos buvo varomi į Baltstogę, iš ten, nuteistieji į 
areštantų kuopas buvo siunčiami į Pskovą, o nuteistieji į Sibirą būdavo 
gabenami į Maskvą. 

Nors Lenkijoje politinės sąlygos buvo kiek kitokios negu Lietu- 
voje, tačiau sukilimui malšinti mašina ir ten smulkiai nemalė. Caras 
Aleksandras II viename rašte 1863. VIII. 21 kalba apie reikalą įvesti 
Lenkijoje kuo griežčiausią karinę diktatūrą ir nurodo į metodus, kurių 
griebiasi Muravjovas Lietuvoje. Ši « Aukščiausioji » (caro) valia buvo 
pilnai įvykdyta. Per ištisus 1864 metus nubausta mirties bausme 336 
asmenys, išsiųsta į Rusiją nuolatiniam apsigyvenimui 7447 asmenys, 
į areštantų kuopas — 1598 asm., į Sibirą sunkiesiems darbams — 
1184 asm., į Sibirą ištremta 795 asm. Sekančiais 1865 m. išsiųsta į 
Sibirą dar 1187. Taigi viso — 12. 547 asmenų. 

Iš šito bendro skaičiaus nematyti, kiek buvo aukų ir nukentė- 
jusių Suvalkų gubernijoje. Tai sunku susekti, nes Suvalkijos aukos 
vienos buvo įtrauktos į Muravjovo valdomos srities sąrašus, kitos į 
visos Lenkijos sąrašus. Per nepilnus Muravjovo Suvalkijos valdymo 
metus, Laikinasis karo lauko auditoriatas prie karinio štabo Vilniuje 
svarstė ir Augustavo gubernijos sukilėlių 40 baudžiamųjų bylų. Užne- 
munėje mirties bausme buvo nuteista 50 asmenų. Turtas Augustavo 
karo apygardoje konfiskuotas 187 asmenų ; atrodo, tiek buvo ištremta 
į Sibirą. Dar 1865 m. arešte, kalėjimuose, laukią teismo sėdėjo Augu- 
stavo gub. tiek gyventojų : šlėktos ir valdininkų 247, kunigų 10, pir- 
klių 1, miestiečių ir amatininkų 72, valstiečių 28, kareivių 11, sve- 
timšalių 4 ir žydų 30; viso 603 asmenys. 

Skirtumas tarp Lietuvos ir Lenkijos vykdant bausmes dėl sukilimo 
buvo tas, kad Lenkijoje dvarininkai nebuvo apdėti 10 proc. mokesčiu, 
taip pat konfiskuotas dvarininkų turtas negalėjo būti parduotas, bet 
užtat dvarininkai buvo nubausti bent tuo, kad kariuomenės reikalams 
iš dvarų buvo imama reikalingi dalykai. 

Priešingai, dvasininkai, kurie ir Lenkijoje buvo laikomi visi be 
išimties kalti dėl sukilimo, buvo apdėti mokesčiais, kaip ir Lietuvoje. 
Lenkijos Vietininkas Bergas 1863. XII. 11 įsakė apdėti visus dvasi- 
ninkus 12 proc. nuo turimų pajamų visam karo laiko stoviui. Po dviejų 
savaičių tas įsakymas buvo pakeistas taip, kad vyskupai, jų pagelbi- 
ninkai ir vyskupijų valdytojai turėjo mokėti 18 proc., kapitulų kanau- 
ninkai po 6 proc., o visi kiti kunigai po 12 proc. Vien per 1864 metus 
Seinų vyskupijos dvasiškija (apskritimis) sumokėjo tiek: Augustavo 


8 


114 J. VAIŠNORA 


apskrityje 326 rub. 36 kap., Seinų apskr. 48 rub. 45 kap., Kalvarijos 
apskr. 194 rub. 66 kap. ir Marijampolės apskr. 80 rub. 53 kap. Viso 
650 rub. 

Sukilimo pasėkoje Seinų vyskupijoje buvo uždaryti šie vienuoly- 
nai: marijonų Miroslave, Igliaukoje, Sasnavoje, bernardinų Tikocino, 
reformatų Smalėnuose, pranciškonų Staviskuose ir karmelitų Vonsoše. 


PRIEDAS 


SEINŲ VYSKUPIJOS LIETUVIAI KUNIGAI, NUKENTĖJĘ DĖL 
1863 m. SUKILIMO 


1. AKELBVIČIUS Vincentas (1834-1909), pagal Vilniaus Karo lauko 
auditorijatą, 1364 yra policijos priežiūroje dėl savo politinių veiksmų ir 
dėl neištikimybės. Vėliau kun. Akelevičius užsiėmė nelegaliu vaikų mokymu, 
dėl to vietos valdžia davė apie jį gubernatoriui labai nepalankią ate- 
staciją. 


2. ANDRIUŠKEVIČIUS Povilas (1806-1892), Lomžos klebonas, buvo 
suimtas dėl to, kad jo bažnyčioje rasta paslėpto parako, bet netrukus 
buvo iš kalėjimo paleistas. Vietos policija 1865.1X.7T pranešė valdžiai į 
Varšuvą, kad pas kun. Petrą Wierzbowskį, Seinų konsistorijos teisėją 
surogatą ir Suvalkų kleboną (vėliau Seinų vyskupas) buvo kunigų suvažia- 
vimas pasitarti sukilimo reikalais. Ten susirinko apie 20 kunigų, o jų 
tarpe ir kun. Andriuškevičius, kuris sekančią po to pasitarimo dieną išvyko 
į Varšuvą duoti apyskaitos Tautinei vyriausybei. 


3. BANEVIČIUS Sebastionas (g.1808), Adamavičių vikaras, buvo 
1863.IX.25 areštuotas ir pasodintas į Gardino kalėjimą. Iš tardymo paaiš- 
kėjo, kad suimamas buvęs pasislėpęs spintoje. Kadangi nebuvo galima 
įrodyti jo dalyvavimo sukilime, buvo paleistas su vysk. Lubienskio garan- 
tija, kad jį laikys savo priežiūroje. 


4. BARTLINSKIS Ignotas (1824-1898), Liškiavos klebonas, už tai, 
kad a) palaikęs ryšius su sukilėliais, b) priėmęs ginkluotus ir sužeistus 
sukilėlius į vienuolyną ir paslėpęs sukilėį Nedzinską, — Laikinojo karo 
lauko auditoriato 1864.VII.30 sprendimu nuteistas išsiųsti į tolimas 
Sibiro sritis, atėmus iš jo kunigo poaukštį ir visas teises. 

Kai Gardino karo gubernatorius 1864.VI.24 pranešė Varšuvos valdžiai, 
kad kun. Bartlinskiui atimtos kunigo teisės ir prašė išbraukti jį iš kunigų 
sąrašo, valdžia kreipėsi į vysk. Lubienskį, kad jis tai padarytų. Vyskupas 
1364.IX.15 atsakė, kad be kanoniško proceso ir sprendimo negalįs to 
padaryti: tik bažnytinis teismas gali nubausti kunigą, bet kunigiško 
charakterio iš viso niekas negali jam atimti. Auditorijato sprendimu 


1863 METŲ SUKILIMAS SUVALKIJOJE 115 


nuteistojo turtas buvo konfiskuotas. Caras 1870 m. leido kun. Bartlin- 
skiui iš Tomsko gub. grįžti į savo kraštą. 


5. BARTUSEVIČIUS Juozapas (1826-1885), Garliavos vikaras, dėl to, 
kad nepranešęs jog prie bažnyčios durų yra prikabinta kurstanti prokla- 
macija, be to, savo pamokslais ir revoliucinių proklamacijų skaitymų 
kurstęs liaudį sukilti, ir bendrai politiniu požiūriu pasirodęs neištikimas, 
todėl karinės valdžios 1864.VIII.27 sprendimu išsiųstas į Sibirą — Tomsko 
gub. Vėliau buvo Spaske, kur dirbo prie naujai statomos bažnytėlės. 
Ten ir mirė. 


6. BARTUSEVIČIUS Pijus, kilęs iš Marijampolės apskr., buvo tardomas 
Kauno Tardomosios komisijos dėl dalyvavimo sukilime, tačiau tardymo 
išdavos nežinomos ; greičiausia buvo išteisintas. 


7. BRUNDZA Antanas (1838-1892), baigęs 1862 m. kunigų seminariją, 
buvo vysk. Valančiaus įšvęstas kunigu ir paskirtas Beržininko vikaru. 
Aktyviai palaikęs sukilimą, iš karto slapstėsi Keturvalakiuose, paskui 1864 
m. pabėgo į Prūsus. Varmijos vyskupas jį paskyrė į Robkojus (Klaipėdos 
krašte) filialistu, kur jis pastatė bažnytėlę. Vysk. Valančiui pradėjus 
spausdinti savo knygeles Maž. Lietuvoje, Brundza buvo jo tarpininku, o 
paskui, tas knygeles išspausdinus, padėjo jas gabenti į Lietuvą. Iškilus 
bylai dėl slaptų raštų ir paaiškėjus Brundzos vaidmeniui, vokiečių policija 
1870.VII.30 jį suėmė ir VTII.6 atidavė rusų žandarams. Atgabentas 
į Vilnių buvo išlaikytas 11 mėn. Vilniaus kalėjime, o paskui administra- 
tyviai ištremtas į Mezenę (Archangelsko gub.), 1876.II1. perkeltas į Pinegą, 
o paskui į Temnikovą (Tambovo gub.). Būdamas tremtyje, porą kartų 
iš Towarzystwo Miedzynarodowa yra gavęs po 25 rub. pašalpos. 

Jau būdamas Temnikove, 1876.XII.21 aprašė savo kelionę iš Archan- 
gelsko gubernijos laiške kun. Al. Kieronskiui, kuris buvo tarpininkas 
tarp ištremtų kunigų ir minėtos Towarzystwos : 

«Pradžioje rugsėjo mėn. 1876 išvykau iš Archangelsko gub. paštu, 
Norėjo mane siųsti etapu, tačiau po mano poros mėnesių pastangų, leista 
vykti paštu. 

Iš Pinegos išsiuntė mane žandarų saugojamą iki sekančiam pakelėje 
miestui, kur mane perėmė vietiniai valdininkai, ir taip ligi Vologdos. 
Iš ten iki sekančio gubernatoriaus, ir taip ligi Maskvos. 

Kiekvienoje vietoje užlaikė mane po keletą dienų policijos priežiūroje. 
Turėjau daug nemalonumų ir buvau priverstas išleisti daug pinigo, nes 
kiekvienas kareivis, kad ir už mažiausią patarnavimą, turėjo būti atly- 
ginamas. 

Maskvoje man teko išgyventi daugiausia nemalonumų. Iš stoties 
pasiuntė mane pas gubernatorių, iš ten į jo kanceliariją, paskui pas polic- 
meisterį ir tt. Turėjau samdytis vežiką sau ir žandarui, o nuotoliai buvo po 
kelis verstus, o be to dar ir daiktus turėjau su savim. 


"u- 


Mane gerokai pakratė. Už kiekvieną svarą mėsos ir duonos įsakė mokėti 
keturgubą kainą; už vieną papirosą — 4 kapeikos. 
Po dešimties dienų laukimo, išsiuntė mane į Tambovą. Ten man 


116 J. VAIŠNORA 


pranešė, kad ministeris paskyrė man gyventi apskrities miestą Temnikov, 
kur iki tol nebuvo pasiųstas joks politinis, o tik kriminalistai čerkesai. 
Čia atvykau spalių mėn. pradžioje be grašio. Sutikau du tautiečiu, 
neseniai atvykusiu iš Sibiro. Keturias savaites turėjau pragyventi ant 
duonos ir vandens. Butą radau labai sunkiai, nes gyventojai, įgąsdinti 
čerkesų užpuldinėjimų ir vagysčių, nieko nenori priimti pas save. 
Pakeliui mačiausi tik su vienu kun. Knapinskiu Jaroslave, pasili- 
kusiu prie arkivyskupo Felinskio. Spaske yra tik 15 kunigų. Mane, matyt 
didesniam nubaudimui, pasiuntė ten, kur nėra nė vieno kunigo ». 


8. ČARNECKIS Matas (1825-1899), Šakių vikaras, už « kurstantį » 
pamokslą suimtas 1863.VIII.10 ir apkaltintas davęs sukilėliams naudotis 
savo arkliais, pas save sukilėlius vaišinęs, aprūpinęs maistu. Teismo 
sprendimas 1865.1.23 buvo toks: įskaityti į bausmę kalėjime atsėdėtą 
laiką (Suvalkuose), išlaikyti dar tris mėn. Modlino tvirtovėje ir išleidus 
atiduoti policijos priežiūrai. . 


9. ČARNECKIS Matas II, Kalvarijos vikaras, buvo suimtas ir tar- 
domas Virbalio stoties kariškos sargybos būstinėje. Tardymas prasidėjo 
1363.VIII. 14. Buvo kaltinamas dalyvavimu sukilime, be to, pasakęs 
netinkamą pamokslą. Pasodintas į Kauno kalėjimą. Tolimesnis jo likimas 
nežinomas. 


10. DABRILA Tomas (1818-1869), Pilviškių klebonas, 1863.VIII.14 
buvo areštuotas Pilviškių stotyje ir apkaltintas pasakęs « kurstantį » 
pamokslą. Teismas buvo 1864.X.20. Nuteistas kalėjimo bausme, kurią 
atliko Kauno kalėjime. 


11. DAILIDE Jurgis (a.1338-1864.IV.1), Rudaminos vikaras. Vysk. 
Valančiaus įšventintas kunigų 1862 m., sukilimo metu už paskaitymą 
bažnyčioje sukilėlių manifesto buvo nuteistas mirti ir sušaudytas netoli 
Vygrių laukuose. Vilniaus arkivyskupo R. Jalbrzykowskio liudymu, 1894 
m. Vygrių gyventojai iškasė kun. Dailidės beveik nesupuvusį kūną ir 
palaidojo Vygrių parapijos kapuose. 


12. DamBRAUSKAS Stanislovas (1312-1883.XII.19), Višonkų vikaras, 
dėl įsimaišymo į sukilimą buvo suimtas ir nuteistas ištremti į Sibirą, 
kur gyveno Verchovnia (Kostromo gub.) Caro ukazu 1871.V.13 ir 17 
amnestuotas, apsigyveno Varavičiuose, Ilukštos apskr. Mirė Rokiškyje, 
kur buvo laikinai atvykęs iš Kuršo. Apie jo mirtį buvo informuotas ir 
Irkucko gubernatorius. Matyt, kun. Dambrauskas ten yra gyvenęs ištrė- 
mime,. 


13. DZIEKANSKIS Gabrielius (1812-1386), Teolino klebonas, suimtas 
1863.1X.29 už tai, kad nepranešęs valdžiai apie jo parapijoje buvusius 
sukilėlius. Teismo 1865. II sprendimas : įskaityti kalėjime atsėdėtą laiką, 
pridėti 3 mėn. Modlino tvirtovės, o išleidus atiduoti policijos priežiūrai. Be 
to, atskiroje byloje kum. Dziekanskis buvo nubaustas 100 rub. pabauda 
už tai, kad išklausęs kažkokio sukilėlio nuteisto mirti išpažinties. 


1863 METŲ SUKILIMAS SUVALKIJOJE 117 


14. FALKOVSKIS Jonas (1828-1908), Suvalkų vikaras, suimtas 1863.1.23 
ir apkaltintas, kad įkalbinėjęs jaunimą eiti į sukilėlius, rinkęs sukilėliams 
pinigus, pasakęs labai « kiršinantį » pamokslą. Nuteistas ištremti į Rusiją. 
Piieš ištremiamas dar kurį laiką sėdėjo Daugpilio tvirtovėje. Ištrėmime 
apsigyveno Viatkos gub. Vėliau 1871 m. amnestuotas grįžo į savo vyskupiją 
ir vikaravo Jaminų parapijoje. 


15. GEGUŽINSKAS Juozapas (1821-1887), Igliaukos vienuolyno marijo- 
nas, 1863 m. prisidėjęs prie sukilimo. « Ivoniškio girioje ties Rudėnais, 
vidargiryje, vadinamoje Aguonpievė, sukilėliai darydavę « muštrus », Ten 
jie turėjo šėtras, net ir koplytėlę su altorium. Turėję ir kapelioną 
kokį tai Gegužinską, kuris jų išpažinties klausydavęs, jiems Mišias laiky- 
davęs ir ginklus laimindavęs » (R-čių Jonas, Gudelių parapijos monografija, 
17 p.). Rusai jį pagavę apkaltino, kad lankęs miške sukilėlių būrį, išklausęs 
išpažinties trijų valstiečių sukilėlių, nubaustų mirties bausme, be to, 
kalbinęs žmones eiti į sukilėlius, skaitęs bažnyčioje revoliucinius atsi- 
šaukimus į tautą. Suimtas 1863.X.10, buvo pasodintas Kauno kalėjime. 
Teismas, įvykęs 1864 m. pradžioje atėmė iš kun. Gegužinsko kunigo po- 
aukštį ir visas to luomo teises bei privilegijas, nutarė konfiskuoti jo turtą, 
o jį patį ištremti į Tomsko gub. Vėliau buvo perkeltas į Kostromo gub. ir 
laikomas policijos priežiūroje. 1871 m. išleistas iš Sibiro apsigyveno Kurše 
ir 1385-87 buvo Ilukštos vikaras, kur ir pasimirė. 


16. GRiIKIETIS Baltramiejus (1806-1895), Seinų seminarijos profe- 
sorius, buvo apkaltintas, kad žinojęs sukilėlių norą pakarti valstietį Jaki- 
mavičių ir to nepranešęs valdžiai. Vilniaus karo apygardos teismo spren- 
dimu 1864.IV.16 nuteistas išsiųsti į katorgą — fabriko darbus Sibire. 
Apgyvendintas Spaske, kur 1876-81 m. laikotarpyje yra gavęs iš Towarz- 
ystwo Miedzynarodowa ir Stowarzyszenia kaplanėw polskich na emigra- 
cji keletą kartų po 25 rub. pašalpos. Po ilgų vargų, jau 80 metų senelis 
grįžo į Galiciją ir apsigyveno Dzwiniacze nad Zbruczem, iš Sibiro grį- 
žusiems skirtoje prieglaudoje; ten pat ir mirė. 


17. GRINEVIČIUS Vincentas, Miroslavo marijonas. Augustavo karo 
skyrius, gavęs Kauno gubernatoriaus Muravjovo patvirtinimą, 1864.VIII.6 
nuteisė kun. Grinevičių išsiųsti į Sibirą dėl to, kad priėmęs priesaiką 
iš trijų valstiečių, einančių į sukilėlius ir pasakęs bažnyčioje « kurstantį » 
pamokslą. Kur jis buvo Sibire ir kur mirė, nėra žinių. 


18. JAGUŽINSKAS Juozapas. Centrinė Kauno Tardymo komisija savo 
raporte rašo, kad 18363.X.10 pradėjo tardyti Petro sūnų kun. J. Jagužinską, 
kilusį iš Marijampolės apskr., dėl to, kad bažnyčioje perskaitęs revo- 
liucinį sukilėlių atsišaukimą. Sėdėjo Kauno kalėjime ilgesnį laiką. Toli- 
mesnis jo likimas nežinomas. 


19. JoNKAITIS Kazimieras (g. 1835), Seirijų vikaras buvo apkaltintas, 
kad procesijoje sutiko į Seirijus ateinančius sukilėlius ir pasakė jiems 
« kurstančią » kalbą. Teismo 1865.VII.31 sprendimu atiduotas slaptai 
policijos priežiūrai. Vėliau (1866 m.) jau būdamas Prienų vikaru, buvo 


118 J. VAIŠNORA 


nubaustas 10 Tub. pabauda už tai, kad nenorėjo išklausyti išpažinties 
pravoslavės paalicierio Dereviagino žmonos. 


20. KoLEsSINSKAS Jurgis (1336-1912.111.5 Čikagoje) Marijampolės 
vienuolyno marijonas, 1863m. prisidėjo prie sukilėlių ir buvo jų kapelionas. 
Pūnios girioje pateko į rusų rankas ir išvengė mirties bausmės tik dėl to, 
kad rusai nežinojo, jog jis yra kunigas ir vienuolis, nes buvo paėmęs 
užmušto sukilėlio dokumentus ir pagal juos vadinosi Jonas Petrauskas. 
Išsėdėjęs Suvalkų kalėjime tris mėn., buvo išsiųstas katorgon į Jenisiejaus 
gub. Pakeliui vadovavo 200 tremtinių būriui ir buvo paskirtas jų storasta. 
Atvykus į Tobolsko gub. miestą Tarą, buvo patrauktas atsakomybėn blogai 
ėjęs storastos pareigas. Kelionę iš Žem. Naugardo iki Tinčenkos kaimo 
(Jenisiejaus gub.) atliko pėksčias. Tremtyje išbuvo 20 metų, dirbdamas 
sunkius katorginius darbus. Kurį laiką buvo tarnu pas vieną pirklį ir 
turėjo prižiūrėti meškiuką, su kuriuo drauge miegodavo tvarte ant plikų 
grindų. Jau 1881 m. bandė gauti amnestiją, bet tais metais būvo nužu- 
dytas caras Aleksandras II, ir todėl jos negavo. Tik 1885 atleistas nuo 
katorgos darbų, apsistojo Krasnojarske pas kun. Kozlowskį. Ten gyven- 
damas, 1386 antrą kartą prašė išleidžiamas iš Sibiro, bet atsakymo 
nesulaukė. Tik 1883 buvo leista Jonui Petrauskui grįžti į savo kraštą. 
Grįžus jam Marijampolėn, paaiškėjo jo tikroji pavardė. Už svetimos pavar- 
dės pasisavinimą, turėjo atsėdėti kalėjime devynis mėnesius. Be to, Var- 
šuvos general-gubernatoriaus Gurkos sprendimu, jam buvo uždrausta eiti 
bet kokias kunigiškas pareigas: jas galįs eiti tik Sibire. Dėl to kun. 
Kolesinskas 1890 m. išvyko į Jungt. Amerikos Valstybes. Čia iš karto buvo 
pirmuoju Pittstono lietuvių klebonu, 1892 m. nuvyko į Čikagą ir ten įkūrė 
pirmąją lietuvių Šv. Jurgio parapiją. 


21. KRiIvICKAS Jonas (1331-1894) Pilypavo vikaras, 1365.X.7T teismo 
sprendimu buvo ištremtas į Penzos gub. kur turėjo gyventi po policijos 
priežiūra. Buvo apkaltintas rodęs simpatijų Laikinajai tautos vyriausybei, 
sudarinėjęs sukilėlių sąrašus, davęs išklijuoti prie stulpų įvairius plakatus, 
paties ranka rašytus, sakęs « kūrstomus » pamokslus, «+ būntavojęs » val- 
stiečius, organizavęs sukilėlių būrį, dažnai lankęs sukilėlius, ten klausęs 
išpažinties mirti nuteistųjų arba mirštančiųjų, žodžiu — buvęs labai 
pavojingas asmuo. Caras 1884.IV.12 leido jam grįžti į savo tėvynę, bet 
general-gubernatorius uždraudė kun. Krivicką skirti bet kokiom pareigom, 
«kol jis savo elgesiu neįrodys visiško patikimumo ». 


22. LAPINSKAS Simonas (1800-1889), Liudvinavo vikaras, buvo apkal- 
tintas kalbinęs žmones į sukilėlius. Dėl to buvo ištremtas į Sibirą. Kur jis 
buvo, nėra žinių, tačiau 1878 m. « Oevre d'assistance de Prėtres Polonais » 
apyskaitoje jis minimas Sibire. 


23. MIŠKELIS Vincentas (1311-1890), Gražiškių klebonas, 1865 m. 
buvo nubaustas sumokėti 50 rub. pabaudos dėl to, kad pas save priėmęs 
sukilėlius. 


24, MiškEvIčiUs Antanas. Kalvarijos žandarmerija 1863.III.9 pranešė 
Kalvarijos ir Marijampolės karo viršininkui, kad pravedus tardymą paaiš- 


1863 METŲ SUKILIMAS SUVALKIJOJE 119 


kėjo štai kas: Pas Vilkaviškio kleboną pastoviai gyvenąs kun. Miške- 
vičius, bažnyčioje priėmęs iš susirinkusių sukilėlių priesaiką ir pašventinęs 
jų ginklus. Karo lauko teisme Suvalkuose kun. Miškevičius, turįs 80 metų 
amžiaus, teisinosi, kad sukilėliai jį prie to privertę. Teismas 1863.XI.1 
nutarė nubausti administraciniu būdu. Karo viršininkas, kuris turėjo 
paskirti bausmę, atsižvelgdamas į visišką kun. Miškevičiaus suvaikėjimą, 
pavedė Seinų vyskupui, kad jį gerokai pabartų. 


25. OLEKA (HoLLAK) Saliamonas (1832-1920), Seinų seminarijos pro- 
fesorius ir katedros vikaras buvo apkaltintas, kad sukilimo metu dalyvavęs 
eisenose, kuriose buvo giedamos revoliucinės giesmės. Be to, savo pamoks- 
luose raginęs žmones sukilti ir dalyvavęs pas Suvalkų kleboną Wierzbo- 
wskį pasitarime sukilimo reikalais. Atiduotas policijos priežiūrai, 1866 m. 
būvo pašalintas iš Seinų ir kelis metus buvo įvairiose parapijose paprastu 
vikaru. Bandymai grąžinti jį į Seinus nepavyko, nes Lomžos gubernatorius 
jokiu būdu nesutiko, kad jis užimtų tą vietą. Savo rašte 1868.X1.26 
Varšuvos general-gubernatoriui jis rašo, kad kun. Oleka esąs policijos 
priežiūroje ne dėl kokio nors nesusipratimo, o tik už jo politinį nepatiki- 
mumą. Toks «pavojingas » asmuo, taip priešiškai nusistatęs teisėtos 
valdžios atžvilgiu, jokia būdu negali užimti profesoriaus vietos semina- 
Tijoje. 


26. OLšauskKIS Vaitiekus (1806-1889), Vygrių kletonas, 1865 m. sumo- 
kėjo 200 rub. baudos sąryšyje su sukilėlio Simono Suchockio pakorimo 
istorija. 


27. OŠKINIAUSKAS Vincentas, Punsko vikaras, teistas Augustave 
dėl 1863 m. sukilimo įvykių, tačiau nėra žinomas teismo sprendimas, nė 
tolimesnis kun. Oškiniausko likimas. 


28. PRUSELAITIS Jonas (1826-1900), Veiverių klebonas ir Seinų 
seminarijos profesorius buvo suimtas ir sėdėjo Kauno kalėjime. Tardymas 
tesėsi nuo 1863.V1I.27 iki 1863.XII.15. Buvo paleistas, nes neturėta įrodymų 
jį turėjus santykių su sukilėliais. 


29. RADZIUKYNAS Motiejus (1837-1913), Garliavos vikaras, dėl to, 
kad 1863.1I.1 bažnyčioje paskaitė sukilėkių manifestą, 1363.VIII.30 buvo 
suimtas Duselinkos kaime (Balbieriškio valsč.) įtariamas buvęs sukilėlių 
daliniuose. Teismas 1865.I.30 nuteisė jį išsiųsti i Sibirą. Ten apsistojo 
Išym mieste, kur iš valdžios gaudavo po 15 kap. dienai pragyvenimui 
ir po 1 rub. 20 kap. mėnesiui butui. Iš Sibiro grįžo 1875 m. 


30. RINKEVIčIUS Jonas Feliksas (g. 1801), Krokialaukio klebonas, 
dėl to, kad priėmė pas save sukilėlius, buvo nubaustas 112 rub. 84 kap. 
pabauda. 


31. SAKAvIčIUS Vincentas (1833-1898), Suvalkų vikaras, buvo suimtas 
1865.1.13 ir tardomas priklausęs jau numalšintam sukilimui. Tardymo 
pasėkos nėra žinomos. 


120 J. VAIŠNORA 


32. SENKUS Tomas (1817-1901), Pajevonio klebonas, Lenkijos Vieti- 
ninko sprendimų 1863.VIII.17, buvo ištremtas į Vologdos gub. už tai, 
kad iš sakyklos raginęs parapijiečius dėtis į sukilimą ir rinkęs sukilėliams 
ginklus, drabužius ir maistą. 1871, galėjęs grįžti į Kuršą, apsigyveno 
Laucene (Ilukštos apskr.) Pagaliau 1884.X.4 caras leido kun. Senkui grįžti 
į savo kraštą, tačiau su sąlyga, kad negali apsigyventi tose srityse, kur 
yra unitų, pervestų į pravoslaviją. 


33. STRIMAVIČIUS Simonas (1814-1890), Seirijų klebonas, už tai, kad 
ateinančius į Seirijus sukilėlius sutiko procesijoje, juos laimino, šlakstė šv. 
vandeniu, teismo 1865.VII.31 sprendimu atiduotas slaptai policijos prie- 
žiūrai. 


34. STRUPINSKAS Andriejus (1829-1392), Igliaukos vienuolyno marijo- 
nas. Kiek jis buvo prisidėjęs prie sukilimo nežinia. Ir. Jonas (Lietuviai 
Amerikoje 1899, 13 p.) rašo, kad jis «buvęs laike maišto lenkų abaze 
kapelionu paskui, susektas maskolių, spruko per Prūsus į Suvienytas 
Valstijas, kur atvykęs apsigyveno mieste Chester, ties New Yorku klio- 
štoriuje metuose 1866 ». Tačiau yra tikra žinia, kad dar 1865 m. jis buvo 
paskirtas į Daukšius vikaru. Kadangi buvo tikrai prisidėjęs prie sukilimo, 
jausdamas pavojų būti suimtu, pasinaudojo valdžios pasiūlymu išvykti į 
užsienį be teisės grįžti atgal. Leidimą gavo tais pat 1865 m. ir 1866 m. jau 
buvo Amerikoje ; 1872 m. buvo paskirtas Shenandoah, Pa. lietuvių-lenkų 
klebonu, kur pastatydino Šv. Kazimiero bažnyčią. Klebonu išbuvo iki 
1877 m., paskui gyveno privačiai pas gimines Gilberton, Pa. 


35. ŠuLcAs Vincentas (1828-1868), Liškiavos vikaras, už tai, kad 
žinojo ir nepranešė valdžiai, jog vienuolyne yra sukilėlių ir nepasiuntęs 
valdžiai sukilėlį Nedzinską, kuris pasirodė vienuolyne, buvo nubaustas 
100 rub. pabauda, o Vilniaus general-gubernatoriaus Muravjovo 1864.VI1.30 
sprendimu, turtą konfiskavus, buvo išsiųstas į Sibirą, kur mirė 1368.IX.27. 


36. TATARE Antanas (1305-1889), Sintautų klebonas, įtariamas raginęs 
valstiečius sukilti, aprūpinęs sukilėlius maistu, buvo 1863.XI.12 nuteistas 
išsiųsti į Penzos gub. ir ten laikyti policijos priežiūroje. 1369 m., Lenkijos 
Vietininko sprendimu, jam leista grįžti į Lomžos gub. kur jis 1872.I1.12 
buvo paskirtas Tykocino vikaru. Ištremtas gyveno Horodyšče (Penzos 
gub.) ir gaudavo iš valdžios po 15 kap. dienai pragyvenimui ir 1 rub. 50 
kap. mėnesiui butui. Bet nuo 1364.IX.1 valdžia nustojo jam mokėjus 
pašalpą, nes Suvalkų gubernatorius pranešė, jog pats pasiųsiąs kun. Tatarei 
pakankamai pinigo pragyvenimui. Senatvėje prisiglaudė Lomžoje pas 
seseris vienuolės, kur ir mirė. 


37. Usavičius Jonas (1816-1903), Liubavo klebonas, buvo apkal- 
tintas įsimaišęs į politinį Liudviko Puciatyckio reikalą. Buvo suimtas, 
nes įtariamas įkalbinėjęs gyventojus sukilti. Palaikytas kurį laiką kalėjime, 
ištardytas ir paleistas policijos priežiūroje. 


38. VArIšNORA Augustinas (1816-1888), Vištyčio klebonas, dėl to, 
kad palaikęs ryšius su sukilėliais ir nuslėpęs pavardes tų, kurie buvo išėję 


1863 METŲ SUKILIMAS SUVALKIJOJE 121 


į sukilėlių būrius, 1864.VIII.3 buvo nuteistas 12 metų katorgos darbams 
Sibire. Iš Varšuvos išsiųstas į bausmės vietą 1864.1X.2. 


39. VAIšNORA Kazimieras (g. 1817), Garliavos klebonas, dėl to, kad 
asmeniškai dalyvavo sukilime buvo suimtas ir laikomas tardymo metų 
kalėjime. Teismas, įvykęs 1865.VI nusprendė į bausmę įskaityti kalėjime 
atsėdėtą laiką, pridėti 100 rub. piniginę baudą ir atiduoti griežtai policijos 
priežiūrai. 


40. ŽILINSKAS Jonas (1814-1881), Igliaukos vienuolyno marijonas, 
rusų valdžios buvo apkaltintas saikdinęs sukilėlius. Karo lauko audito- 
rijatas 1863.I1X.23 nuteisė jį išsiųsti į Sibirą, į Kostromo gub. Koligryvą. 
Caro « maloningu leidimu » 1871.V.13 ir 17, kada buvo amnestuoti 1464 
asmenys, jų tarpe ir kun. Žilinskas gavo teisę palikti Sibirą ir apsigyventi 
kur nori Rusijoje, išskyrus sostines (Maskvą ir Petrapilį), sostinių guber- 
nijas, Lenkų, karalystę ir Šiaurės-Vakarų gubernijų sostines. Tada kun. 
Žilinskas apsigyveno Kurše — Ilukštoje. Ten būdamas kreipėsi į vidaus 
reikalų ministrą su prašymu leisti jam persikelti į Marijampolės marijonų 
vienuolyną. Caras 1875.IX.12 prašymą patenkino, ir kun. Žilinskas tų 
pat metų spalių mėn. atvyko į Marijampolę, kur išgyveno iki mirties. 


41. ŽUKAUSKAS Pranciškus (g. 1821), Račkų klebonas. Dar 1861.IX.19 
Lenkijos Vietininko kanceliarija pranešė vyskupul, kad kun. Žukauskas 
savo pamoksluose stengiasi sukelti parapijiečių neapykantą rūsams, 
vadindamas juos priešais, tironais ir katalikų tikėjimo persekiotojais. 
Jis pataręs žmonėms, nesant ginklų, griebtis akmenų ir kuolų, 0 netgi 
turėjęs drąsos patį carą pavadinti tironu. Be to, jis pamokinęs savo para- 
pijiečius patriotinių giesmių, pats jas intonuodavęs ir priduodavęs joms 
prasmę rusų sunaikinimui ir sutramdymui. Vysk. Lubienskis 1863.1X.30 
atrašė valdžiai, gindamas kun. Žukauską, kaltinamą žmonių kurstymu 
prieš valdžią. « Su visa energija tyros ir įžeistos sąžinės, atmetu Bažnyčiai 
daromą įžeidžiantį įtarimą, kurį, man rodos, galima neklystant įžiūrėti 
D. G. Pono išsireiškimuose ». Bet tas gynimas nepadėjo. Vietininkas įsakė 
kun. Žukauską iškelti iš Račkų. Tada vyskupas jį perkėlė į Wizną. 

Varšuvos Vietininko kanceliarija 1864.JII.21 pranešė Seinų vyskupui, 
kad kun. Žukauskas yra areštuotas už prisidėjimą prie sukilimo. Tai 
pranešant, dar pridėta, kad kun. Žukauskas, paskirtas pagelbėti Wiznos 
kunigams, aktyviai prisidėjo prie sukilimo, nes laikė savo namuose sukilė- 
lius, siuntė naujai suverbuotus į sukilėlių būrius ir parūpino jiems visokio 
maisto atsargų. Dėl to karo teismas nutarė atimti iš kun. Žukausko kryžių, 
medalį, 1853 ir 1856 m. kariškus atžymėjimus, kunigo poaukštį, visas teises 
ir privilegijas, o patį išsiųsti į Sibirą, kur jis mirė 1866.11.18. 


Iš šito sąrašo matyti, kad Seinų vyskupijoje dėl 1863 m. sukilimo yra 
nukentėję 41 kunigas, kurių vienas sušaudytas, o 18 atsidūrė Sibire. Be 
abejonės, šis lietuvių kunigų sąrašas nėra pilnas, nes jis sudarytas pagal 
kunigų gyvenamąsias vietas lietuviškoje Seinų vyskupijos dalyje. O yra 
žinoma, kad Seinų vyskupijoje, lietuvių kunigų esant daugumai, kai kurie 
jų dirbo ir lenkiškoje vyskupijos dalyje. Tad vienas antras gali dar būti 
ir žemiau paduodamame nukentėjusių lenkų kunigų skaičiuje. 


122 J. VAIŠNORA 


Lenkiškoje Seinų vyskupijos dalyje dėl 1863 m. sukilimo nukentėjo 
šie kunigai: F. Augustowicz, St. Bukowski, A. Brzostowski, J. Choj- 
nowski, W. Dlužniewski, J. Dziekoūski, J. Extowicz, St. Jamiolkowski, 
J. Kocmierowski, P. Kossakowski, J. Rasowski, W. Osiūski, B. Pie- 
korski, W. Pogorzelski, M. Skiwski, W. Stefanowski, A. Szepietowski, 
W. Tychoczewski, A. Tymiūski, J. Umiūski, M. Wysocki, J. Zalęski 
ir J. Zambrzycki — viso 23 kunigai. 

Taigi iš viso Seinų vyskupijoje nukentėjo 64 kunigai. 


PANAUDOTA LITERATŪRA: 


L. BičkAUSKAS — GENTVILA, 1863 metų sukilimas Lietuvoje, 1958. 

A. JANULAITIS, 1863-64 m. sukilimas Lietuvoje, 1921. . 

ST. MaTULAITIS, 1863 metai Lietuvoje, 1933. 

VxT. STEPONAITIS, Medžiaga 1863-64 m. sukilimo istorijai (Karo Archyvas 
1925). 

Iš Tomo Žičkausko autobiografijos (Karo Archyvas 1925). 

D. FasNHaAUZ, Niemoy a powstanie styczniowe na Liiwie i Bialorussi (Przegląd 
Historyczny 1960). 

P. Kusicki, Bojownicy Kaplani za sprawę Košciola i Ojezyzny w laiach 1861- 
1918, I-III d. 1933-1940. 

Kwartalnik Historyezny 1962, nr. 4 (Studia pošwięcone epoce powstania sty- 
czniowego). 

B. LiuANOwSKI, Historia powstania narodu polskiego 1863 i 1864, 1908. 

Imė Pana Rotmistrza Jėzefa Karpowicza powstaica z r. 1863 wspomnienia, 1928, 

Zeznania B. Szwarcego 2 1863 7. (Przegląd Historyezny 1961). 


SENOVES SKALVIAI 
(iki XIII am.) 


Kux. DR. K. A. MaTULAITIS, MIC. 


Turinys 
1. Žinių šaltiniai 
2. Skalvos ribos ir gyventojai 
3. Skalvos šventieji 
1) šv. Adalbertas-Vaitiekus 
2) šv. Bonifacas-Bruno 
3) šv. Kanutas Lavard 
4. Trys Skalvos pilys 
1) Rusnė. Tolimoji senovė. Tautų kilnojimosi padariniai. Trijų Skalvių nuo- 
tykis. Rusnė vikingų laikais. 
2) Jomsborgas-Jumpnė-Iomnė. Jomsborgo santykiai su Danija 
3) Ragainė 
5. Baigiamosios pastabos 
6. Išnašos 


1. ŽINIŲ ŠALTINIAI 


Lietuvių Enciklopedijos 27 tome prof. A. SALYS, rašydamas apie 
Skalvą, sako, jog Skalva pirmą kartą paminėta istoriniuose šalti- 
niuose prieš 1240 m., sudarytame Liber Census Daniae. Nuo XIII a. 
iki mūsų laikų surinko autorius daug žinių, kurios nusako senovėje 
garbingos Skalvos likimą. Bet istorinių šaltinių Skalvos klausimu yra 
gausu iš daug senesnių laikų. Danijos, Švedijos ir Norvegijos pirmųjų 
karalių istorijos perpintos santykiais su visu rytiniu Pabaltijo pa- 
kraščiu, kur gyveno aisčių giminės : prūsai, sembai, skalviai, kuršiai, 
žemaičiai. Protarpiais tie kraštai mokėdavo duokles tai danams, tai 
švedams, tai vėl gyveno politiniai nepriklausomi niekam. Karų žygiai, 
apsigynimas, vedybos, prekyba ir kiti nuotykiai dažnai minimi Vokie- 
tijoj leistuose šaltiniuose, k. a. Monumenta Germaniae Historica, Seri- 
ptorum tomai : II, III, IV, V, VII, IX, XVII, XVIII, XXIX. Juose 
minima yra Skalva, Selavų vardu (Selavorum ac Semborum naves, 
SS.VII, 304). 

Be to panaudojau: Seriptores Rerum Germanicarum in usum 
scholarum, Honnoverae, 1927; Monumenta Poloniae Historica, A. 


124 K. A. MATULAITIS 


BIELOWSKI, I, 1864; P. VoIGT, Geschichte der Eidechsen Gesellschaft 
in Preussen; The Pictorial History of the World, JAMES A. MOCABE, 
I; Hermoldo kroniką iš SS. XXI tomo; Knytlingasagą ir MGH, 
SS. XXIV t.; The Book of Saints, Ramsgate, 1942: Acta San- 
ctorum, Vol. IV, Februarii t. I, Parisis, 1863; Šventųjų Gyvenimai, 
MATULAITIS, Chicago, 1949; Dzieje Narodu Litewskiego, T. NARBUTT, 
II, 1837; Mitteilungen ueber Bernstein Schrifien d. Natur-forschungen 
Gesellschaft in Danzig. N. Folge VI Ba, 2 Heift, 1385; « Aidai » 1948 
m. III, 12, p. 101; Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje, Kaunas, 
1935, V. ViLEIšIS; Lietuvių Enciklopedijos tomai III, VII, XXIV, 
XXVII, XXVIII ir Lietuvių Kalbos Žodynas I ir II, K. Būga. 
Kiek žinau, Islandijos sagose — istoriniuos pasakojimuose — yra 
nemažai žinių iš aisčių giminių gyvenimo ir veiklos. Šiai studijai jų 
negalėjau panaudoti. Tai pasilieka ateities stambesnei studijai. 


2. SKALVOS RIBOS IR GYVENTOJAI 


Skalvių apgyventą kraštą K. Būga vadina Skalva; ji buvusi 
Nemuno žemūpyje, tarp Nadrūvos (Pietuose) ir Kuršo !. Vincas Vileišis 
veikale « Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje », pridėtame dr. M. Toep- 
pen žemėlapyje « Preussen und die Nachbarlaender vor den Zeiten der 
Ordensherrschaft » matyti, nors neaiškiai, kad Skalva buvo užėmusi 
nemažą žemės plotą abiem Nemuno pusėm. Vakaruose Skalva rėmėsi 
į Kuršių Marias ; pietuose ribojosi su Nadruva, eidama upėmis Gilija, 
Ossa, o vakaruose, nepasiekusi Suvalkijos — Sūduvų ribų, siekė Nemuną 
ir rėmėsi į Nemuno dešinės pusės intakus Šventąją ir Šešuvą, šiaurėje 
pasiekdama Kuršą, turėdama iš vakarų pajūrio kraštą, kuris žemė- 
lapyje yra pavadintas Lamata. 

Anot prof. A. Salio, šiaurės rytuose Skalva bus siekusi iki Jūros 
upės intakų : Šešuvies ir Ežeruonos ; rytuose Jurbarkas jau priklausė 
Karšuvai, bet Viešvilės apylinkė veikiau dar priskirtina Skalvai. Šiaurės 
vakaruose Rusnės žiočių balos skyrė Skalvą nuo Pilsoto srities. Kuršių 
Marias Skalva siekė; bet ten tarp Rusnės ir Gilijos buvę raistingi 
plotai, išskyrus vieną kitą aukštesnę vietą, o kaip toli siekė į pietus 
nuo Nemuno, nėra aiškių duomenų. Bet Skalvai būs tikriausiai pri- 
klaususios Ragainės ir Tilžės apylinkės. 

A. Salys teigia, jog Skalva nieku būdu nesiekė taip toli, kaip 
tvirtina Toeppenas ir jį sekdamas ELowmianski *. 

Kuriai aisčių giminei priklausė skalviai? Ar jie buvo lietuviai, 
ar senovės prūsų šaka, o gal sudarė savitą bendruomenę? 

K. Būga, A. Salys linkę skalvius skaityti prūsų kilties vaikais. 


i Lietuvių Kalbos Žodynas, I, 1924, p. LXVI, nr. 74. 


SENOVĖS SKALVIAI 125 


V. Vileišis stengiasi pateikiamais istoriniais dokumentais įrodyti juos 
ir nadrūvus buvus lietuviais. Jis raš0 : « Skalvijos, kaip lygiai ir visos 
Maž. Lietuvos gyventojai prieš Ordino atėjimą buvo lietuviai, o ne 
prūsai »3. «+ Skalvija ir Nadravija XIII šimt. dokumentuose laikomos 
Lietuvos dalimis. Ir vėlesni šaltiniai, kurie kalba apie Skalvijos ir 
Nadravijos geografiniai — tradicinę priklausomybę, šias sritis vadina 
Lietuva arba Žemaitija. Taip šias sritis vadina Henrikas iš Derby, 
vėlesnis Anglijos karalius Henrikas IV 1390-1392 m., taip jas vadino 
ir ordino 1399-1409 m. tresleris » 4. 


3. SKALVOS ŠVENTIEJI 


Skalva turi Bažnyčios pripažintus tris šventuosius : du vyskupu 
ir vieną karalių; 997 m. balandžio 23 d. Skalvoje kankiniu mirė 
misionierius vyskupas šv. Adalbertas-Vaitiekus, jo gyvenimo rašytojas, 
misionierius ir vyskupas šv. Bonifacas-Bruno, kankiniu miręs Skalvoje 
1009 m. vasario 14 d. ir Skalvos bei Danijos karalius šv. Kanutas 
Lavard, žuvęs Danijoje nuo giminaičio rankos, pavyduolio, 1131 ar 
1133 m. sausio 7 d. Susipažinkime su jais kiek plačiau. 

1) Šv. Adalberias-Vaitiekus. Gimimu — čekas. Gimė garbingoje 
šeimoje 939 m. Pakrikštytas Vaitiekumi. Jaunikaitį tėvai atidavė 
mokytis pas Magdeburgo vyskupą Adalbertą, kuris jam davė antrąjį 
vardą — Adalbertas, ir tuo vardu jis žinomas istoriniems šaltiniams. 
Kaip kunigas dirbo Pragoje, o vietos vyskupui Ditmarui mirus, Adal- 
bertas buvo parinktas jo vietai užimti 982 m., bet 990 m. turėjo iš 
ten pasitraukti. Išvyko į Romą. Ten būdamas, atsisakė ganytojo 
pareigų ir gavo popiežiaus leidimą įstoti į benediktinų vienuolyną 
Monte Cassino. To vienuolyno kronika rašo, kad palaimintas Adalbertas 
atvykęs į vienuolyną 990 m. ir po šešerių metų sugrįžęs į Romą, 996 
m., o iš ten buvo pasiųstas misionieriauti slavams ir skalviams *. 

Perėjęs Vengriją, Lenkiją. Čia buvo paskirtas Gniezno arkivys- 
kupu ; bet greit jis atsisakęs iš tų pareigų savo brolio vyskupo Radženo 
naudai, o pats 997 m. pradžioje išvykęs apaštalauti į prūsų Žemę su 
keleta palydovų nedideliu laiveliu. Buvo jis Semboj, skelbė Kristų 
Kuršių Marių krantuose, vadinasi, Skalvoje ir kankiniu miręs, anot 
Brevioriaus, vietovėje, kuri vėliau pavadinta Fischhausen, bet Otten- 


2 Lietuvių Enciklopedija, XXVII, 1962, p. 540 : Skalva. 

3 V. ViLaišis, Tautiniai Santykiai Maž. Lietuvoje, Kaunas, 1935, p. 38. 

* V. ViLEIŠIS, 0. c. p. 106. 

* Monumenta Germaniae Historica, Scriptorum VII, p. 640 (Honnoverae, 
1846) Chronica Montis Casinensis, lib. II. nr. 18. 


126 K. A. MATULAITIS 


burano metraščiai sako: «997. šv. Adalbertas vyskupas kankiniu 
vainikuotas Skalvoje (in Selavia) » *. 

Ryšium su vyskupo Adalberto mirtimi minimi gretimi kraštaų 
karalystės, pilys. Adomas Bremietis (rašęs apie 1075 m.) Rusnę vadini, 
Ruzzia. Jis mini, jog lenkų karalius Boleslovas sudaręs taiką su šveda 
karaliumi Henriku. Skalviams ir švedams puolant Daniją apie 1013 m., 
Boleslovas susitaręs su Otonu III, ir nukariavęs visą Skalvą, Rusnę 
ir Prūsus (omnem vi Selavaniam subiecit et Ruzziam et Pruzzos, a 
guibus passus est sanctūs Adalbertus, cuius religuias tūnc Bolizlaus 
transtulit in Poloniam) 7. 

Šv. Adalberto-Vaitiekaus žygis yra įamžintas XII a. Gniezno 
katedros duryse keturiais vaizdais : jis su palydovais atvyksta į prūsų 
žemę; jo ginčas su stabmeldžiais ; jo kankinystė : vienas duria ietimi, 
antras kerta jam galvą, ir jo relikvijų išpirkimas : lenkų vadas Bole- 
slovas su kariais į prūsų svarstykles pila auksą Š. 

Pas Adomą Bremietį (lib. IV, p. 374) yra nurodyta, kur yra jo 
minima Rusnė-Ruzzia : « Tertia est illa, guae Semland dicitur, contigua 
Ruzzis », taigi, Rusnė buvo greta su Semba. Labai svarbus yra Adomo 
Bremicčio liudijimas, kad danai vadinę Rusnę Ostrogard arba net 
Chungard : «+ Ruzzia vocatur a barbaris Danis Ostrogard, eo guod in 
oriente posita guasi hortus irriguus habundat omnibus bonis. Haec 
etiam Chungard appellatur, eo guod ibi sedes Hunorum primo fuit ?. 
Kiti dokumentai Rusnę vadina Ruscia. Ottenburano metraščiai (SS. 
V, p. 3) sako, jog 960 m. atvyko Rusnės (Rusciae) pasiuntiniai pas 
karalių Ottoną, prašydami, kad pasiųstų kurį nors, kuris jiems paro- 
dytų tiesos kelią. O kai pas juos nuvyko vyskupas katalikas Adalber- 
tas, neištrūko iš jų nedorų rankų ». Plačiau apie tą Rusnės pasiuntinių 
žygį mini vienuolio «Sazavensis » užrašai (SS. IX., p. 148): «960. 
Šiais metais atvyko iš Rusnės (Rusciae) genties pasiuntiniai pas kara- 
lių Ottoną, ir maldavo, kad pasiųstų kurį savo vyskupų, kuris paro- 
dytų jiems tiesos kelią, ir pasisakė pasitrauksią nuo stabmeldiškų 
apeigų ir priimsią krikščionių vardą ir tikėjimą. Ir jis pritarė jų pra- 
šymui, ir pasiuntė Adalbertą vyskupą katalikų tikėjimo. Bet anie buvo 
primelavę, kaip vėliau parodė įvykiai, nes tas sakytas vyskupas neiš- 
vengė mirties pavojaus nuo jų klastos ». 

Šv. Adalberto-Vaitiekaus misija Skalvoje nebuvo sėkminga, gal 


* M. G. H., SS. V. Annales Ottenburani, p. 3: 997 Sanctus Adalbertus epi- 
scopus martyrio coronatur in Selavia. 

*" M. G. H., SS. VII, lib. II, p. 318. Guedlimburgo metraštis, atrodo, klysta, 
teigdamas, jog 1019 m. Boleslovas Rusnę pavergęs-Ruciam ... sibi subegit (M. 
G. H. SS. III, p. 84). 

* Liet. Encik. XXIV, p. 144. 

"M. G. H. SS. VII. Deseriptio Insularum Aguilonis, p. 372-3, Schol. 116. 


SENOVĖS SKALVIAI 127 


daugiau dėl politinės padėties. Mat, Ottenburano metraščiai sako, jog 
986 m. karalius Otonas nusiaubęs Skalvą (Selaviam vastat), o sekan- 
čiais metais skalvius užpuolė saksai, vokiečiai. Per 37 metus nebuvo 
išklausytas skalvių prašymas. Nauji žmonės pamiršo 960 m. pasiun- 
tinybę pas Otoną, o neseniai nukentėję, nebepasitikėjo svetimais. 

Prie misijos nepasisekimo galėjo prisidėti ir šv. Adalberto misi- 
jonieriavimo būdas. Jis buvęs griežtokas ir dėl to turėjęs pasitraukti 
iš Pragos ganytojo pareigų. 

2) Šv. Bonifacas-Bruno Kverfurtietis. Nuo šešerių amžiaus metų 
mokėsi Magdenburge pas arkiv. Adalbertą ; jaunikaičio amžiaus sulau- 
kęs, buvo priimtas į klierikus, susidraugavo su jaunučiu imp. Ottonu 
III, kurs jį pasiėmė 996 m. vykdamas Romon. Čia jis susipažino su 
Pragos arkiv. šv. Vaitiekum-Adalbertu. Kurį laiką svečiavosi Monte 
Cassino benediktinų vienuolyne. Didelio įspūdžio pagautas, kai kan- 
kiniu mirė Skalvoje šv. Vaitiekus-Adalbertas, Bonifacas įstojo pas 
kamaldulus Pereumo vienuolynan, buvo įšvęstas kunigu. Tmp. Otto- 
nui III paprašius šv. Romualdo, kad pasiųstų keletą vienuolių misijų 
darbui į jo valdomus slavų kraštus, buvo pasiųsti: Brunonas, Bene- 
diktas ir Jonas. Jo du draugai tuoj nuvyko pas lenkų valdovą Bole- 
slovą, o Bonifacas-Brunonas buvo paskirtas popiežiaus Silvestro II 
(999-1003) šiaurės Europoje esančių stabmeldžių arkivyskupu. Jį 
turėjo konsekruoti Magdenburgo arkivyskupas Tagino. Tai įvyko 
1004 m. 

Susikivirčinus lenkų valdovui su imperatorium Henriku II, Boni- 
Tacas, negalėdamas vykti Lenkijon, pasuko į Vengriją. Ten būdamas 
jis baigė rašyti šv. Vaitiekaus-Adalberto gyvenimą. Iš Vengrijos pasiekė 
jis 1007 m. Kijevą. Ten apkrikštijęs apie 30 stabmeldžių. 1008 m. 
Bonifacas grįžo Lenkijon ir konsekravo Švedijai vyskupą. Tų pat 1008 
m. pabaigoje su aštuoniolika palydovų, kurių tarpe buvo penki kuni- 
gai — kapelionai : Tiemikus, Aikus, Hezichus, Apichus ir prūsas kun. 
Vibertas, kurs ir aprašė Bonifaco misijų darbą prūsų ir lietuvių žemėje, 
Bonifacas atvykęs į Skalvą. Kun. Vibertas rašo: « Kai įžengėme į 
tėvynę, tuoj buvome nuvesti pas karalių. Vyskupas gi su savo kape- 
lionais apsirengę atlaikė Mišias, skelbė Evangeliją ir apaštalų posakius. 
Visą tai karalius, vardu Netimeras, išgirdęs pasakė : Mes turime dievus, 
kuriuos gerbiame ir kuriais pasitikime, o tavo žodžių Klausyti neno- 
rime.' Vyskupas tada paprašė atnešti stabus. Atneštus, karaliui matant, 
sumetė į laužą. Išsigandęs ir supykęs karalius paliepė: ? Griebkite 
skubiai vyskupą ir įmeskite ugnin prie manęs. Jei jį ugnis sudegins 
ir prarys, žinokite, kad jo pamokslai tušti, o jei priešingai įvyks, tuoj 
į jo Dievą įtikėsime'. Karalius paliepė tada sukurti didžiausią laužą 
ir į jį įmesti vyskupą. Vyskupas gi, dėvėdamas vyskupiškus drabužius, 
pasiėmė savo kėdutę, įėjo į ugnį ir atsisėdo, pasilikdamas ten tol, 
kol kapelionai sugiedojo septynias psalmes. Tai pamatęs karalius grei- 


128 K. A. MATULATMS 


tai įtikėjo į Dievą su trimis šimtais vyrų ir priėmė atgailos krikštą ». 
(Žr. MGH, SS. IV, p. 579). 

Su didesnėm smulkmenomis įvykį atpasakoja šv. Petras Damijonas 
(9839-1072) šv. Romualdo gyvenime (SS. IV. p. 851). Jis Rusnės kara- 
lių vadina — regem Ruūssorum ; bet pasakoja tą patį įvykį, kaip ir 
Vibertas. Karalius liepęs gretimai sukurti du didelius laužus, ir kai 
ugnis susilies į vieną, turėjęs per ugnį pereiti vyskupas Bonifacas. 
Jis ugnį pašventino švęstu vandeniu ir smilkalais, įėjo į ugnies sūku- 
rius ir ugnies nepaliestas išėjo. Karalius su žmonėmis suklaupę prie 
Bonifaco kojų, prašėsi dovanojami ir pakrikštinami. Tiek daug susi- 
bėgo žmonių krikštui, jog šventasis turėjo vykti pas ežerą, kad visūs 
galėtų pakrikštyti. 

Atrodo, kad kai kurį laiką laisvai veikė šv. Bonifacas Skalvoje, 
nes pasakojama, kad vienas karaliaus brolis, su kuriuo karalius gyve- 
nęs kartu, neįtikėjęs. Nesant Bonifacui, karalius užmušęs tą savo brolį. 
Apie įvykius išgirdęs antras karalius brolis, suėmė Bonifacą su paly- 
dovais, o bijodamas, kad brolis karalius neatimtų jam vyskupo, liepė 
nukirsdinti šv. Bonifacą-Brunoną. Tai buvę 1009 m. vasario 14 d. 
Jo šventė yra birželio 19 d. 10, 

Tie X ir XI a. įvykiai rodo, kad skalviai ir lietuviai buvo linkę 
priimti krikščionių tikėjimą. Abiejų vyskupų kankinių darbas Skalvoje 
ir prūsuose veltui nenuėjo : iš įtikėjusių prūsų kilo šv. Stanislovas 
Scepanovius, Krokuvos arkivyskupas, žūvęs nuo ekskomunikuoto 
karaliaus Boleslovo II rankos 1079 m. geg. 8 d. L, 

Šv. Bonifacas-Brunonas žuvęs, anot Gesta Archiepiscoporum 
Magdeburgensium, Rusnės ir Lietuvos ribose (in confinio Rucie et 
Litue regionūum) L2, 

3. Šv. Kanutas Lavard, Šlesvigo kunigaikštis ir Skalvos karalius, 
miręs nuo savo giminaičio pusbrolio rankos 1131 m. 

Pagrindinės žinios apie šv. Kanuto Lavard garbingą veiklą ir 
kaip jis pasidarė Skalvos karaliumi, vedęs skalvaitę už žmoną, ir 
kaip jis iš pasalų buvo giminaičio nužudytas, plačiai yra atpasakota 
Danijos karalių istorijojo — Knytlingasagoje ?*. Čia pateikiama tų 
žinių santrauka. Verta nesupainioti dviejų to paties vardo šventųjų : 
šv. Kanutas IV, Danijos karalius, Sweyno sūnūs, užmuštas bažnyčioje 


2 M. G. E. SS. IV, P. 579: Vita S. Adalberti Episcopi. Žr. kun. K. A. Matu- 
laitis, Gyvenimai Šventųjų, 1949, Chicago, Ill. p. 637-642. 

11 MARTINI CROMERI, De origine et rebus gestis Polonorum, II, lib. IV, p. 460 ; 
Stanislaus Cracoviensis episcopus, vir pius et nobilis de Prussorum, guam vocant, 
familia, cognomento Seepanovius, gui Lamperto defuncto paulo ante suffectūs erat. 

12 M. G. H., SS. XIV, p. 383 : sanctus Bruno, gui et Bonifacius, ... agonis 
triumpho subseguenter in confinio Rucie et Litue regionum laureatus est. 

15 M. G. H., SS. XXIX, p. 288, nr. 78. Ds filiis Erici regis. Ex Historia Regum 
Danorum dicta Knytlingasaga. 


SENOVĖS SKALVIAI 129 


1084 m., kurs Kurše ir Livonijoj nekartą kariavo, ir jo brolio Eriko 
sūnus, Šlesvigo kunigaikštis, šv. Kanutas Lavard, žuvęs 1131 m. 

Kanuto Lavard motina buvo imper. Henriko IV sesuo, Biorno 
našlė, Botilda. Tėvas — Danijos karalius Erikas. Paūgėjus jų sūnui 
Kanutui, karalius išsiuntė žmoną su garbinga palyda pas brolį impera- 
torių, o sūnų Kanutą pasiliko pas save. Karalius Erikas mirė pakeliui 
į Palestiną Kipro saloje 1103 m. Daniją ėmė valdyti jo brolis Nika- 
lojus. Kanutas valdė iš tėvo pavedimo Heidaby — Slesvigo kuni- 
gaikštystę. Buvo labai mylimas valdovas už savo teisingumą ir dosnu- 
mą. Žmonės jį vadino Lavard — lord, t. y. ponas. Tos žmonių meilės 
pavydėjo jam dėdė kar. Nikalojus ir jo sūnus Magnus, pats augalo- 
čiausias Danijos vyras. 

Mirus dėdei imp. Henrikui IV 1106 m. ir jo vieton ėmus viešpa- 
tauti pusbroliui Henrikui V, išvyko aplankyti jį, o gal ir dar gyvą 
motiną. Iš imperatoriaus parsivežė jo gerą patarimą, kaip padidinti 
pajamas. Patarė jam imti muitą nuo įvažiuojančių laivų į Slesvigo 
uostą. Patarimą įvykdęs ; geležiniais retežiais užtvėręs įvažiavimą 
uostan. Pasidarė vėl turtingas, nors nepaliovė būti dosnus. 

Vieną žiemą atvyko iš Sembos turtingas ir daug kalbų mokąs 
pirklys Vidgautas su dideliu laivu ir skaitlinga įgūla. Vidgautas su 
savo vyrais buvo Slesvige pakrikštytas. Pirklys dažnai kalbėdavosi su 
kunigaikščiu, kurs patyrė iš jo, kad Rusnės karalius Haraldas turįs 
šaunią dukterį Ingiburgą. 

Kanutas Lavard įprašė Vidgautą būti įo piršliu, vykti į Rusnę 
(Holmgard) su dovanomis pas karalių ir jo dukterį. 

Vidgautas atliko pasiuntinybę visai gerai. Karalius Haraldas 
išleidęs dukterį su iškilme ir gausinga palyda ; ji ištekėjo už Kanuto 
Lavard ir davė jam tris dukrelės : Margaritą, Kristiną, Katariną, ir 
į savaitę po kunigaikščio mirties gimė sūnus Valdemaras Rusnėje, 
kur buvo motina tą žiemą (1131) sugrįžusi. 

Kanutas Lavard apie 1125 m. aplankė savo pusbrolį Henriką V 
ir nugabeno jam iš Vidgauto gautas dovanas, — 40 dėžių baltų kailių, 
o Henrikas V, atsisveikindamas kunigaikščiui padovanojo aukso siūtus 
iškilmingus rūbus ir kilimėlių. 

Tas imperatoriaus dovanas Kanutas Lavard atidavė: kilimėlius 
karaliui Nikalojui, o ištaigingus, auksu siuvinėtus rūbus, pusbroliui 
Magni, pasikvietęs juodu į puotą. O jiedu, atsidėkodami už tai, 
pakvietė kunigaikštį į Kalėdų iškilmes ir puotą 1130 m. Su nedaugeliu 
vyrų nuvyko kunig. Kanutas pas karalių Nikalojų, kurs tada buvo 
apsistojęs Roskildėj. Su karalium buvo ir jo sūnus Magnus. 

Porą savaičių viešėjęs pas karalių dėdę, Kanutas Lavard ėmė 
Tuoštis namo. Pusbrolis karalaitis Magnus pasiūlė Kanutui dovanų 
— 40 raitelių su pilna apranga, kuri kiekviena atsieina po 8 aukso 
markes. Kanutas Lavard mielai priėmė siūlomą dovaną ir laukė, kada 
tie dovanoti vyrai pasirodys. Buvus didelė atsisveikinimo puota — 


130 K. A. MATULAITIS 


pietūs ; Kanuto vyrai nusigėrė. Nesulaukęs dovanotų raitelių, Kanutas, 
lydimas Magno, iškeliavo. Atjojus į tūlą miškelį, Magnus pasiūlęs. 
valandėlei sustoti. Kanuto vyrai tuoj sugulė ir sumigo. Staiga iš miško 
pasirodė žvalgas, paskui jį — būrys karių. Tuo tarpu Magnus kalbėjosi 
su Kanutu. Apygirti Kanuto vyrai beveik nesigynė ; jie buvo išžudyti. 
Čia ir Kanutas Lavard žuvęs. Jam pirmą smūgį kirtęs pusbrolis 
karalaitis Magnus, o antru — pribaigęs jį giminaitis Henrikas. Tai 
buvo 1131 m. sausio 7 d. 

Po 40 metų Kanuto Lavard kūnas buvo perkeltas į Ringstad' ą. 
Jis yra gerbiamas kaip kankinys už tikėjimą visoj šiaurės Europoje 14. 
Istoriniai šaltiniai rodo, kad šv. Kanutas Lavard save skaitė Skalvos 
karaliumi *š, 

Skalva turėjo po vieną šventąjį X, XI ir XII amžiuje. Jie yra 
Bažnyčios pripažinti šventaisiais. Klausimas, ar skalviai turėjo sau 
skirtų vyskupų tuo laikotarpiu, kai jie dalinai ar pilnai priklausydavo 
Danijai, — pasilieka neišrištas galutinai. 

Yra žinių, jog Semba, Skalva, Vitlandas, kurs turėjęs būti kažkur 
tarp Skalvos ir Sembos, Kuršas ir Žemaičių dalis protarpiais priklausė 
Danijai, tai vėl Švedijai. Į Daniją atėjo krikščionių tikėjimas su šv. 
Anskaru, kurs ten buvo paskirtas 831 m. !“. Popiežius Gregoras IV 
pakėlė Anskarą arkivyskupu ir savo Legatu danams, švedams ir skal- 
viams (selavos) bei kitoms šiaurės gentims. Tuose pat žinių šaltiniuose 
nurodoma, jog arkiv. Anskaras mokęs tikėjimo išvaduotus skalvių 
vaikus iš nelaisvės, kad vėliau į krikščionių tikėjimą būtų palenkta 
jų tauta. Baronio metraščiai sako, jog 858 m. pop. Nikalojus Did. 
pakartotinai patvirtino Anskarą Bremo-Hamburgo arkivyskupu, jį ir 
jo įpėdinius skirdamas savo Legatais ir Vikarais visose švedų, danų 
ir skalvių žemėse. Čia ne visai aišku, ką popiežiaus dokumentas vadino 
skalviais. Jei anuo laiku Skalva buvo valdoma danų, aišku, kad doku- 
mentas apėmė mūsų skalvius, o jei ne, — tai galėjo turėti galvoje 
kitą kurią gentį ar tautą ". 


M The Book of Saints, Ramsgate — New York, 1942, p. 57. Įvykių smulk- 
menas galima rasti M. G. H., SS. XXIX. Knytlingasaga, p. 298, nr. 93. 

* M. G. H., SS. XXIX, p. 165: De beato Kanuto, patre Valdemari regis Dano- 
rum : Iste Kanutus dux fuit Danorum et rex Selavorum, guos non hereditario iure, 
sed armis potenter obtinuit. 

* Palyg. M. G. H., SS. XXI, p. 258 Chronicon Holzatiae — Hic sancius An- 
scharius Bremensem ecelesiam et Hamburgensem simul rexit. Ten pat Helmoldi 
Chronica p. 15, nr. 5. Žr. Baronius. Annales Ecelesiastici, t. 14, p. 478 etc. 

" Acta Sanctorum, Parisiis, 1863, IV, Febr. t. I. De sancto Anschario Arch. 
Hamburgensi Vita auctore S. Rimbarto Archiepiseopo, cap. V : popiežius paskyrė jį 
savo Legatu : Legatum in omnibus cireumguague gentibus Suenonum, sive Dano- 
rum, necnon etiam Selavorum, aliarumgue in Aguilonis partibus gentium consti- 
tutarum (p. 418). 


SENOVĖS SKALVIAI 131 


Danų ir švedų žygis į Grobiną (Seeburg) ir Apuolę 853 ir 854 metais 
rodytų, jog TX amž. pradžioje, pirmoje jo pusėje, kai kurios lietuvių, 
kuršių o gal ir skalvių žemės buvo valdomos tai danų, tai vėl švedų 18. 
Ir šv. Rimberto laikais (865-888) kuris po šv. Anskaro mirties užėmė 
jo vietą ir buvo danų, švedų ir skalvių ganytojas 29, 


4. TRYS PILYS 


1) Rusnė. Daugiausia istorinių žinių turime iš Rusnės pilies 
— tvirtovės ir Rusnės karalystės. Žinių Šaltiniai siekia dar prieš Kris- 
taus laikus. Vardą, atrodo, bus gavusi nuo Nemuno deltos dešiniosios 
šakos, Rusnės, kuri yra apie 35 kilom. (22 amer. mylių) ilgumo. Ji 
rusena pirmyn į Kuršių Marias, bet jų nepasiekusi, apie už 5 kilom. 
(3 mylių) nuo Kuršių Marių, šakojasi į Atmatą, Pakalnę, Vorusnę ir 
Skirvytę. Ties ta vieta 1941 m. buvo miestelis Rusnė su apie 2.500 
gyventojų ?. 

Prieš du tūkstančiu metų Rusnės krantuose buvo įsikūrusi garsi 
ir galinga Rusnės tvirtovė ir karalystė. Ją mini skandinavų, islandų, 
danų istoriniai šaltiniai pirmiau, negu jos vardą XIV ar XV amžiuje 
pasisavino dabartinė Rusija*. Vėlesniųjų laikų kaimyninių tautų 
istorikai, nebežinodami Rusnės praeities, ją suplakė su slavų Rusija. 
« Pats Rusijos vardas, kilęs iš žodžio Rusia, atsirado XV a., » teigia 
K. Avižonis (Liet. Enc. XXVI, p. 147). 

Rusnę svetimtaučiai nevienodai rašė: vokiečiai vadino Russ, 
Adomas Bremietis — Ruzziao regnum » ir jos garsią pilį « Ostrogard 
Ruzziae »2?, nurodydamas jos vietą, kai kalba apie Sembą: Semba 
esanti tarp « Ruzzis e6 Polanis», kadangi polani yra į pietus, tai į 
šiaurę nuo Sembos yra Rusnė *. Per penkias dienas iš Danijos (Seo- 
nijos) nuplaukiama į Birką, ir per penkias dienas iš Birkos pasiekiama 


* M. G. H., SS. II, p. 714: Vita S. Anskarii (853-4 metai). 

* M. G. H., SS. XXIX, pp. 384-5. Ex Historia Olavi Tryggonis. Rimbartus fuit 
episcopus proximus post Ansgarium. Jis turėjo tuos pat popiežiaus įgaliojimus, kaip 
ir jo vyskupas, šv. Anskaras. 

*0 Palyg. Liet. Enciklop. XXVI, 169 p. Rusnė. 

u Žr. Liet. Bnc. XXVI, p. 147. 

22 M. G. H., SS. VII, nr. 12, p. 373, pastaba 116: Ruzzia vocatur a barbaris 
Danis Ostrogard, eo guod in oriente posita guasi hortus irriguus habundat omnibus 
bonis. Haee etiam Chungard appellatur, eo guod ibi sedes Hunnarorum primo fuit. 

23 M. G. H., SS. VII. p. 374: Tertia est illa, guae Semland dicitur, contigua 
Ruzzis et Polanis ; hane inhabitant Sembi vel Pruzzi, homines humanissimi. 


132 K. A. MATULAITIS 


Rusnė — Ruzzia, rašo Adomas Br. (o. c. IV, p. 376, Schol. 121)24, 
Kronikininkas Hennenberg, anot T. Narbuto, Rusnės upę vadinęs 
Holm.* Vyskupas šv. Brunonas — Bonifacas, rašydamas 1006 m. 
apie šv. Vaitiekaus-Adalberto kankinystę, sako, kad Vaitiekus išvyko 
į Prūsus ir atėjo į Rusnę (Russos), kurios karalių atvertė, perėjęs per 
ugnį tarp dviejų laužų. Tą pačią Rusną toliau jis vadina Ros (Ros 
regis) 28. 

Verta atsiminti, jog lietuvių kalba žino nemažai žodžių su šaknimi 
rus : pavyzdžiui: Rusenti — pamažu degti, pamažu bėgti; rusėti, 
rusą — vos dega, smilksta ; rusinti — kurstyti, deginti ugnį. Rūsys 
—— duobė bulvėms, daržovėms, patalpa po namu. Rusnė — kur ru- 
sendavo nuolatinė ugnis ; rusti-parusti, rūsta, rūstis, rūstus ir. t. t. 27, 


Tolimoji senovė. Apie Rusnės karalystę daug žinių yra surinkęs 
ir jas paskelbęs Teodoras NaRBUTAS, Deieje Siarož. Narodu Litew- 
skiego, Wimo 1837, II. Jisai pateikė Islandijos mokslininko Torfejo 
(arba Tormodo) (1636-1719) žinias, imtas iš jo veikalo : ? Norvegijos 
Istorija '. 

Ten rašoma, kad Romos imperatoriaus Oktaviano Augusto laikais 
(30 m. pirm Kr. ir 14 m. po Kr.), Rusnės gyventojai turėję sudarę 
savo karalystę. Skandinavai juos vadinę Rus, Rusia. Rusnė buvo 
išvysčiusi savo pramonę, turėjo laivyną, dirbo laukus, augino gyvulius, 


* Ibid. p. 376: A Sconia Danorum navigantibus ad Bircam guūingue dierum, 
a Birca in Ruzziam similiter per mare habes iter guingue dierum. Ibid. p. 383 : cete- 
rum bisontes capiuntur in Selavonia et Ruzzia. 

* T. NARBUTT, Dz. Si. N. Lit., Wilno, 1837, II, p. 306 etc.: Hennengerg 
kronikarz pruski XV jeszeze wieceį wylicza tych odnėg kt. dzis nieistnieją : np. 
Akmenes, Szyrwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe albo Holm. 

* M. G H., SS. IV, p. 608; Brunonis Vita S. Adalberti : (p. 579) — ad 
Russos pervenit, guorum regem, per duas lignorum strues igne supposito inlaesus 
transiens, ad fidem convertit, sed a fratre eius ineredulo una cum sociis suis duode- 
viginti decolatus est. — Ibidem : p. 608 : Ros regis, ros mellis tum episcopo in ore 
fuerat ; librum psalmorum ante se sedens tenuit... — M. G. H., SS. XI, p. 232 
Vita Stephani Regis Ungariae: Adalbertus episcopus causa praedicandi verbum 
Dei Ruziam ingressus, ibi palma martyrii coronatus est. 

* Liet. Enc. XXVIII, p. 121. K. Avižonio Slavai. Tais ir pirmesniais lai- 
kais slavai buvo vadinami venedais. Tik XII a. pradžioje slovėnais vadina rusų 
metraštis Ilmenio ežero srities slavus. — S. Karaliūnas, Pergalė, 1963 m. nr. 1, 
p. 187 rašo: — Aukštutinio Dniepro baseinas, Okos ir Volgos aukštupiai ligi pat 
Desnos ir Pripeties upių pietuose, gal būt, nuo II tūkstantmečio prieš mūsų erą 
pradžios iki II tūkstantmečio mūsų eros pradžios buvo gyvenamos balių genčių. — 
Ten. pat, p. 188: — maždaug V mūsų eros amžiuje gausios slavų gentys peržengė 
Pripetės upę ir ėmė traukti į šiaurę, į baltų gyvenamas vietas. — Jis tai parėmė 
naujais V. Toporovo ir O. Trubačiovo tyrinėjimais, kurie patvirtino K. Būgos +eo- 
Tiją. B 


SENOVĖS SKALVIAI 133 


turėję savo tikybiniai valstybinę organizaciją. Jiems tekdavo dažnai 
kovoti su jūrų plėšikais skandinavais. 

Danų istorija pirmame po Kristum amžiuje yra kartu Rusnės 
istorija, nes danai protarpiais valdė Rusnę. Taip danų Tratonas I, 
gyvenęs Oktaviano Augusto laikais, surinkęs danų laivyną, paskelbė 
karą Rusnei. Rusnės karalių danai vadina vardu Franon. Jis kovojęs 
su danais jūroje ir sausumoje, bet kovoje žuvęs. Danai paėmę rusnie- 
čių sostinę, kurią jie vadina Rotala, ir pilį Peltisz (gal Piltenę?). Bet 
danai tuo metu visos Rusnės neužvaldė, nes kitas Rusnės vadas, Gandu- 
vanas, sumušė Tratoną I. Įvyko taika. Ją sustiprinant, Tratonas I 
vedęs Ganduvano dukterį. 

Pirmame po Kr. amžiuje Norvegijos karalius Halfdanas dvikovoje 
užmušė Rusnės karalių Zygtrigą (Zygtrygg). Jo įpėdinis Eimundas 
išleidęs dukterį Almveigę (Alfinę) už Halfdano. 

Anot Saxo Grammaticus, to amžiaus gale Švedijos karalius Gott- 
brad kovojęs su Rusne, o jo įpėdinis Gotther žuvęs Rusnėje, beko- 
vodamas su Rusnės karalienės vyru, Boju. Karalienė vadinosi Rinda, 
Bet ir Bojūus miręs po trijų dienų nuo gautos žaizdos. Jis buvo palai- 
dotas netoli Tauragės jam supiltam piliakapyje. 

Antrame amžiuje sekė didelės Gotthero sūnų kovos su Rusne. 
Vienas jų, Sturlawg, užmušęs kovoje Rusnės vytį Ingvarą, o jo dukterį 
Ingigerdą atidavė už moterį Flamorui, pavedęs jam valdyti žymų 
uostą Aldajaborgą (Klaipėdą), nes tais laikais Nemunas vadinosi 
Aldeskas. Flamoro įpėdinis Biatmar pasidarė turtingas ir galingas 
valdovas ir buvęs kaip karalius. 

Trečiame amžiuje Danų karalius Tratonas III prievarta vedęs 
Kunigardijos (bene Kauno) karaliaus dukterį, ir po kuriam laikui ją 
paleidęs pas tėvą. Įpykęs tėvas, talkinamas Rusnės valdovo, paskelbė 
Tratonui karą. Rusniečiai pralaimėjo karą ; jų laivynas buvo beveik 
sunaikintas. Rusnės įlanka (Kuršių Marios) buvo pilna laivų skeveldrų, 
ir nugalėtojai nedrįsę irtis gilumon sąsmaukos kanalu ties vėliau vadi- 
namu kaimu Rossiten. Danams laimėti padėję trys išdavikai : Olimaro, 
Dago ir Onevo. Jiems nugalėtojas atsilygino : Olimarui pavedė Holm- 
gardiją su tvirtove Holm (Rusne), kuri vėliau buvo vadinama ir 
Kirchholm ; Dagui davė Hestiją, o Onevui — Konogardiją, dabartinio 
Kauno sritį. Anais laikais skandinavai ją vadino Kounogard, Kunigard, 
Kuno ir kitaip. 

Islandijos « sagų » žiniomis, trečiame amž. po Kr. Rusnėje viešpa- 
tavo karalius Zuūgurlis. Jo duktė Heiryda ištekėjusi už norvegų vyčio 
Augmundo. Kitas norvegų vytis atėjo į Rusnę užkūriu, vedęs karalienę 
Silkizitę. 

Labai praturtėjęs ir pasidaręs garsus Rusnės vytis, vadinamas 
skandinavų Grolawg. Jo žmona davusi jam sūnų Herlawgo ir dukterį 
Hergerdą. Duktė valdžiusi gretimą Vitlandijos kraštą. Ją vedė norve- 
gas Heidrigo, ir tas apsigyveno žmonos krašte. 


134 K. A. MATULAITIS 


Tratono III sūnus Fridleif gyveno, mokėsi ir auklėjosi Rusnės 
karalystėje pas savo motinos, Kunigardijos karalaitės, gimines. Jis, 
anot Saxo Gram., padedamas Rusnės karaliaus, atgavo Danijos kara- 
liaus sostą, kuris buvo atimtas jo tėvui. 

Tratonas IV, sužinojęs, jog ruūsniečiai, kuršiai, sembai, žemgaliai 
ir kiti jų kaimynai atsisako klausyti Danijos valdovo, pasiuntė nepa- 
prastai stiprų drąsuolį Starkadderį ir su juo skalvų kunigaikštį Vino. 
Tuo laiku Rusnės tvirtovėje gyvenęs plėšikas Anafiel ir burtininkas 
Wizin. Jiedu labai kenkę pirkliams. Rusniečiai buvę įsitikinę, kad 
Wizinas galįs padaryti kiekvieną ginklą nekenksmingu vien savo pažvel- 
gimu. Starkadderis apsiuvęs savo kardą plonyte oda ir dvikovoje 
užmušęs Wiziną ir paėmęs visus jo turtus, o kai Rusnės kunigaikštis 
Flokk priėmęs nugalėtoją, tas išvijęs Flokką iš pilies ir sau pasiėmė 
jo turėtą auksą ir sidabrą. 

Kiek vėliau, Olandų karalius Jarmerifk įsiveržęs į prūsų žemę, 
pavergė Sembą, nuvyko Kuršan ir iš ten toli į rytus. Rusniečiai tuo- 
met paprašę Danijos karaliaus Halidano pagalbos, ir Jarmarifkis tapo 
nugalėtas 28. 


Tautų kilnojimosi padariniai. Skalvai ir prūsų žemėms turėjo 
įtakos nauja tautų kilnojimosi banga V ir VI a. Vakariniai slavai, 
gyvenę iki tol vidurinės Vyslos upės krantuose, ėmė stumtis į aisčių 
— baltų gyvenamas sritis, besiverždami į pamarį ir Vyslos žiotis. 
Baltai pasitraukė į Vyslos dešinįjį krantą ir ten ilgai pasiliko. Kita 
slavų banga perėjo Pripeties upę ir Dniepru stūmėsi į šiaurę, užim- 
dami baltų gyvenvietes, sodybas, kur jie gyveno bent nuo II-jo tūks- 
tantmečio pirm Kristaus atėjimo. Mūsų senelių dalis pasitraukė iš 
Smolensko ir Vitebsko žemių toliau į vakarus. Anais laikais visi baltai 
turėję vieną kalbą. Ilgiausiai pasiliko rytuose galindų gentis, rusų 
metraštininkų minima kova su jais 1058 m 29, 

Anais tautų kilnojimosi laikais, kaip rašo vyskupas Kristijonas 
Prūsų kronikoj, imperatoriui Justinijonui (483-565) viešpataujant, 
gotų karalius Vitigo įsiveržė Italijon iš Ispanijos ir Longobardijoj 
įkūrė sostinę Raveną. Bet juo nugalėjęs karo vadas Narsetis. Tų gotų 
likučiai pasitraukė į Bavariją, o iš ten Vestfalijon. Jie tada turėję 


* T. Narbutas, pateikdamas šias visas žinias, nurodo jų šaltinius. Jis cituoja 
Sax0 GRAMMATICUS : Ristor. Daniae, lib. II, p. 21; JoAN PONTANUS : Rerum Dani- 
carum Hist. f0l. 16; Historia Norvegica, Torpheus ; MuzLLER, Dissert. de Anti- 
guitaie Russiae. Iš Saxo Gram. ima jo žinias iš pp. 69-89, 96, 104, 135. PETRI 
OLAI, Okron. Reg. Danor. apud LANGEBECK, Ser. ver. Damie. I, pp. 92, 105, 337; 
VoicT, Gesch. Preuss. B. I, p. 199 ir daug kitų šaltinių. 

* Pal. Baltų žemės XII-XII a. Liet. Enc. XXIV, p. 142 žemėlapis. 


SENOVĖS SKALVIAI 135 


36.000 žmonių. Pastatė Gottingą. Kitų spaudžiami, atvyko pas Danų 
karalių Teudotą, kurs jiems pavedė gyventi Kambriją -(Gottlandą). 
Iš ten per Gotų (Baltijos) jūras 523 metais atplaukė į Krono (arba 
Halibo), t. y. Nemuno žiotis. Apėmė visą pakraštį; įsitvirtino Prū- 
suose. Atėjūnams vadovavę Brutėnas ir Vaidevutis. Brutėnas ėjęs 
žynio — kunigo pareigas, o Vaidevutis (Wudawutts) valdė visą šalį., 
kurią jis padalinęs 12 savo sūnų. Jų vardais: Lithpho, Saimo, Sudo, 
Naidro, Skalavo, Natarigo, Barto, Galindo, Varmo, Hoggo, Pomeszo 
ir Chelmo (Kelmo) pradėjo vadintis jų žinioje esančios sritys. Iš čia 
manoma, kad ir Skalvos vardas išvedamas *?, 

Varmo našlė Arma, anot tos pačios kronikos, nugalėjusi Mozūrų 
(Masonum) kunigaikštį, užmušė ji, jo žmonas ir vaikus, viso 36 asme- 
nis. 

Gretimai buvus Vendija, danų vadinama Vitlandija, prie Kuršių 
Marių (Wendia olim, nunc Lithphania, hine sinus Venedicus dicitur, 
das Keurisch hab). 

Nauji archeologiniai radiniai iš vidurinio geležies amžiaus ir nau- 
jojo geležies amžiaus rodo gyvą prekybą tarp visos Prūsų žemės, 
tame ir Skalvos, ir su tolima Roma, bei Skandinavų kraštais *I. 

Baltai — aisčiai gyveno apie 552 metus dešiniajame Vislos krašta, 
kaip liudija Jordanas, pamary, ir buvusi visiškai taikinga tauta 32. 


Trijų skalvių nuotykis. Romos imp. Justinijonui mirus 565 m. ir 
pradėjus rytų imperiją valdyti Justinui II (565-578), imperijos kaimynai 
hunai arba avarai įkūrė savo karalystę, Chaganų vadovaujamą. Hunus 
siundė Persijos valdovas Heraklijus prieš Konstantinopolį. Hunai pradėjo 
telkti savo jėgas ir ieškoti talkininkų. Chagano pasiuntiniai su dovano- 
mis atvyko į Skalvą pas valdovą (apie 627 m.). Pasiuntiniai buvo pagar- 
biai priimti, jų dovanos taip pat, bet sutarties nenorėjo valdovas daryti; 
turėsiąs pasitarti su savaisiais. Po 15 mėnesių Skalvos valdovo pasiųsti 
trys vyrai — pasiuntiniai pas Chaganą pranešti, jog por daug tolima 
kelionė ir sunki trukdo jam pagelbėti, atsirado Romos imperijos ribose, 
eidami per Trakiją. Jie buvo pas Chaganą; pranešė savo valdovo 
žodį, bet Chaganas nenorėjęs jūos paleisti. Jie gi prie pirmos progos 
pabėgo ir, skambindami kanklėmis, tęsė kelionę Romos imperijoj. 


** Kronika M. Stryjkowskiego, I, Warszawa 1846, p. 42: Borussorum Origo 
ex Domino Christiano : — guod ilim Crono dictum fuit, et Halibo guod nobis das 
Trische hab dicitur, numero 46.000 anno Christi 523 in Ulmigariam, id est Prus- 
siam venerunt. ... Wendia olim, nune Lithphania, hine sinus Venedicus dicitur, 
das Keuriseh hab. 

3 Pal. Liet. Encikl. XXIV, p. 139. 

2 Mon. Polon. Hist., A. Bielowski, I, p. 2 (1864): — post guos ripam oceani 
item Esti tenent, pacatum hominum genus omnino (Imta iš Hist. Gothorum, cap. 5). 


136 K. A. MATULAITIS 


Teofilakt Simokata (c. 629) juos graikiškai pavadino Sklabenoi. 
Bet tai nereiškia slavėnai, kaip nevienas rašytojas nudailino : slavėnų 
vardas, reiškiąs slavus, atsirado X a. (slovene); tuo vardu Tūsų mMe- 
traštis XII a. pradžioje vadina Ilmenio ežero srities slavus, anot K. 
Avižonio 3, 


Rusnė vikingų laikais (300-1200). Rusnės ir bendrai Skalvos vardas 
siejasi tiek su vakariniais danais, tiek su rytiniais ir šiaurės slavais. 
Skalva, atrodo, buvo šv. Anskaro (831-865) ir šv. Rimberto (8365-888) 
jurisdikcijoje, dvasinėje globoje. Anskaras telkė skalvių vaikus ir juos 
rengė misijonieriais. 

Didžiojo Naugardo pasiuntiniai, atvykę į Rusnę 862 m., prašė 
sau valdovo, sakydami: Mūsų žemė didelė ir turtinga, bet nėr joje 
tvarkos, — ateikit ir valdykite mus. Pas juos išvyko Hrėorekr, paskui 
vadintas Ruriku. Rusnės vardą perdirbo Maskvos valstybė į Rusiją 
XIV a., o iš jos padarė Rossiją XVIII a. (Pal. Liet. Ene. 26 t., p. 147). 
ir Encyclopedia Britannica, ed. XIV, vol. 19, p. 712). 

Devintojo amžiaus gale, atrodo, Rusnėje viešpatavo skandinavai 
valdovai. Istoriniai šaltiniai daugiau kalba apie Skalvą, negu apie jos 
atskirą miestą, pilį, o vėlesnių amžių rašytojai, nebežinodami kur buvo 
Skalva, Rusnė, nukelia ir sukeičia panašiai skambančius vietovių 
vardus, sudarydami sunkiai išrišamą painiavą 34. 


2) Jomsbo7g, Jumpnė, Iumne (9174-1043). 


Didelio garso turėjo galinga įrengimais ir įgula Haraldo, Danijos 
karaliaus, Gormono sūnaus, pastatytoji Vindlandijoje (Vindlandi) 
tvirtovė Jomsborg, rašo Danijos karalių istorija, Knytlingasaga *5. 
Tasai miestas buvo Skalvoje, anot Lundo metraščių (ad civitatem 


* Liet. Eneild. XXVIII, p. 121. 

* M. G. H. SS, XXIX, p. 197 Annales Lundenses kronikos leidėjas G. Waitz, 
žinodamas Apuliją esant Italijoje, o metraštyje radęs « Normani Apuliam Possi- 
derunt », daro priekaištą metraštininkui, išvadindamas tai nesąmone : « haec fals- 
sissima ». Jis nežinojo, kad Lietuvoje yra Apuolė. 

* M. G. H. SS., XXIX, p. 274, Ex Historia Regum Danorum dicta Kny- 
tlingasaga : hafdi hann mikit jarls Tiki i Vindlandi. Leidėjas F. Jonsson verčia 
žodį Vindlandi lotyniškai «in Slavia». Tr toliau tęsia: Ibi extruendum curavit 
Iomsborg, ibigue exercitum magnum collocavit. Iis (militibus) dedit stipendium et 
iura, sed hi terram ei subiecerunt. Aestatibus expeditiones bellicas faciebant, sed 
domi manserunt hieme. Hi vocati sunt Iomsvikingi (piratae Iomenses). 


SENOVĖS SKALVIAI 137 


Selavorum gue Iumpne dicitur) 3*. Adomas Bremietis, rašydamas apie 
1075 m., tą miestą vadina Iumne, pajūriu keliaujant ar jūromis plau- 
kiant, pasiekiamą per septynias dienas, išėjus iš Hamburgo, ar išplau- 
kus iš Šlesvigo 37. Kuršas gi pasiekiamas per aštuonias dienas 38. Tad 
nuo Jomsborgo iki Kuršui yra vienos dienos kelionė. 

Danų vadinama Jomsborgo sritis Vindlandija, Vitlandija ar kitaip, 
turėjo būti greta Sembos, nes kryžiuočių Ordino duotas 1246 m. pri- 
vilegijų dokumentas Lubeko piliečiams, prisimena Vitlandiją : « tercia 
parte Sambie et Witlandie » — trečiąją dalį Sambos ir Vitlandijos 39. 
Prūsų kronikos autorius įsakmiai nurodo, kad Vendija (Vitlandija) 
yra Kuršių Marių pakrašty (Keurisch hab) *. Jomsborgas turėjo turėti 
nemažą uostą, nes Jomnes — Jomsburgo įgulos vyrai su 60 laivų 
(aišku, dar kiek palikę atsargai namie), 986 m. viduržiemį prisiplėšė 
Norvegijoj daug grobio ir su garbe grįžo *!, 

Britų Enciklopedija 1929 m. (14-ji laida) IV, p. 774 ir Sembą 
ir Vitlandą skaito Prūsų žeme. Tame gi Vitlande buvo įkurtas Joms- 
borgo miestas. Todėl lenkų noras Jomsborgą nukelti į miestą Wolin 
(Wolyn), kaip daro prof. Widajewicz veikale Ziemia Gromadzi Prochy, 
redaguotą J. Kisielewskio ir išleistą Poznanėj 1939 m., o perspausdintą 
Skotijoje, Edinburghe 1941 metais, nėra paremta rašytiniais doku- 
mentais, o vien archeologiniais radiniais toje senovėje lietuvių genties 
gyventoje vietovėje. 

Visa rodo, kad Jomsborgas, Iumnė arba Jumpnė buvo ne kitur, 
bet prie Kuršių Marių kažkurioj, kol kas nežinomoje vietovėje. Paslap- 
tį gal išspręs archeologai. 


Jomsborgo santykiai su Danija. Visa Danijos karalių istorija yra 
perpinta santykių su Jomsborgu ir Vitlandu. Nors, anot istorinių 


“* M. G. H., SS. XXIX, p. 200 Annales Lundenses :... (Haraldus) Ipse autem 
vulneratus fugiens ex acie, ascensa nave, elapsus est ad civitatem Selavorum gue 
Iumpne dicitur. 

* M. G. H., SS. VII, p. 312, nr. 19: ... ad Semland provinciam, guam pos- 
sident Pruzi. Iter eiusmodi est, ut ab Hammabure vel ab Albia flumine septimo die 
pervenias ad Iumne civitatem per terram ; nam per mare navim ingrederis ab 
Sliaswig vel aldinbure, ut pervenias ad Įumne. 

* M. G. H. SS. VII, p. 374, nr. 16: maxima est illa, guae Churland dicitur ; 
iter habet octo dierum. 

» T. NaRBuTT, Dz. St. N. L. II, p. 486, cituoja P. Voigtą — Geschichte der 
Eidechsen Geselschaff in Preussen s. 206-8): — de libera civitate ipsis civibus edi- 
žicanda, et de guibusdam terris scilicet tercia parte Sambie et Witlandie et guadam 
parte Warmie... 

* Kronika M. Siryjkowskiego, Borussorum origo ex Domino Christiano, p. 42 : 
— Wendia olim, nunc Lithphania, hinc sinus Venedicus dicitur, das Keurisch hab. 

* M. G. H., SS. XXIX, p. 369: — venerunt piratae Iomenses in Norwegiam 
cum 60 navibus media hieme. (? 986). 


138 K. A. MATULAITIS 


šaltinių, Jomsborgas buvo danų sunaikintas 1043 m., bet, atrodo, jis 
atsistatė, nes net po 140 metų (1182) danai kovoja su Jomsborgiečiais, 
ir toje kovoje dalvauja devyni žymaus didumo skalvių — vindų laivai. 

Santraukoje tie santykiai, daugiau kariniai, šiaip atrodo. 

Haraldas II (930-980) pastatydino Vindlande tvirtovę Jomsborgą 
— Jumpnę, kad iš ten valdytų didelę kunigaikštystę *2. Tuo laiku 
svarbu buvo žmonės, o ne laukai. 

Norvegų Olavas Tryggonaitis praleido bent keletą žiemų Joms- 
borge 3, 

Danija tapo krikščioniškas kraštas 974 m. Haraldui II priėmus 
krikštą. Jo sūnus Svenas (skėstabarzdis) (980-1015) vedė Vindlan- 
dijos karaliaus dukterį Gunhildą, kuri jam davė karalaičius Kanutą 
ir Haraldą. 

Tais laikais Jomsborgą valdė Sigvaldas. Jis buvo nuplaukęs į 
Norvegiją paplėšikauti, bet žygis nepavykęs ; jis pabėgęs iš ten. 

Kanutas karalius (1015-1036) ir Emma turėjo du sūnus : Haraldą 
ir Hardaknutą, ir dukterį Gunhildą, kuri ištekėjo už būsimo impe- 
ratoriaus Henriko V (1081-1125), kurs kovojo Skalvoje ir laikinai buvo 
ją pavergęs. Gunhilda mirus 1038 m. 

Daniją užvaldė Norvegijos karaliaus Olavo sūnus Magnus 1042 m. 
ir ją valdė iki 1047 m. Magnus darė karo žygį į Jomsborgą 1044 m.; 
kovą laimėjo, tvirtovę sudegino ir apylinkę sunaikino **. Vindlande 
žuvo Sveno karaliaus sūnus Sigurdas. 

Valdant Daniją Haraldui Hein (1076-1080), kuršiai ir rytų Žžmo- 
nės plėšikavo Danijoje. Juos iš ten pašalino Kanutas karalius (1080- 
1086). Apie 1084 m. Kanutas pasiuntė vasaros metu 18 laivų į Skalvą. 
Tarp karių buvo jo sūnus Ragnaro, Egilis ir kiti. Žygis danams pavy- 
kęs ; kovoje buvo sužeistas Vindlando vadas mirtinai ; Egilis siautėjo 
žiaurumu, Todėl sekančiais metais (1085) skalviai ruošėsi pulti Daniją, 
kai Kanuias ruošė laivyną ir vyrus Anglijai užpulti. Apie tai sužinojęs 
Kanutas, pasiūlė skalviams taiką. Skalviai taiką priėmė ; net ir dovanų 
atsiuntė Kanutui, bet jis, danų sukilėlių buvo nužudytas 1086 m. 

Daniją valdo Olavas, po jo — Erikas, kurs buvo iškeliavęs į Romą 
kaip šventkeleivis. Tuo tarpu imperatorius Henrikas V (1081-1125) 
karo žygiu užvaldė Vindlandą ir sudarė sau priklausomą karalystę 
iš ten esančių stabmeldžių (heidit i Vindlandi), o jai valdyti paskyrė 


* M. G. H. SS., XXIX, p. 274a et habuit magnum principaium in Slavia (i 
Vindlandi). 

* M. G. H., SS., XXIX, p. 353: Habuit saepe hibsrnam sedem in Slavia 
(originale — a Vindlandi) in castro, guod nominatum est Jomsborgum. 

* M. G. H. SS. XXIX, pp. 275-6, nr. 22, 1044 m. — pugnavit Magnus rex in 
Slavia ad Iomsborg et reportavit victoriam, combusit castrum et multa alia loca ter- 
rae. (Originale nėra Slavijos ; ten parašyta : Pat sumar bardiz Magnis konungr a 
Vindlandi vid Jomsborg ok fekk sigr). : 


SENOVĖS SKALVIAI 139 


kunigaikštį Biorno ; už jo išleido savo seserį Bothildą, kuri su Henriku 
buvo tos pat motinos, bet ne to paties tėvo vaikai: jos tėvas buvo 
danas Thorgotus, karaliaus Sveno dvariškis, vadinamas gražuolių 
(F6grumskinni). Biornas valdė Vitlandiją ir gynė ją nuo danų. 

Danų karalius Erikas, sugrįžęs iš Romos sužinojo, kad imperato- 
rius paveržė iš jo Skalvą, Vindą. Surinkęs karius, išplaukė į Vindlandą. 
Apie tai patyrę vindiečiai, pasiruošė kovai. Erikas išrikiavęs nauju 
būdu savo karius žemėje ir pats su šalmu ir šarvuotas žygiavo prieš 
vindiečius. Tie neatlaikė spaudimo ; pabėgo ; pasislėpė pilyse. Persi- 
tvarkę, puolė danus. Daug žuvo iš abiejų pusių. Taip pat žuvo Biorno. 

Erikas gavo stambų grobį ir jį išdalino savo kariams. Pastatus lie- 
pė sudeginti. Žmonės išsislapstė. Palikęs Vindlande įgulą, iš ten pasiėmė 
Biorno našlę, Henriko seserį Botildą Danijon ir ją vedė. Iš jos gimė 
karaliui sūnus šv. Kanutas Lavard (1131) “. 

Skalvos karaliaus šv. Kanuto našlė Ingiburga, arba kitaip vadi- 
nama Engilburga,į savaitę po vyro mirties pagimdė sūnų Garduose 
(Gardariki) Valdemarą“. 1131-1-14 d. Eriko sūnūs Erikas, brolis 
Kanuto Lavard tik iš kitos motinos, surinko vyrų ir ėjo atkeršyti 
karaliui Nikalojui ir jo sūnui Magnui už tėvo mirtį. 1134 m. birž. 4 
d. kovoje žuvo Magnus, o pabėgęs į Slesvigą Nikalojus, sukilusių žmo- 
nių buvo užmuštas. 

Erikas valdė Daniją penkerius metus. 1136 m. jis darė žygį į Vind- 
landą (til Vindlandz); paėmęs pilį Arkoną, kur gyvenę stabmel- 
džiai. Gyventojus liepė pakrikštyti ir sugrįžo Danijon. Jis žuvo 1139 
m. nuo Plag Juodojšijkero, ant už tėvo mirtį. 

Daniją valdo Magno stipruolio sūnus Kanutas. Jo motina buvo 
Skalvos karaliaus duktė Rikiza (Rikiza dottiv Burizlafs Vindako- 
nungs)*. Valdemaras tada buvo vos 8 metų. Daniją valdo Erikas 
Lamb (Avinėlis). Valdemarą padarė Jutijos kunigaikščiu. Paskui 
Valdemaras vedė karaliaus Kanuto seserį Sofiją. Jiems gimė sūnus 
Kristoferas, kuris, Kanuto VI vardu valdė 20 metų Daniją po tėvo 
mirties (1182-1202). Jis buvo gimęs 1163 38. 


* M. G. H., SS. XXIX, p. 288, nr. 78. De Žiliis Erici regis. Ericus Tex ceperat 
bello domnam Bothildam, sororem Henrici imperatoris, guam Biorno (uxorem) 
habnerat. „.. Ex ea genuit Ericus rex filium, gui puer nomen Knutonis sancti, 
fratris eius, accepit. 

“ M. G. H., S8. XXIX, p. 298, 93. De liberis Knutonis Lavard. — Sed cum 
sanctus Knuto Lavard oceidit, Engilburga, uxor eius, gravida erat. Ea hieme erat 
in oriente in Russia (originale parašyta : i Gardiriki med Haraldi konungi), apud 
Haraldum regem, patrem suum. Peperit puerum, et vocatus est puer Waldemarus; 
natus est septem noctibus post mortem sancti Kanuti Lavard, patris sui. 

* M. G. H. SS. XXIX, p. 302, nr. 104. 

* Encielop. Britanmiea ed. XIV, t. 4, p. 775: Canute Vi (Cnut) (1163-1202) 
king oi Denmark, eldest son of Valdemar I, was crowned in his seventh (1170) 
year as his father's co-regent, and in 1182 succeeded to the throne. 


140 K. A. MATULAITIS 


Valdemaras vyko krikštyti Vindlandą 1159 m. Atvyko Knršan, 
išdegino upės krantuose rastus namus, prisipylė 60 laivų grūdų ir gėry- 
bių ir sugrįžo Danijon *, 


3) Ragainė 


Ragainė buvo senovėje vienas iš Skalvos centrų. Apie jos praeitį 
daugiau žinom iš archeologinių radinių, negu rašytų dokumentų. 
Ragainės apylinkės buvo gyvenamos naujame akmens amžiuje ir 
siekė čia beveik 2.000 metų pr. Kr. Iš tų tolimų laikų surastas gražaus 
darbo laivinis kovos kirvis. Daugiau rasta žalvarinių daiktų, prade- 
dant ankstyvuoju žalvario amžiumi Skalvoje (apie 1650 m. pr. Kr.) 
iki pat vėlyvojo žalvario amžiaus( apie 850 m. pr. Kr.). Iš tų skirtingų 
laikotarpių yra rasti čia trys žalvariniai kirviai. Be kitų įkapių, nau- 
jame geležies amžiaus kapinyne aptiktos žalvarinės svarstyklėlės iš 
XI-XII amžiaus. 

Ankstyvosios istorijos laikais Ragainė buvo stipri skalvių medinė 
pilis. Apie ją rašo Petras Dusburgas. Kai Ragainę buvo užpuolę a. 
1221 m. priešai — rutėnai, jie nepajėgė jos paimti nei jėga, nei badu, 
nes pilies kieme buvęs tvenkinys 20 žingsnių pločio ir ilgio, prileistas 
maistui žuvų. 

Ragainės apylinkėje esantieji pilkapiai ir piliakalniai slepia praei- 
ties kovas, kurias skalviai kovojo, besigindami nuo įsiveržiančių pro- 
tarpiais skandinavų: danų, švedų ir norvegų, 0 net ir vokiečių. 

Gretimai su Skalva yra Sembos iškyšulys. Jame gyvenimas buvo 
panašus į Skalvos gyvenimą. Tad, kas rasta archeologų Semboje, 
kuri yra daugiau ištirta, tai galima daugumoj taikyti Skalvai ir jos 
pilims. Anot Vufstano ludijimo, kur ten lankėsi apie 380-890 m., ai- 
sčių gyvenamoj žemėje buvo daug pilių ir kiekvienoje pilyje gyveno 
karalius. 

Sembos kapuose rasta ne vien žalvarinių, bet ir sidabrinių ir 
auksinių papuošalų. Dr. M. Gimbutienė rašo, jog nuo antrojo amžiaus 
mūsų eros prasideda Semboje, kaip centre, kultūrinis pakilimas ir 
išsiplėtimas. Dirbinių formos saviškos, originalios. Papuošalai, pakin- 
klai, arklio apranga ; namų apyvokos daiktai: geležiniai peiliai, kir- 
viai, dalgiai, skustuvai, užraktai, adatos, varpsteliai, galąstuvai ir 
kiti daiktai kalba, jog ten gyvenusieji žmonės buvo pakilę kultūroje net 
gana senais laikais 50, 


į * M. G. H. SS. XXIX, p. 308. — redierunt ad naves suas et onerarunt sexa- 
ginta naves praeda, guam ceperant in praedatione. (Tai įvyko Kurše 1159). 
* Liet. Encikl. XXIV, pp. 139-140. 


SENOVĖS SKALVIAI 141 


Ragainė yra kairiajame Nemuno krante, 9 kilom. (5,5 mylios) 
įrytus nuo Tilžės. 1956 m. turėjo 4,100 gyventojų, o 1939 m. — 10,100. 
Rusai praminė Ragainę — Neman, 


5. BAIGIAMOSIOS PASTABOS 


Skalvių ir visų vakarinių baltų senoji trijų tūkstančių metų 
praeitis (iki XII a.) laukia rašytinės istorijos. Iš rastų tose žemėse 
namų apyvokos, ginklų ir kitų radinių archeologai sprendžia ir teigia, 
jog baltų gentys gyveno nuo Oderio upės vakaruose iki Dniepro, 
Okos ir Volgos aukštupių rytų šiaurėje, einant pietų linijai Pripeties, 
Vysla ties Krokuva, siekiant į vakarus Štetiną ir Baltijos jūrą, 
bent du tūkstančiu metų pirm Kristaus, vadinasi, kai dar nebuvo 
gimusi žydų tauta (Abraomas pašauktas Dievo vykti į Kanaaną 
apie 2,160 m. pr. Kr), kai Babiloną valdė garsus Hammurabi 
(2067-2034). Apie trijų tūkstančių metų tautos praeitis laukia tyrinėtojų, 
istorikų. 

Mokslininkai teigia, ir mes tikime, jog mūsų tauta ir jos kalba 
Europoje yra pati seniausioji. Ji, tad, atsirado Europoje, kai kitų dar 
ten nebūta, o jei būta, — jos išnyko be žymių. Bet iš kur ir kuriuo 
keliu baltų gentys pasipylė Europon, nėra aiškaus atsakymo. Ne- 
žinomos nei priežastys, palenkusios mūsų tautos žymią dalį persi- 
kelti gyventi į tuščią prie Baltijos jūrų žemę. 

Nėra davinių, kad visa tauta, kaip vienas žmogus, iškeliavo Euro- 
pon iš protėvynės. Galėjo jų pasilikti žymūs skaičiai pirmose sodybose. 
Galėjo ten reikštis ir santykiauti su kitomis tautomis. O atkeliavu- 
sieji į Europą, kuri tuomet buvusi tuščia, baltų gentys golėjo eiti 
kur joms atrodė patogiau ir geriau, atskiromis šeimynomis sudaryda- 
mos Europos miškų jūroje gyvenamąsias žmonių salas. Visai galimas 
dalykas, kad mūsų tautos dalis buvo buvusi senovės Graikijoje, pa- 
siekė Ilurų krantus, Veneciją, Italiją, kai kurios šeimynos galėjo pasi- 
stumti į laisvą Galiją ir kitur. Tose vietose randami lietuviški vieto- 
vardžiai, ar vandenų, upių vardai, it sakytų, jog pirm kitų ten bus 
gyvenę mūsų tautos žmonės. Jie davė toms vietoms vardus. 

Nuo Kristaus laikų visas tūkstantis metų mums mažai yra žino- 
mas mūsų tautos gyvenimas. Rašytieji Skandinavijos, Islandijos, 
Danijos dokumentai ir Skandinavų tautų bei gotų santykiai su lie- 
tuviais, gerai ištirti, duotų skaidrios šviesos mūsų tautos praeičiai pa- 
žinti. Nevertėtų pro pirštus praleisti nei Igno Danilovičiaus 1846 
m., nei R. G. Latham teigimą, kad apie 1224-83 metus lietuviai turėję 
prūsų-lietuvių gramatiką *!. Su tuo rišasi saviško rašto klausimas. Kol 


*!" Kronika M. Stryjkowskiego, Warszawa, 1846, p. 32: Ignas Danilowicz 
rašo : « Na upokorzenie podobnej zarozumialošci došė powiedzieč, že lūud, ktory mial 


142 K. A. MATULAITIS 


kas jis vien neigiamai buvo sprendžiamas, nors už lietuvius jaunesnės 
ir mažesnės tautos savo raštus turėjo. Kaž kaip negalima patikėti, 
kad lietuviai neturėję savo rašto iki XIV a. 


prusko-litewską grammatykę w XIII wieku, nie mėgl byč niepismiennym do cza- 
sėw Jagielly.» — R. G. LaTHAM, The Nationalities of Europe, 1863, II, p. 362. « As 
early as 1224 (1228), the Bishop oi Modena, William of Savoy, visited Christian the 
Bishop of Kulm, and was so interested in the Prussians that he translated, or is 
said to have translated, into their language, the grammar oi Donatus ». 


STEPONO BATORO UNIVERSITETAS 
VILNIAUS UNIVERSITETAS 
VILNIUJE 


KELI VAIZDELIAI 


PaRorF. IGNAs KoNčIUS 


1939 metai. Visi šventieji. 

Švietimo ministerijos patvarkymu, vienas nuo Vytauto didžiojo 
universiteto (prof. Ignas Končius), kitas nuo Žemės Ūkio akademijos 
(prof. B. Vitkus) nuvažiavova į Vilnių susipažinti su Stepono Batoro 
universiteto Vilniuje įstaigomis, jų turtu ir tt.. 

Pats įsikūrimo laikas ir ilgokas Kolegijos gyvenimo kelias sukaupė 
apie ją ir joje daug įdomaus. 

Gedimino sostinėje Vilniujo aukštosios mokyklos reikalą paju- 
dino vyskupas Valerijonas Protasevičius sykiu su savo koadjutoriu 
Jurgiu Radvilu, įteikdamas laišką karaliui Steponui Batorui. 

Karalius pritarė, 1578 m. liepos mėn. 7 d. suteikdamas uni- 
versiteto privilegijas jėzuitų ordino Vilniaus kolegijai, skirdamas kanc- 
leriu Vilniaus vyskupą Valerijoną, pačios kolegijos steigėją ir kitus 
Vilniaus vyskupus, jo įpėdinius, gynėju Žemaičių vyskupą Merkelį 
Giedraitį ir kitus Žemaičių vyskupus, jo įpėdinius. Tai padarydamas, 
Steponas Batoras suteikė mokyklai didesnį moralinį autoritetą ir nusa- 
kė, kad ji amžinai tarnaus visos Lietuvos kraštui, atseit, visai Lietuvai. 
Jėzuitų kolegija šešioliktame šimtmetyje buvo vienintelė jėzuitų mokslo 
— mokymo įstaiga, toliausiai prasikišūusi į rytus. 

1641 m. karalius Vladislovas TV pasirašė privilegiją, kuri leido 
skaityti Vilniaus akademijoje mediciną, kanonų ir civilę teisę ir teikti 
mokslų laipsnius. 

Uždarius jėzuitų ordiną, Vilniaus aukštąją mokyklą 1781 m. 
perėmė Edukacinė Komisija ir pavadino Vyriausiąja Lietuvos Mokykla. 
Jai priklausė visas Lietuvos švietimas. Nors dėstomieji mokslai buvo 
savaip suskirstyti, bet visa įstaigos tvarka buvo panaši į tikrą uni- 
versitetą. 

Padalinant respubliką, Rusijoj nebuvo jokios mokyklų organi- 


144 IG. KONČIUS 


zacijos. Carienė Katarina įsakė Vyriausiajai Lietuvos Mokyklai tvarky- 
tis ir toliau tais pačiais dėsniais. 

Tik 1802 metais Rusijai įsteigus švietimo ministeriją, caras Alek- 
sandras I Vyriausiąją Lietuvos Mokyklą įsakė vadinti imperatoriškuoju 
universitetu su keturiais fakultetais : 1. fizikos-matematikos, 2. medi- 
cinos, 3. literatūros ir laisvųjų menų ir 4. teologijos ir politinių mok- 
slų. 

Be pakeitimų pirmieji trys fakultetai išsilaikė iki universiteto 
uždarymo 1832 m. 


Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. gruodžio mėn. 5 d. išleistame 
Vilniaus universiteto įstatymo Iš sako: Vilniaus universitetas atgai- 
vinamas nuo 1919 m. sausio mėn. 1 d. Jis yra mokslo ir mokymo 
įstaiga, 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto turtų paveldėtojas. 
1939 m. išleistame Universiteto įstatymo I$ pasakyta : Lietuvos 
Valstybėje yra du universitetai: 1. 1918 m. Tarybos įstatymo atgai- 
vintas senasai Vilniaus universitetas Vilniuje ir 2. Vytauto Didžiojo 
universitetas Kaune. 

Tad, Lietuvos Taryba 1918 m. gruodžio mėn. 5 d. atgaivino 
senąjį Vilniaus universitetą, 0 1919 m. rugpiūčio mėn. 28 d. lenkų 
kariuomenės vado dekretu buvo įkurtas Vilniuje Stepono Batoro uni- 
versitetas. 

Taigi, atsirado du aktu dviejų valstybių, kuriais turėjo atsirasti, 

Lenkams okupavus Vilnių, Lietuva negalėjo praktiškai įvykdyti 
savo išleisto įstatymo, o Vilniaus kraštą okupavusi Lenkija savąjį 
įvykdė. 

Atseit, Stepono Batoro universitetas buvo lenkų valstybės įstaiga, 
o dingus čia lenkų valstybei, tuo patim turėjo išnykti ir jos aktu 
įsteigtas universitetas. 


Seniausieji pastatai taip savo išore, taip vidaus įrengimais, ste- 
bina žiūrovą ir nukelia lankytoją į, iš tolo žiūrint, garbingą, o, iš arti 
prisistebėjus, gal ir aštrią, skausmingą Lietuvos praeitį. 

Čia daug praeities paminklų saugo didžiulė universiteto biblio- 
teka. Svarbiausia tai, kad čia Lietuvos istorijos kryžkelės, Lietuvos 
valstybės išgyvenimai. Jie ir kilo ir puolė. 

Šiandien universitetas įėmė dar buvusią rusų laikais vidurinę 
Chemijos-Technikos Mokyklą su savais pastatais. Dabar čia Pizikos- 
Chemijos institutas. Tėmė rusų Karo mokyklą su visomis įstaigomis, 
dabar Medicinos fakultetas, Farmacijos laboratorijos, Zoologijos, Bota- 
nikos, Geologijos, Mineralogijos ir tt. kabinetai, Muziejus, Botanikos 
sodas, Meteorologijos institutas, Astronomijos observatorija (naujai 
pastatyta). Statomas agronomijos institutas. Naujas studentų ben- 
drabutis. Dideli pastatai profesorių bursos (senas apsmukęs visas kvar- 
talas). Viso 27 dideli stogai su 606 kaminais. Dar ūkis Zakrete prie 


ST. BATORO VILNIAUS UNIVERSITETAS 145 


pat Vilniaus su miškų — vilniečių mėgiama pasivaikščioti vieta. Va- 
sarnamiai studentams. 

Pastatai išmėtyti po visą miestą. Susisiekimas menkas. Daug sūgaiš- 
ties ir mokomajam personalui ir klausytojams. Gal tik medicinos ir 
farmacijos fakultetai karo mokyklos patalpose dabar jau daugiau 
vienoj vietoj susimetę su savomis savo chemijų laboratorijomis, su 
zoologija, botanika, bet iki fizikos auditorijų ir laboratorijų toloka. 
Humanitarai, teisininkai šiuo atveju laimingesni. Ir paties universiteto 
administracijos įstaigos, rektoratas, bendroji raštinė ir fakultetų 
raštinės vienuose pagrindiniuose rūmuose. 


Gražaus turto visose įstaigose per ilgą laiką prisirinkę. Ir naujo 
įsigijama. Kiekviena katedra nepriklausomai nuo kitų turi savas 
pagelbines įstaigėles, reikiamas dirbtuvėles, ar tai medžiui, stiklui ar 
metalui apdirbti. Tiesa, daug muziejinių — nebevartojamų dalykų. 
Atgyvenusių — pasenusių priemonių. 

Tačiau, kartais labai gerai, kad yra iš ko reikiamų smulkmenų 
pasiieškoti. Juk, gyvą darbą dirbant, ir akmuo ima krutėti. 


Taip ir nepasisekė man nusikratyti nuo Stepono Batoro universi- 
teto Valdytojo pareigų. 

Niekados nemėgau administracijos darbo. Iki šiolei sekėsi nuo 
tokių pareigų išsisukti. Bet šį sykį pričiupo. Įmetė kaip į degančią 
ugnį. Reik perdirbti tokią didelę lenkų įstaigą į savą, į lietuvišką. 
Tiesa, savoj sostinėj, lenkų užgrobtoj savo užmačioms įgyvendinti, 
savo norui pasiekti jūrą. Teisė ir teisingumas mūsų pusėj. Bet lenkai 
pakankamai gilias šaknis įleido, įsikerojo. 


Apgalvotai savo lenkinimo tikslus siekė. Parsitraukė į Vilnių 
geriausias universitetų jėgas. Čia tokie darbuotojai surinkti, kurie yra 
gilūs savo specialybių žinovai, kurie moka ir paskaitas dėstyti, labo- 
ratorijas vesti, dirba mokslinį darbą ir rašo. «LUX POLONIAE EX 
VILNIUS » būtų netolimoj ateityj buvęs tiesiogine prasme žodžio. 
Vilniuje turėjo būti spausdinami universiteto visų specialybių žurnalai. 
Kiti lenkų universitetai tokių leidinių nebūtų turėję. Gal tik iš techni- 
kos srities, nes technikos mokslo Vilniaus universitete nebuvo. Pakanka 
ir be technikos : istorija, literatūra, teisė, menas, žemės ūkis, ekono- 
mika, medicina, fizika, chemija, zoologija, botanika, visa farmaceutika, 
astronomija, meteorologija, miškininkystė... 

Plisdami po pasaulio mokslo įstaigas universitetiniai leidiniai 
būtų išgarsinę, įpratinę-įtikinę mokslininkus, jog Vilnius yra Lenkijos 
mokslo židinys. Iš Vilniaus eina visa lenkų mokslinė periodika. Vil- 
niuje vyksta lenkų mokslininkų darbai, Vilniuje spausdinami atskiri 
mokslo leidiniai, monografijos. Šaukiami suvažiavimai, ir savų moksli- 
ninkų ir tarptautiniai. 


10 


146 IG. KONČIUS 


Ir dar, Vilniuje buvo numatyta pati patogiausia Lenkijos vieta 
emeritams apgyvendinti. Ypač nuo mokymo darbo pasitraukusiems 
mokslo žmonėms. Čia ramu. Graži, sveika vieta. Nebrangus pragy- 
venimas. O knygų darbui, gal ir laboratorijų, būtų netrukę. Taip pat 
tų žmonių nebūtų nutrūkęs ryšys su savo mokslo įstaiga, jos nau- 
jaisiais žmonėmis, vyraujančiomis mokslinio darbo pakraipomis, pačiu 
darbo įsibėgėjimu. 

Tuo budu, Lenkijos tolimam pakraštyj atsidūręs Vilnius, savomis 
žaliavomis negalėdamas išvystyti pramonės, neįstengdamas įsigyti 
gyvo ryšio su krašto smarkiai augančiais centrais, neturėdamas vilties. 
paglemžti ir pats išvystyti kurią nors lakią verslo šaką, būtų ilgainiui 
visai atsilikęs ir tapęs skurstančiu-nykstančiu respublikos pasienio 
miestu. 


Mokslo darbui Vilnius tinka. Įdomi jo praeitis. Daug tikybinių, 
istorinių paminklų. Daug statybos įžymybių. Visa tai tinka mokslus 
einančiai jaunuomenei. Ir netik pačiam, sakyčiau, formaliam mokslui 
išeiti, bet dar ir patrijotiniems jausmams kutenti, vis žiūrint į tą lenkų 
vadinamąją « Kauno Lietuvą», vis ieškant progos ir ją, sujungus su 
« Vidurinė Lietuva », viską sykiu laikyti po savu lenkinamuoju sparnu. 

Pamažėli, nematomai būtų šalia mūsų Vyties dabar visur stebimas 
jų Baltasis Aras nustūmęs-išstūmęs, savo grobuoniškais nagais nudras- 
kęs — nukapstęs pirmąjį vietos savininką Vytį, ir pats vienas, tegu 
ir negarbingai, bet įspūdingai įsiviešpatavęs. 


Kalbėtieji Vilniaus universiteto pastatai nebuvo tušti. Ten ėjo 
darbas. Ten mokėsi apie 3000 jaunuomenės. Ten vyresniojo moksol 
personalo buvo 111. Jaunesniojo 256. Vien tarnautojų, sargų buvo 
780. 

Didesnės nei įstaigos nei įmonės nei Vilniuj nei Lietuvai sugrįžu- 
siose jo apylinkėse nebuvo. Ir dar patys smegenys. Iš viso Lenkijos 
akylai parinkti mokslo darbo žmonės. Iš Lietuvos tebuvo tik keletas, 
taip jaunesniojo, taip vyresniojo, mokslo personalo narių, (Skaitlines 
miniu tik tas, kurias gerai atsimenu. Dėlto aplamai datų ir skaitlinių 
vengiu, nes duomenų su savim neturiu. Sąmoningai vengiu pavardes 
minėti). 

Net sargų, jau nekalbant apie administraciją-raštinės tarnautojus 
(jų buvo apie 70-80), žymi dauguma buvo « atsivežta » net nuo Poznanės. 


Tą pat galima pasakyti ir apie studentiją. Keliolika iš Nepriklau- 
somosios Lietuvos. Keli iš paties Vilniaus, bei jo apylinkių. O šiaip vis 
iš kitur, vis tikri lenkai ir iš pavardžių ir iš būdo-elgesio. 

Prie mokslus einančios jaunuomenės dar prisidėjo ypač karininkija. 
Taip staigiai jų kariuomenę sulikvidavus, ir rusams vis plūstant, jie 
ieškojo bent laikinos užuvėjos universiteto suoluose. 


ST. BATORO VILNIAUS UNIVERSITETAS 147 


Tad, teko imtis šeimininkauti tiekuose pastatuose be šakalėlio 
kuro. Kur tau, jau Zakreto miške, sakykim, Vilniaus parke, buvo paties 
universiteto kertamos kurui gražiausios pušys. Nesigailėjo jų ir mieste- 
lėnai. Žiema buvo nepaprastai šalta. 


Teko kalbėtis su tiek įvairių įsitikinimų, įvairaus išsimokslinimo, 
įvairių greitų-karštų staigių veiksmų lenkiško būdo žmonių, kurie 
visi it vienas žiūrėjo į lietuvį, kaip į menkos vertės savo ir savo tauti- 
nių įsitikinimų ir savo tokios jiems aiškios ir visiem neišvengiamos 
politikos priešą. 

Dabar visi vienaip turėjo nukentėti. Pasibaigus rudens semestrui 
lenkų Stepono Batoro universitetas baigia savo darbą. Pavasario 
semestro darbas prasideda jau Vilniaus universitete tikrųjų Vilniaus 
šeimininkų, jo apylinkių ir, žinoma, universiteto rankose, pagal jų 
tvarką, pagal jų sudarytą statutą ir, aišku, jų, lietuvių, kalba. 


Nešalinami nei profesoriai, nei asistentai, nei tarnautojai, nei 
sargai. Visi ir lietuviškajam universitetui reikalingi. Tik, kiekvienas, 
norįs pasilikti vietoje ir dirbti, turi asmeniškai įteikti valdytojui pra- 
šymą. 

Lygiai taip pat ir studentai gali tęsti mokslą toliau, tik reik paduoti 
prašymą priimti klausytoju. 

Kur tau, kas lietuviams ar, teisingiau, su lietuviais tarnaus, arba 
lietuvių mokykloj mokslus eis. Juk ir Nepriklausomosios. Lietuvos 
lenkuojančioji jaunuomenė iki pastarųjų metų, savas lenkiškas gimna- 
zijas Lietuvoje baigę, į mūsų aukštąsias mokyklas toliau mokytis 
nėjo. 


Tarnautojai ir algas turėjo gauti. Dėl tų algų mokėjimo iki seme- 
stro galo finansų ministeris ėmė kiek murmėti, kam tai buvo padaryta. 

Gražu, negerai padaryta, o kodėl nebuvo duota jokių nurodymų, 
kaip daryti. 

Teko tuo klausimu aiškintis ministerių kabineto posėdyj. Vis tik 
aukštosios mokyklos savo darbą turi sutvarkiusios jau jeigu ne metais, 
tai pusmečiais-semestrais. Negalima tokius būrius ir mokomojo perso- 
nalo ir studentų paleisti pro duris. Dar nepamirškim ir technikinio 
personalo, — juk viskas sudarė keturius tūkstančius žmonių su didelių 
kaupu. Nė vienos kitos tokios didelios įstaigos Vilniuje nebuvo. Net 
paėmus įvairiaplaukius savivaldybės tarnautojus. Iš karto neparuoštus 
išmetus gatvėn, būtų galėjęs kilti nemalonus bruzdėjimas, nes Žmonės 
įtakingi, su giliomis šaknimis visuomenėj. 

Dėl universiteto tvarkymo plano tuomet Vilniaus krašto valdy- 
tojui paklausus, buvo universiteto valdytojo atsakyta: Šį semestrą 
reikia leisti baigti sena tvarka, o jau naujas semestras turi prasidėti 
grynai lietuviškas. 

Tam buvo pritarta, ir tai buvo visas pasikalbėjimas. 


148 IG. KONČIUS 


Universiteto valdytojui laisvos rankos ir sava galva. Nešk viską 
ant savo pečių. Nelauk, kad kas tau padėtų. Jei įsipainiosi, sūkelsi 
audrą. 

Pagalvojo. Aptilo ministerių kabinetas. 

Tai tokios buvo darbo aplinkybės Vilniaus universiteto valdy- 
tojui išvakarėse, kai jis turėjo perimti rektoriaus pareigas ir tas parei- 
gas einant. 


Buvo nurodytas laikas universiteto rektoriui, kuomet pareigas 
turės perleisti Lietuvos vyriausybės numatytam valdytojui. 

Valdytojui atėjus į rektoriaus kabinetą, čia besąs susirinkęs visas 
universiteto senatas. Susipažinta. 

Trumpo turinio Švietimo ministerijos įgaliotinio pasirašytas rašte- 
lis nusakė, jog nuo šio laiko rektoriaus pareigas perima valdytojas 
(1939 m. lapkričio mėn. 20 d.). 

Senatoriam paklausus, koks bus tolimesnis universiteto likimas, 
buvo paaiškinta, jog universitetas savo darbą tęs toliau, jis nebus 
nė vienos dienos uždarytas. Skirtumas tik tas, kad ligi šiolei jis buvo 
lenkiškas, Lenkijos universitetas, o dabar bus lietuviškas, Lietuvos 
universitetas. Sena tvarka darbas eis iki Naujųjų metų. 

Sako, kaip profesoriai, klausytojai? 

Profesorių niekas neatleidžia, klausytojų niekas nešalina,. Visi 
gali savus darbus dirbti toliau, baigti mokslą. Reikės tik kiekvienam 
atskirai paduoti pareiškimą, pasisakant apie savo pasiryžimą tęsti 
darbą toliau, 

— O kas tokių pareiškimų nepaduos? Kaip su tais? 

Šis klausimas aiškus ir be atsakymo. Klausia, kaip su diplomais 
baigiantiems mokslą? 

— Juk senoji tvarka lieka iki Naujųjų metų. O šiaip, bet kuris 
universitetas išduoda klausytojams tik savus diplomus. 

— Ar bus mokamos algos? 

— Visiems, pasiliekantiems pareigose, iki Naujųjų metų, taip. 
Toliau, kas pasiliks, kas dirbs, savaime aišku, tiems algos bus moka- 
mos. Tiesą pasakius, tamstos esate už tam tikrą laiką iš anksto algas 
gavę... Atsisveikinęs su rektorium, senatoriais, valdytojas pasisakė 
rytoj ateisiąs į savo pareigas ir pasižadėjo visados mielai visus kylančius 
klausimus svarstyti, aiškinti, spręsti. 


Valdytojas vienas pats turėjo dabar visus universiteto reikalus 
spręsti. Neišskiriant ir kaminų krėtimo ir po bet kurio tokio krėtimo 
būtino susmukusių krosnių remonto. O tas šaltis nežmoniškas, toms 
krosnims tikrai trumpai buvo. Dar be kuro. 

Kuo ne visas šimtas vien raštinės tarnautojų. Jų tarpe visokių 
buvo. Žinoma, visi nepalankūs. Vieni šokosi pirštis į malonę, nely- 
ginant prie rektoriaus durų sargas — nuo Raseinių «lenkas ». Kiti be 


ST. BATORO VILNIAUS UNIVERSITETAS 149 


žado, tyli. Kažin, ką jie mano? Tik jau ne lietuviško universiteto 
naudai. 

Dar kiti neatiduosią savo pareigų. Niekas iš jų tų pareigų ir nesi- 
stengė paveržti. 

Klausytojai būriais laiptūuose, eilėm siauritelaičiuose koridoriuose 
sustoję, žiūri į tą valdytoją, tyliai savo tarpe šnibždėdamiesi. 

Valdytojui pakako vietos visuose visų patalpų sąsiauriuose, net 
ir sprųstėse jis sau taką nevaržomą visada rasdavo. 

Vis švelnus, su visais ramiai pasikalbi, pajuokauji. O kelią, ar 
jau pakankamą taką ir neprašydamas gauni. Visuomet pasitraukia, 
savam tarpe susispaudžia, vis besiverždami arčiau tą naują žmogų 
tuose senuose lietuviškuose rūmuose tą vienintelį lietuvį pamatyti. 

Žinoma, reikėjo drąsos, reikėjo susivaldymo — šalto kraujo, reikėjo 
valios, kad ir judesiai ir veidas nuduotų patenkintą, nieko nebijantį į 
savo pirmąjį universitetą atėjusį tikrąjį šeimininką. 


Pareigos prasidėjo pasikalbėjimu su prorektoriu. Jis palieka savo, 
prorektoriaus, pareigose pagal statutą. 

Kasininkas skelbia kasos stovį šiam rytmečiui. Jis tūris ir turto 
savo nedegamose spintose, universiteto insignijos. Esą ir privataus 
turto. 

Paskelbti, kad privatųjį turtą atsiimtų. Valdytojui nereik raktų. 
Universiteto brangenybės neturi dingti. Jos lieka sena tvarka ir tų 
pačių žmonių saugomos. Dėl pinigų, reik sekti banko patvarkymus. 
Būtinų mokėjimų neužtęsti. Neapmokėtas sąskaitas tuoj apmokėti, 
iškvietus sąskaitų davėjus. Neieškoti naujų išlaidų. Nedaryti užpirkimų. 
Pradėtūs darbus neplėsti. 


O tų visokių prašytojų kai ėmė virsti. Galo nesimato. Visi nori 
daug kalbėti. Jam jo reikalas pats svarbiausias. Pradeda toli gražu 
nuo prieškarinių laikų. Ir pensininkai — pensininkės negavę atmo- 
kėjimo. Kitos vyras esąs kažkur ten karo veiksmų užkluptas, dar kitą 
administracija varanti iš buto, netaisydinanti prakiurusio stogo, neva- 
lanti dūmtraukio, sugriuvus krosnis. 

Vėl kitos miręs vaikas, neturinti laidotuvėms pinigų, algos tegau- 
davusi 15 zlotų į mėnesį, apie vyrą nieko nežinanti, — į karą, išėjęs. 

Šia proga valdytojas parodė širdį, savų pinigų tai moteriškei 
davęs 25 litus. Ši žinia visus aplėkė. Jau po pietų prašantieji ėmė 
ramstytis tais 25 litais. 

— Taip, mes žinome, kad p. K. supranti svetimas ašaras, moki 
jas nušluostyti.... 

Nebrangiai pradžiai tekainavo valdytojui sukelti gandą apie 
gerą vardą — jautrią širdį. Tačiau, kitur buvo sunkiau, — širdis turėjo 
tylėti, o galvosena — valia turėjo temptis, kad reikalo nepagadinus. 


150 1G. KONČIUS 


Tokioj maišatyj besimakaliojant nuo ryto iki vakaro, paaiškėjo, 
jog vienam nepasiseks viską aprėpti. Jau atsiranda kasdieninių reikalų 
didelių pasikartojimų, ne visa ką tegalima ir telefonu atlikti. 


Valdytojui buvo duota pasirinkti iš Vytauto Didžiojo universiteto 
reikalingas padėjėjas. 

Labai malonų sekretorių teko gauti. Ramus petingas, Vilniuje 
mokslus ėjęs, tad pažįstąs gerai patį Vilnių, o ir prie jo gyventojų 
pripratęs, mokąs jų kalbą, gal ir papročius. 

Valdytojui palengvėjo. Tr pats gyvenimas pajaukėjo. 

Gyventi vienam tame didžiuliame « profesorių bursos » kambaryje, 
tose nejaukiose susmukusiose senoviškose patalpose, kiekvienam sutik- 
tam praeiviui skersakiaujant, malonumo nesudarė. Galima mėgti senovę 
su jos padariniais. Galima gerbti senovės paminklus, kokie jie bebūtų. 
Tačiau, aplinka turi būti nepavojinga, turi turėti atitinkamą nuotaiką, 
neturi būti visas tiesiog susmigęs į tokios įstaigos dažnai neaiškius 
reikalus, 0 jau visuomet naujus, savotiškus ir sprendžiamus greit, 
nenormaliose aplinkybėse, su nedraugingais bendradarbiais — visiškai 
nepažįstamais, be patikimų savų Žmonių. 

Sykiu į tarnybą, sykiu iš tarnybos su sekretorium. 

Pasirodė vėliau, jog sekretorius už valdytoją labai bijojo — jau- 
dinosi, daugiau rūpinosi, negu pats valdytojas. Tiesa, jis daugiau ko 
matė ir turėjo progos prisiklausyti, jau nieko nesakant apie tai, ką 
nugirsdavo. 


Netrukus ir dviem sunku pasidarė. Tuomet valdytojo sekretorius 
pasirinko ūkio vedėją. Gražų, labai aukštą, tiesų, petingą vyrą, buvusį 
artilerininką. 

Jau iš tolo pamatydavai koridoriuose visa galva aukštesnį už tą 
smulkią neaugalotą lenkiškąją jaunuomenę. O kai pasirodė ūkio vedė- 
jas, tai atrodė, tarsi jis eitų tarp sėdinčių žmonių. Jis visai nemokėjo 
lenkiškai. Dar tuoj tik pasirodžius universiteto sienose, kai pamatė 
jį studentai, tuoj visa gerkle apibūdino : 

— Jaki wielki cham... 
Taip mes jį ir vadinome toliau. 


Visi trys gyvenome profesorių bursoj. Dabar neukštas valdytojas 
ėjo tarp dviejų milžinų. Nelyginant asmens saugai. Tiesa, valdytojas 
buvo įspėtas nešioti ginkliuką. Tačiau, kam tai. Prieš universitetui 
priklausančius žmones vienas pats ir su kulkosvaidžiu neapsigintai. 
Čia veikėjo drąsos — valdytojas savam krašte. Vilnius teisingai Lie- 
tuvai turi priklausyti. Akimis reikėjo kalbamąjį pikčiurną suvaldyti. 
Rimtas ramumas (tai brangiai kainuoja) turi visur ir visuomet neap- 


ST. BATORO VILNIAUS UNIVERSITETAS 151 


leisti. Darbo šalta nuotaika, tarsi aplink viskas ramu, viskas sava, 
visi visiškai pritaria. Eiti tiesiu reikiamu keliu, nors po kojų kažin kas 
dėtųsi. Ramus šaltumas, visai be pykčio, niekuomet nekeliamas balsas, 
visur tik mandagus prašymo formos, bet trumpas-aiškus, ryžtingas 
įsakymas, padeda valdyti. 

Gal but su aukštesniaisiais pareigūnais ir galima trumpiau-drukčiau 
kalbėtis, bet su jaunuomene — draugiškai, dažnai bejūuokaujant, be 
kampuotumų, be paneigimų jų nuomonės, galima drąsiai ir sėkmingai 
pasiekti savo. Galima su jos nuomone nesiskaityti, bet jos neneigti, 
jai neprieštarauti, o paprastais žodžiais reikalą dėstyti, būk jis yra 
toks ir toks. Nepasakant, kad tai griežtai skiriasi nuo jos tvirtinimų, 
nuo jos nusistatymų ar įsitikinimų. Visuomet priminti teisybės reika- 
lavimus. Viską vesti iš paties gyvenimo nesulaikomos — neiškeičiamos 
eigos. Tą gyvenimo eigą galima tik kiek mėginti palenkti-sušvelninti, 
bet ne jėga-varu ją kreipti-laužti. Jaunuomenė prisiklauso, paskui 
ima gudragalviauti, čia pačiame įkarštyje nesugebėdama atsakyti, ir, 
žinoma, nedrįsdama prieš švelnų-mandagų pasikalbėjimą pavartoti 
veiksmus, ar kaip kitaip imti žiauriai veikti. 

Tokiu keliu ėjome visi trys. Elgėmės taip, tarsi aplink mus geriausi 
bičiuliai. Mažai kalbėjome. Darbą dirbome neatsitraukdami. Nuda- 
vėme lyg būtume namie, tarp savųjų. Nieko neįtikinėjome. Mums turėjo 
būti viskas aišku. 

Taip iš dienos į dieną, nuo ryto iki vakaro. Sunku būtų išlaikyti, 
jei kartais ir savotiškų juokų nepasitaikytų. 

Sykį, mat profesoriai ėjo be eilės į įstaigas, įbėga priėmimo metu 
medicinos fakulteto dekanas, net nepasisveikinęs, meta ant stalo 
valdytojui kažkokį raštelį ir sako : 

— Nesuprantu, kam tokius raštelius ir duodi, kad jie nieko 
nereiškia. 
— Juk tamsta pats to raštelio prašei, aš tamstai jo nesiūliau. 

Išėjo. Kokie dešimts žmonių žiūri, kas čia būs. Raštelis taip ir 
guli pamestas ant stalo. 

Mat, reikalas būvo toks. Bankas keitė tam tikrą sumą pinigų, 
Eilės buvo ilgiausios ir laukė jau nuo ankstybo ryto ir banko viduje, 
jau darbui prasidėjus. Šaltis buvo itin stiprus. Profesoriams buvo duoti 
rašteliai, kad jie galėtų savo reikalus banke atlikti be eilės. 

Tas dekanas lauke prie banko ėmęs plūsti lietuvius. Nugirdę tai 
tam tikri pareigūnai ir pranešę banko tarnautojams. Įleido jį be eilės 
su tuo rašteliu. O pačiame banke tarnautojai, kai ėmė siuntinėti nuo 
kits kito, tai jį labai privargino. 

Valdytojas kalbasi aiškinasi su lankytojais. Gal kokios penkios 
minutės praėjo, kaip jau nepaprastai mandagiai įeina tas dekanas, 
nedrąsiai prieina prie stalo ir sako : 

— O dėl visoko, aš tą raštelį paimsiu. — Valdytojas nieko 
nepasakė, tik pažiūrėjo į dekaną, permetė akimis čia pat sėdinčius ir 


152 IG. KONČIUS 


stovinčius visokio plauko žmones, pakinknojo. Visi reikalą suprato. 
Dekanas gi, paėmęs raštelį dėkingai linksėdamas, išėjo. 

Žinoma, nebereikėjo jam to raštelio beduoti. Jam įėjus, kai jis 
norėjo paimti, reikėjo raštelį jo akyse suplėšyti. Tačiau, taip nepada- 
rius, kur kas geriau išėjo. 

Tai itin būdinga. Pradžioje pasirodyti — pūstis, keltis į padanges 
su gandrais, ir tuoj nukristi su varnomis. Toks jau Vilnių klasta užgro- 
busiųjų būdas. Tai žinant, nesunku su jais susidoroti, kad ir rimtais 
klausimais tektų tvarkytis. 


Su tuo pačiu medicinos fakulteto dekanu buvo dar ir toks 
įvykis. 

Visas universiteto klinikas buvo nutarta perduoti Lietuvos Rau- 
donajam Kryžiui. Toms klinikoms perimti buvo L. R. K. numatytas 
daktaras OC. Su savo būsimu klinikų ūkio vedėju daktaras atvažiavo 
į Vilnių. 

Universiteto klinikos buvo Antakalnyj už šv. Petro ir Povilo 
Bažnyčios sykiu su karo ligonine. Karo ligoninės sodyba pristatyta 
daugumoje dviejų aukštų namų. Apačioj Karo ligoninės skyrius, o 
viršuj toks pat skyrius universiteto. 

Visai tuščia Karo ligoninė, o universiteto klinikos pilnos ligonių. 
Gražiai įrengtos. Nesigailėta lėšų (pav., to paties dekano venerinių 
ligų klinika). Kiekviena klinika veda savo ūkį. Sava virtuvė, savas 
personalas, — visai savarankiškos įstaigos. Tik bendra vadovybė medi- 
cinos iakulteto rankose. 

Buvo paskambinta dekanui, prašant priimti daktarą, duoti 
jam reikalingų nurodymų, supažindinti su visu daktaro būsimuoju 
darbu. 


Daktaras su savo ūkvedžiu išvyko pas dekaną. 

Po valandos grįžta daktaras visai ne savyj. Ramusis jo ūkvedis. 
irgi mėgina karščiuotis. 

Pasirodo, iš karto taip susikibo daktaras su dekanu, kad jis, baigęs 
Varšuvos universitetą, užmiršo lenkų kalbą, o dekanas pasisakė temokąs 
tik lenkų ir anglų kalbas. Taip ir nebesusišnekėjo. Ūkio vedėjas mokąs 
angliškai (gyvenęs ilgą laiką Amerikoje), bet jam, tokiam mažam 
žmogui, nepatogu buvę kištis į tokių didelių vyrų tarpą. 

Tuojau buvo paskambinta telefonu dekanui ir paprašyta rytoj 
jau valdytojo nurodytą valandą priimti ūkio vedėją ir teiktis paaiš- 
kinti — parodyti viską, kas jam bus reikalinga. Pasakant istorijų 
nekelti — nemalonumų nedaryti, kaip tai įvyko šiandien. 

Prašymas buvo trumpas ir savo forma jis buvo lygus įsakymui. 


Ryt dieną ūkio vedėjas vėl greit grįžia. Mat, dekanas visiškai 
nemokąs anglų kalbos, o ūkvedis tikrai visiškai nemokėjo lenkų 


BT. BATORO VILNIAUS UNIVERSITETAS 153 


kalbos. Še tau. Taip jiedu ir vėl nesusikalbėjo. Tik jau labai geruoju 
išsiskyrė. 

Lietuvos Raudonasis Kryžius, atsiuntęs 78 tarnautojus, perėmė 
universiteto klinikas tvarkyti. 


Prie šios progos. 

Belankant valdytojui universiteto klinikas itin malonus — paslau- 
gus buvo akių klinikos vedėjas. Rodo jis ligonims skirtas patalpas, 
aiškina kuo buvo garsus profesorius, kūriuo vardu ta ar kita palata 
pavadinta ir kurio atvaizdas kabojo gražiuose rėmuose virš palatos 
durų. Viena palata be tokio atvaizdo. Čia, sako profesorius, bus paka- 
bintas prof. P. Avižonio atvaizdas ir palata būs pavadinta prof. P. 
Avižonio vardu. 

Itin pigus kelias į akis pirštis. 


Trims stojus darban, ir dirbantiems kur kas lengviau pasidarė, 
ir pats darbas įstebimai ėmė eiti pirmyn. 

Tie sunkieji ūkio klausimai ant tų stambių kaulų sausai raumeningo 
jautraus ūkio vedėjo užgulė visu savo svoriu. Nešė, tiesiog stūmė jis 
tą darbą taip, kaip gali dirbti tikras lietuvis savo krašto naudai, visai 
užmiršęs pats save, ne tik laiką, bet visiškai viską, kas tik liečia jį 
asmeniškai. Neliko to žmogaus Lietuvoje. Nerasi jo ir Lietuvos amži- 
nojoj sostinėj Vilniuje. Jis visas pasinėręs Stepono Batoro universiteto 
pakrikusiuose, supainiotuose, po visą miestą išmėtytuose sudėtingo 
universitetinio ūkio reikaluose. 


Mažesnio ploto, bet aštresnio, kruopštaus turinio sekretoriaus 
darbas pynėsi itin priklių žmonių piktose pinklėse. Šaltas kraujas, 
kiauras sudėtingos universiteto raštinės supratimas, sugebėjimas tik- 
sliai galvoti, net kad ir iš patrankų imtų aplink šaudyti, pasišventimas 
pavestam darbui, nuoširdus, kaip ir visur, noras darbą atlikti kuo- 
tiksliausiai, įpratimas ne dirbti darbą, bet kuogreičiausia jį baigti, 
visuomet lydėjo tą neįveikiamą, nesikarščiuojantį, iš paviršiaus visiškai 
ramų, bet viduje verdantį-kunkuliuojantį darbininką. Tik krašto gili 
meilė teikė jam neišsemiamų jėgų. Tik švelni širdgėla dėl savųjų gėrio 
neleido jam akių pakelti nuo raštinės raštų ir administracijos žygių. 

Su tokiais vyrais gali, pasakytų žemaitis, ir arti ir akėti. 


Darbo salygos visiems buvo tokios sunkios, tokios nedėkingos. 
Reikėjo visą laiką būti įsitempus. Kaip tik ką kiek atleidai, manydamas 
bene jau reikalas gavo įsibėgėjimą, darbas sustoja. Tik kol tempi iš 
visų jėgų, teina. Be aduksio, vis į kalną ir į kalną, dažnai dar į slidų 
kalną vežk. Toks darbas iščiulpia jėgas, mažina atsparumą. 


154 IG. KONČIUS 


Sykį geriame žolynę jau po dešimtos vakaro, ką tik iš darbovietės 
grįžę, ir taip visi kaip vienas buvome prisikamavę, kad vos liežuvį 
begalėjome apversti. 

Išgelbėjo čia ūkio vedėjas. Jis ištraukė iš spintos mūsų jau dvi 
dienas gertą, bet dar neišgertą, skaidriosios už litą aštuonias dešimtis 
centų butelį. Pavaišino jis mudu po stikliuką ir, pats išgėręs, pasakė : 

— Išgėrei burnelę, ir vėl gyventi galima. — Tai buvo taip 
pasakyta, kad galėjai sprogti iš juoko. Jis norėjo pasakyti lenkiškai, 
bet išėjo daugiau panašu į rusų kalbą, kurios jis irgi nemokėjo. 

Pasilsėjome, tuo pačiu pasilsinome nuvargusius nervus, atitraukę 
juos visiškai į šalį. Atsipeikėjome, ir ryt dieną buvome, tarsi, tik darbą 
pradėję. 


Sykį ateina studentų delegacija prašyti leisti universiteto Len- 
kijos nepriklausomybės sukaktį sūruošti. Buvo jiems paaiškinta, kad 
tai jau lyg ir politinis dalykas, išeinąs iš grynai universitetinių reikalų. 
Tokiam susirinkimui reikia komendanto leidimo. O patalpą prorekto- 
riaus priežiūroje jie gali gauti. Jie turėjo su savim ir to minėjimo 
dienotvarkę. Buvo pranešta komendantui, kad tą delegaciją priimtų 
be eilės ir kad į dienotvarkę įrašytų Lenkijos himną. 

Nuėjo. Komendantas sutiko. Ir pats savo ranka įrašė Lenkijos 
himną. 

Džiaugdamiesi grįžo pasigirti valdytojui, kad gavo leidimą, susi- 
rinkimui ir tą įrašą. 

Tik buvo paklausta jų — ar jūs nebuvote paties svarbiausio dalyko 
įrašę. Bijojome, manėme, sako neleis ir viso susirinkimo dėl vien himno. 

Lietuviai dėl smulkmenų nesikabinėja. Visados atskiria svarbiau- 
sius dalykus. Gerbdami savus įsitikinimus, supranta ir svetimus. Dabar 
visais minėjimo reikalais tarkitės su prorektoriu. Jis prašytas jums 
padėti. 

Ramiai, be jokių nesusipratimų, praėjo tas minėjimas. 


Kitą sykį teko būti pas Švietimo ministerijos įgaliotinį jo įstaigoje. 
Prorektorius paskambino, kad universitete yra susirinkę apie pusantro 
tūkstančio studentų ir prašo valdytoją duoti paaiškinimų jiems rūpi- 
mais klausimais. 

Pro apskrities viršininko įstaigą teko pareiti į universitetą. Pro- 
rektorius sako, kad susirinkusieji nori patį valdytoją matyti savo susi- 
Tinkime ir čia išklausyti paaiškinimų. 

Prorektoriui buvo pasakyta pranešti susirinkusiems, kad. valdy- 
tojas susirinkime nesiaiškins ir su visu susirinkimu nesikalbės. Susi- 
rinkusieji turi reikalą pas valdytoją, 0 ne valdytojas juos susikvietė. 
Tegu jie išrenka įgaliotinius, o tie išsiaiškins, kas jiems rūpi ir praneš 
susirinkimui. 


ST. BATORO VILNIAUS UNIVERSITETAS 155 


Prorektorius susirūpino. Sako, gali susirinkusieji « užsiblokuoti ». 
Reiškia užsidaro autonominio universiteto sienose, nieko nei įleidžia 
nei išleidžia. Taip visi sau universiteto patalpose ir būna net keletą 
dienų. 

Žinoma, galėjo susilaukti ir rimtų įvykių, ypač, kad į universitetą 
buvo susiregistravę vyrai nuo galimų rusų persekiojimų. Ir šiaip, 
toks būrys karštos jaunuomenės, dar kiek piktesniųjų nuteiktas, galėjo 
turėti savyje visokių išsišokėlių — neklaužadų. 

Vistiek buvo eita stačiai paakiui, visai nesidairant pašaliais, be 
jokių svyravimų. 

Po ilgokų per prorektorių pasiaiškinimų atėjo klausimų lapu nešini 
keturi rinktiniai atstovai. Tad viso buvome šešiese. 

Vienas buvo nuo Šiaulių baigęs teisių fakultetą, kiti trys buvo 
jau bebaigią įvairius fakultetus, matyt, galvotesnieji parinkti. 

Buvo paimtas iš jų klausimų sąrašas ir čia pat paeiliui imta aiš- 
kinti. Pagrindinis dalykas ir pirmas klausimas buvo tai, kad nesant 
rektoriui, visą universitetą valdo prorektorius. Prorektorius paliktas 
savo pareigose. Reiškia, jis automatiškai ir eina rektoriaus visas parei- 
gas. Dar jie tvirtina, kad tai pagal Stepono Batoro universiteto statutą, 
Kiti klausimai daugumoje sekė iš šio. 

Valdytojas gerai žinojo šio universiteto statutą ir ėmė aiškinti, 
jog aplamai autonominių universitetų statutai paprastai prorektoriui 
suteikia teises, rektoriui jas pavedus, bet ne automatiškai. Rektorius 
savu noru, sava nuožiūra, gali bet kada bet kurį klausimą pavesti 
prorektoriui spręsti. 

Įgaliotiniai, ypač tas « teisininkas » su tuo nesutiko, spigindamas, 
būk Batoro universitete tai esą kitaip. Paaštrėjus klausimui ir ėmus 
įgaliotiniams karščiuotis, buvo paprašytas prorektorius atnešti statutą. 
Žinoma, statute ne kitaip buvo, kaip valdytojas sakė. 

Priblokšti įgaliotiniai ir paakinti, kad nepatogu spirtis, gerai 
klausimo nežinant bei statuto neskaičius, o juo be atodairos iki neman- 
dagių išsišokimų besiramstant, trumpiau bekalbėjo, ir jau visai lengva 
buvo jų logikos stoką ar galvosenos paviršutiniškumą keliais žodžiais 
atmesti. Nebe sūnku po to buvo juos tėviškai pamokyti. 

Aišku, pasikalbėjimas, teisingiau karšti ginčai, buvo išėję iš rašy- 
tųjų klausimų ribos. Sunku buvo jaunuomenę sulaikyti nuo karštų 
žodžių Lietuvos atžvilgiu. Tačiau, buvo gražios progos priminti Lenkijos 
politiką Lietuvos atžvilgiu. Tšsikalbėta plačiai su aiškia persvara 
valdytojo naudai. Buvo net priminta, būk jaunuomenės tarpe yra 
(ne, «+ gali būti») ir tokių, kurie gali nesugebėti atsakyti už savo 
veiksmus. Sako net ginklas galįs būti pavartotas. 

Valdytojas pasisakė atstovaująs tikruosius Vilniaus krašto, žino- 
ma, ir Stepono Batoro universiteto šeimininkus. Jam ginklas nebaisus. 
Jis atėjęs be ginklo ir savo krašto reikalus ginsiąs ne jėga, bet protu, 
logika, teisybe, teise. 


156 IG. KONČIUS 


Pasikalbėjimas tęsėsi apie šešias valandas. Buvo plačiai išsiaiškinta 
ne vien universiteto, bet aplamai dėl lenkų-lietuvių ginčų tolimesniojoj 
praeityj ir jau Nepriklausomai Lietuvai besikuriant, susikūrus. 

Po to pasikalbėjimo su lenkiškąja jaunuomene Universiteto sie- 
nose daugiau jokių nesusipratimų nebebuvo. Išoriai jaunuomenė buvo 
gana mandagi. Jų asmeniniai reikalai buvo visuomet kiek galint paten- 
kinami. 

Kartą jau vakarop ateina į valdytojo kabinetą trys vyrai prašyti 
pagalbos dėl jų areštuotų draugų. Jie turėję kokį tai susirinkimą 
korporacijos patalpose. Jų buvę, vienas sako vienuolika, kitas-trylika. 
Drąsiausias jų filisteris-storulis, jaukios išvaizdos, labai jaudinosi, esą 
juos įžeidę, jų korporacijos reikmenis mėtę ir tt. Mat, jų patalpos 
buvo greta nuovados patalpų. Nuovada plėtėsi. Susirinkimams mieste 
jie turėjo turėti leidimą. Kas kita universiteto sienose. Leidimo netu- 
rėjo. Dar jie pasipriešino. Tai keletas ir buvo sulaikyta. | 

Tas storulis, paklaustas, kiek jūsų ten buvo, atsakė dvylika, Valdy- 
tojas jau žinojo apie tą įvykį ir taip pat jam buvo pranešta, kad susi- 
rinkime buvo keturiolika. 

Ėmus abejoti dėl jų visų skundų, nes jie nežinojo net susirinku- 
siųjų skaičiaus, ypač, kai buvo pasakyta, kad susirinkime buvo ketu- 
Triolika, ir kad kiekvienas jų vis kitą skaičių pasakė, jie buvo priversti 
nusiraminti, ėmė gėdytis, kad net nesusitarė dėl dalyvių skaičiaus. 
Atseit, sunkų, jiems betikėti ir dėl jų nusiskundimų ar patirtų iš 
policijos pūsės nemalonumų. 

Tačiau, buvo paskambinta į nuovadą ir paprašyta jų draugus 
paleisti. Tai buvo tik anoj pusėj siauros gatvės, ir iš valdytojo lan- 
gų tos patalpos buvo matyti. Dar buvo paprašyta jų, kad jie tuoj 
atsivestų paleistuosius draugus, kad valdytojas įsitikintų, jog jo prašy- 
mas nuovados įvykdytas. 

Itin jaukiai buvo po viso ko jau su įgaliotiniais ir su paleistaisiais 
pasikalbėta. Pajuokauta ir patarta kitą kartą didesniam pasitikėjimui 
įsigyti susitarti dėl pasikalbėjimuose vartojamų skaičių. 


Buvo ir kitokių atsitikimų, kurie galėjo netaip jau švelniai baigtis, 
jei net ne visai tragiškai. 

Pasirodo, buvo viešas, tarsi, atviras, ir buvo neviešas darbas. 
Kad ir pasiginčydavom, pasiklausydavom visokių savotiško galvojimo 
išvedžiojimų, bei prisižiūrėdavom visokių lenkiško būdo staigmenų, 
pasikarščiavimų, vis tai, atrodė, baigėsi čia pat. Tegu kartais ir 
tolokai už durų baigdavo savo aštresnioms išvadoms tinkamesnių 
žodžių ieškoti. Vieni susidurdavo su tuo viešuoju darbu, kiti su 
neviešuoju. . 

Tad, sykį jau ankstyvą rytmetį, vos valdytojui atėjus, ateina slap- 
tasis pareigūnas ir atneša kažkokias dėžutes, vielūkes, kažkokių pjūvenų 


ST. BATORO VILNIAUS UNIVERSITETAS 157 


gerą puskilogramį. Visa tai jis radęs krosnyj ir tai esanti pragaro 
mašina. Krosnis buvo apvali, plytų, aptraukta skarda. Sunku pasakyti, 
kokios jėgos būtų buvęs sprogimas, bet krosnį tai jau tikrai jis būtų 
suaižęs-išpurškęs į smulkius trupinėlius. 

Kad tą pačią dieną surasdavo pavogtus baldus, ir ligoninės spiritą, 
kumpį, ar ten kame akmens anglių į kitą pusę tvoros išmesdavo, tai 
dažnokai pasitaikydavo. Tokių smulkių vagysčių buvo apsčiai. Tačiau 
su sprogstamąja medžiaga maži juokai. 

Didelė universiteto biblioteka, daug brangios lituanistikos, daug 
rankraščių, daug kas dar tirtina, daug ko dar toje bibliotekoje ieškotina. 
Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos vedėjas turėjo pasirūpinti 
Stepono Batoro universiteto bibliotekos saugumu. Jis buvo atsiun- 
tęs čigonu apsišaukusį juodą vyruką. Gal jis ir suprato pačios biblio- 
tekos tvarką, bet jau su žmonėmis visai nesugebėjo tvarkytis. Kilo 
didelis erzelis. Tr valdytojas daug savo laiko turėjo veltui gaišti 
dėl to vyro, ir, svarbiausia, kad pats darbas visai iš vėžių buvo 
išėjęs. 

Tuomet iš Kauno buvo atsiųsta jauna mergaitė, gerai pažįstanti 
universiteto bibliotekos tvarką. Pasirodo, būta geležinės rankos tos 
mergaitės. Klausimas buvo įvarytas į tikrąjį kelią. Tarnautojai būvo 
priversti atsistoti kiekvienas savo vietoje. Valdytojas nei nebežinojo, 
kad universitete yra toki didelė, paini, su daugeliu neklaužadų-taT- 
nautojų įstaiga — biblioteka. Čia viskas aprimo. Didžiausieji priešai 
lietuvių abelnai ir bibliotekos nustatomosios tvarkos ardytojai pasidarė 
klusnūs bendradarbiai neaugalotos lietuvaitės švelnioje, bet pasto- 
vioje ir kietoje rankoje. 


Zakreto ūkis nemaža nemalonumų pridarė, neturėdamas pašaro ir 
nepasiruošęs žiemai gyvulius išlaikyti. Aptižęs, ar kokių savo tik- 
slų turįs prižiūrėtojas vis ieškojo progų nuo savęs atsakomybę nuver- 
sti kitiems. Ne čia pat įstaiga, greit neprisižiūrėsi. O dar visokių 
būtų nebūtų dalykų pripasakoja. Iš karto netaip jau lengva susigau- 
dyti. 


Daugiausia, be abejo, judėjimo sudarė, kai apie 180 žmonių iš 
Vytauto Didžiojo universiteto ir Žemės Ūkio akademijos atvyko perimti 
St. Batoro universiteto įstaigų turtą. Darbas knibždėte knibždėjo. 
Visur ėjo sklandžiai, gal tik kiek agronomijos fakulteto dekanas, bai- 
sagoliškis bajoras, kiek spyrėsi, kolei buvo palaužtas. Tiesą pasakius, 
netaip jau lengvai jis pasidavė. Teko ir pačiam valdytojui įsikišti. 
Mat, lietuviškas kraujas turi daugiau atsparumo bei pastovumo. Nelen- 
gva būtų atsiėję, jei tokių būtų buvę daugiau. Labai trumpos iš- 
tvermės lenkas greit nebeišlaiko ir greit pasiduoda lenkiamas, nors pat 
pradžioje spiriasi, kiek įmanydamas. Tiesa, iš anksto viskas būvo ap- 


158 16. KONČIUS 


tarta, išsišnekėta su įstaigų vedėjais ir dėl paties turto ir dėl perėmimo 
lormalumų, bei dėl atsakomybės. Senose įstaigose, kur darbas kelio- 
tika metų ėjo ir mokomojo personalo ir moksleivių, buvo visokių-viso- 
kiausių smulkmenų, ir inventoriaus knygos turėjo itin daug nume- 
Tių. Juk tai ne muziejus, o darbo įstaigos, dėlto viskas sukrauta, o ne 
išdėstyta. 

Kadangi darbo ėmėsi savo šakų bei sričių žinovai, jiems nebuvo 
taip jau sunku susigaudyti, kame kurie ištisi aparatai ar rinkiniai, 
kame jų dalys ir kurios dalys. Nedaug tebuvo rasta nepažįstamų daly- 
kų, dėl kurių gal kiek ilgėliau teko sūgaišti, nedaug nepažįstamų augalų, 
gyvių ar kokių kitų pavyzdžių. 

Ir knygų buvo įstaigose. Bet kuri įstaiga, laboratorija ar kabine- 
tas turėjo savo knygynėlius, dažnai suskirstytus mokomajam perso- 
nalui ir moksleiviams. Panašiai ir aparatūra. Kad daug įstaigų, daug 
patalpų, bet daug ir priėmėjų pasiskirstė. Darbas ėjo sparčiai. Blogos 
valios nesimatė, dėlto greitai tas didžiulis darbas buvo atliktas. 

Lengviausia buvo teisininkams, humanitarams, teologams. Jiems 
tik knygos terūpėjo, seminarų knygos. O šiaip jų rimtesniojo darbo 
knygos buvo bendrojoje bibliotekoje. Daugiausia vargo gamtininkai, 
medikai, farmacininkai, chemikai, fizikai, miškininkai. Ne tiek jau 
daug tebuvo iš aparatūros ir knygų astronomijos-meteorologijos insti- 
tute, nors pastatas naujas ir šiem reikalam taikintas, net su butais ben- 
dradarbiams. 


Aprimo plačios-gausios kalbos del perėmimo. Nutilo buvę ne- 
sklandumai. Kiek ramiau pasidarė, nes beveik niekas nepareiškė noro 
pasilikti prie turėtojo darbo. Universiteto gausūs darbuotojai ėmė 
sklaidytis, čia ieškodami kitų darbų, čia išvažinėdami, kur kas manė 
geriau ką rasis. Pradėjo vis daugiau mūsiškiai lankytis. Ėmė ruoštis 
mokslo metų pradžiai, — pavasario semestras turėjo prasidėti juo 
anksčiau, juo geriau. 

Buvo imtasi tvarkyti fakultetų vadus, senatą. 

Aptvarkius viską, buvo prašyta Švietimo ministerijos skirti rek- 
torių, valdytojui pačiam nesutikus imtis rektoriaus pareigų, nes neno- 
rėjo būti skiriamas. 

Susitarus dėl rektoriaus, buvo sušauktas iškilmingas viešas aktas 
universitete, kur Stepono Batoro universiteto Valdytojas perdavė 
savo pareigas valdytojo nurodytam ir Švietimo Ministerijos paskirtam 
Vilniaus universiteto Rektoriui prof. M. Biržiškai, 

Su šiuo aktu ir pasibaigė Stepono Batoro universiteto valdytojo 
darbas. 


Buvęs valdytojas grįžo į Kauną prie savo įprasto darbo. 
Valdytojui rūpėjo sklandžiai greit sulietuvinti tą didžiulę, gar- 


ST. BATORO VILNIAUS UNIVERSITETAS 159 


bingą Lietuvos sostinės įstaigą, paruošti ją, kad ji nedelsdama galėtų 
pradėti kitą taip reikalingą Lietuvių tautai darbą. 

Trįjų mėnesių įtempto darbo pakako, kad visiškai sustotų veikęs 
pragaištingas Lietuvai, pačioje jos širdyje, lenkiškos kultūros, lenkiš- 
kos ekspansijos toks gausus, vis plintąs šaltinis, ir staiga visu savo 
pločiu imtų švitėti nuo senų senovės tikrojo to krašto šeimininko spin- 
duliai, nešą neišsemiamą medžiagą ne tik sostinės padangei, bet ir 
visam tautos apgyventam kraštui pažinti, ir dar plačių pasaulinės 
kultūros — technikos žinių-gebėjimų versmėms atskleisti-patiekti 
žmonėms sava kalba iš tiek laiko buvusios pavergtos savojo krašto 
savosios sostinės. 


PRIEDAS 


LaiškAs Prof. M. BIRŽIŠKAI 


1952.11.20. 


Didžiai Gerbiamas, 
Vis baudžiuos parašyti Tamstai vienu klausimu. Atleisk už sugaištį. 

Tamstos rašinyj « Vilniaus universitetas 1940-1941 m.» pusl. 6 
(7 eilutė iš viršaus) pasakyta: «< Lietuvos Vyriausybė padarytą žygį 
uždarant buvusį Stepono Batoro Universitetą...» ir t. p. 6 pusl. (18 eil. 
iš virš.):«... Dėl Stepono Batoro Universiteto uždarymo...» 

Iš čia aišku, jog Stepono Batoro Universitetas buvo L. V. uždarytas, 
ir dar buvęs Stepono Batoro Universitetas (tarsi kitas vietoj uždarytojo 
sukurtas ir tas uždarytas). 

Tai neatitinka tikrenybę. 

Stepono Batoro Universitetas nebuvo nė vienai minutei uždarytas nei 
žodžiu nei raštu. 

Kad lenkai neturėtų progos Lietuvos Vyriausybę įtarti naikinant 
net tokius kultūros židinius kaip universitetas, buvo tik į Rektoriaus vietą 
paskirtas valdytojas, o visi kiti universiteto profesoriai, tarnautojai buvo 
palikti savo pareigose : studentams buvo duodamos įskaitos, išduodami 
diplomai. Iki galo semestro buvo išmokėtas visiems atlyginimas, nors 
jie buvo už tą laiką gavę algas iš lenkų vyriausybės (ir pašalpas). 

Dėlto ir lenkų protestas dėl «uždarymo » atpuolė, nes universitetas 
veikė, — atseit, protestuojama prieš nebuvusį įvykį. 

Dėl išmokėjimo algų man teko aiškintis Ministerių Kabineto posėdyj. 
Paaiškinus priežastį, klausimas atkrito. 

Tai reiktų atitaisyti. Besiremdami Tamstos mintimis apie universiteto 
uždarymą, lenkai ateityj ar kas kitas galėtų prisidaryti klaidingų Lietuvai 
nenaudingų išvadų. 


160 IG. KONČIUS 


Yra ir daugiau netikslumų. Bet jie neturi esminės reikšmės. 

Pav. a) 6 pusl. (3 eil. iš apačios):... « (rektoriaus rinkimais)»... 

Šv. Ministerija vertė mane pakeisti valdytojo pareigas rektoriaus 
pareigomis. Atsisakiau ir, man pasiūlius, Tamsta buvai paskirtas rekto- 
rium. Šv. Ministerijos paskirtam rektoriui perdaviau pareigas. 

b) Tamsta visai nemini, kaip Stepono Batoro universitetas virto 
Vilniaus universitetu. Juk dar ir 1940 metais tebebuvo universiteto val- 
dytojas iki mano paimtos 1939 metų gale iš Stepono Batoro universiteto 
rektoriaus pareigos buvo perduotos Tamstai. Laikotarpis šitas itin įdomus 
ir lieka Tamstos aprašymų nepaliestas. Pagaliau, tai juk tikras įvykis ir tt. 

Su tikra pagarba 
Ig. Končius, 
buvęs anuomet Stepono Batoro universiteto valdytojas. 


XV LENT. 


Valdytojas su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ir Vytauto Didž'ojo universiteto atstovais. 
Sėdi (iš k. į d.): prof. P. Augustaitis, Humanitarinių mokslų f-t0; prof. Ig. Končius, vasdytojas ; prot. J. 
Šimoliūnas, Lietuvos Raud. Kryžiaus atstovas ; prof. P. Šalčius, Teisių f-to. Stovi (iš k. į d.): J. Rakauskas, - 
raštinės vedėjas; Grincevičius, ūkio vedėjas. 


XVI LENT, 


Va'dytojas su prof. M. Biržiška ir Vytauto Didžiojo universiteto fakultetų atstovais. 
Iš kairės į dešinę : prof. P. Augustaitis, prof. M. Biržiška, prof. Ig. Končius, prof. A. Janulaitis ir prof. P. Šalčius, 


XVII LENT. 


Viešas aktas Vilniaus universiteto didžiojoje salėje, kai Stepono Batoro un-to ir Vilniaus un-to valdytojas perdavė 
savo pareigas rektoriui prof. M. Biržiškai. 


XVIII LENT. 


192 „3.10 š M ga až 4 


ao 3. MA 
o: (A E A Rain 


ik a ni Os B = 


Prof. M. Biržiškos atsakymas prof. Ig. Končiui. 


XIX LENT. 


X A-8- Lamą S T Ji A KP lo min, 5ž 

pli L J TA 
Ga UA T dgias 
k : L L V x 


- > 4 5 
"r ui 
: Se kiaų 
( (Tų = 
S al amt p amfią K aikalių. 
ms grid ads rei a i alkana Ziai d 
Ladaadėė madandiat) Inis A > "2 sa fr, "VV. Du ri * 
"r e Nm ka Jė, - ANAMA AA 
ma „Vl paziaX tonėikacs si 7 nė T Boa JA Įrrtafhaai 
Lo bg Ada) 60-54 Miegama do, „a AS 
Vi 48 4 ra rw no kas Tais 2 "prov: Ur /fmkei 
hr. - “ PviaLiTi rr. 7 di "o "nr Addiaico Mi a 5 


tos [r p A apjai“ Rr z midoad 3 
< „idus dž aa ITS * 
Anabos mA | L kio ai ndtr INS 

Gan akta lymu“. Tai Ar - 6 MANO 4 K As 
-badevė | der iai pp ano A , ao vilna 

į U(alacdde I 2 A a-£ ie 0. 
LAK Adas, Km I dgisiėpo 2 A m LŽ 


Al Trinu pa JU Auto A 


Dg rems 
Da k Ta mama io + Ei 08 
er (Maro nivanas pe Pain kas 
Ua ng Lovy Vv retejžaLli 
Emo Ta, i. NAiEdbaai panai: X BR tobuds 2 
PE, “ 2 > epas 
Rada UI AN4“ Ša o Uav, Tata Ataos pą. fo o 
x 0 (žmo 
Ma doi TS i ieina Xtano Žemos AMS RL 
ASS tai tsų, Jo „K mrmno 


Stai, S Akakas 


TTVAM ak A 


XX LENT. 


p aaimidado Uečkelaų , Gas Pe kdovio nea LS 


2 Lai sou La lha, U2 varpa 
S bi radis 
nn — A nga Len, Uni S E 
„ Veirakmia: 2 A gas p 


SA Kė = p. 
Elas SLS ITS eiams , as 


Ana )ą a Unas ai 

0 asta riai ss AT (4: sis p 
ę KAA Grekas 

P By MN ss Alės ŠU 

ali. Cia Ani Aj « 

"LA Sremtžo 

Las Už, k 


XXI LENT. 


gal Navio no i narelis T mai Bas 


„up i me Nas ; faltonalii 4 


„ef aso n ' stela Lan us 


4 Tr 
o +] k Ll z 1v4t- Liesis ASK naBS Ką Lujis 
as - » Miliai na 


Zinojas Ui bartus ja a! a, 
srEjas Mą Un Ke ro - LL ui až + 
"Wa 4525 LA La UAdodų ba - 0 G 5 

€ ' Ė 4 m Yo A r 


a 1 
ML Maro NA ė As A 2 as (5 A. [TYAN - 
4 mesa ret 4 "a 1 —ž al, 
d +8- M-ja er Ar r Ar a EV Am 
AAA Rai r Mome Paniziaų 94 Ds Anteras, 
MA P +, „Kaia kas Gan M Ae- 
vanačai'i T bugas „dai 


0 
V dau kam. Ai aų]; T 
Sant ia A asis aiski e orda 
A seirts ie Alu virvei Varnius bi rindekej adda— 


) ki Ms dpo ned Olvi, [8 ten pr 


Mi ni BA są H K m 
raS Mane 
Rus iki 


kia A 
IB Ž 2 
A a v 
kv 4 Pradėta A ao B). dos ama nų gseri e 
as Šanio ; t pasl 


XXII LENT! 


Mais Siefiana Aatonų, Univertiotas viro Unas 
Tai „6ūtų F Dužkciės USB aX*»n | 
iai Visiaomokg, 2 ak Aga 
Kas sy nie 2 Tr Arda, 
lotų le malti Žemaičių š aWjaką A , 
Tanis 
U. Vin Va 


AT 


ŠVIETIMO ŽIDINIAI TREMTINIŲ STOVYKLOSE 


SURINKO VINCENTAS LIULEVIČIUS 
(Tęsinys iš II t. 1 kn.) 


LIETUVIŲ MAIRONIO VARDO GIMNAZIJA KEMPTENE 


1945/46 — pirmieji mokslo metai. 


1945 m. birželio mėn. 15 d. lietuvių bendrabučio Kemptene (Ober- 
realschule) patalpose įvyko posėdis aštuntosios gimnazijos klasės stei- 
gimo reikalu. Norėta iki universitetuose rudens semestro pradžios išeiti 
aštuntos klasės kursą ir išduoti atestatus. Daugelis galvojo, kad mūsų 
buvimas Vokietijoj daug trumpiau trūks, todėl ir buvo užsimojimo 
dirbti labai paskubomis. Tačiau vėliau gyvenimas taip susitvarkė, 
kad mokslo metai pasidarė normalaus ilgio. 

Pirmojo posėdžio dalyvius čia patiekiu ne pagal nuopelnus, o 
alfabetine tvarka. 

1. Dipl. inž. J. Bulota (Kempteno lietuvių kolonijos komiteto 
kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas). 

2. Doc. dipl. inž. dr. A. Damušis 

3. Dipl. chem. vaistininkas St. Kairys (Kempteno lietuvių ko- 
miteto kultūros skyriaus vadovas) 

4. Profesorius dr. Step. Kolupaila (Lietuvių komiteto pirmin) 

5. Dipl. kalbininkė E. Masiokienė 

6. Dipl. germanistas Alf. Šešplaukis 

8. Pulk. P. Žukas 

Klasei vadovauti sutiko dr. Adolas Damušis, o tvarkyti klasę- 

Mokslas prasidėjo 1945. VI. 18. Mokinių buvo 28, iš kurių vė- 
liau dar buvo padaryta atranka. Darbo pradžia tikrai buvo sunki, 
nes nebuvo patalpų, mokslo priemonių ir rašomosios medžiagos. Pir- 
momis dienomis darbas vyko koridoriuje, tačiau vėliau pavyko gauti 
ir neblogą klasę. 

Vėliau komitetas savo skyrius reorganizavo ir buvo įsteigtas švie- 
timo skyrius, kurio vadovu buvo paskirtas Anatolijus Kairys. 


11 


162 V. LIULEVIČIUS 


Liepos mėnesį prasideda parengiamasis darbas gimnazijai steigti. 
Suorganizuota parengiamoji klasė, nes daugelis vaikų baigusių prad- 
žios mokyklas, buvo nutolę nuo lietuviškų mokyklų. Jojo mokėsi dau- 
giau 20 kandidatų į pirmąją klasę. Dėstytojais buvo pakviesti V. 
Volertas ir St. Ivaškevičius. 

1945. VIII. 20 posėdyjo nutarta atidaryti pilną gimnaziją. 

Iki 1945. VIII. 31 dirbo šie asmenys : 

1) J. Bulota, 2) Ad. Damušis, 3) B. Daukantas, 4) kun. Gasiūnas, 
5) St. Ivaškevičius, 6) prof. Kanauka, 7) prof. Kolupaila, 8) E. Masio- 
kienė, 9) I. Petraitienė, 10) Ed. Stanulis, 11) Alf. Šešplaukis, 12) P. 
Valavičiūtė, 13) V. Volertas ir 14) P. Žukas. 

1945. VIII. 31 iškilmingų posėdžių atidaryta pilna gimnazija. 

Į visas klases priimta 130 mokinių. Daugelis mokinių priimti 
iš egzaminų, nes neturėjo išoitojo mokslo pažymėjimų. 

Gimnazijos atidarymo aktą pasirašė : 

UNRRA Kap. Leo Grand 
off. Washington 

Kempteno Lietuvių kolonijos pirmininkas dr. Kaškelis 

Švietimo skyriaus vadovas dipl. pod. Anat. Kairys 

Komiteto nariai: dipl. inž. K. Pabedinskas, prof. St. Kolupaila, 
pulk. A. Gaušas, dr. inž. Ad. Damušis. 

Tėvų komitetas : pirmininkas V. Mieželis, nariai : Andrius Petraus- 
kas, Petraitis. 

Visuomenės atstovai : prof. Kanauka, doc. inž. Kriščiukaitis, kun. 
J. Gasiūnas, prof. Šimoliūnas, P. Valavičiūtė, kun. A. Riškus, E. Ma- 
siokienė. 

Ta proga švietimo skyriaus vadovas A. Kairys sukomplektavo ir 
perdavė gimnazijos direktoriui doc. dr. Ad. Damušiui tokį mokytojų 
sąstatą : 


1. Augustinas Ališauskas 17. Irena Petraškienė 

2. Jonas Eidėnas, II vicedir. 18. Zenonas Petreikis 

3. Adolfas Damušis, direkt. 19. Aleksandras Radžius 
4, Kazys Daugėla 20. Juozas Rudvalis 

5. Vladas Daukantas 21. Edvardas Stanulis 

6. Kazys Gasparėnas 22. Cezaris Surdokas 

7. Bronė Gasparėnienė 23. Alfonsas Šošplaukis 
8. Elzė Gaušienė 24. Julijonas Špokevičius 
9. Palmira Graužinienė 25. Regina Špokevičienė 
10. Balys Graužinis, I vicedir. 26. Paulina Valavičiūtė 
11. Stasys Ivaškevičius 27. Leonardas Valiukas 
12. Prof. St. Kolupaila 28. Edmondas Vaugianskas 
13. Jadvyga Krakauskaitė 29. Vytautas Volertas 
14. Stopas Makarevičius 30. Romualdas Zalubas 
15. Evelina Masiokienė 31. Petras Žukas 
16. Kun. Vladas Paulauskas 


ŠVIETIMO ŽIDINIAI TREMT. STOVYKLOSE 163 


Dangelis mokytojų yra seni pedagogai net iki 20 metų praktikos. 

Šiame skaičiuje yra 20 diplomuotų. Tik keli yra visai nedirbę mo- 
kyklose. 

Atidarius pilną gimnaziją vėl teko dirbti koridoriuose. Kiek 
vėliau buvo gauta keturios patalpos ir teko dirbti dviem pamainom, 
prieš pietus ir po pietų. Komitetas stengėsi padėti gimnazijai. 

Rugsėjo mėnesį švietimo vadovu būvo paskirtas gimn. mokyto- 
jas V. Volertas. Po poros mėnesių laiko išrūpintos aštuonios patalpos. 
Dabar buvo perkeltos į priešpietį, kas gerokai palengvino darbą. 

Lapkričio mėn. 1 d. buvo baigtas pirmas trimestras I-VII kl. Gi 
aštuntoje klasėje I trimestras buvo baigtas IX. 1 ir XI. 1 buvo užbai- 
gtas II trimestras. 

1946 m. gruodžio mėn. 15 d. pasitraukė direktorius Ad. Damušis 
iš paroigų, nes jis išvyko į Nūrtingen, kur įsijungė į kitą tremtiniams 
ir lietuviams svarbų darbą. Kemptene neabejotinai jis išvarė sun- 
kiausį barą; jam vadovaujant susiformavo visa gimnazija. 

Švietimo įgaliotinis Bavarijos sričiai nuo 1946 m. gruodžio mėn. 
1 d. patvirtino nauju Kempteno gimnazijos direktoriumi Romualdą 
Zalubą (buvusį Vilniaus Universiteto astronomijos katedros asistentą). 

Lapkričio mėn. dar buvo paskirti nauji mokytojai : 

1) Kun. Panavas, 2) Balys Račkauskas ir 3) Ona Kanaukienė. 

Gruodžio mėn. 10 d. mokytojų iniciatyva įsteigtas skautų tuntas. 
Pirmuoju tuntininku buvo mokytojas A. Radžius. Vėliau tuntininkuų 
paskirtas p. Urbutis. Darbas ėjo su mokyklos vadovybe sutartinai. 

1946. I. 10 baigtas II trimestras I-VII kl. Dalykai eiti pagal 1939 
m. Lietuvos gimnazijų programas ir Lietuvių sąjungos arba prof. Ma- 
linausko patvirtintas programas. 

1946. II. 7 pradėti išleidžiamieji egzaminai ir 1946. II. 28 išlois- 
ta Kempteno gimnazijos pirmoji abiturientų laida. Viso baigė 23 
abiturientai. 

Mūsų gimnaziją vizitavo 1946. II. 26-27 švietimo įgaliotinio Bava- 
rijos sričiai atstovas Vincentas Liulevičius. Dalyvavo taip pat visuo- 
menės mokslo egzaminuose. 

Iš mokyklos darbo pasitraukė Balys Račkauskas, o į jo vietą 
buvo paskirtas Armonas. 

Nuo šio laiko mokytojų skaičius ima eiti mažyn. 

Pirmuosius mokslo metus užbaigėme gegužės 1 d. 


1946/47 — antrieji mokslo metai. 


Darbas pradėtas 1946 m. birželio mėn. 1 d. Veikia visos aštuonios 
klasės. Dirba 26 mokytojai su 125 mokiniais. 

Vasaros atostogos trunka nuo VII. 1 iki VIII. L. Tuoj po atostogų 
VIII. 19. gimnaziją vizituoja prof. Ign. Malinauskas, Švietimo Valdy- 


164 V. LIULEVIČIUS 


bos įgaliotinis Bavarijai. Labai teigiamai mokytojų tarybą pavei- 
kia savo patarimais ir posėdyje padarytu pranešimu. 

Kolonijos gyventojų nuotaikos darosi nepalankios intelektualų 
ir mokymo institucijų atžvilgiu. Kolonijoj įsigali pirkliško materializmo 
dvasia. Kultūrinis veikimas silpnėja. Užsidaro vieni kursai po kitų. 
Komiteto pirmininkas Kaškelis kaip tik palaiko tą pirklišką materia- 
lizmą. 

UNRRA įveda visiems privalomą darbo prievolę. Iki tol nedirbą 
pradeda pavydėti, kad mokytojai pripažinti dirbančiais, nors neiš- 
sėdi mokykloje 8 val. per dieną. 

UNRRA 1946 m. lapkričio mėn. pasiūlo palikti tik 17 mokytojų. 
Energingai mokytojų reikalus gynė N. Tautvilas, komiteto narys 
švietimo ir kultūros reikalams. Komiteto pirmininkas Kaškelis sutiko 
sumažinti net iki 15 mokytojų skaičių, net su nieku nepasitaręs, 

Gimnazijos vadovybė pati ima kovoti dėl mokytojų skaičiaus. 
Nors Camp Commendant Cutler sutinka, kad gimnazijos vadovybės 
reikalavimai teisingi, tačiau padėties neatstato, nes tai įvykdyta su 
Lietuvių komiteto sutikimu. 

Po to mokytojų padėtis žymiai pablogėjo ; gautas gėrybes tenka 
dalytis. Bet ne tos gėrybės blogina mokytojų nuotaikas, o tai kad 
savieji nebevertina švietimo ir jo darbuotojų. 

1946 m. lapkričio mėn. 23 d. gimnazija drauge su kolonija mini ka- 
riuomenės šventę. 

1946 m. gruodžio mėn. 2 d. Švietimo Valdybos inspektorius Stasys 
Barzdukas aplanko gimnaziją. Daugiausia dėmesio kreipia į lietu- 
vių kalbos mokymą. Lietuvių kalbos mokytojų darbą laiko daugiau 
negu patenkinamai. 

Kalėdų metu suruošiama mokiniams eglaitė sa mokinių tėvų komi- 
teto dovanomis. Kalėdų atostogos trunka nuo XII. 22. iki 1947. I. 7. 

1947 m. vasario 16 d. minėjime gimnazijos mokiniai dalyvauja 
organizuotai. Kolonijos gyventojų dalyvavimas šventės programoje 
labai menkas. 

1947 m. kovo mėn. 6 d. gimnaziją vizituoja Švietimo Valdybos ins- 
pektorius Ign. Kazlauskas. Jis tikrina matematikos mokymą. 

1947 m. kovo mėn. 10 d. gimnazija organizuotai dalyvauja pro- 
testo demonstracijoje prieš Pabaltijo kraštų aneksiją ir bado streike. 

1947 m. kovo mėn. išvyksta UNRRA direktorius kpt. Le Grand, 
kuris gimnaziją perkraustant iš Oberrealschule patalpų, mokinius ir 
mokytojus išmetė iš klasių darbo metu. Gimnazija nedalyvauja jo 
išleistuvėse, nežiūrint komiteto pirmininko pakartotinų reikalavimų 
net su šokių grupe pasirodyti. 

Apskritai mokinių tautinių šokių grupė neretai suruošdavo sėk- 
mingus pasirodymus, vadovaujant mokytojai R. Špakevičiūtei. 

1947 m. kovo mėn. 26 d. atvyko gimnazijos vizituoti Švietimo 
Valdybos inspektorius Vincentas Liulevičiūus. Dalyvavo išleidžia- 


ŠVIETIMO ŽIDINIAI TREMT. STOVYKLOSE 165 


muose istorijos egzaminuose. Gimnaziją tikrino įvairiais atžvilgiais. 
Tikrino gimnazijos raštinę, žurnalus ir kita. Taipgi prižiūrėjo gimnazijos 
vadovybės ir auklėtojų veiklą. Davė visą eilę patarimų bei nurodymų. 

Iš dvylikos VIII klasės mokinių 10 išlaikė egzaminus ir du gavo 
po pataisą. 

Mokslo metai baigti kovo mėn. 30 d. 

1947 m. balandžio mėn. 8 d. įvyko iškilmingas antrųjų mokslo 
metų baigimo aktas ir abiturientų išleistuvės. 


1947/1948 — tretieji mokslo metai. 


Mokslo metų pradžia 1947 m. balandžio mėn. 21 d. pagal Švie- 
timo Valdybos aplinkraštį. 

Šiais mokslo metais toveikia I-VII kl., nes aštuntoje tebuvo 3 
kandidatai. Jis visi persikėlė į Memmingeno gimnaziją. 

Piešimo mokytoja p. Peteraitienė pasitraukia dėl pablogėjusios 
sveikatos. R. Ingelevičienė būvo sutikusi dėstyti, bet irgi susirgo. 
Tuo būdu piešimas nėra dėstomas, nos nesusirado mokytojo. 

1947 m. liepos mėnesį atostogaujama. 

1947 m. liepos mėn. pradžioje viešame kolonijos gyventojų su- 
sirinkime Kaškelis (komiteto pirmininkas), gal būt, revanšuodamasis 
už nepagerbimą Le Grand, nes jie draugai buvo, užgaulioja mokyto- 
jūs ir mokyklas. Mokytojų darbą palygina su bolševikiniu demokra- 
tinimu. Nepagaili nepalankių komplimentų « Oentrams » ir Švietimo 
Valdybai. 

Tuo reikalu įvyksta mokytojų tarybos posėdis, kuris griežtai 
pasisako prieš tokius užgauliojimus ir atitinkamą rezoliuciją, visų 
narių pasirašytą, pasiunčia Švietimo Valdybai. 

Tėvų Komiteto iniciatyva, tokiems komiteto pirmininko Kaš- 
kelio darbams pasmerkti, sušaukiamas tėvų susirinkimas. Čia išaiš- 
kinta žala tokių nepagrįstų užgauliojimų. 

Padėtį pagerina naujo bendruomenės apylinkės komiteto nario 
švietimo ir kultūros reikalams L. Pročkailos taktiška laikysena. 

1947. IX. 8 gimnazijos mokiniai dalyvauja šventės minėjimo pro- 
gramoje. 

1947. X. 25 III klasės mokiniai suvaidina jų klasės auklėtojo 
V. Volerto kūrinėlį « Piktoji laumė». Tai pirmas mūsų gimnazijos 
mokinių pasirodymas. 

1947. XI. 23 mokiniai dalyvauja kariuomenės šventės minėjime 
drauge su kolonija. Be to, atskirai tik gimnazijai skaito paskaitą, 
mjr. Vaičeliūnas. Minėjimo metu pirmą kartą pasirodo gimnazijos 
mokinių chorelis, vadovaujamas K. Praleikos. 

Kalėdų švenčių proga suruošta mokiniams eglutė. 1947. XII. 25 
VII klasės mokiniai, talkininkaujant kitoms klasėms, suvaidina moky- 
tojos J. Krakauskaitės kalėdų vaizdelį miesto teatre. 


166 V. LIULEVIČIUS 


1948. II. 16 mokiniai ir mokytojai aktingai dalyvauja 30 metų 
nepriklausomybės paskelbimo minėjime. Atskirai mokiniams paskaitą 
skaito mok. Č. Surdokas. 

Mokslo metai užbaigti 1948. III. 20 d. 

Šiais mokslo metais IV-VII kl. mokiniams specialų dalyką — elek- 
trotechniką dėstė inž. Zdika. Mergaitėms IV-VII klasės siuvimą. dėstė 
p. Rimkevičienė. 

Keoliamuosius egzaminus laikė III ir IV klasės mokiniai. 


Lietuvių Maironio vardo gimnazijos Kemptene 
direktorius R. Zalubas 
1948. IV. 25. 


SIMANO DAUKANTO LIETUVIŲ GIMNAZIJA 
KLEIN WITTENSEE 


1945/46 mokslo metais šiaurinėje Šlozwig-Holsteino dalyje veikė 
lietuvių progimnazijos Kylio ir Neumuensterio lictuvių stovyklose, 
o 1946 m. pavasarį suorganizuota progimnazija Flensburgo, kuri tu- 
Tėjo pradėti darbą 1946 m. rudenį. Tarp apygardos lietuvių atstovų 
UNRRA bei britų karinės valdžios atitinkamų pareigūnų prieita susi- 
tarimo sujungti tas tris progimnazijas į vieną gimnaziją ir tam tikslui 
parinkta Eckernfoerdės apskrity prie Wittensee ežero esanti stovykla, 
kuri savo laiku buvo statyta vokiečių kariams ir kurioje ligi tol po 
kapituliacijos gyvemo britų karių įgula. Patalpos gautos palyginant 
neblogos ir į jas buvo suvežti iš Kylio, Neumuensterio ir Flensburgo 
mokytojai ir mokiniai su šeimomis. Susidarė stovykla iš 350 asmenų. 
Mokinių į gimnaziją pirmaisiais mokslo metais ėjo 138. Veikė visos 8 
klasės. Prie gimnazijos buvo įkurtas be tėvų esantiems mokiniams ben- 
drabutis, kuriame pradžioje gyveno 55 mokiniai. Kartu su gimnazijos 
mokinių šeimomis atsikėlė ir pradžios mokyklos mokinių, todėl buvo 
suorganizuota pradžios mokykla s1 30 mokinių ir vaikų darželis su 
15 vaikų. Mokytojų daugiausia atsikėlė iš Neumuensterio — viso 9, 
iš Kylio — 2 ir iš Plensburgo 1. 4 mokytojai buvo pakviesti nauji. 
Tokiu būdu susidarė 10 mokytojų. Tuoj suvažiavus, direktoriaus pa- 
roigas ėjo Noumuensterio progimnazijos direktorius V. Čižiūnas ir 
dirbta progimnazijos teisėmis. Nuo 1946 m. spalių 16 d. pripažintos 
gimnazijos teisės. Gimnazijos direktorium nuo tos dienos paskirtas 
K. Mockus, vicedirektoriais — P. Balčius ir V. Siskinas. 

Prie gimnazijos suorganizuotas knygynas ir skaitykla, į kurią 
superkamos tremtyje išeinančios knygos. Taip pat gauta BALF kny- 


ŠVIETIMO ŽIDINIAI TREMT. STOVYKLOSE 167 


gų siunta. Iš vieno Kanados dalinio gauta dovanų angliškų 
knygų. Muzikos mokytojo J. Beinorio vedamas gimnazijos choras 
greitai sustiprėjo it mokslo metų eigoj surengė eilę gerai pasisekusių 
koncertų. 

Gimnazija pavadinama Simano Daukanto vardu. Gimnazijos mo- 
kinių auklėjimui sėkmingiau tvarkyti mokytojų tarybos išleidžiamos 
elgosio ir tvarkos taisyklės. Faktas, kad stovykloje gyvena tik su 
mokykla surišti žmonės, padoda lengviau spręsti tremties mokyklai 
statomus auklėjimo uždavinius. Gimnazija turi palyginant nemažai 
ir mokslo priomonių, suorganizuotų privačiu būdu. 

Švietimo Valdybai leidus, prie gimnazijos veikė skautų ir atei- 
tininkų organizacijos ir sportininkų būrelis. 

Savišalpos reikalus tvarkė socialių reikalų įgaliotinis ir gimnazijos 
tėvų komitetas. Ištisus mokslo metus mokiniai, vyresni, negu 20 metų, 
gaudavo dirbančiųjų maisto normą. Mokytojai ligi 1947 m. rugpiūčio 
mėn. gaudavo sunkiai dirbančiojo normas ir nedidelį atlyginimą. 

Gimnazijos mokiniai kas antrą savaitę pasikeisdami rengė kaul- 
tūrinius pasirodymus, iš kurių daugiau minėtini 1946-47 m. III kl. 
vaidinimas « Trys broliai» ir II kl. K. Binkio minėjimas, laike kurio 
suvaidintas ir TI veiksmas iš « Atžalyno ». Vicedirektoriui V. Siskinui 
ir mokytojams A. Paškevičienei ir J. Beinoriui uoliai dirbant, gimną- 
ziją surengė Kalėdoms vaidinimą vaikams — V. Siskino « Kalėdų 
naktį», kuris labai pasisekė ir buvo du kartu kartojamas. Kovo 30 
d. gimnazija surongė lietuviškos knygos 400 m. sūukaktios minėjimą, 
kurio metu kalbėjo prof. V. Biržiška, prof. V. Maciūnas ir mok. V. 
Čižiūnas. 

1946/47 m. m. pabaigoj gimnaziją baigė 6 abiturientai, kuriems 
tėvų komiteto rūpesčiu surengtos gražios išleistuvės. Pradėjus gabenti 
DP į Kanadą, daugumas vyrų moksleivių išvyko į Kanadą arba į 
Angliją. Tokiu būdu naujų mokslo metų pradžioje veikė tik 7 klasės 
su 108 moksleiviais. 1947 m. gegužės ir birželio mėn. gimnazijos mo- 
kiniams nuo 14 m. buvo surengti sanitarijos, statybos ir elektrotechni- 
kos kursai, kurių vienus privalomai pasirinkę mokiniai išklausė ir 
egzaminus išlaikė. 

Kursams vadovavo ir juose dėstė stovyklojo arba kaimyninėse 
stovyklose gyveną specialistai gydytojai: J. Mikelėnas, L. Stelmo- 
kas, K. Alminas, J. Skripkienė, L. Giedraitienė, gail. ses. M. Mockienė, 
inžinieriai : A. Paškevičius, A. Šukevičius ir K. Aporavičius. 

1947 m. birželio mėn. į Kanadą išvyko mokytojas V. Balčytis ir į 
jo vietą pakviostas mok. V. Stasaitis iš Rendsburgo stovyklos. Rug- 
piūčio 13 d. į Angliją išvyko mok. M. Macevičiūtė. Tą pačią dieną 
tragiškai mirė — paskendo cžere mokytojas A. Puskepalis. Jų pamo- 
kas tuo tarpu teko padalyti likusiems mokytojams. 


Gimnazijos direktorius K. Mockus. 


168 V. LIULEVIČIUS 


LEHRTĖS PROGIMNAZIJA 


1946/47 m. m. pradedami rugpiūčio mėn. 5 d. Stovyklos vadovy- 
bės pageidavimu steigiama dviejų klasių vidurinioji mokykla, nes pir- 
mosioms dviem klasėms atsiranda reikiamas skaičius mokinių ir jie 
gali likti mokytis toliau vietoje. Taip pat suteikiama jiems galimybė 
pramokti svetimų kalbų. Pradžios mokykloje paliekama tik trys sky- 
riai. Progimnazijoje veikia I ir II klasės su 20 mokinių ir 9 mokyto- 
jais. Pradžios mokykloje lieka 54 mokiniai. I ir II skyriai turi po vieną 
mokytoją — gi III sk. ir prog. klasės dirba su 9 mokytojais dalykine 
sistema. Šiais mokslo metais mokykla įsigyja pakenčiamą inventorių, 
vadovėlių, paveikslų. UNRRA aprūpina rašomąja medžiaga pakan- 
kamai. Mokykla stovyklos gyvenime atsistoja jai prideramon vieton. 
Ji aktyviai dalyvauja įvairiose šventėse, minėjimuose, surengia savo 
pramogų. Mokslo metai baigiami 1947 m. balandžio mėn. 15 d. dviems 
mokytojams išvykstant Brazilijon. Bendrai 78,8 4, visų mokinių yra 
keliami į aukštesnes klases. Sumažėjus mokytojų skaičiui, 1947-48 m. m. 
buvo galvota pradėti tik veikiant keturių skyrių pr. mokyklai, tačiau 
tėvų komitetui pageidaujant mokytojų taryba pasiryžo palikti ir vi- 
riniąją mokyklą. Mokiniai pgalėsią likti prie savo tėvų turėdami ir gali- 
mybę toliau mokytis. Mokytojams toks nutarimas uždėjo daugiau 
darbo, nes jie vienaip ar kitaip yra įsijungę į kitokius darbus stovyk- 
loje. Mokslas pradėtas 1947 m. gegužės mėn. 1 d. Pradžios mokykloje 
palikta 4 skyriai su 66 mokiniais ir 4 mokytojais. Vidurinėje mo- 
kykloje veikia II ir III kl. su 10 mokinių ir 9 mokytojais. Čia darbas 
atliekamas dalykine sistema prisitaikant prie mokytojų, kurių dauguma 
dirba stovykloje ir kitose pareigose. 

Apie 12 mokinių apleido stovyklą emigruodami, keletas mokinių 
buvo išskrininguota, tačiau mokinių skaičius nesumažėjo. Daug jų 
atėjo iš vaikų darželio, kiti — atvyko iš kitų stovyklų. Po vasaros 
atostogų, pradėjus mokslą, mokinių skaičius padidėjo. Pradžios mo- 
kyklojo yra 69 mok., progimnazijoje — 10. Mokytojų skaičius kaip 
ir mokslo metų pradžioje. 


L. e. progimn. dir. p. Henr. Gineitis. 


LUBECKO LIETUVIŲ GIMNAZIJA 
1945/46 mokslo metai. 
Kapituliavus vokiečiams, Vokietijoje atsidūrę lietuviai, kaip ir 


kiti svetimšaliai, grupavosi į didesnias stovyklas. Iškilo mokyklų 
ir gimnazijų steigimo klausimas. Šis klausimas buvo aktualus ir lie- 


ŠVIETIMO ŽIDINIAI TREMT. STOVYKLOSEĘ 169 


tuviams liibekiečiams, nes į Lūbecką suvažiavo daug apylinkės lie- 
tuvių. 

Jau 1945 m. birželio mėn. pradžioje mokytojas Martynas Gel- 
žinis pradėjo registruoti mokinius, norinčius lankyti gimnaziją. 1945 m. 
birželio mėn. 23 d. lietuvių svetainėje, Breiterstr. 2, buvo sušauk- 
tas pirmas šiuo reikalu pasitarimas, kuriame dalyvavo Lūbecke gy- 
veną mokytojai. Buvo nutarta nedelsiant steigti gimnaziją, nors bri- 
tų karinė valdžia oficialaus leidimo ir neduotų. Pirmuoju gimnazijos 
direktoriumi buvo išrinktas mokyt. Gelžinis, o klasėms patalpos nu- 
matytos « Gražinos » stovykloje. Jau liepos mėn. 28-30 d. lietuvių 
komiteto patalpose įvyko stojamieji egzaminai į penkias pirmąsias 
klases, kuriuos išlaikė 34 mokiniai. 

1945 m. rugpiūčio mėn. 9 d. Lietuvių Gimnazija Lūbecke pradėjo 
« Meesen » kareivinėse so 20-čia mokinių. Netrukus buvo gautas britų 
karinės valdžios leidimas, ir gimnazija galėjo veikti oficialiai. 

Rugpiūčio mėn. 13 d. įvyko antrieji egzaminai į visas 8-nias gim- 
nazijos klases. Dabar mokinių skaičius prašoko 100. 

Pradžioje darbas buvo labai sunkus. Nebuvo vadovėlių ir mokslo 
priemonių. Po didelių pastangų pavyko iš vokiečių Kultūrvervaltungo 
ir anglų įstaigų gauti mokykliniai suolai. Šiaip įvairios mokslo medžia- 
gos buvo gauta iš Y.M.C.A. (Švedų sekcijos). Netrukus visose 8-se 
gimnazijos klasėse prasidėjo darbas. Prie gimnazijos būvo įsteigtas 
berniukų ir mergaičių bendrabutis: berniukams 4-tame « Meesen » 
kareivinių bloke, mergaitėms — 7-tame. Palaipsniui buvo įsigytos 
ir kitos mokslo priemonės: žemėlapiai, truputis vadovėlių ; taip pat 
buvo gauti ir reikalingiausi baldai. Pirmais mokslo metais gimnaziją 
rėmė materialiai vietos liet. komitetas, kuris su Faustu Kirša prie- 
šakyje, labai rūpinosi gimnazijos reikalais. Antro trimestro pabai- 
goj buvo išrinktas gimnazijos tėvų komitetas, kurio pirmininkas Re- 
ventas ir nariai įdėjo labai daug darbo ir energijos rūpindami lėšų 
gimnazijos išlaikymui. Tuo būdu bendromis pastangomis buvo sudary- 
tos reikalingos darbui sąlygos. Taip kūrimosi stadija baigėsi, nors nor- 
maliam darbui vis dar buvo begalės trūkumų. Mokinių skaičius tolyd- 
žio didėjo. Apie 1945-46 m. m. vidurį gimnazijoj buvo 172 mokiniai. 
Buvo sukomplektuotas mokytojų kadras. Ankstyvesnės gimnazijos 
patalpos pasidarė per ankštos. Tada buvo išrūpintas atskiras namas 
gimnazijai — I— mas «+ Meesen » kareivinių blokas. 

1946 m. pradžioje mokinių ir mokytojų skaičius sumažėjo, nes 
dalis mokytojų ir mokinių išsikėlė į naujai įsikūrusią Fischbecke 
gimnaziją, o dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų daug Liūbecko lietuvių 
persikėlė į kitas zonas. 

1945/46 m. m. pabaigoj gimnazijoj dirbo 23 mokytojai ir mokėsi 
apie 140 mokinių. 

1946 m. pradžioje įvyko pasikeitimų ir gimnazijos vadovybėje. 


170 V. LIULEVIČIUS 


Gelžiniui atsisakius, gimnazijos direktorium buvo patvirtintas moky- 
tojas Petras Gaurys. 

1946 m. gegužės mėn. 15 d. baigėsi pirmieji mokslo metai. Gim- 
nazija išleido 20 abiturientų. 


1946/47 mokslo metai. 


1946/47 m. m. gimnazija pradėjo su 107 mokiniais — 52 berniu- 
kais ir 55 mergaitėmis. Pirmoje klasėje mokėsi 18 mokinių, II-kl.-21, 
III kl.-14, IV kl.-10, V kl.-9, VI kl.-9, VII ki.-8, VIII kl.-18. Gimnazija 
išleido 12 abiturientų ir išdavė dar vienam savo auklėtiniui brandos 
atestatą, išlaikiusiam egzaminus pašaliečio teisėmis. 

Perkelia į aukštesnes klases: iš I kl. į II kl.-13 mok., iš II kl. 
į III kl.-15, iš III kl. į IV kl.-14, iš IV kl į V kL-7, iš V kl. į VI 
kl.-9, iš VI į VII kl.-7, ir iš VII kl. į VIII kl.-8. Gimnazijoje dirbo 
26 mokytojai. | 

Petras Gaurys-direktorius, Povilas Štuopis-vicedirektorius I, Kryge- 
rienė — vicedirektorius II, ir šie mokytojai: dr. Pranas Ancevičius, 
inž. Jurgis Bistramas, Veronika Bistramienė, Jadvyga Didžienė, Berta 
Gaurienė, Martynas Gelžinis, Jonas Jurkaitis, kun. Dominikas Ken- 
stavičius, Jonas Krutulis, Pranas Kunigėlis, Ema Liaudinskienė, 
Ansas Lymantas, dr. Juozas Sakalauskas, Kazys Šeštokas, Elena 
Šeštokienė, Kazė Šventoraitienė, Anelė Tamulevičiūtė, Adolias Ven- 
slauskas, Julius-Jonas Veteikis, Bronė Baltramijūnienė, Genovaitė 
Breikmanienė, Danielius Plyciuvaitis ir Juozas Valakas. 1947 m. mo- 
kytojų skaičius pradėjo mažėti: mokyt. Juozas Valakas emigravo į 


Ameriką, Danielius Plyciuvaitis — į Angliją, inspektorius Povilas: 
Štuopis — į Kanadą. | 
Mokslo atžvilgiu — 9 mokytojai buvo baigę aukštuosius 


mokslus, 1. Ped. Institutą, 1. Fizinio Lavin. Institutą, 3-įgiję gimna- 
zijos mokytojo teises, prie Švietimo Ministerijos, 4 — baigę mokytojų 
seminarijas, kiti — yra baigę speciales mokyklas arba studijavę univer- 
sitote. Aštuoni mokytojai turi gimnazijos mokytojo cenzą, du — spe- 
cialių aukštesnių mokyklų mokytojų teises, trys — yra dėstę gimna- 
zijoje specialius dalykus, trys — yra dirbę pradžios mokykloje, 8-pe- 
dag. darbą pradėję dirbti tremtyje. Mokslo metų pabaigoje gimnazi- 
joje mokėsi 99 mokiniai. 

Pasibaigus 1946-47 m. m. daug vyresnių klasių mokinių išemigravo 
į Angliją, Kanadą ar Australiją. 1946-47 m. m. abiturientai : Pranas 
Bernotas, Danutė Mašalaitytė, Viktorija Gerulaitytė-išemigravo į An- 
gliją, Stella Antanaitytė, Algirdas Gutauskas, Vytautas Kairys, Irena 
Krutulytė, Leonas Rutkauskas, Algimantas Vaitkevičius, Bronius 
Vaškelis — į Kanadą, Romuzldas Maziliauskės — į Australiją, Algir- 
das Reventas studijuoja Balt. Universitete Pinneberge, o apie abit. 
Aldonį Putzę gimnazija neturi žinių. 


ŠVIETIMO ŽIDINIAI TREMT. STOVYKLOSE 171 


1947/48 mokslo metai. 


1947/48 m. m. pasitraukė iš gimnazijos šio mokytojai : Genovaitė 
Breikmanienė, dr. Pranas Ancevičius ir Ansas Lymantas; naujai 
buvo paskirias dr. Jonas Šernaitis. 

1947/48 m.m. pradžioj mokinių buvo 101 —44 berniukai ir 57 mer- 
gaitės ; tikybos atžvilgiu — 63 katalikai, 36 evangelikai ir 2 kit. ti- 
kybos. Mokslo metų pabaigoje mokėsi 86 mokiniai : I kl.-21, II ki.-22, 
III kl.-13, IV kl.-11, V kl.-2, VI kl. 8, VII kl.-6, ir VIII kl.-3. Baigė 
gimnaziją ir įgijo brandos atestatūs trys mokiniai : Irena Bistramaitė, 
Pranas Jurkus ir Jurgis Narusevičius. 

Į aukštesnes klases pakelta : iš I kl į II klL-17 mokinių, iš II 
kl. į TII kl.-21, iš III kl. į IV kl.-13, iš IV kl. į V kl.-11, iš V kl. 
į VI kl.-2, iš VI kl. į VII kl.-6, ir iš VII kl. į VIII kl.-5. 

Dar kelios pastabos. 

Gimnazijos mokiniai dalyvauja skautų organizacijoje: 1946-47 
m. m. skautų buvo 66 — 45 bern. ir 21 merg., 1947-48 m. m. buvo 
65 — 33 born. ir 32 mergaitės. 

Nuo 1945 metų gimnazija tebeveikia tose pačiose patalpose — 
Meesen kar. I bloke. Didesnę bloko dalį užima DP šeimos ; popiet gim- 
nazijos patalpomis naudojasi pradžios mokykla. Prie gimnazijos yra 
mokinių bendrabutis, kuriame apgyvendinti mokiniai iš Eutino, Ncu- 
stadto ir kitų vietų. Bendrabučiui yra skirti trys kambariai, kurie 
naudojami mokymui (kaip klasės) priešpietinėmis valandomis. Sani- 
tariniu atžvilgiu patalpos prastos: drėgnos, nuolatiniai skersvėjai: 

Beveik visi mokiniai gauna jaunuolio maisto normas: 1947-48 
m. m. mokiniai gaudavo per dekadą (10 dienų): duonos — 3459 gr., 
Nahbrmittel — 355 gr., mėsos — 32 gr., žuvies (silkių) — 194 gr., 
ricbalų — 107 gr., cukraus — 411 gr., marmalado — 135 gr., sūrio 
— 20,2 gr., lieso pieno 1936 gr., bulvių — 2904 gr. 

1946/47 m. m. mokiniai gaudavo kick daugiau mėsos, bot labai 
mažai cukraus. Be paminėtų gėrybių paskutiniuoju metu kai kurio- 
mis dekadomis pradėjo duoti džiovintų vaisių ir po vieną ar po porą 
kiaušinių. Mokslo metu iki 18 m. amžiaus mokiniai gauna priešpie- 
čius '/, litro sriubos, iki 14 m. amžiaus gauna per mėnesį po 8 uncijas 
šokolado. 

Visi bendrabučio mokiniai ima sausą maistą ir patys verdasi. 
Virimo sąlygos neblogos — yra gazas. 

Mokinių sveikatingumas blogas. Trys mokiniai sirgo džiova. 
Dėl prastų patalpų ir nuolatinių skersvėjų buvo labai daug susirgimų 
gripu ir kitomis ligomis. 


Liūbeck, 1948 m. V. 29. Gimnazijos direktorius P. Gaurys. 


172 V. LIULEVIČIUS 


LIETUVIŲ GIMNAZIJA MEERBECKE 
1945/46 mokslo metai. 


Schaumburg-Lippe provincijoj, Stadthageno apskrityje, Meer- 
becko kaime, tuoj okupavus amerikiečiams buvo iševakuoti vietiniai 
gyventojai vokiečiai ir apgyvendinti rusai, vėliau italai. Išvykus ru- 
sams ir italams, čia prieglaudą rado pabaltiečiai: 1500 latvių, 700 
lietuvių ir 400 estų. 1945 m. rugpiūčio 26 d. buvusio tada lietuvių ko- 
miteto švietimo vadovo Jono Narbuto pastangomis lietuviai patys 
pirmieji suorganizavo pradžios mokyklą ir vaikų darželį. Darželį vesti 
vesti pavesta mokytojai A. Dantienei ir pradžios mokyklą — mok. 
M. Rauchui. Mokykloje dirbo šie mokytojai: A. Balsiukevičienė, P. 
Didžbalis, J. Milavickas, P. Motušis ir A. Venckienė. 

Pradžios mokyklą lankė 58 mokiniai, veikė 3 skyriai. 


I sk. 15 bern. 11 merg. viso 26 mok. 


II sk. 8 11 » » 19 > 
III sk. 7 » 6 » » 13 > 
Viso 30 » 28 » »  D8 » 


1945 m. spalių mėn. 15 d. pradėjo veikti stovyklos progimnazija. 
Progimnazijos direktoriumi Švietimo Vadybos buvo paskirtas mok. 
Mykolas Rauchas. Progimnazijoje dirbo šie mokytojai: J. Andriušis, 
A. Barkauskaitė, P. Didžbalis, V. Ignaitis, J. Mikulionis, G. Melny- 
kas, A. Narbutas, J. Pažerūnas, kun. J. Petraitis, K. Stirbys, V. Vai- 
čaitis, OC. Vaičikonis ir J. Vilūnaitė. 

Progimnaziją lankė 29 mokiniai, veikė 3 klasės. 


I kl. 4 bern. 10 merg. viso 14 mok. 
II » 4 » 3 » » 7 » 
III > 2 » 6 » » 8 » 
Viso: 10 » 19 » » 29 » 


Progimnazijos 4 klases baigė 8 mokiniai. 


Abiejų mokyklų patalpos pradžioje mokslo metų buvo labai 
blogos. Nuo 1945. XI. 3. mokyklos buvo patalpintos buv. vokiečių 
mokyklos namuose ir dirbama dviem pamainom: pradž. mokykla 
8-13 val., progimnazija 13-18 val. 

Vadovėlių turėta mažai. Mokytojai paruošdavo konspektus, kurie 
buvo mašinėle perrašomi ir išduodami mokiniams. 


ŠVIETIMO ŽIDINIAI TREMT. STOVYKLOSE 173 


Tais mokslo metais mokyklos turėjo kelis viešus pasirodymus. 
1945 m. spalių mėn. 5 d. — visų tautybių bendras mokinių pasiro- 
dymas, kuriame lietuviai laimėjo pirmą vietą. 1945 m. gruodžio mėn. 
1 d. Kalėdų eglutė, kurioje programą išpildė pradžios mokyklos ir pro- 
gimnazijos mokiniai. 1946 m. vasario mėn. 17 d. buvo pastatyta Rin- 
kūno pasaka « Našlaitė», kurią scenai pritaikė aktorė Pankienė. 

Mokslo metai visose mokylose buvo baigti 1946 m. birželio mėn. 
8 d. kukliu aktu, dalyvaujant mokytojams, mokiniams ir jų tėvams. 

1946 m. birželio mėn. 1 d. progimnazija praplėsta iki gimnazijos. 


1946/47 mokslo metai. 


1946 m. rugpiūčio mėn. 1 d. gimnazija pradėjo mokslo metus su 
17 mokytojų ir 64 mokiniais. Joje veikė II, III, IV, V, VI ir VIII 
klasės. Dirbo popietinėmis valandomis pradžios mokyklos patalpose. 
Patalpos ankštos, žiemą menkai kūrenamos. Atlyginimas buvo moka- 
mas trims mokytojams ir gautoji suma dalinama tarp visų. Gimnazija, 
norėdama parūpinti mokiniams vadovėlių, rotatoriumi perspausdindavo 
Vidurinių amžių istoriją, Visuotinės literatūros istorijos I ir II dalį, 
Kalbos mokslo pagrindus, Literatūros teoriją ir mokytojų paruoštus 
kai kuriuos pamokų konspektus. Taip pat buvo išleista Pr. Naujokai- 
čio Lietuvių literatūros istorija. 1947 m. balandžio mėn. 2 d. gim- 
nazija baigė mokslo metus ir išleido 5 abiturientus. 


1947/48 mokslo metai, 


1947 m. balandžio mėn. 21 d. gimnazija pradėjo trečiuosius mokslo 
metus su 14 mokytojų ir 42 mokiniais. Joje buvo I, III, IV, ir VI kl. 
Dalis vyresnių mokinių išvažiavo į Angliją, todėl dvi veikusios klasės 
užsidarė. 1947 m. spalių mėn. gimnazija gavo atskiras patalpas. Buvo 
mokamas pradžioje 6, vėliau 3 mokytojams atlyginimas. 1948 m. 
kovo mėn. 21 d. gimnazija baigė trečiuosius mokslo metus ir balan- 
džio mėn. 12 d. pradėjo naujus mokslo metus. Šiuo metu gimnazijoj 
buvo I, II, IV, V ir VII klasės. Joje buvo 10 mokytojų ir 47 moki- 
niai. Atlyginimas mokamas 3 mokytojams. 

Per visą laiką gimnazija yra parengusi 8 spektaklius ir 4 minė- 
jimus. Ji taip pat pastatė pasaką «Trys Broliai». Padarė išvykas į 
Hamburgą, Reino apylinkes, Hanoverį, Alpes ir vietos apylinkes. 
Gimnazijoje veikė skautų, ateitininkų ir fizinio lavinimo būreliai. Ji 
turėjo daugiau 400 knygų biblioteką. 


Meerbeckas, 1948. VI. 6. 


174 V. LIULEVIČIUS 


LIETUVIŲ GIMNAZIJA MEMMINGENE 


Memmingenas yra pietų-vakarų Bavarijoje prie pat Wūrtembergo 
sienos. Karui pasibaigus, po kaimus ir mažus miestelius išblaškyti 
lietuviai pradėjo rinktis į Memmingeną, kaip apskritios miestą. Pir- 
miausia keli šimtai lietuvių apsigyveno mieste, kick vėliau UNRRA 
leido organizuoti stovyklą apie 3 klm.nuo miesto esančiose aviacijos 
kareivinėse, kurios prieš karo pabaigą buvo gerokai subombarduotos. 
Šiose kareivinėse įsisteigus lietuvių stovyklai, 1945 m. lapkričio mėn. 
14 d. St. Radžionio ir kitų mokytojų iniciatyva bei pastangomis buvo 
įkurta Lietuvių Progimnazija. 


I-ji mokslo metai. 


Pirmajame mokytojų pasitarime dalyvavo šie mokytojai: 1) 
Kun. Antanas Dapkus, 2) Stasys Radžionis, 3) Povilas Lingaitis, 4) 
Juozas Jankaitis, 5) Arvydas Ramonis ir 6) Vytautas Miklius. 

Pasitarimo dalyviai progimnazijos diroktoriumi išrinko Stasį 
Radžionį. 

Pradžioje buvo atidarytos 5 klasės, į kurias susidarė pakankamas 
mokinių skaičius : T, II, III, V ir VII. Mokslas pradėtas su 44 moki- 
niais. Mokslo metai buvo baigti 1946 m. birželio mėn. 26 d. Tuo metu 
progimnazijoje buvo 51 mokinys ir 11 mokytojų. 

Pirmieji mokslo metai buvo sunkūs. Vadovėlių buvo labai mažai. 
Daugiausiai buvo sugaišta laiko kursui kartoti. Mokiniai buvo por- 
traukę Lietuvoje eitą mokslą susirinkę iš įvairių gimnazijų, Mokslo 
priemonių turėta tiktai 2 žemėlapiai. Trūko patalpų ir baldų. Net 
mokytojai neturėjo sau atskiro kambario. Tomis pačiomis patalpomis 
naudojosi ir pradžios mokykla. Vieni dirbo prieš pietus, kiti po pietų. 

Pabaigoje mokslo metų, susidarius nuomonių skirtumui tarp dir. 
St. Radžionio ir daugumos mokytojų, St. Radžionis iš direktoriaus 
pareigų atsisakė. Dar labiau padėtį apsunkino kai kurių mokytojų 
išvykimas. Tokiu būdu, nebuvo nei direktoriaus noi reikiamo skaičiaus 
mokytojų su atitinkamomis kvalifikacijomis. Esant tokiai padėčiai, 
vietos lictuvių komiteto švietimo skyriaus vadovas kreipėsi į švietimo 
valdybos įgaliotinį Bavarijai I. Malinauską prašydamas jį atvykti ir 
vietojo duoti atitinkamus patvarkymus. Tuo tarpų mok. I. Skirgaudas 
ir buvęs direktorius S. Radžionis rūpinosi naujų mokytojų personalo 
surinkimu. 

1946 m. rūugpiūčio mėn. 15 d. atvykęs švietimo valdybos įgalio- 
tinis progimnazijos direktoriumi paskyrė neseniai iš Ravensburgo 
į Memmingeną atsikėlusį gyventi Vytauto Didžiojo Universiteto 
adjunktą dipl. inž. Jurgį Mikailą. "Tuo laiku iš kitų stovyklų atsikėlę 


ŠVIETIMO ŽIDINIAI TREMT. STOVYKLOSE 175 


ir daugiau mokytojų bei asmenų su universitetiniu išsilavinimu ir 
tinkančių būti mokytojais. Tų pat metų į Memmingeną buvo atkelta 
visa lietuvių stovykla iš Nordlingeno, iš kurių apie 15 asmenų papildė 
gimnazijos mokinių eiles. 


II-ji mokslo metai. 


Antrieji mokslo metai buvo pradėti 1946 m. rugsėjo mėn. 1 d. sū 
tinkamu mokytojų personalu ir pakankamu mokinių skaičiumi, Pra- 
džiojo veikė šios klasės: I su 9 mokiniais, II su 17 mokinių, III su 
14 mok., IV su 10 mokinių, VI su 14 mok., VIII su 7 mokiniais, 
viso 71 mokinys. Po poros savaičių atsiradus mokinių į VII klasę, 
buvo atidaryta ir ši klasė su 7 mokiniais. Tokiu būdu gimnazijoje 
buvo iš viso 78 mokiniai. 


1. Jurgis Mikaila — direktorius — matematika aukštesnėso kl; 
2. Jer. Gaižutis — kūno kultūra berniukams ; 

3. Ald. Augustinavičienė — lietuvių kalba ir literatūra ; 

4. J. Jankaitis — gamtos m. ; 

5. Br. Kviklienė — lietuvių k. ir literatūra ; 

6. Br. Kviklys — geografija ; 

7. J. Kondrotas — vokiečių k. žemesnėse klasėse ; 

8. St. Radžionis — matematika žemesnėse klasėse ; 

9 


„ A. Ramonis — vokiečių k. aukštesnėse klasėso ; 

10. I. Skirgaudas — istorija; 

11. Vyt. Staugaitis — istorija ir visuom. mokslas ; 

12. El. Strikienė, vėliau. Ald. Knystautaitė — kūno kultūra 
mergaitėms ; 

13. Kan. K. Steponavičius — lotynų k., tikyba ir filosofijos prad. ; 

14. Kun. Šiliauskas — tikyba ; 


15. A. Vaitiekūnas — chemija ir fizika; 
16. J. Zdanavičius — muzika ; 
17. A. Žižniauskaitė, vėliau M. Macevičius — anglų kalba. 


10 mokytojų iš šo skaičiaus buvo baigę universitetą (5 iš jų 
buvo dėstytojai aukštosiose mokyklose), 2 baigę Pedagoginį Institutą, 
kiti mokytojavę ar lankę specialias bei aukštąsias mokyklas. 

Švietimo Valdyba, atsižvelgdama į tai, kad nemažiau, kaip 2/3 
mokytojų yra baigę universitetą, 1946 m. rugpiūčio mėn. 24 d. pri- 
pažino Memmingeno progimnazijai gimnazijos teises. 

Antraisiais mokslo metais, turint pakenčiamas mokslo sąlygas, 
gimnazijoje nusistovėjo tvarka ir visi mokiniai visai rimtai įsitraukė 
i darbą. Šiek tiek sutrukdė normalų darbą skriningai. Mat, vis buvo 
įoškoma karo kaltininkų ir koloborantų. Taip pat dideliu nusikaltimu 
buvo laikomas atvykimas iš kitos zonos po 1945 m. rugpiūč'o mėn. 


176 V. LIULEVIČIUS 


1 d. Tokiu būdu buvo <išskrininguoti», t. y. nutraukta globa ir 
pašalinti iš stovyklos gimnazijos direktorius J. Mikaila, mokytoja 
Augustinavičienė, atvykusi iš Austrijos, ir Arvydas Ramonis, atvykęs 
iš prancūzų zonos. Taip pat buvo išskrininguota keletas mokinių kartu 
su jų tėvais. « Išskrininguotieji » buvo ginkluotų karių suvaryti į vago- 
nus, išvežti į Augsburgą ir porduoti vokiečių globon. Po keleto dienų, 
būklei nusistovėjus, išvežtieji grįžo, apsigyveno už stovyklos ribų iT 
toliau dirbo gimnazijoje. 

Mokslo metai buvo suskirstyti trimestrais. I-as trimestras buvo 
baigtas lapkričio mėn. 15 d., II — vasario mėn. 14 d., ir mokslo 
metai baigti gegužės mėn. 3 d. Anksčiau buvo numatyta mokslo metus 
baigti gegužės mėn. pabaigoje, tačiau Švietimo Valdyba, norėdama 
mokslo metus suskirstyti ketvirčiais ir suvienodinti jų pradžią ir pabaigą 
visose gimnazijose, trečią trimestrą sutrumpino. 

Šiais mokslo metais buvo išleista pirmoji tromtyjo Memmingeno 
gimnazijos abiturientų laida. Trečią ketvirtį VIII-je klasėje buvo 5 
mokiniai. Visiems buvo leista laikyti baigiamieji egzaminai. Egzaminus 
išlaikė ir atestatus gavo 1947 m. gegužės mėn. 5 d. šie abiturientai : 
1) Sigitas Ąžuolas, 2) Janina Rimkevičiūtė, 3) Irena Žalnieriūnaitė, 
4) Vytautas Pilėnas. 

Sigitas Ąžuolas ir Vytautas Pilėnas 1948 m. išvyko į Kanadą 
ir dirbo aukso kasyklose. Žalnieriūnaitė išvyko į Venecuelą, o Rimke- 
vičiūtė — į Angliją. 

Šių mokslo metų I-jį ketvirtį buvo suruošta ekskursija į netoli 
Memmingeno esantį, garsų visoje Švabijoje Ottobeuren vienuolyną. 

Antraisiais mokslo metais tėvų komiteto pirmininku buvo Ieva 
Rimkevičienė. 


III-ji mokslo metai. 


Tik baigus antruosius mokslo metus ir vieną savaitę pailsėjus, 
gegužės mėn. 12 dieną būvo pradėti 3-ji tremtyje mokslo metai. 

Mokslo metų pradžioje, gimnazija suruošė lietuviškos knygos paro- 
dą 400 metų nuo pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo proga. Prie 
parodos suruošimo daugiausia prisidėjo gimnazijos mokytojas Br. 
Kviklys. Jis buvo atsigabenęs iš Lietuvos daug eksponatų, kitus gi 
surinko tremtyje. Gimnazijos mokytojas J. Zdanavičius padarė daug 
diagramų ir plakatų. 

Pradėjus trečiuosius mokslo metus, gimnazijoje buvo 83 mokiniai. 
Iš kaimyninės Kempteno gimnazijos atvyko visa VIII-jįi klasė — 4 
mokiniai, kadangi dėl mažo mokinių skaičiaus Kempteno gimnazija 
VIII klasės nelaikė. Šiais mokslo metais atskirose klasėse buvo mo- 
kinių : I-14, II-8, III-4, IV-13, V-10, VII-13, VIII-11. 

Raštinės darbą iki šio laiko daugiausia atlikdavo vicedirektorius 


ŠVIETIMO ŽIDINIAI TREMT. STOVYKLOSE 177 


St. Radžionis arba pats direktorius. Toliaus šio raštinės darbo pradėjo 
vis daugiau atsirasti, ir tada gimnazijos raštvedžiu buvo pakviestas 
Vincas Adomavičius. Šiose pareigose jis išbuvo iki 1948 m. vasario 
mėn 15 d. Adomavičiui iš raštvedžio pareigų atsisakius, šiam darbui 
buvo pakviestas Albinas Karnavičius. Jis netik tvarkė raštinės reikalus, 
bet ir pagamino gimnazijai didelį Lietuvos žemėlapį. 

Pirmąjį mokslo metų ketvirtį buvo įsteigtas mok. A. Augustinavi- 
čienės iniciatyva literatūros mėgėjų būrelis. Pirmasis ketvirtis baigtas 
birželio mėn. 29 d. Tą dieną buvo suruoštas Maironio mirties 15 metų 
sukaktuvių minėjimas ir mokiniai buvo paleisti vasaros atostogoms, 
kurių metu dalis mokinių išvyko į prie Alpių suruoštą YMCA'0S 
arba skautų stovyklą. Vasaros atostogoms baigiantis, du mokiniai 
skautai dalyvavo tarptautinėje skautų stovykloje — jamboree Pran- 
cūzijoje. 

Antrasis ketvirtis buvo pradėtas rugpiūčio mėn. 18 dieną. Šio 
ketvirčio pradžioje buvo įvesta specialių dalykų pamokos aukštesnėso 
klasėse : elektrotechnika ir radiotechnika, kurias dėstė vicedirektorius 
St. Radžionis. 

Ipusėjus antrajam ketvirčiui, mokytojas Juozas Kundrotas pasi- 
traukė iš gimnazijos ir perėjo dirbti į LTB komitetą pirmininku, o 
mok. A. Knystautaitė, kuri dėstė mergaitėms kūno kultūrą, išvyko 
studijuoti. 

Kundroto vieton buvo pakviestas dipl. inž. V. Bukevičius, kuris 
dėstė vokiečių ir anglų kalbas I-je ir II-je klasėse. 

Antras ketvirtis buvo baigtas spalių mėn. 18 d. ir sekančią dieną 
pradėtas III ketvirtis, kuris buvo baigtas prieš Kalėdų šventes, gruodžio 
mėn. 20 d. Kalėdų atostogų metu buvo suruošta žemesniųjų klasių 
mokiniams Kalėdų eglutė. 

Tuoj po Kalėdų gimnazija atsisveikino su savo mokytoja Ald. 
Augustinavičiene, kuri su savo šeima išvyko į J.A.V. Į ten nuvykusi, 
tuojau suorganizavo gimnazijos mokytojų ir mokinių šelpimą maistu 
ir pinigais. Tuo pat laiku gimnazijos mokytojas doc. Vyt. Staugaitis 
su šeima išvyko į Argentiną. 

Į Augustinavičienės vietą lietuvių kalbai ir literatūrai dėstyti 
buvo pakviestas pūlk. VI. Braziulis, o Staugaičio pamokas perėmė I. 
Skirgaudas. 

Vasario mėn. 1 d. iš gimnazijos kūno kultūros mokytojo pareigų 
pasitraukė ir išvyko į Kanadą Jeronimas Gaižutis. 

Vasario mėn. 14 d. VIII kl. mokiniai buvo paleisti ruoštis 
egzaminams. Egzaminus buvo leista laikyti 9 mokiniams, ir vienai 
mokinei, dėl silpnos sveikatos, buvo pripažintas atestatas be egzaminų. 

Vasario mėn. 19 d. buvo suruoštas Ad. Jakšto 10 metų mirties 
sukaktuvių minėjimas. 

III-ji mokslo metai buvo baigti 1948 m. kovo mėn. 20 d. Balio 
Sruogos minėjimu, kurį suruošė literatų būrelis. Minėjimo ruošimui 


178 V. LIULEVIČIUS 


vadovavo Kviklienė, Braziulis ir Zdanavičius. Šiais mokslo metais 
buvo emigravę 4 mokiniai: 1-į Kanadą, 1-į Angliją, ir 2-į Venecuelą. 

Balandžio mėn. 4 d. buvo išleista II-ji abiturientų laida. Atesta- 
tus gavo šie abiturientai : 

„ Pranas Arlauskas, 
„ Zelma Brinkmanaitė, 
„ Bronislava Rudzinauskaitė, 
„ Valentina Dielininkaitytė, 
„ Mindaugas Gausas, 
„ Regina Matulevičiūtė, ir 

„ Kazimiera Gaidytė. 

Tretieji mokslo metai buvo patys produktingiausi. Mat, visi moki- 
niai buvo įsitraukę į mokslą, stovyklinis gyvenimas buvo dauriau ar 
mažiau nusistovėjęs ir nebuvo jaučiamas toks didelis mokslo vadovė- 
lių trūkumas. 


ja ua 5 


IV-ji mokslo metai. 


Ketvirtuosius mokslo metus pradėjome 1948 m. balandžio mėn. 
13 d. Dar prieš prasidedant šiems mokslo metams, buv. gimnazijos 
vicedirektorius ir matematikos mokytojas žemesnėse klasėse St. 
Radžionis ir anglų kalbos mokytojas M. Macevičius pasitraukė iš 
gimnazijos. Tada buvo padaryti ir sekantieji pakeitimai : vie>direkto- 
riumi buvo paskirtas mokytojų tarybos sekretorius Arvydas Ramonis, 
o mokytojų tarybos sekretoriumi-Ignas Skirgaudas. 

Daugiausia sunkumo sudarė anglų kalbos mokytojo suradimas. 
Kadangi gimnazijos mokytojai gavo, palyginus, labai mažą atlyginimą, 
tai asmenys, moką anglų kalbą, ėjo tarnauti į IRO ar kitas įstaigas. 
Pagaliau buvo surastas Memmingeno mieste vokietis Friedrich Ferdi- 
nand, kuris vertėsi privačiomis anglų kalbos pamokomis. Jam buvo 
pavesta dėstyti anglų kalbą aukštesnėse klasėse, pradedant nuo ketvir- 
tos, o dipl. inž. Aleksandras Vaitiekūnas, kuris dėstė chemiją ir fiziką, 
paėmė dėstyti anglų kalbą I-jo ir II-je klasėse. Lotynų kalbai V ir 
VI klasėse, vokiečių kalbai I-je ir II-je klasėso ir kūno kultūrai berniu- 
kams dėstyti buvo pakvietas mokytojas Jurgis Šlepetis. 

Pradžioje mokslo metų III-ji klasė, kurioje buvo tik 4 mokiniai, 
buvo uždaryta. Po dviejų savaičių, dar vienam kandidatui atsiradus 
ir tėvams pageidaujant, buvo atidaryta ir ši III-ji klasė. Ketvirtai- 
siais mokslo metais I-me ketvirtyje gimnazijoje būvo 73 mokiniai, 
kurie atskiromis klasėmis skirstėsi šitaip: I-20, II-10, III-4, IV-13, 
V-10, VI-9, VIII-7. 

Gegužės mėn. 31 d. pasitraukė iš gimnazijos ir išvyko į Kanadą 
mok. Juozas Jankaitis. Jo dėstomų dalykų dalį paėmė Al. Vaitie- 
kūnas-biologiją VIII-je ki. ir Br. Kviklys — fizinę geografiją V-je 


ŠVIETIMO ŽIDINIAI TREMT. STOVYKLOSE 179 


klasėje. Gamtos mokslas nuo gegužės mėn. 31 d.iki I-jo ketvirčio 
pabaigos nebuvo dėstomas. 

I-jo ketvirčio metu buvo suruoštos dvi mokinių ekskursijos : viena 
į Memningeno miestą, kur apžiūrėta muziejus ir kiti žymesnieji miesto 
pastatai. Antra — į Mūncheną, kur apžiūrėta zoologijos sodas, spaudos 
paroda ir Nympienburg parkas. 

Pirmasis ketvirtis buvo baigtas 1948 m. birželio mėn. 19 d. Šio 
ketvirčio metu pamažu pradėjo judėti emigraciniai reikalai. Normali 
gimnazijos mokslo eiga pradėjo irti. Gimnazijai trūko mokytoją. Iš 
kitų stovyklų persikėlimas buvo labai sunkus, o antra vertus, niekas 
nei nenorėjo keltis. 

Po vasaros atostogų mokslas buvo pradėtas rugpiūčio mėn. 30 
d. Vasaros atostogoms baigiantis, mokytojas. V. Bukevičius išvyko į 
Australiją. Naujais mokytojais buvo pakviesti: Alfonsas Venslova 
— dėstyti žemesnėse klasėse matematiką, ir Juozas Sodys — gamtai. 

Atsiradus liuosų kambarių, buvo įsteigta mokiniams skaitykla, 
kuri kartu tarnavo mokiniams pamokų ruošimo kambariu. Buvo užpre- 
numeruoti visi amerikiečių zonoje išeiną laikraščiai ir žurnalai. Kadangi 
stovykloje kiekviena, kad ir skaitlinga šeima, turėjo tik vieną kambarį, 
tai tokių šeimų mokiniai, neturėdami gerų sąlygų namuose ruošti pa- 
mokas, jas ruošti eidavo į skaityklą, kur jie prižiūrimi mokytojo pra- 
leisdavo laiką. 

Antrajam ketvirčiui įpusėjus, adjunktas dipl. inž. Al. Vaitiekūnas 
pasitraukė iš gimnazijos mokytojo pareigų ir išvyko dėstyti anglų 
kalbą į lietuvių darbo kuopą. Gimnazijoje Vaitiekūnas dėstė 3 daly- 
kus, viso 23 pamokas. Susidarė didelė spraga. Jo dėstytą fiziką VIII- 
je klasėje laikinai paėmė gimnazijos direktorius J. Mikaila ; kitose 
klasėse fiziką ir chemiją — mok. Juozas Sodys. Anglų kalbai I ir II 
klasėse dėstyti buvo pakviestas vietoj Aleksandro Vaitiekūno — moky- 
tojas Mykolas Macevičius, kuris jau anksčiau gimnazijoje buvo dirbęs. 

Mokytojams keičiantis, daug darbo turėjo įdėti gimnazijos vicedi- 
rektorius Arvydas Ramonis, sudarydamas visai naujus pamokų tvar- 
karaščius. 

Reikėjo ieškoti mokytojo dėstyti fizikai. Paskelbus tai laikraš- 
vykloje. Lapkričio pabaigoje ji atvyko į Memmingeną ir gruodžio 
mėn. pradžioje perėmė iš laikinai dėsčiusiųjų fiziką pamokas. Tokiu 
būdu susidarius pilnam mokytojų sąstatui, visos pamokos vyko vėl 
tvarkingai. Tačiau tai neilgai truko. Baigus gruodžio mėn. 23 d. III- 
čią ketvirtį, po keleto dienų susirgo mok. Sereikienė. Jai buvo pada- 
ryta operacija, tačiau po šios operacijos reikalinga buvo ilgesnį laiką 
pagulėti ligoninėje, ir gimnazija vėl liko be fizikos mokytojo. 

Po Naujųjų-1949 m. stovykloje prasidėjo tikras sujudimas, kuris 
neaplenkė ir gimnazijos. Poros savaičių bėgyje buvo paraginta apie 
60 asmenų ruošti dokumentus išvykimui į J.A.V. Buvo pradėta vykdyti 


180 V. LIULEVIČIUS 


205.000 DP įsileidimo į J.A.V. įstatymas. Per trejūs metus gyvendami 
sukimštose stovyklose, belaukdami emigracijos, daugelis jau buvo visai 
nusivylę. Dabar gi visi užmiršo dienos rūpesčius ir rūpinosi jau tik 
emigracija. Mokinių darbingumas krito. Sušauktas specialus moky- 
tojų tarybos posėdis susidariusiai padėčiai apsvarstyti. Buvo nutarta 
stengtis, kiek sąlygos leis, baigti mokslo metus, o paskui orientuotis 
pagal esamas sąlygas. 

Kalbant apie organizacinį gyvenimą, tenka pažymėti, kad dar 
pirmaisiais mokslo metais susiorganizavo mergaičių ir berniukų skautų 
tuntai, kuriems priklausė ir dalis nebesimokančio jaunimo. Moksleivių 
skautų globėjas buvo nuo 1946 m. rudens iki 1948 m. rugsėjo mėn. 
Bronius Kviklys, vėliau-Vladas Braziulis. 

1947 m. birželio mėn. įsikūrė moksleivių ateitininkų  kuopelė. 
Kuopelės globėju buvo Ignas Skirgaudas. 

Memmingenas, 1949. I. 27. 


Gimnazijos direktorius J. Mikaila. 


XXIII LENT. 


Lietuvių Maironio vardo gimnazija Kemptene. 1945/46 m. metų mokytojai. 


Lietuvių Maironio vardo gimnazijos Kemptene mokytojai ir pirmoji abiturientų 
laida 1946. II. 28. 


XXIV LENT. 


Lietuvių Maironio vardo gimnazijos Kemptene pirmoji abiturientų laida 1946. II. 28. 


Lietuvių Maironio vardo gimnazijos Kemptene II-ji abiturientų laida 1947. IV. 9 
su mokytojais. 


Simono Daukanto gimnazijos Klein Wittensee abiturientai su mokytojais 1947.V. 24. 


k L * 2 B "27 ne ras 
a a NTT 
1 ) 4 


Lehrtės L. T. B. progimnazijos ir pr. mokyklos mokiniai organizuotai dalyvauja. 
vėliavos pakėlimo iškilmėse. 


XXVI LENT. 


ytojai. 


Meerbecke patalpa ir mok 


Lietuvių gimnaz'jos 


Meerbecke mokytojai. 


Lietuvių gimnazijos 


XXVII LENT. 


Lietuvių gimnazija Memmingene. Mokytojų kolektyvas 1949 m. vasario mėn. Iš 

kairės dešinėn sėdi: VI. Braziulis, kun. prof. K. Steponavičius, direkt. J. Mikaila, 

Br. Kviklienė, Ferd. Friedrich ; stovi: M. Macevičius, A. Venclova, A. Ramonis, 
I. Skirgaudas, J. Šlepetis ir Br. Kviklys. 


XXVIII LENT. 


Lietuvių gimnazija Memmingene. Gimnazijos mokytojai ir mokiniai 1949 m. 
vasario mėn. 


Lietuvių gimnazija Memmingene. Pirmoji klasė 1949 m. vasario mėn. Vidury sėdi : 
direkt. J. Mikaila ir kl. auklėtojas VI. Braziulis. 


XXIX LENT. 


LIETUVIU GIMNAZIJA 

LITHUANIAN HICH-SCHOOL 

LITAUISCHES CYMNASIUM 
[ubeck 


Liibecko lietuvių gimnazija. 


Recenzijos 


MONUMENTA UCRAINAE HISTORICČA 


Romoje 1964 m. pasirodė pirmasis tomas Monumenta Ucrainae 
Hisiorica, apimąs laikotarpį tarp 1075 ir 1623 m. Yra tai istorinių šaltinių 
leidinys. Juos surinko Rytų apeigų metropolitas Andriejus Šeptyckyj 
(1365-1944), 44 metus vadovavęs savo Bažnyčiai. Pradėjo jis telkti isto- 
rinius šaltinius gana anksti, bet ypač kai tapo metropolitu. Jo pastangų 
dėka įsikūrė ukrainiečių « Tautinis Muziejus», «Studitų biblioteka » ir 
« Tautinis Archyvas ». 

Dvidešimto amžiaus rašytojai stačiatikiai rūsai labai šališkai ir klai- 
dingai atvaizdavo Rytų apeigų Ukrainos katalikų Bažnyčios praeitį, 0 
ypač Bažnyčios uniją. Ukrainiečiai unitai, neturėdami istoriko žinovo 
ilgesnį laiką, bestudijuodami savo Bažnyčios istoriją, turėjo naudotis 
netinkamais stačiatikių istorikų raštais. Tai pajutęs metr. Andriejus, 
pradėjo skubiai telkti dokumentus, unitų Bažnyčios istorinius šaltinius. 
Protarpiais pats vykdavo į Romos archyvus ir bibliotekas. Pamatęs darbo 
gausą, pasitelkė žinovus ; daug padėjo arkiv. ir metropolitui tėvas Kirilas 
Korolevskyj, surasdamas naujus iki tol nežinomus dokumentus, surū- 
šiuodamas turimą medžiagą ir paruošdamas ją spaudai. 

Per 40 metų darbo sutelkta daug istorinių dokumentų, ranka juos 
nusirašant iš originalų. Bet mirė metropolitas Andriejus, mirė jo pagelbi- 
ninkas t. Kirilas, Europa skendo pasaulinio karo ugnyje ir ilgesnį laiką 
nebuvo kam susirūpinti istorinių šaltinių spausdinimu. Ukrainos katalikų 
unitų metropolitas buvo komunistų rusų kalėjime 17 metų. Iš ten paleistas 
ir 1965 m. pakeltas į kardinolus, Josif SLIPYJ pradėjo vykdyti metrop. 
Andriejaus pradėtąjį darbą. Dokumentų pirmąji tomą išspausdinti, galu- 
tinai paruošti spaudai turimą medžiagą ; taisyti, palyginti ir techniškai 
atbaigti jam padėjo mūsų istorikas kun. d-ras Paulius Jatulis Romoje. 

Pirmasis tomas turi paminėtus ar ištisai tilpusius dokumentus 523. 
Knygą sudaro 350 p. spaudos ir 24 p. įžangos bei turinio. 

Gausiai yra atvaizduotas dokumentuose XVI ir XVII a. Iš pirmesnių 
amžių pateikta tik 7 dokumentai. Kadangi unitų Bažnyčia apėmė ne vien 
Kijevo, Haličo, Ukrainos, Rusios, bet ir Lietuvos Rytų apeigų katalikus 
slavus, dažnai klusnius tiems pat unitų metropolitams ir arkivyskupams, 
manau, jog gausime naujos šviesos ir geriau suprasime senovės Lietuvos 
gyvenimą, atsimindami kitų paskelbtuosius istorinius davinius iš X,XI.XII 
ir XIII amžių. 

Į lietuvių tautos gyvenamąsias rytines ir pietines sritis apie IX a. 
gausiau ėmė skverbtis slavų žmonės. Lietuviai juos priėmė gražiuoju, 
be jokių kovų, 0 slavai rado lHietuvių gyvenamose žemėse saugumą, ramybę, 
geros žemės plotus ir tikėjimo laisvę. 

Lietuvos žemėse gyvenusieji slavai pirmiau tapo krikščionimis, negu 


182 REGCENZIJOS 


lietuviai, nors ir lietuvių dalis pakraščiuose buvo Rytų apeigų krikščionys. 
Lietuviais yra žymimi kai kurie Kijevo arkivyskupai — metropolitai, k. a. : 
Juozapas II Soltanas (1497-1520); prieš tai jis buvo Smolensko unitų 
vyskupas ; Silvestras Bielkievič (1556-1568), paimtas iš Vilniaus archiman- 
drito pareigų ; Jonušas III Protosevič (1568-1577); Rapolas Korsakas 
(1637-1640); Antanas Sielava (1642-1655) ; Gabrielis Kolenda (1666-1674) 
ir kiti. Tai rodytų, kad lietuviai gausiai stodavo į bazilijonų vienuolynus, 
nes tik iš vienuolynų žymesnieji vyrai buvo skiriami unitų vyskupais. 
Lietuvius galėjo veikti ir slavų šventieji savo gyvenimo pavyzdžiu. 

Du graikai vienuoliai, išmokę slavų kalbą ir davę slavams abėcėlę 
ir išvertę visą šv. Raštą, vyskupai : šv. Kirilas ir šv. Metodijus (861-865) 
apaštalavo Moravijoje. Šimtui metų praėjus, Kijevo kunigaikštis, šv. 
Vladimiras (973-1015) priėmė graikų apeigomis krikštą 988 m. Jis yra 
visos katalikų Bažnyčios šventasis. Jo senelė, šv. Olga — Elena (961 m.) 
Rytų Bažnyčios šventoji, buvo paskelbta šventąja Konstantinopolio 
patriarcho. Šv. Vladimiro du sūnūs kankiniai : Romanas (Boris) ir Glebas, 
žūvę nuo stabmeldžių rankos 1010 m. Be to, Rytų apeigų Bažnyčia skaito 
šventais savo kai kuriuos metropolitus : šv. Petras (1307-1331); šv. 
Aleksis (1364-1378); šv. Kiprijonas (1378-1408), palaimintas Izidorius 
(1437-1457); šv. Jonušas I Hlezna (1482-1490). Be to, pagarsėjo savo 
šventumu ir kankinio mirtimi šv. Juozapatas, Polocko arkivyskupas (1584- 
1623). Tame pat Polocke šventomis yra skaitomos dvi vienuolės bazilijonės : 
šv. Eufrazina, mirusi apie 1173 m. ir šv. Paraskavija (Prakseda) (1185- 
1239), kurią į vienuolyną priėmė Polocko vyskupas Simeonas, kilme iš 
Naugardėlio. 

Tikybinis ir mokslo centras susidarė pirmiausiai Kijeve, įsikūrūs 
ten vienuoliams : Kijevo Pečeros vienuolynas prasidėjo 1037 m. 40 metų 
vėliau į jį įstojo pagarsėjęs istorikas Nestoras (1056-1114) savo kronika. 
Jis davė žinių apie Kankinius Borisą ir Glebą, apie vieną iš Pečeros vienuo- 
lyno kūrėją, šv. Teodozijų. Nestoras buvo priešingas Bizantijos pastangoms 
paimti Kijevo krikščionis į savo įtaką (Žr. Liet. Enc. XX, p. 234). 

Kijevo Rytų apeigų vienuoliai bazilijonai nurašinėjo dokumentus, 
tarnavo kunigaikščiams ir didikams kaip sekretoriai, padarydami senovės 
slavų kalbą Rytų Europoje tarptautine diplomatine kalba. Žymesnieji 
mokslo vyrai vienuoliai, paimti vyskupijoms tarnauti, kūrė prie katedrų 
mokyklas, skleisdami apielinkėje mokslą. Jų dvasinė vadovybė-Kijevo 
metropolitai buvo vienybėje su Romos lotynų Bažnyčia, kaip teigia Ignas 
Stebelski, nuo 990 m. iki 1520 m. (Jo studija: Zbidėr Wszystkich Arcybi- 
skupėw Metropolitėw Kijowskiej, Haliekiej i catej Rusi. Jam berašant veikalą 
1780 m. III-9 d. buvo išrinktas metropolitu lietuvis Jason Jonušas Smo- 
goržėvskis). 

Retai kur galima rasti Rytų Bažnyčios Unitų metropolitus išskai- 
čiuotus. O anų laikų santykius nagrinėjant, negalima jų apleisti, — jie 
darė įtakos Lietuvos gynimui per esamus Lietuvos žemėse vienuolynus ir 
vyskupų katedras. Kartoju pagal Igną Stebelskį. Pirmas Kijevo metropo- 
litas buvo graikas Mykolas (990-1020). Paskui jį sekė : Leontis (1020-1033) ; 
Teopemptas (1033-1051); Ilarijonas (1051-1068); Jurgis (1068-1080); 
Jonas I (1080-1091) ; Jonas IT (1091-1092) ; Efremas (1092-1102) ; Mikalojus 
(1102-1104); Nikeforas (1104-1126); Nicetas (1126-1127); Mikalojus II 
(1127-1146); Klemensas (1146-1160) ; Konstantinas (1160-1170) ; Teodoras 


MONUMENTA UCRAINAE HISTORICA 183 


(1170-1176); Jonas III (1176-1185); Nikeforas II (1185-1206); Matas 
(1206-1225); Kirilas (1225-1230); Kirilas II (1230-1237); Juozapas I 
(1237-1250); Kirilas III (1250-1283); Maksimas (1283-1307); šv. Petras 
(1307-1338); 

Totoriai paėmė Kijevą ir jį sunaikino 1240 m. Žmones laikė pavergę 80 
metų. 1300 m. Kijevo metropolitas persikėlė gyventi į Vladimirą prie 
Kliazmos upės. (Žr. Liet. Enc. XI, p. 449). 1320 m. Kijevas pateko į 
Lietuvos valstybę. Gediminas pavedė Kijevą valdyti kng. Teodorui 1331 m. 
Duoklės buvo mokomos totoriams iki 1362 m., kai Algirdas prie Mėly- 
nųjų Vandenų sumušė totorius. 

Lietuvai valdant Kijevą, unitų metropolitais buvo: Teognostas 
(1338-1364) ; šv. Aleksis (1364-1378); šv. Kiprijonas (1378-1408) ; Focijus 
(1408-1415); Gregoras I (1415-1437); palaim. Izidorius (1437-1457); 
Gregoras II (1457-1474). 

Maskvos carui nepripažinus Florencijoje sudarytosios unijos tarp 
stačiatikių ir Romos Bažnyčios, nors Maskvos metropolitas sostinėje 
paskelbė Visuotinio susirinkimo nutarimus, kilo sąmyšis : caras privertė 
Riazanės vyskupą Jonušą atsižadėti unijos, padarė jį Maskvos metropolitu. 
Kai kurie unitai vyskupai pasidavė Maskvos globai. Ir visas šis laikotarpis 
iki 1595 m. XII 23 d. yra istoriniai neaiškus. 

Didelės iškilmės buvo Romoje 1595 m., kai ten nuvyko Kijevo metro- 
poliio Mykolo Rahozos ir kitų penkių vyskupų pasiuntiniai: Ipatijus 
Pociej, Vladimiro ir Bresto vyskupas, ir Kirilas Terlečki, Kijevo metropo- 
lijos valdytojas ir rutėnų vyskupas. Jiedu atsivežė įgaliojimus sudaryti sū 
Romos Bažnyčia uniją: jiedu kalbėjo Polocko arkivyskupo bei Vitebsko 
vyskupo Gregoro vardu, jūos įgaliojo Mykolas Kopistenski, Peremyslio 
bei Samboro vyskupas, Gedeonas Balaban, Lvovo vyskupas; Dionizas 
Zbiruiski, Chelmo vyskupas, Jonas Hohol, Pinsko ir Turovo vyskupas. 

Lietuvos Rytų apeigų slavai ir kiti 1595 m. grįžo į Bažnyčios vienybę, 
ir jos laikėsi iki 1839 m., kai Lietuvos žemes užsrobęs Rusijos caras 
panaikino savo valdose uniją. 

Susivienijimo iškilmės įvyko Vatikane, dalyvaujant 33 kardinolams, 
2 arkivyskupams, 8 vyskupams, 15 prelatų, daugybei kanauninkų šv. 
Sosto valdininkų ir jų giminėms. Su visomis iškilmių smulkmenomis, 
apeigomis, asmenimis ir jų pasakytais akte žodžiais visa telpa Monum. 
Uor. Hist. I t. p. 134-149, 

Ign. Stebelskis, atrodo, šio akto — dokumento nematė, kai jis teigia, 
jog Rytų apeigų krikščionys Lietuvoj, Ukrainoje, Galicijoje buvo atsiskyrę 
nuo Bažnyčios per 75 metus, kai pop. Klemensas VIII savo iškilmingoje 
kalboje unitams vyskupams sakė : « Prie motinos ir visų Bažnyčių mokyto- 
jos šventos Romos Bažnyčios grįžtate, Rutėnų vyskupai, po šimto penkias- 
dešimts metų»... (0. c. p. 140) Popiežiaus žodžiai yra labiau patikėtini, 
negu Ig. Stebelskio, rankiojusio žinias iš antraeilių istorinių šaltinių, 
nors jis protarpiais cituoja, nurodydamas vietas, Igno Kulčinskio, Gardino 
vienuolyno archimandrito (1707-1747) išspausdintą 1733 m. veikalą + Spe- 
cimen historiae Ecclesiae Ruthenicae»; Vijuko Alberto Kojalavičiaus 
(1609-1677) veikalą « Miscellanea rerum ad Statum Ecelesiarum in Magno 
Ducatu Lithuaniae pertinentia », ; kun. Jono Aloyzo Kulešos, S. J., 1704 m. 
Vilniaus vyskupo Bržostovskio aprobuotą veikalą : « Wiara prawoslawna » ; 


184 RECENZIJOS 


M. Strijkovskio (1547-1582) kroniką ir kitus Lietuvos istorikus, rašiusius. 
svetimomis kalbomis. 

Iš naujo susidarius Bažnyčios unijai, Rytų apeigų katalikams Lietuvoje 
vadovavo Mykolas Rahoza (1588-1599), Ipatij Potij (1600-1613), Josif 
Rutskyj (1613-1637). 

Pirmasis Monumenta Ucrainae Historiea tomas baigiasi su pirmuoju 
metropolito Rutskio veiklos dešimtmečiu. Iš to laikotarpio M.U.H. paskelbti 
ištisai tik 6 dokumentai, kurių neturi nei vienas kitas šaltinis. Didelių 
nuopelnų turi metrop. Rutskyj, vadinamas «nobilis lituanus », unitų 
Bažnyčiai. Gimė ir vidurinius mokslus ėjo Vilniuje. Būdamas Prahos 
universitete, iš kalvino tapo katalikas. Filosofiją baigė Wūrzburge, teologiją. 
— Romoje. Popiežiaus patariamas, perėjo į Rytų apeigas ir 1603 m. grįžo 
Vilniun ; 1607 m. įstojo į bazilijonų vienuolyną Vilniuje, kartu gyvendamas 
su kankiniu šv. Juozapatu. 1609 m. buvo Vilniaus archimandritas ; 1611 
Kijevo metropolito pavaduotojas ir 1613 m. — Kijevo metropolitas. 1615 
m. atsilankė Romoje; gavo popiežiaus pritarimą reformuoti bazilijonų 
vienuoliją ; tikrai, 1617 m. davė naują jiems regulą, kurią popiežius 
patvirtino 1624 m. Savųjų vyskupų prašomas, pravedė 1625-1628 m. 
kankinio šv. Juozapato kanonizacijos procesą. Jis atnaujino ir sustiprino 
religinį tikinčiųjų gyvenimą, šaukdamas vyskupų sinodą, vienuolių kapi- 
tulas. 

Bestudijuojantiems Bažnyčios Uniją Lietuvoje verta atsiminti patei- 
kiamus Igno Stebelskio (minėtam veikale) įrodymus, jog Kijevo metropo- 
litai laikėsi nuošaliai nuo graikų nesusipratimų su Roma. 

Kijevo valdovas priėmė krikštą 988 m., kai apie schizmą nebuvo 
kalbos. Kai Kijevo kunigaikštis Jaroslavas I sužinojo apie Mykolo Keru- 
larijaus schizmą, pasipiktino ir mirus 1051 m. Rusios arkivyskupui Teo- 
pemptui, paskyrė arkivyskupu vienuolį Ilarijoną, neatsiklausęs Konstan- 
tinopolio patriarcho. 

Haličo valdovas Dimitras pareiškė popiežiui raštu savo paklusnumą. 
1075 m., pasiuntęs Romos sūnų su laišku. 

Kijevo valdovas Sviatopolkas aiškiai parodė savo klusnumą popiežiui 
Urbonui II, kai pavedė paskelbti savo valdose 1096-V-9 d. šv. Nikalojaus, 
Miros vyskupo, šventę. 

Kijevo kung. Isaslavas II palaikė Banyčios vienybę. Mirus metropo- 
litui Mykolui II 1146 m., kunigaikštis kreipėsi į Romą, o ne į Bizantiją, 
prašydamas arkivyskupo. Tuo metu susirinkę unitai vyskupai : Černigovo 
Onufras, Bialogrodo Teodoras, Pereaslavlio Eutimius, Naugardėlio ir 
Jerzeisko Nikonas bei Smolensko Manuelis, kunigaikščiui pritariant, 
parinko vienuolį Klemensą ir jį konsekravo arkivyskupu ir Rusios metro- 
politu. 

Rosčislovas, Isaslavo II įpėdinis, 1176 m. atvykusį iš Graikijos patriar- 
cho skirtą Kijevui metropolitą, tik tada jį priėmė, kai tas raštu pareiškė 
popiežiui Aleksandrui III klusnumą, meilę ir atsidavimą. 

Haličo karaliumi išrinktas 1208 m. Kolomanas, Vengrijos karalaitis, 
buvo Krokuvos vyskupo Vincento Kadlubko vainikuotas karaliumi kartu 
su žmona, šv. Salomea, kuri, mirus kar. Kolomanui 1225 m., įstojo į šv. 
Klaros pranciškiečių vienuolyną ir ten per 32 metus šventumu garsėjanti, 
mirė 1268 m.XI.10 d. 

Rusios vyriausybė pasiuntė 1227 m. pas pop. Honorijų III atstovus, 


MONUMENTA UCGRAINAE HISTORICA 185 


prašydama mokytojų kunigų. Popiežius priėmė pasiuntinius meiliai, kvietė 
juos prie taikos, bet mokytojų jis negalėjo pasiųsti, — greit mirė. Jo 
įpėdinis, dominikonas, Gregoras IX, rašė Rusios kunigaikščiams 1231 m., 
kviesdamas ir toliau laikytis Bažnyčios unijos. Jis pasiuntė į Rusią domini- 
konų būrį, vadovaujant šv. Jackui-Hiacintui (1185-1257). Garsusis pamo- 
kslininkas įkūrė dominikonų vienuolynus Krokuvoje, Haliče, Lvove ir 
Kijeve, ten pasilikdamas su savo pagelbininkais ketverius metus. Iš ten jis 
pasiuntė apaštalauti tarp Lietuvos Rytų apeigų katalikų vyskupą Gerardą, 
O. P., Livonijai apaštalavo vysk. Meinardas, O. P., o Lietuvoje skelbė 
Kristų vysk. Vitas, O. P., apsigyvenęs Liubče ir vėliau Naugardukyje. 

Popiežius Aleksandras IV, sužinojęs, jog Haličo kunigaikštis Danielius 
linksta į schizmą, 1257 m. parašė jam įspėjimą, grąsindamas ekskomunika. 
Daug kas rašė ir aiškino šį laišką. M.U.H. nr. 2 surašyta atskiri 8 autoriai. 
Išlikęs yra laiško originalas. Jis yra ir lietuviams svarbus, nes popiežius, 
nesulaukęs patenkinančio atsakymo, 50 dienų praslinkus, pavedė įgalio- 
jamuoju raštu 1257-IV-5 d. čekų pranciškonui ir jo pagelbininkams skelbti 
kryžiaus žygį prieš schizmatikus ir pagonis, teikdamas įgaliojimą išrišti 
iš ekskomunikos atgailojančius : « ut commissum tibi officium praedicandi 
verbum crucis contra Litwanos, Jatuenzenos et Ruthenos ac alios paga- 
nos et schismaticos illarum partium prospere ... dirigatur ...» (M.U.H. 
nr. 3, p. 2). 

To laiko jotvingiai nebuvo krikščionys, ukrainiečių-rutėnų dalis 
linko į schizmą ir ne visi lietuviai buvo pasikrikštiję. Bet iš minėto popie- 
žiaus laiško negalima išskaityti, kad Mindaugas ir Lietuva atsisakiusi 
krikščionijos. Netiesa, kaip Russia's Atittude towards union with Rome 
autorius (p. 131) teigia, jog 1255 m. Lietuva nutraukė santykius su Roma. 
Ano laiko valstybės galva buvo kartu įstatymų leidėjas, teisėjas ir teismo 
ištarmės vykdytojas. Mindaugas, negalėdamas gražumu ir nuolaidomis 
atgauti iš plėšikų savo giminaičiui pagrobtų turtų, kardu ir ugnimi juos 
nubaudė. Kad jie buvo krikščionys ir tarėsi galį nekrikščionis skriausti be 
bausmės, — tai jų klaidinga nuomonė. Iš 1309 m. dviejų liudininkų paro- 
dymų aiškiai matyti, kad Mindaugas kitaip negalėjo pasielgti su plėšikais. 
(Žr. Tautos Praeitis II, 1 (5), p. 22). 

Kai Naugarduko srities slavai katalikai turėjo savo atskirą vyskupą 
1146 m, kai iš Naugardukyje esančio vienuolyno buvo imami vyskupai į 
Polocką, atrodo labai jau negalimas ir nieku nepagrįstas V. Sruogienės 
teigimas, esą Mindaugo sūnus Vaišvilkas (Vaišelga) « pasitraukė iš Lietuvos 
ir, priėmęs krikščionybę Rytų apeigomis, įsikūrė prie Naugarduko kaip 
stačiatikių vienuolis» (Liet. Enc. XIX, p. 295). 

Metropolito Amdriejaus Šeptyckio surinktieji istoriniai šaltiniai, o 
kardinolo ir ukrainiečių metropolito Josif Slipyj išspausdintasis « Monu- 
menta Ucrainae Historica » I tomas, o taipgi pažadėtas antrasis tomas, 
Lietuvos istorikams yra įsigytini ir su atsidėjimu studijuotini. 


Ku. K. A. MarTuULAITIS, MIC 

P. 8. 

Monumenia Uerainae Historica, II tomas, išsp. Romoje 1965 m., 
turi XX 358 psl. Jame tilpsta nemažai ir Lietuvą liečiančių dokumentų, 
kurių tarpe yra keli Vilniaus vysk. Eustacho Valavičiaus, Žemaičių vysk. 
Jurgio Tiškevičiaus, Žemaičių seniūno Jeronimo Valavičiaus ir kt. laiškai. 


186 RECENZIJOS 


KUN. KRISTUPO ŠVERMICKO KELIONĖ SIBIRE 1859-1860 METAIS 


Lietuvoje, ties Marijamopole, gimęs ir augęs, pasiekęs kunigystės ir 
garso kaip kurčių-nebylių mokytojas ir buvęs Marijampolės marijonų 
vienuolyno vyresnysis, rusų žandarams padarius pas jį kambaryje kratą 
ir suradūs vyriausybės nepatvirtintą katalikų tikėjimo katekizmą, 1848 
metais buvo įkalintas, teistas ir išsiųstas visan laikui gyventi į Irkucką. 

Irkucke ėjo kunigo klebono pareigas iki savo mirties 1894 m. XI. 1 d. 

Vietos rusų vyriausybė, palankiai priėmusi išsimėčiusių Sibire katalikų 
prašymą, kad juos aplankytų katalikų kunigas, 1859 m. davė kun. Kris- 
tupui Švermickui atitinkamą raštą ir nustatė maršrutą su daugiau negu 
10.000 verstų (10.680 kil.) kelių. Tą didelę kelionę jis padarė per 10 mėnesių 
arkliais, laiveliais, briedžiais, šunimis ir vėl arkliais, naudodamasis vyriau- 
sybės išlaikomomis pašto stotimis. 

Pakeliui Blagovieščenske rado ir dvasiniai aprūpino 51 vyrą ir 2 moteris 
katalikus ; Usūros paupiuose — 57 vyrus ir 3 moteris; Chabaruvkoje — 
79 vyrus ir 1 moterį; Maryinske 51 vyrą ir 6 moteris, Nikolajevske — 
95 vyrus ir 14 moterų. Viso jis rado katalikų vyrų 333 ir moterų katalikių 
26. Juos visus išklausė išpažinties, suteikė šv. Komuniją ; laikė jiems šv. 
Mišias. Bet ne visus katalikus jis tada galėjo pasiekti. Jų skaičius buvo 
kiek didesnis, negu kun. K. Švermieko rastieji. 

Nors tuo metu Sibire buvo antras katalikų kunigas, bet kun. Švermic- 
kas ten nuvykęs jo neberado namieje, buvo iškeliavęs į savo plačią para- 
piją, ir jo nesulaukęs, iškeliavo toliau. 

Savo nuotaikingą kelionę jis aprašė, pateikdamas savo pastabas, 
patirtį kaip gyveno keliaujamoje vietovėje žmonės. Kartą, sudūžus Amūro 
upėje laiveliui, teko keletą dienų saloje laukti pagalbos. Rankraštį pasiuntė 
mėnesinio žurnalo Varšuvoje Pamiginik religijno-moralny redaktoriui kun. 
Juozui (?), kurs tuos nuotykius įdėjo į penkis numerius, užimdamas apie 
125 puslapius laikraštyje. 


Kun. Kristupo Švermicko asmuo 


Marijonų vienuolijos « Album Mortuorum » 1961 m. Romoje rašo, 
kad kun. Kristupas Švermickas gimė 1812 m. lispos 2 d. ir mirė 
1894 m. lapkričio 1 d. 

Jis gimė Lietuvoje, ties Marijampole. Turėdamas 20 metų, įstojo į 
marijonų vienuoliją. Atlikęs naujokavimą Mariampolėje ir sudėjęs vienuoli- 
nius įžadue 1834 m., pagirtinai baigęs teologijos mokslus, buvo įšvęstas į 
kunigus 1838.VI.29 ir pasiųstas Varšuvon vadovauti kurčių-nebylių insti- 
tutui. Sėkmingai dvejis metus dirbęs, buvo išrinktas Marijampolės vienuo- 
lyno vyresniuoju ir 1846 m. persikėlė gyventi į Marijampolę. 

Marijampolėje bebūdamas, padarė kurčių-nebylių mokyklai pradžią : 
mokė tris nelaiminguosius. 

Rusų vyriausybės įtartas kaip nepalankus okupantams, pas jį žandarai 
padarė kambaryje kratą, surado katalikų tikėjimą aiškinantį katekizmą, 
rusų vyriausybės draudžiamą turėti, buvo įkalintas, teistas ir pasmerktas 
iki gyvos galvos Sibiran. Skirtąją gyventi vietą, Irkucką, pasiekęs 1848 
metais. Ten jis galėjęs laisvai eiti katalikų kunigo pareigas. 


JOTVINGIAI KALBOJE 187 


1859-1860 m., vietos rusų vyruausybės pavedamas, aplankė Sibiro 
katalikus. 

1879 m. sudegus medinei Irkucko bažnyčiai, jis pastatydino mūrinę, 
gotiko stiliaus ir prie jos įkūrė katalikų mokyklą. 

1884 m.rugsėjo 20 d. paminėjo jis savo 50 vienuolinio gyvenimo sukaktį ir 

1888 m. atšventė kunigystės auksinį jubiliejų. "Ta proga iš popie- 
žiaus Leono XIII susilaukė dėmesio ir dovanų : iš Romos jis gavo kieliką ir 
mišiolą. 

Senelis tremtinys kunigas Švermickas dar pagyveno šešerius metus ir 
užmigo Viešpatyje 1894 m. lapkričio 1 d. Jis palaidotas Trkucko bažny- 
čios rūsyje. Mirdamas turėjo baigęs 82 metus 4 mėnesius ir 30 d. 


JOTVINGIAI KALBOJE 


CzEsLAwW KUDZINOWSKI, Jačwingowie w języku. 
Acta Baltico-Slavica. I Pamietnik I Konfereneji Nauk Historycznych w 
Biatymstoku. Bialystok 1964, p. 217-225 


Jaunieji lenkų mokslininkai, betyrinėdami buvusias jotvingių-sėdu- 
vių — Dainavos žemes, po II Pasaulinio karo įglaustas į Lenkijos val- 
stybę, jų gyventojus ir iki šiol jų naudojamą, savišką lenkų kalbos tarmę, 
daro mums lietuviams neįprastų ir drąsių prielaidų. Balstogės Mokslo 
Draugijos metraštis, skirtas slavų-baltų istorijos, kalbotyros ir materialinės 
kultūros santykiams tyrinėti, 1964 m. išspausdino I-je draugijos konieren- 
cijoje narių pateiktas studijas, pranešimus — 18 mokslininkų —, vertas 
yra lietuvių dėmesio. Iš Kalbotyros 6 paskaitų pasirinkau Česlovo Kud- 
zinowskio studiją «Jotvingiai kalboje». Prie jo surinktos ir pateiktos 
kalbinės medžiagos pridedu pastabose prof. dr. A. Salio ir kitų rūpimais 
klausimais paskelbtas mokslines žinias. 

Balstogės srityje apie Knyšiną (c. 24 kilom. nuo Balstogės į šiaur- 
vakarius) Č. Kudzinowski's dabartinėje lenkų kalboje rado 82 lietuvių 
kalbos skolinius. Jis ištyrė nedidelę apylinkę; ragina savuosius skubiai 
rinkti kalbinę medžiagą, nes lenkų kalbai veikiant, tarmės nyksta. 

Jis rašo, jog senovėje Balstogės žemių daugumoje gyveno baltų kiltys, 
o ir dabar Punsko apylinkėje yra lietuvių kalbos sala. Archeologija ir 
kalbotyra turėtų padėti mokslininkams suprasti tų žemių gyventojų 
kultūrą ir išpainioti keliamus mokslininkų klausimus. 

Pateikiu tos studijos platesnę santrauką. 

Baltų kalbos priklauso indoeuropiečių šeimai, jie gana arti stovi prie 
slavų tautų, net kurį laiką bendradarbiavo savitarpinėje pažangoje. Be 
žinomų tautų : lietuvių, latvių, prūsų, galime įvardinti baltų kiltis : kur- 
šius, žemgalius, sėlius, galindus, sūduvius-jotvingius. 

Prieš mūsų eros laikus baltai gyveno Baltijos jūros rytų ir pietų 
krašte, siekdami Vyslos žiočių 1; rytuose jie siekė Dauguvos aukštupį ir 


1 Baltų tautos į vakarus siekė toli už Vyslos. Išsamiau apie tai galima rasti 
Lietuvių Enciklopedijoje, t. II, 1954, p. 140-149. 
Kalbininkas Jan OTRĘBSKI savo studijoje (Jačwingowie w języku polskim, 


188 REOENZIJOS 


Dnieprą. Pirmaisiais mūsų eros amžiais, slavų ir vokiečių tautoms sprau- 
džiantis į baltų žemes, jie pasitraukė nuo Vyslos į rytus, gyvendami Ne- 
muno, Dauguvos, Pripetės, Okos ir Volgos aukštupiuose. 

Pirmas pamini baltus istorikas Tacitas 2 savo « Germanijoje ». Jis 
kalba apie aisčius; dabar yra priimta tai skaityti baltus. Ptolomejus 
įvardina galindus ir sūduvius. 

Dar XI a. baltai gyveno apie Minską, Mogilevą, Smolenską. Nuo slavų 
baltus skyrė Pripetės balos, o šiaurėje ir šiaurvakariuose suomių tautos 3. 

Baltų tautų gyvenvietes nusakyti istoriniai nėra lengva. Šį klausimą 
nagrinėja dr. Aleksandras KAMINSKI veikale Jaėwiež — Jotvingiai, iki 
XIII a. Jotvingiais esame susidomėję. Ptolomejo minėtieji sūduviai (Sou- 
dinoi) istoriniuose šaltiniuose yra vadinami jotvingiais (Jatvazi)'. Jie 
nuolat kariavo su Volynijos ir mozūrų kunigaikščiais, o kai į tą kovą 
įsijungė kryžiuočiai, nuo XIV a. jotvingiai pranyksta iš istorijos lapų. 
Jų dalis persikėlusi į Lietuvą, į Rusią, o gal ir į Lenkiją, kur susiliejo su 
vietos gyventojais. Jotvingių daliniai, kurie pasidavė kryžiuočiams, buvo 
apgyvendinti ties Karaliaučiumi, vadinamame Suduischer Winkel — 
Sūduvių Kampas. 

Jotvingiais susirūpino svetimi lenkams žmonės mokslininkai : sovie- 
tiniai ir skandinavai, kaip pav. prof. K.O. Falk“ su savo draugais, iT 
kiti. Kai istorikai ir archeologai dirba, tai mūsų kalbininkai aiškiai 
atsilieka. Laikraščiuose: Gazeta Bialosiocka ir Problemų kilusis ginčas 
aiškiai atgis, beartėjant 1.000 metų sukakčiai. Tik būtų pageidautina, 
kad ginčas laikytųsi mokslinio lygio. Iš ginče dalyvavusio prof. J. Otrę- 
bskio galime laukti, kaip iš šio klausimo stambiausio žinovo, platesnio 
veikalo *. 

Jotvingių klausimu mokslas yra padaręs žymios pažangos, davė 
atsakymą į kai kuriuos klausimus. Pav. yra išaiškintas jų vardas. Aiškiai 
žinome, kad Ptolomejaus sūduviai ir istoriniai jotvingiai yra tie patys 
žmonės *. Jotvingių vardą galime laikyti istoriniai pagrįstu *. 


Acta Baliico — Slavica I, 1964, p. 207-216) nurodo, jog į lenkų tautą įsijungė greta 
jotvingių kilties ir prūsų dalis, darydami įtakos lenkų kalbai. Jis mano, kad kalbi- 
nius prūsų — lenkų kalbos tyrimus reikėtų praplėsti net už Vyslos, kur gyvena 
kašubai, kurių tarmė daug kame skiriasi nuo šiaurinės Lenkijos tarmių. 

* Publius Cornelius Tacitus gimė apie 55 m. mirė 120 m. m. e. 

* Autorius nurodo, kad suomiai yra pasiskolinę iš lietuvių kalbos žodžius : 
ankerias — liet. ungurys ; hala — šalra; herakka — š rka; kaula — kaklas; 
laiha — liesas ; paimen — piemuo ; seina — siena ; sisar — sesuo ; villa-vilna. 

* Prof. dr. A. SaLyS rašo : Dainavos tretysis istorinis užnemunės vardas šalia 
plačiau pažįstamų Sūduvos ir Jotvingių. Tas pats kraštas buvo vadinamas visais 
trimis vardais. (žr. Liet. Enc. IV, 234 p.). 

* K. 0. FaLK, Wody wigierskie i huciaūiskie, Uppsala 1941. 

* J. OTREBSKI, W sprawie Jadzwingėw, « Problemy » 1961, nr. 3. 

* Autorius, atrodo, nėra apsipažinęs su tų pačių žmonių trečiuoju vardu : 
Dainava. Dainavos vardas, anot prof. Salio, greičiausiai pramintas iš upėvardžio 
Daina ar Dainava, reiškusio — greitoji, sriaunoji, ir nieko bendro neturi su krašto 
dainingumu.. (Liet. Enc. IV, 234 p.). 

* Autorius neaiškina iš kur kilęs jotvingių vardas. Kalbininkas prof. A. Salys 


JOTVINGIAI KALBOJE 189 


Antras tirtinas mokslinis klausimas, ar jotvingiai turėjo savo atskirą 
kalbą, ar jų kalba buvo vien tarmė, o jei taip, ar lietuvių ar prūsų kal- 
bos tarmė ? 

Istorinės žinios vien sako, kad jotvingių kalba priklauso baltams. P. 
DusBURG (Chronicon terrae Prussiae) įjungia sūduvius į prūsus. Bet jam 
rūpėjo teisiniai valstybinė padėtis : jis pripažįsta visas nukariautas žemes 
prūsų žemėmis. Dlugošas rašo: — cum Pruthenica et Lithuanica lingua 
magna ex parte habens similitudinem et intelligentiam —; tą žinią 
pakartoja Miechowita, o Kromeris sako : jotvingiai kitaip kalba, nors 
giminingi lietuviams. 

Pirmas kurs aiškiai teigė, jog jotvingiai yra baltų kilmės, buvo 
J. Jaroszewicz; juo pasekė M. Toeppen, A. Sjoegren ir kiti. Dabar 
norima žinoti, kurioje vietoje yra jotvingių kalba tarp baltų kalbų šeimos. 
Šį klausimą pirmas ėmė nagrinėti A. Bezzenberger, patiekęs tikrinių vardų 
studiją. Nutiesęs ribą nuo Labavos iki Rastemborko, teigė, jog nuo tos 
linijos į vakarus žmonės buvę prūsų kilmės, o į rytus — lietuviškai 
kalbantieji. Jo teigimą praplėtė E. Volteris. Tos pat nuomonės laikosi 
J. Rozwadowski. Jis tyrė jotvingių piečiausias gyvenvietes ir tas vietas, 
kur jie niekad negyveno ; jis rado lietuvių liekanas Svisločiaus apylinkėse 
ir Pagiryje (W Podlasiu). 

Bezzembergo mokinys J. Gerulis peržiūrėjo ir pataisė jo požiūrį ?. 
Prof. K. Būga !? priėjo tų pat išvadų, ką Gerulis, nors neneigia, kad 
jotvingiai turėję savo kalboje lietuvių kalbos elementus, bet sako, kad 
tai atnešę pas juos naujakūriai iš Lietuvos. 

Kalbininkas F. K. Karp laiko jotvingių žemę prūsų ir lietuvių perei- 
namąja sritimi, bet su gausesniais lietuvių kalbos elementais. J. Vileišis, 
paveiktas politinės padėties, teigia juos lietuvius buvus, o G. Mortensen- 
Heinrich įrodinėjo, jog kalbiniai ir politiniai jotvingiai buvę viena su 


išsamiai rašo šiuo klausimu Liet. Enc. IX, 1956, p. 501-508. Prof. Salys daro išvadą : 
jotvingiai visų pirma bus buvę Jotvos paupio, o vėliau Jotvos žemės gyventojai. ... 
Iš šių vardų paplitimo gudiškose ir ukrainiškose srityse galima spėti, jog jotvingiai 
visų pirma bus vadinusis kuri pietų rytų sūduvių kiltis, bet rusai ir lenkai tą kilticį 
vardą anksti išplėtė visiems sūduviams. 

"G. GERULIS, Zur Sprache der Sudauer — Jaiwinger. Baltische Volker ; 
M. Ebert, Reallezicon der Vorgeschichte, Berlin 1924, I p. 335. 

J. Gerulio darbą šiaip vertina prof. Salys: — pirmas 1921 m. išnagrinėjo 
metodiškai tas šaltinines sūduvių kalbos nuotrupas ir priėjo išvadą, kad sūduviai — 
jotvingiai kalbos atžvilgiu buvę labai artimi prūsams, daug artimesni nei lietuviams. 
Klausimą, ar jie kalbėję tik prūsų tarme, ar atskira baltų kalba, jis atsargiai palieka 
atvirą. Bet K. Būga tų pačių metų Švietimo Darba recenzuodamas šį Gerulio straipsnį, 
pasisakė sūduvių klausimu kalbinę medžiagą renkąs jau nuo 1908, visai sutinkąs 
su straipsnio autoriumi ir recenziją baigia nedvejojamu teigimu : «+ Esamoji medžiaga 
neduoda nė vieno kalbos fakto, kuris rodytų jotvingius kalbėjus ne prūsų kalbos 
tarme ». Pagrindiniai sūduvių kalbos palaikai yra išnagrinėti Lietuvių Kalbos Žodyno 
įvado 2 sąsiuvinyje 1925 (žr. Liet. Enc. XXIX, p. 120). 

"K. BūcGa, Die Vorgeschichie der aistischen (baltischen) Stūmme im Iichte 
der Orisnamenforsehung, Kaunas 1924. 


190 RECENZIJOS 


prūsais. Prof. K. Nitsch, skersai išilgai tyręs Lenkiją, apie jotvingius 
tyli Ll, 

Reikia žinoti, kad neturime jotvingių kalba raštų, ir vargiai ar jie 
atsiras 12. Jaunas kalbininkas, dr. Tadas Adancewicz 5, tyrė šį klausimą 
bet tik pripuolamai, neturėdamas reikiamų gerų sąlygų. 


Knyšino tarmė 


Susidomėjau ypač savo tarme jau seniai, bet buvusioji padėtis ir 
darbai kliudė man sistematiniai užsiimti jotvingių žemių klausimais. 
Lenkų Kalbotyros Draugijos Varšuvoje suvažiavime 1954 m. III. 31 d. 
skaičiau pranešimą apie Knyšino tarmę (Dialekt knyszynūski), nurodžiau 
kalbininkams į lauktinų vaisių derlių, žadėdamas pagalbą; deja, atsi- 
šaukimas pasiliko be atgarsio. 

Dabar padėtis yra pasikeitusi. Tų žemių tyrimo programą pasi- 
stengsiu įjungti į Baltų Filologijos Katedrą ; bet pasisekimą sąlygoja — 
kiek į tą darbą įsijungs Balstogės Kultūros skyrius. Darbas daugeriopas, 
nelengvas, turint tik vieną pagelbininką. Reikės surinkti pagal geografinę 
padalą, kilometras po kilometro, visus fisiografinius vardus : upių, vandenų ; 
tariant, jog miestų ir kaimų vardai yra žinomi, nors ir čia galima susidurti 
su staigmena, nes pas žmones kartais yra užsilikę senieji vardai, arba 
kitokie, negu oficialiai žinomi. Taip pat teks ištirti tarmes, prisilaikant 
sudarytų kiausimų, kad atidengus kalbines liekanas. Šį studijų dalinį 
reikėtų sustiprinti specialistu etnologu. 

Pateikiu asmeniai surinktą medžiagą. Studijų centras buvo Knyszyn 
ir kaimai: Wodzilėwka, Ponilkica, Grądy, Rosochy, Zofijėwka, Kopisk, 
Chraboty, Nowiny, ZLenkobudy, Milewskie, Kąty, Chobotki, Jaskra, Kali- 
nėwka ir Czechowizna. 


11 Čia keliamu klausimu yra pasisakęs ir prof. A. Salys. Jis rašo : — Lenkų 
kalbininkas J. Otrębski yra spėjęs, kad jotvingiai galėję būti artimesni slavams nei kili 
prūsai. Hipotezė tuo tarpu reikalinga stipresnių įrodymų. Šiuo metu turimi kalbiniai 
duomenys neleidžia sūduvių nei beatodairiškai priskirti lietuviams (P. Pakarklis, 
V. Vileišis), nei atvirkščiai skelbti juos visai atskira pereigine baltų šaka (A. Kamin- 
skis) (žr. Liet. Enc. XXIX, 123 p). Kita visai nuomonė buvo prof. A. Bezzenbergerio. 
Prof. A. Salys rašo, jog A. B. 1888 m. yra teigęs, kad lietuvių rašomoji kalba iš 
tikrųjų galima vadinti jotvingių kalba. (žr. Mitteilungen der Litauischen literalischen 
Gesellschaft III, 192) V. Gaigalaitis sūduvius laikęs dzūkais (Litauen, 22) o lenkų 
kalbininkas J. Rozwodowskis rytiečiais lietuviais (Rocznik Slawistycznų V, 18 <. ; 
Liet, E, XXIX, p. 119). 

12 Anot prof. A. Salio, yra surankiota iš Ipatijaus metraščio, P. Dusburgiečio 
kronikos ir Ordino žemių užrašų aktų tikrinių vardų : 39 asmenvardžiai, 24 vietovar- 
džiai, 2 upių vardai. Jis juos peržvelgia (0. c. p. 120-123) ir pateikia Maleckio duotą 
tekstą : O ho ho moi mile swente Pannike — O mano miela šventa ugnele. Beigeite, 
beygeyteo peckolle — (skaitytina) bėgeite, bėgeite pikuliai. Kails paskails ains par 
antres — sveikas pa-sveikas vienas per kitą. (op. c. ten pat). 


JOTVINGIAI KALBOJE 191 


Čia studijos autorius, Č. Kudzinowskis, per visą žurnalo puslapį 
kritikuoja kalbininkus: K. Kotiowskio nevykusius etimologinius aiš- 
kinimus *+* ir J. K. Kowalskio ** nepagrįstus teigimus. Paskui rašo : 


Ten, kur pirminiai vardai pakeisti, o neturime užrašų, jų vardai 
pasilieka paslaptimi, ar tik prielaida. Pav. kilmė gražiai skambančio 
vardo Zajączkowo ties Ostruda tik dėl to gali būti išaiškinta, kad turime 
1303 m. užrašą : Sassenpile '“ Į kai kuriuos baltų kalbos ženklus nurodo 
vietovardžiai, k. a. : Gurbicze, Jašwiez, Jačwiež, Jašwily, Jašwilki, Klewi- 
anka, Kumialy, Kumialki, Žodzie, Biebrza ir gal Gielozycha, Lupichy, 
Mociesze, Nerešl, Ožynnik, Ponura, Romejki, Sidra, Stary Szor, Suprašl, 
Szaciky ir kiti !7. Svetimos imigracijos žymes turi: Niemezyn ir Czecho- 
wizna ; čekų gyvenvietę ir dabar žmonės atmena. 

Knyšino tarmė priklauso prie mozūruojančių. Ir jotvingių kalba 
mozūravo. Bet gyventojai mozūrais vadina savo kaimynus už Bebro, 
šiaurės kaimynus vadina litfasami, o rytinius — chochlami (chochlais) !8, 

Šių sričių kalbą nuolat veikė svetimos įtakos. Žodyne pasiliko okupa- 
cijų ar prijungimų likučiai. Rusų. kalbos skolinių rasta 14 žodžių ; 
vokiečių — 18, o baltų-lietuvių kalbos 82 žodžiai. 

Knyšino apylinkės žmonės sulenkino sekančius lietuviškus žodžius ir 
juos naudoja kasdieninėje kalboje. Čia jie įvardijami, kartu pažymint, 
kokia prasme tie žodžiai žmonių vartojami. 


ašu, aču boži, — ačiū, dziekuję. 

Balbotač, Bolbotač — Balbatuoti, mėwič niewyražnie 
bambiza — bambiza, bambizas, nieksztaliny (cz! wiek) 
Blač, bleje, — bliauti, beczeč 0 owcy, plakač odziecku 
blat, na blačeė, — blėta ; plyta 

blažgač, — bliauzgoti ; paplač 

bonda, — banda; bochenek 

bretač, breitun, — braitoti ; plątač 

prencnošė, — brinkti; upašė z trzaskiem 

burbel, — burbulas; bąbel 


BT. ZDANCEwWICZ, Litewskie elementų stownikowe w gwarach polskich 
okolic Sejn, Lingua Posnaniensis, Poznan 1960 t. VIII, 333 p. 

MK. KorzOoOwSKI, Argumentų lingwistyczne, Problemy nr 12, 1960. 

5J.K. KowaLskKI, Spor o Jadžwingėw, Problemų nr. 12, 1960. 

6 Prūsų sassins — zuikis, kiškis. Į šiaurę nuo Marijampolės (Kapsuko) 
apie už 9 kilom. yra upelis Sasna ir prie to upelio Sasnavos bažnytkaimis ; 
Sasnava reikštų zuikynas. 

"? Autorius pateikia keletos pirmųjų kaimų vardų lenkišką reikšmę : gurbas 
— chlew, buda, kosz. Klevas — klon. Lenkiškos darybos kaimo vardas skambėtų 


Klonianka arba Klenianka. Kumelė — klacz, kobyla. Žodis — slowo, wyTaz. 
Bebras — bėbr ; lenkiškai būtų Bobrza. 
* Knyszyn — Knyšinas yra Balstogės srityje, į šiaurės vakarus už apie 15 


mylių — apie 24 kilometrai. Apylinkė XVI a. priklausė Palenkės vaivadijai ; ji 
neturėjo bendros sienos su Lenkija, — mozūrų žemė ją atidalinus laikė nuo Lenkijos 


192 RECENZIJOS 


chromstka, — kramslys, kremzlė ; chrząstka 

chromošsiė, — kramsėti; chrzęš ič 

cupnoiūė, — čiupti, čiuopti ; nagle chwycič 

cyba, — ciba; wolanie na kozę 

dranka, — dranga; drzazga lupana 

dulki, — dulkės; pyl z rošlin polnych 

zarno, — prs. Dernen, Derne; žwir 

dursač, — durstyti, durstelėti ; szturchač 

žazyė, — daužyti, dužti; silnie bič (pasem) 

žigač, — dygti; skakač 

gamola, — gamalas, gamula ; kawal, oferma 

ganta, — gantas; rodzaj sieci 

garovač, — garuoti; wyrastač o ciešcie 

genač, — genėti; obcinač galązki 

gilovač, — gylys, gyliuoti ; gz0wač 

gimžawa, — gimžėti; wielka ilošė polączona z wrazeniem siuchowym ; 
robakof f seru 22 gimžawa — gimžėti; ruszač się 

Zgoveč, rozgoveč, — gavėti; pošcič; užyė w jedzeniu po pošcie 

gramozdy, — gramozdas; duže przedmioty 


grumoly, — grumulas ; grudki 
grust, gruzda, — gruzdas; rodzaj grzybu 
gruzly, — gruzlai; węzly 


gunt, — guntas; gont 

gurba, hurba, — gurbas; stos kupa 

iegla, iegleina, ielka, — eglė; šwierk, jodia 
karklina, — karklas; Iozina 

karvas, — gauras; kosmyk wlosėw ; dlugi strzęp 
kila, — keli; kilka 

kižuk, — kiziukas; žrebak mase. 

kleč, — klėtis; przegroda na ziarno 

klump, klumpa, — klumpė; drewniak 
krušna, — krūsnis; kupa kamieni na polu 
kuča, — kūčios; potrawa (boženarodzeniowa) z pęczaku z makiem i mio- 


dem, kolacja wigilijna ; wigilia 
kudektač, — kudakuoti ; gdakač 
kul, — kulys; dužy snop 


kulsa, — kulšis ; biodro ; jeden Zz 4 rogow na furze 

kump, kumpa, — kumpis; szynka ; žig. biodro 

kumšė, — kumštis; piešė 

kupšė, — kupstis; wyrwal caly kupšė ze stoga 

kursač, — kurstyti; szturchač ; dražnič 

lupa, — lupa; warga zalupa — Z odwieszonymi wargami ; durei 
mogilki, — kapai; kapas; cmentarz ; mogila, grėb 

musy, — musai; plešn 

otava — atolas; potraw 

otosa, — at(a)sėjos ; pret lączą0cy oš Zz holoblą 

pakule, pakuly, — pakulos; odpadki Inui kanopi przy miedieniu 


(por. kulti-mžo.iė) 


JOTVINGIAI KALBOJE 193 


paluba, — palubys, lubos ; miejsce pod sufitem ; plandela (wozu cygai- 
skiego) 

peresceyč, — persėti; chlostač; swędzič 

plesyė, — plėšti; pleniė, tupič 


pleva, pleika, — plevė; blona ; plewa 

plita, — plyta ; plaski kamiet ; palenisko w kuchni; cegla 
polė, poleč, — paltis; plat sloniny 

porsuk, — paršas; paršiukas ; wiepszak ; knur 

posor, — pašaras; sucha trzcina; gorsza pasza ; pasza 
povetka, — pavietė; przybudėwka w gumnie 

pryt, prydu, — priedas; dodatek, doplata do ubitego targu 
pyla, — pylė; wolanie na kaczki; kaczka (dial.) 

roist, —- raistas ; bagniste miejsce 

rupėč, — rūpėti; rupi, rūpi; obchodziė, niepokoi6 
šaber, — sėbras; kompan 

sakal, — šakalys; polano 

smygač, — smeigti; zmykač, rzucač 

šorbač, — siurbti; piė glošno 

špėč, pošpėč, — spėti, paspėti ; zdąžyč 

špėrka, — spirgas ; skwarek, slonina 

špuro, — spurai; strzępy ; mlokos 

spyl, — spylys; drzazga w ciele 

šuliė, — siūlyti; proponowač, wmawiač coš 

švirn, —- svirnas; špichlerz 


sypač, — pilti; sypač, lač 

sypulka, — šipulys; szypulka 

trailovač, trėliė, — trailioti, traila ; plešė, mėwiė bez sensu 
ziz6, zieži, — ėdžia; coll. žarloki 


Česlovas Kudzinowskis baigia savo paskaitą pareiškimu : 
—- Turime čia medžiagą labai nevienodą, skirtingą kalbiniu požvilgiu. 


Pirmasis gi uždavinys, tai kiek galima daugiau surinkti visokios medžia- 
gos. Žinau, kad čia yra nemažai rusų kilmės išsireiškimų. Jei iš 82 pateik- 
tų pavyzdžių pasiliks 30-20 kaip baltų, tai bus daug; analizos metu 
geriau atmesti, negu apleisti. 


— Kaip matome, tie žodžiai turi lietuvių kalbos atitinkamumą, bet 


gali tai eiti iš to, kad nežinome prūsų atitinkamų žodžių. Vienas pamo- 
kinantis pavyzdys yra iegla — liet. eglė, nes čia žinome prūsų žodį addle. 
Tai nei kiek neneigia, kad jotvingiai kalbėjo lietuviškai. Tik surinkus 
visą medžiagą iš tų apylinkių bus galima padaryti kai kurias išvadas. 
Paskutinis žodis priklausys kalbininkams ir archeologams. 


Kun. K. A. MaTULAITIS, MIC 


13 


194 RECENZIJOS 


ACTA BALTICO — SLAVICA 


Acta Baltic0 — Slavica I, Bialystok 1964. Metraštis, skirtas slavų 
— baltų istorijos, kalbotyros ir materialinės kultūros santykiams nagri- 
nėti. Jis yra Balstogės Mokslo Draugijos (Bialystok, Lenkija) organas, 
skirtas praeities ir dabarties politiniams, visuomeniniams bei kultūriniams 
santykiams tarp baltų (senųjų prūsų, lietuvių ir latvių) ir slavų tautų 
(lenkų, baltarusių ir rusų) tyrinėti. 

Redakcija, skelbdama analitinio ir sintetinio pobūdžio tyrinėjimus, 
siekia išryškinti praeityje buvusias slavų — baltų, o vėliau lenkų 
— baltarusių — lietuvių ir rusų — latvių bendravimo tradicijas, o taip 
pat, keičiantis darbo patyrimu, diskusijomis ir dalykine kritika, regi- 
struoja šių tautų pasiekimus humanitarinių mokslų srityje. 

Taip aptaria metraščio paskirtį jo redakcija. Redakcijos tarybą 
sudarė: WHL Antoniewicz (iš Varšuvos), T. Ciešlak (iš Varšuvos), T. Dzie- 
ržykray-Rogalski (iš Balstogės), K. O. Falk (iš Švedijos, Lund), A. Giey- 
sztor (iš Varšuvos), H. zowmianūski (iš Poznanės), M. Matowist (iš Varšuvos), 
A. Obrebska-Jabloūska (iš Varšuvos), J. Otrebski (iš Poznanės), J. Safa- 
rewicz (iš Krokuvos). 

Redaktorius buvo Jerzy ANTONIEWICZ. Jan sekretoriavo Jan Jas- 
kanis. Metraštį paruošė spaudai : D. Jaskanis (iš Balstogės), J. Sztetylio 
(iš Varšuvos), T. Zdancewicz (iš Poznanės). 

Svarstomųjų klausimų ginčus patikslino iš juostelės B. Antoniewi- 
čienė. Aplanką parūpino Henryk Bialoskėrski. Metraštis turi 277 psl. 

12 10" . 
spaudos, 2 x 6 ETA popieryje. 

Metraščio turinį sudaro paskaitos, pranešimai trijose sekcijose : 

1) archeologija ir viduramžių istorija, 2) naujųjų laikų istorija, 
3) kalbotyra, ir po paskaitų sekusiose diskusijose papildymai. Tai Istorinių 
Mokslų I-sios Konferencijos vaisiai. Konferencija įvyko 1961 m. birželio 
2-3 dd. Balstogėje, Medicinos Akademijos rūmuose. 


Archeologinė ir viduramžių istorijos sekcija. 


Joje skaitė paskaitas ir darė išsamius pranešimus : 

J. ANTONIEWICZ, Archeologinių tyrimų Lenkijos šiaurryčių žemėse 
klausimai ir reikalas. 

M. ScHMIEDCHELM, Keletas klausimų ryšyje su archeologinių radi- 
nių atidengimu iš mūsų eros pirmųjų amžių Mozūrų vakaruose. 

H. LOWMIANSKI, Slavų ir baltų genčių vardų klausimas Ptolemejo 
veikale « Europos Sarmatia ». 

J. JASKANIS, Iš archeologinių radinių Jotvingių žemėje iš I tūkstančio 
metų mūsų eros, Tastų prie Juodosios Hanczos, kylantieji klausimai. 

T. DžzIERŽYKRAY-RoGALSKI, Kai kurie tipologiniai ir jotvingių 
klausimai. 

K. MusIANOwICZ, Ankstyvų viduramžių sodybos vidurys Drohočine 
prie Bugo 1954-1957 m. iškasenų šviesoje. 


ACTA BALTICGO - SLAVICA 195 


R. KrERNOwSKI, Pinigų mainai Lenkijos šiaurės rytuose ankstyvų 
viduramžių metu. 

Diskusijų metu savo nuomones pareiškė: J. Okulicz, F. Wokroj, 
A. WierciAski, T. Dzieržykray-Rogalski, M. Kaczyūski, T. Zawadzki, 
T. Zurowski, H. Lowmiaūski, St. Suchodolski, J. Antoniewicz, A. Kamin- 
ski, Z. Wartolowska. 


Naujųjų laikų istorijos sekcija išklausė 5 pranešimų : 

J. WIšNIE'WSKI, Sodybos išsivystymas tarp XIV a. pabaigos ir XVII 
a. prie lenkų — rusų — lietuvių ribų. 

ST. ALEXANDROWICOZ, Miestų įsikūrimas ir plėtra Palenkės vaivadi- 
joje XV — XVII a. 

J. OcHMANSKI, Feodalinės žemių nuosavybės sąranga Palenkėje 
antroje XVI a. pusėje. 

St. KALABINSKI, Balstogės darbininkų sąjūdis 1870-1900 m. 

W. DyNowsxkI, Palenkės etnografinių tyrimų reikšmė ir tikslas. 

Diskusijose dalyvavo: J. Morzy, M. Dembinska, St. Russocki, A. Chet- 
nik, J. Kasperczak, A. Kutrzeba-Pojnarowa, A. Dobrowolska, A. Szezy- 
piorski, J. Wišniewski, J. Trzebinski, St. Alexandrowicz, Z. Troczewski, 
W. Kochanowski, T. Čiešlak, P. Korzec, Wt. Slawiūski, St. Herbst. 


Kalbotyros sekcijoje pateikė pranešimus : 

A. OBRĘEBSKA-JABEONSKA, Balstogės srity slavų dialektologinių 
klausimų tyrimas. 

J. OTRĘEBSKI, Jotvingių dalis, formuojant lenkų kalbą. 

Cz. KUDZINOWSKI, Jotvingiai kalboje. 

T. ZDANGEwWICZ, Lietuvių kalbos įtaka rytų slavams lenkų šnekom 
apie Seinus. 

W. KuRaszkmmwioz, Baltgudiški ir ukrainietiški polinkiai Brastos 
girios apylinkių šnekose. 

M. KoNDRATIUK, Balstogės vietovių vardų priklausomybė nuo žemės 
plotų išvaizdos, kaip pav. Jalėwka. 

Šios sekcijos diskusijose dalyvavo : A. Obrebska-Jabloūska, P. Zwo- 
liūski, Cz. Kudzinowski, J. Safarewicz, St. Glinka, E. Szmulkowa, I. Judyc- 
ka, T. Zdancewicz, J. Baiczerowski, A. Kaminski, J. Otrebski, T. Buch. 


Redaktorius J. Antoniewicz įžangos žodyje mini, kad Istorinių Mokslų 
pirmoji Konferencija norėjo parodyti dabartinę istorinių mokslų padėtį, 
betiriant dabartinės Lenkijos šiaurės rytų žemes ; stengėsi užčiuopti toli- 
mesnių tyrimų reikalą bei linkmę tose pat žemėse ; sustiprinti visų isto- 
Trinių mokslų darbuotojų talką, betiriant tų žemių klausimus ; surasti 
organizacijai formą ir įkurti Balstogės žemių vietinę mokslo draugiją, 
kurios užduotis būtų mokslo plėtra ir mokslinis bendradarbiavimas su 
kitais mokslo institutais ir universitetų katedromis Lenkijoje. 

Trims metams praėjus nuo konferencijos, įsikūrė Balstogės Mokslo 
Draugija, kurioje veikia padaliniai — komisijos. Tarp jų veikia Sudė- 
tinė Jotvingių Ekspedicija, ir išspausdintas metraštis. 

Paskaitos, pranešimai, referatai paruošta rimtai, nors juose skaitytojas 


ras daug iškeltų, bet neatsakytų klausimų. 
K. A. M. 


196 : RECENZIJOS 


« ROCZNIK BIALOSTOCKI» V TOMAS 


1965 m. pavasarį Balstogėje išėjo iš spaudos « Balstogės Metraš- 
čio» V-as tomas, kurio I-as tomas buvo aprašytas TP 4-je knygoje, gi 
II, III ir IV-as — 5-je knygoje. V-2s tomas, esmėje, susideda iš dviejų 
dalių : 1-ji, tai studijų bei pranešimų dalis, 429 pp. ir 2-ji, « Balstogės 
regiono bibliografija» I tomas (1944 — 1962), 132 pp. 

Pagrindinė V-jo tomo dalis, ši kartą, yra labiau apžvalginio pabūdžio, 
nes skirta «20-mečio liaudies valdžios Balstogės krašte », t. y. komuni- 
stinės Lenkijos dvidešimtmečiui paminėti, ir užtat visi rašiniai teikia 
medžiagos apie tai, kas vienoje ar kitoje visuomeninių mokslų srityje 
Balstogės krašte padaryta per visą 1944-1964 metų laikotarpį. Lietuvos 
pracitį, o ypač sūduvių (jotvingių) problemas liečiančius rašinius randa- 
me tik pradedant to tomo III-ju skyriumi; « XX-mečio moksliniai lai- 
mėjimai», kur yra 6 rašiniai, parengti Kompleksinės Jotvingių Ekspedi- 
cijos atliktų tyrimėjimų duomenimis pasiremiant. 

W. KusINSKI rašo apie geogratinius tyrinėjimus, esminiai, vienok, 
sustodamas prie bibliografinės apžvalgos iki šiol tuo klausimu paskelbtų 
leidinių, daugiausiai dėmesio kreipdamas į veikalus nagrinėjančius ekono- 
mines Balstogės krašto galimybes. J. JASKANIS 28 puslapių rašiny pateikia 
archeologinių darbų apyskaitą. Esą, Balstogės krašto archeologiniai 
tyrinėjimai turi 100 metų praeitį, tačiau jų senesnieji, o ypač praeitame 
šimtmetyje darytieji, daugumoje buvo mėgėjų darbai, darytieji be jokio 
plano, be nuodugnios archeologinių objektų inventarizacijos. Dauguma 
tų senų tyrinėjimų duomenų, rinkinių yra išblaškyta Rusijos, Vokietijos 
bei Lenkijos muziejuose ir nedaug tų duomenų buvo paskelbta. Tuoj po 
II-jo P. Karo buvo pradėti konservavimo bei verifikacijos darbai. Čia 
daugiausiai pasidarbavo archeologas J. Antoniewicz. Didelės reikšmės 
turėjo ir A. Kaminskio atliktieji bibliografiniai darbai, liečiantiejii Bals- 
togės krašto archeologinius obiektus, o ypač duomenis apie sūduvius 
(jotvingius). 1955 m. J. Antoniewicz, Varšuvos archeologinio Muziejaus 
iniciatyva, pradėjo sistematiškai tirti pilkapynus Šveicarijoje, prie Suvalkų. 
1959 m. susiorganizavo Kompleksinė Jotvingių Ekspedicija,kuri planingai 
pradėjo tyrinėti pilk1pius iš I-jo tūkstantmečio mūsų eros. Per 10 kasinė- 
jimo sezonų ištirta 9 pilkapynai ir gerokai pavaryti tyrinėjimo darbai 
trijų tolimesnių, o taip pat pradėta tirti liekanos 4 sodybų. Stengiamasi 
tyrinėjimų duomenis skelbti kuo greičiau. Tų pilkapynų kasinėjimo išdavos, 
o ypač laidojimo formų analizė, leido išskirti du kultūrinius periodus. 
Ypač gausu duomenų iš V 2. pabaigos ir VI a. pradžios, rastų Asavos bei 
Šveicarijos apylinkėse. Turtingesnės įkapės, 0 ypač « kunigaikščio » tipo 
kapai Šveicarijoje ir grupė raitelių kapų Asavoje bei Karklynuose, būdingos 
V — VII a. kapinynuose, kokių nerasta nei II — V a. reliktuose, nei 
vėlyvesnių amžių kapinynuose. Atrodo, kad tai rišosi su žemės ūkio 
pažanga, nors dar per maža duomenų, kad galima būtų padaryti išvadas. 
Autoriaus manymu, rytinė Mozūrų dalis drauge su Suvalkija sudarė tai, 
kas galima būtų manyti buvus Ptolomejaus minima Sūduva. Galutinoms 
išvadoms dar trūksta duomenų, o ir esantieji dar nėra patikimai sukla- 
sifikuoti. To laikotarpio Suvalkijos kapinynai, su kūginės formos pilka- 
piais, yra visai panašūs į Goldapės bei Elko apylinkių kapinynus. Taip 


ROCZNIK BIALOSTOCKI V T. 197 


pat dar daug neaiškumų yra ribojant laikotarpius bei vietoves pagal 
degintinių ir nedegintinių kapų praplitimą. Svarbiausiai, vienok, tai per 
mažas pažinimas VII-XIII a. Jotvingijos. Užtat, reikia manyti, kad jotvin- 
gių praeities archeologiniai tyrinėjimai tėra tik pradinėje stadijoje. Dar 
daug reikia kasinėti. Toliau Jaskanis pasakoja apie kasinėjimus darytus 
Drohičino ir Baltvyžės medės vakarinio pakraščio rajonuose. Visi tie 
tyrinėjimai, pirmučiausiai, daromi iyšiumi su Lenkijos tūkstanties metų 
egzistavimu ir užtat norima, tų kasinėjimų pagalba, sutelkti kuo dau- 
giau medžiagos apie tų plotų priešistorinius gyventojus. Mums taip 
pat yra įdomūs ir rytinės Mozūrijos tyrinėjimai. Svarbiausi tų tyrinėjimų 
dabartiniai tikslai tai: jotvingių (sūduvių) problema visumoje, rytinės 
Palenkės kolonizacija I-jame tūkstantyje po Kr. ir Drohičino pilies 
klausimas. 

T. DziERŽYKRAY-RoGALSKI (« Balst. Metr ». vyr. redaktorius, Lenkijos 
Antropologijos Draug. Pirmininkas, Balst. Medic. Akadem. profeso- 
rius) rašo apie antropologinius tyrinėjimus. Šveicarijoje rastų jotvingių 
kapų tyrinėjimai rodo, kad didžiausias mirtingumas vyrų tarpe būvo tarp 
41-45 metų amžiaus, gi moterų 16-20, tačiau iki 70 metų amžiaus išgyvenusių 
buvo daugiau moterų, nei vyrų. Vidutinis vyrų amžius buvo 43,9 gi 
moterų 34,9 metai. Atrodo, kad deginti buvo pradėta pirma vyrus, o tik 
vėlesniais laikais pradėta deginti ir moteris. Tai ypač parodė 1955 metais 
Šveicarijoje atkasti IV — V a. kapai. Antropologiniai imant, rastos 
liekanos rodo, kad jotvingių kapuose buvo palaidoti žmonės to paties 
tipo, koks randamas Lietuvos bei Latvijos žemėse. Vienok moterų griau- 
čiai rodo didesnius skirtingumus. Šiuo metu tyrinėjami, visai nauju 
būdu, likučiai griaučių rastų Asavoje, Bilvinave ir Gyvuose Vandenyse, 
o taip pat tęsiami tyrinėjimai naujų radinių Šveicarijoje bei Asavoje. 
Drauge su kalbotyros sekcija, vadovaujama prof. K. O. Falk'o iš Lundo 
(Švedijos), daugelyje Suvalkų apskr. kaimų, buvo daromi šeimų 
apklausinėjimai ir antropometriniai bei dynamometriniai gyventojų 
matavimai. Siekiama surinkti kuo daugiau tokios medžiagos, kad išsiaiš- 
kinti tų sričių gyventojų sudėties raidą. Esą, prof. Falko surinktais duo- 
menimis, 1710 m. maro metu, vien Perstunės (Augustavo) ir Perelamo 
(Suvalkų aps.) girininkijose, mirė net 2581 gyventojas, gi gyvųjų tarpe tada 
ten bepaliko tik 363 asmenys. Visa toji antropologinė medžiaga koncen- 
truojama Balstogės Medicinos Akademijos Normalios Žmogaus Anato- 
mijos Institute. Greta to pradėta tyrinėti radiniai iš senojo kapinyno iš 
vietovės Jatwiež Mala (Mažoji Jotvingija), Monkų aps. , esančios į pietus 
nuo Bebrės upės, kas, sako, gali priversti praplėsti jotvingių gyventas 
ribas ir į pietus nuo tos upės. Pabaigoje autorius atkreipia dėmesį į vėlyvo 
romėnų laikotarpio vaiko kapą, rastą Baltvyžės medės viduje ir kuriame 
rastoji keramika esanti visiškai identiška su Pabaltijo kraštų keramika. 

STANISLAW GLINKA IR ELŽBIETA SMULKOWA kalba apie « Kalbotyros 
laimėjimus ». Poskyriuje apie lietuvių kalbą autoriai nurodo, kad lietu- 
metais. Aptariami Tamaros Buch du rašiniai; «Lietuviški vietovar- 
džiai Seinų bei Suvalkų apskrityse » ir « Lietuviški asmens vardai Seinų 
bei Suvalkų apskrityse (« Onomastica » 1961 ir 1964 m.). Toliau primenami 
J. Safarewicz ir J. Otrebskio rašiniai, pirmučiausiai susieti su vietovar- 
džiais. Poskyriuje apie « Baltoslaviškus kalbų santykius» labiausiai 


193 RECGENZIJOS 


dėmesio atkreipiama į J. Otręebskio darytus tyrinėjimus, o ypač į jo teigimą, 
kad sūduvių (jotvingių) kalba turėjusi didelės įtakos į lenkų kalbą. Pusė to 
poskyrio skirta galimiems jotvingių kalbos reliktams išaiškinti ir tirti, 
rišant tai ir su prūsų kalba. 

ANDRZEJ RZEPNIEWSKI IR TADEUSZ WASILEWSKI rašo apie « Lenkų 
istoriografijos laimėjimus », pradėdami jotvingių gyventu laikotarpiu. Esą 
Balstogės krašto žemėse kryžiavoai baltų, slavų ir kryžiuočų Ordino inte- 
resai. Daugiausiai sustojama prie A. Kaminskio veikalo « Jačwiež », ge- 
riausio ikišiolinio veikalo apie sūduvius (jotvingius). Primenami Kuchar- 
skio, Zajączkowskio. Kaminskio ir Grabskio rašiniai, kuriuose buvo bandyta 
lokalizuoti jotvingių gentį Zlinčius (Gallo Anonimo kronikoje vadinamus 
« Selencia »). Primenamas J. Bieniak'o bandymas įrodyti, kad jotvingių 
žemės, tariamai, priklausiusios lenkų valdovui Boleslovūi Narsiąjajam 
(apie 1000.sius metus), tačiau, sako, tai tėra tik spėjimas, neturintis jokių 
archeologinių duomenų. Buvo ir keli rašiniai, nagrinėjantieji Palenkės 
jotvingiškumą. Naujesnio periodo poskyriuje Nurodoma į visą virtinę 
literatūros, nagrinėjančios Sūduvos kolonizavimo klausimus. J. Glinka 
1959 m. pateikęs didesnę studiją apie žemaitišką-lietuvišką Klausučių 
šeimą, XIV-X.Va. apsigyvenusią Lydos apskr., ir kurios nariai valdė Bal- 
stogę ir turėjo žemių Palenkėje bei Suvalkijoje. Esama daug literatūros 
ir vėlesnio laikotarpio, kur nagrinėjama lietuvių buvimas visame Sūduvos 
plote. į 

JOANNA MACIBIEWSKA kalba apie « Etnografinius tyrinėjimus », palies- 
dama ūkininkavimo savitumus, liaudies papročius ir liaudies meną. Atskirai 
aptariami paskiri to krašto muzėjai. Toje plotmėje, vienok, bandoma 
įrodinėti, kad viso krašto «liaudies kultūra » esanti, tuo ar kitu požiūriu, 
gimininga visai Lenkijai. 

IV. «Mokslo bei kultūros įstaigų laimėjimai» skyriuje atskirai 
apkalbama trumpu rašinėlių — «Liaudies Lenkijos Lietuvių kultūrinė 
veikla», kurį pateikia Wtadystawa Pojawis (Pajaujis!) ir kuriame 
pateikiama duomenų apie lietuvius visoje dab. Lenkijoje. Rašinys 
pradedamas teigimu, kad « Balstogės vaivadijos siaurą juostą prie pat 
Lietuvos respublikos sienos, iki šios dienos, didžia dalimi yra apgyven- 
dinę lietuviai, kurie po jotvingių, nuo Vytauto laikų kolonizavo dy- 
kras ...». Esą, 1941 m. tose vietose gyveno apie 10.000 lietuvių, šiandieną 
nėra žinoma tiksliai, kiek lietuvių gyvenama Lenkijoje. Esą, iki 1920 m. 
tos žemės sudariusios integralinę Lietuvos dalį. Po 1863 m. sukilimo Lietu- 
voje iškilo nauja inteligentija, išėjusi iš valstiečių luomo, nes bajorija liko 
nuošaliai, tapusi visai svetima lietuvių kovai dėl tautinio atgimimo 
ir lietuvių kalbos įsipilietinimo. Dideliu tos veiklos centru buvo Seinai, 
o ypač XIX a. pabaigoje ir XXa. pradžioje. Seinų aps. lietuvių visuomenė 
ir šiandieną atsimenanti to laikotarpio lietuvių kultūrinę veiklą. 

1952 m. Švietimo Ministerijos pavedimu prof. J. Otrębskis Varšuvoje 
suorganizavęs lietuvių kalbos kursus, kuriuos lankė 24 asm. ir kurie, 
paskui, sudarė pirmųjų lietuvių kalbos mokytojų eiles Suvalkijoje. Po 
įvairių bandymų Suvalkuose, 1956 m. įsisteigė Punske licėjus, kuriame 
lygiagretėse klasėse mokslas buvo vedamas lietuvių kalba. Šiuo metu 
(1964 m.) licėjuje yra 100 mokinių. Tki šiol licėjų baigė 40 abiturientų, 
kūrių 15 studijuoja universitetuose. Greta licėjaus yra 9 pradžios mokyk- 
los, kuriose mokoma, lietuviškai (Vidugiriuose, Burbiškiuose, Pristavonyse, 


ROCZNIK BIALOSTOCKI V T. 199 


Navininkuose, Vaitakiemy, Valinčiuose, Vaičiuliškėje, Žvikeliuose ir Pun: | 
ske), gi kitose 9-se, to paties Seinų apskrities, mokyklose lietuvių kalba 
dėstoma kaip papildomas dalykas (Šlinakiemy, Krasnavoje, Paliūnuose, 
Agradninkuose, Lumbiuose, Kleivuose, Smalėnuose, Radzūčiuose, Jode- 
liškėje). Vienok, esama ir tokių vietovių, kuriose lietuvių vaikai mokomi 
tik lenkiškai (Šaltėnuose, Žagariuose, Beržnikuose, Romaniškiuose ir 
kitur). 1963 m. Punske įsteigtas liaudies universitetas kaimui, veikiantis 
žiemos metu. Penkiose apskrities bibliotekose yra lietuviškų knygų skyriai. 
Taip pat yra lietuviškų knygų ir 26 bibliotekų punktuose. Tačiau tie 
knygų rinkiniai yra menki, nes viso apskrities bibliotekose turima 21.745 
knygas, kurių tarpe tik 3.887 knygos esančios lietuvių kalba. Nuo 1956 m. 
Punske veikia Lietuvių Kultūros Namai, kurių svarbiausį laimėjimą 
sudaro mėgėjų trupės vaidinimai, su kuriais apkeliaujama aplinkiniai 
kaimai. Pastatytų veikalų tarpe minimi: «Herkus Mantas» Grušo, 
« Pinigėliai » Čiurlionienės,  « Amerika Pirtyje» Keturakio, «+ Auštant » 
Vienuolio, « Marti », « Petras Kurmelis » Žemaitės ir kiti. Taip pat veikia 
ir keliolikos asmenų vokalinis ansamblis, dažnai pasirodantis įvairiose 
vietose viešuose parengimuose. Esą, repertuaro įvairumu ir atlikimu, tai 
esąs geriausias choras visoje apskrityje. 1956 m. įsisteigė Lietuvių Visuo- 
meninė Kultūros Draugija, kurios pirmas suvažiavimas, 1957 m., įvyko 
Punske, sutraukdamas tiek daug atstovų iš įvairių Lenkijos vietų, kad 
jie netilpo vietos salėje, skirtoje 150-čiai žmonių. Dabar draugija turi 46 
skyrius, išmėtytus po visą Lenkiją ir apima apie 1200 narių. Punske bei 
Seinuose narių daugumas — vietos kaimiečiai, gi visur kitur — veik 
vien inteligentija. Dabar draugijos centro būstinė yra Seinuose. Var- 
šūuvos skyrius leidžia laikraštį « Aušra », išeinantį neperiodiškai (iki šiol 
išėjo 9 numeriai). 

Recenzijų skyrius turi papildomą antraštę: « Balstogės krašto, 
Lietuvos ir Baltarusijos Istorija », kuriame, tarp kitų, pateiktos apžval- 
gos: D. Fainhauz'o « Kai kurie 1863 m. sukilimo klausimai Kaunijoj », 
D. Jaskanis « Jotvingija » (lenkų leid.), J. Obelenius « Kur bėga Šešupė » 
(išl. Vilniuje) ir daugelio kitų. Kronikoje nupasakojama Balstogės Moks- 
lo Draugijos 1963 metų veikla. Pabaigoje yra asmenų ir geografinių 
pavadinimų du indeksai. Antroji V-jo tomo dalis: « Balstogės regijono 
bibliografja » apima 1941 knygų, studijų pavadinimą ir suskirstyta į XIV 
skyrių, kurių kiekvienas dar yra suskaidytas į kelius ar net keliolika 
poskyrių. Tai bibliografija literatūros, liečiančios Balstogės kraštą (vaiva- 
diją) ir pasirodžiusios 1944-1962 metais. Leidinį spaudai parengė U. Lewi- 
cka ir J. Pochodowicz. Daugumoje tai rašiniai paskelbti Lenkijoje, nors 
yra išvardintų ir veikalų išleistų Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, J. A. V. 
ir kitur. 

Daug paminėtų rašinių tiesioginiai liečia sūduvių (jotvingių), prūsų, 
Lietuvos žemių problemas. III-jame skyriuje « Gyventojai» (Antropo- 
logija. Demografija) iš 27 pavadinimų, 19 veikalų liečia lietuvius. IV-me, 
« Tstorija » skyriuje, iš 287 pavadinimų, ne mažiau 140 veikalų kalba 
apie mūsų tautos problemas. To skyriaus « Archeologija » poskyrio skyre- 
lis, užvardintas «Tyrinėjimai Suvalkijos ir Augustavo apskrities plo- 
tuose », apima 72 pavadinimus, kurių visi teikia medžiagos tiesioginiai 
liečiančios lietuvių ir Lietuvos praeitį. XI-me, « Lingvistika. Onoma- 
stika » skyriuje, iš 15 rašinių net 13 liečia sūduvių, galindų, prūsų, lie- 


200 RECENZIJOS 


tuvių ir apskritai baltų kalbų klausimus. Analogiškos medžiagos, nors ir 
mažesniame kiekyje, yra ir « Geografinės aplinkos », « Meno » « Biblio- 
tekų», « Archyvų» ir kituose skyriuose. 

Esmėje, tai bibliografija rašinių liečiančių Lenkijos «užkampį o, 
kuriais, daugumoje, nesiekta rūpintis lietuvių interesais, tad tuo atydžiau 
reikia susipažinti su visa ta literatūra. Gi literatūros, tiesioginiai 
liečiančios lietuvius bei Lietuvą, net nepatekusios į šį sąrašą, nes neliečia 
Balstogės « regijono », Lenkijoje ir po II-jo P. Karo pasirodo net labai 
daug. Mums svarbu ją pažinti, telkti naujus duomenis apie mūsų 
problemas, kritiškai vertinant ne tik tų duomenų komentarus, bet ir faktų 
nupasakojimus. archeologinių duomenų įvertinimus. 


J. DAINAUSKAS 


«4 MATERIALY DO DZIEJOW ZIEMI SEJNENSKIBJ » 


1963 m. gruodžio mėn. Balstogėje, kaip vietos mokslo draugijos 
leidinys Nr. 1, išėjo iš spaudos « Medžiaga Seinų žemės istorijai» (436 
p. iliustr., žemėl.). Veikalas, apimantis 7 rašinius ir redaguotas J. ANTO- 
NIEWIO2' iaus, pradeda seriją leidinių, kuriuos Balstogės Mokslo Drau- 
gijos Kompleksinė Jotvingių Komisija numato išleisti, siekdama nuo- 
dugniai nušviesti «pojotvingiškių žemių » praeitį, pradedant priešisto- 
riniais ir baigiant mūsų laikais. Sekančiame tome, redakcijos pranešimu, 
bus nupasakota to krašto jotvingiška praeitis, o taip pat ir lietuvių tau- 
tinio atgimimo raida, nes, esą, Seinai gi buvo vienas svarbesnių to 
atgimimo centrų. Stengiamasi panaudoti archyvinę, iki šiol visai neskel- 
btą ar tik maža dalimi tepaskelbtą medžiagą. 

Pagrindinį to leidinio rašinį Seinų apskrities kolonizacijos istorija tarp 
XV ir XIX šimtmečių (9-222 pusl.) autorius, Jerzy WIšNIEWSKI, pradeda 
gvildenimu duomenų apie jotvingių likučių išlikimą dykrose. Tačiau tuo 
klausimu jis vien kartoja A. Kaminskio duomenis bei išvadas, paskelbtas 
ano 1953 m. išleistoje knygoje : « Jotvingija. Teritorija, gyventojai, visuo- 
meniniai bei ūkio santykiai ». Neabejotina, kad rusų, lenkų ir kryžiuočių 
12836 metais galutinai palaužtas bet koks sūduvių (jotvingių) pasipriešinimas, 
neprivedė prie visiško jų išnaikinimo. Kryžiuočių «“Wegeberichte », įvairūs 
vėlesni Lietuvos valdovų dokumentai nuolat mini apie kelius per tas dykras 
ir pakelyje sutiktus šieno piovėjus, medžiotojus ir bitininkus. Buv. jotvin- 
giškų sodybų lokalizacijas, 0 tuo labiau pavadinimus veik neįmanu 
nustatyti net ir vandenų vardų (kurie, paprastai, ilgiausiai išsilaiko) 
pagalba. Kryžiuočiai, iki Melno taikos vis pretendavo į tuos plotus, nors 
Lietuvos valdovai juos laikė savo nuosavybe. 1422. TX.27 d. Melno taika 
nustatyta siena, padalinusi tas dykras tarp kryžiuočių ir lietuvių, išsilaikė 
iki 1945 m., kaip rytinė Rytprūsių siena. 

Platesniu mastu į dykras pirmučiausiai ėjo medžiotojai, šieno 
piovėjai. Medės tapo, nors apgraibomis, apibrėžtos ir priskirtos prie 
paskirų valdovo dvarų, nes tas dykras Lietuvos valdovai laikė savo išim- 
tina nuosavybe. Po tų paskirstymų atsirado miško tarnybos, šauliai, 


MATERIALY DO DZIEJOW ZIEMI SEJNENSKIEJ 201 


apsekėjai, kurie turėjo uždavinį saugoti valdovui visus tų miškų turtus. 
Tie valdovo pareigūnai ir buvo tos dykros sistemingos kolonizacijos pra- 
dininkais. Apsekėjai buvo apgyvendinami kaimais ir gaudavo saugoti 
varas, neidami už tai jokių lažo darbų. Miško ūkiui vadovavo girinin- 
kai. Visi tie pareigūnai gavo naudojimui žemės plotus, kurie pamažu 
darėsi jų nuosavybe. Valdovo urėdininkai, valdžiusieji medes, ūkius, 
valstiečius, girininkus, apsekėjus, su laiku pasidarė didikais, kartais tap- 
davo tų valdovo turtų laikytojais. Vienus jų (Gardino bei Merkinės) 
vadino storostais, kitus (Perelamo) — vietininkais. Greta visos tos miškų 
tarnybos ir administracijos dykrose pastoviai taisėsi ir kitokios gyventojų 
grupės ; bitininkai, žvejai, medienos bei pelenų gamintojai ir tt. Tiems 
darbams dirbti, pirmučiausiai, buvo keliami nelaisvieji, valstiečiai iš 
tų valdovo kaimų, kurie turėjo teisę įeiti į girią, nes neturį tokios teisės, 
pagauti miške, buvo laikomi brakonieriais. Girių pakraščiais ir prie vandenų, 
girių gilumoje, vis daugėjo sodybų. Sisteminga tų plotų kolonizacija pra- 
sidėjo apie vidurį XVI a., kada Lietuvos valdovai išdalino didikams ne tik 
įėjimus bei ežerus, bet ir pačias medes (žiūrėta tik, kad varos su medžiokli- 
niais žvėrimis, o ypač su stumbrais, nebūtų atiduodamos). 

Seinų srities žemių apgyvendinimas nuosekliausiai ėjo nuo Merkinės lik 
Seinos upės bei ežero. 1522.XII.22 d. valdovas Žygimantas II-is pavedė 
Palenkės vaivadai ir karališkam maršalkai Jonušui Kostevičiui, kad jis 
įsakytų Perelamo medėje, prie Seinos upės, atmatuoti pusės mylios pločio 
ir ilgio plotą, kuris tapo duotas kunigaikščiui Višniovieckiui. Kostevičius, 
1523.V.21 d. raštu pranešė smulkiai apie to įsakymo įvykdymą. Višniovie- 
ckis tame plote apgyvendino vietininką, kuris ten pastatė Seinų dvarą, 
būsimojo Seinų miesto užuomazgą. 

Perėmus karalienei Bonai valdyti Lietuvos valdovo Žygimanto II 
žemes, pasibaigė tų dykrų dalinimas didikams. Daug tų žemių, ankstyvesnių 
Lietuvos valdovų ir paties Žygimanto, buvo užstatyta įvairiems didikams, 
nes valdovams vis reikėjo pinigų. Bona, įvairiausiomis priemonėmis, 
tuos turtus atgaudavo iš didikų. Žygimantas, išpirkęs užstatytas žemes, 
jas pavesdavo Bonai ir Žygimantui Augustui valdyti. Tokiu būdu, Bona 
apie 1536-46 m. jau valdė visas Sūduvos, « pojotvingiškas » žemes. Pirmu- 
čiausiai ji pradėjo tvarkyti miškų valdymą ir eksploataciją. 1547 m. buvo 
monopolizuota prekyba miško gaminiais. Valdydama Lietuvoje tūks- 
tančių kvadratinių mylių ploto žemes, Bona susirūpino visų valdovo žemių 
našumo padidinimu, įvesdama juose trilaukį ūkį, komasuodama žemes ir 
steigdama uždarus kaimus. Jos sumanymų buvo realizuota Valakinė 
Žemės Reforma, gi josios sūnus, Žygimantas Augustas, paskelbdamas 
1557 m. tos reformos istatymą, buvo tik savo Motinos pradėto milžiniško 
valdovo žemės ūkio pertvarkymo kontinuatorius. Po to sekė miškų ūkio 
sutvarkymas. 

Bonai išvykus į Italiją, Žygimantas Augustas pamažu grįžo prie senos 
valdovo žemių naudojimo sistemos : nuomavimo ir užstatymo, kas palai- 
psniui privedė prie to, kad ir vėl daugumas tų žemių atsidūrė, ne tik laikinai, 
didikų rankose. 

Šitaip sustodamas prie paskirų istorinių laikotarpių, autorius nupasa- 
koja paskirų Seinų apskr. vietovių įsisteigimą, žemės valdymo pasikeitimus, 
nurodydamas, kad toji kolonizacija, Lietuvos žemės ūkio pertvarkymo 
eigoje, kai kuriose Seinų žemės vietose, užtrukusi iki valstybės padalinimų. 


202 RECENZIJOS 


Apgyvendinimo chronologijos, nuosavybės teisių raidos ir gyventojų tirš- 
tumo bei jų etninės priklausomybės požiūriu, autorius Seinų apskrities 
žemių apgyvendinimą skirsto į 5 rajonus. Rašinio pabaigoje pateiktas 
Seinų apylinkės XVIII a. egzistavusių kaimų, dvarų ir šiaip gyvenviečių 
sąrašą, st duomenimis apie gyventojų skaičių 1789, 1796, 1827, ap. 1380 
ir 1921 metais. Kalbėdamas apie etninę tų gyventojų priklausomybę, 
autorius stengiasi pabrėžti, kad tų plotų rytinėje dalyje daugumoje taisėsi 
gudai, kurie greit sulenkėjo. Esą, tik šiaurinėje dalyje, daugiausiai nuo 
Merkinės atsikėlę lietuviai (ir, neabejotinai, jotvingių palikuonys) iki 
mūsų laikų išlaikė savo etnines savybes. Visas šis rašinys ypatingai vertin- 
gas naujos archyvinės medžiagos paskelbimu. 

Tadeusz ZDANCEWICZ, Tašiny Seinų apskrities tarmės kolonizacijos 
raidos fone, nurodo, kad Seinų apskritis esanti susikirtime trijų etninių 
grupių : lietuvių bei lenkų ir baltarusių bei lenkų. Suvalkų ir Seinų sritis, 
o ypač Suvalkų ežerų baseinas, tai pojotvingiškos žemės, kurios jotvingių 
(sūduvių) laikais (X-XII a.) neabejotinai buvo plačiai gyvenamos, bet 
jotvingiai išnyko nepalikę jokių raštiškų savo kalbos duomenų. Šiandieną, 
ir tai beveik vien iš rusų bei kryžiuočių kronikų užrašų yra žinomi 24 vietovių 
pavadinimai, 2 upių ir 38 asmenų vardai. Tolimesnių duomenų galima būtų 
bandyti ieškoti vietovardžiuose ir jotvingių žemių esančių žmonių gyvoje 
kalboje. Reikia manyti, kad giriose išlikę sūduvių likučiai perdavė kolonis- 
tams kai kuriuos senus vietovardžius. Tai galėjo padaryti ir atsikėlę į 
tas žemes palikuonys pabėgusių į Lietuvą sūduvių (jotvingių), kurių tarpe 
tie pavadinimai galėjo būti atmenami. 

Sustodamas prie lietuvių kalbos Zdancewicz nurodo, jog toji kalba 
turėjusi ne mažos įtakos vietos lenkų tarmei ir nurodo visą virtinę žodžių, 
padalindamas juos į 5 grupes (susietus su žmogumi, gyvuliais, augalais, 
Žemės paviršiumi ir gamtos reiškiniais), kurie yra paimti iš lietuvių kalbos. 
Esmėje, vienok, autorius daugiau sustoja prie baltarusių kalbos ir mozūrų 
tarmės įtakos, ieškodamas kuo daugiau tos įtakos pasidavimo lenkų kalbai. 
Pabaigoje autorius nurodo, kad apskrities lenkiškos tarmės tūrinčios daug 
ryšių su baltarusiais. Rašinys rašytas su mintimi padėti vietos lenkų 
kalbos mokytojams, kad jie žinotų kuria prasme jie turi taisyti savo mokinių 
lenkų kalbą. 

Paskutiniame rašinyje, Piotr LossowSKI, užvardintame Seinijos 
valstybinės priklausomybės klausimas 1918-1920 metais, nors ir su rezervų, 
pripažista, kad pagal 1897 m. gyventojų surašymą, visoje Suvalkų guber- 
nijoje lietuvių buvo 52, 2 V, gi lenkų tik 22, 9 Ų,. Esą, Seinų apskrityje 
tie gubernijos vidurkio duomenys atitiko tikrąjai padėčiai. Nežiūrint, 
vienok, į apytikriai aiškią etnografinę ribą, dėl tų žemių vyko aršios kovos 
ir patys Seinai 1919-1920 metais vienuolika kartų ėjo iš rankų į rankas. 

Esą, Suvalkijoje daug painiavos buvo įnešusi vokiečių kariuomenė, 
0 ypač į Suvalkų bei Seinų rajoną atvykęs iš Vokietijos Freikorps von 
Diebitsch. Iš kitos pusės, ano laiko lenkų politikai, kaip Pilsudskis, taip 
ir jo priešininkas Dmovskis, siekė Lietuvą, bet kuriuo būdu, įjungti į ką tik 
besikūriančią Lenkijos valstybę. Ta kryptimi ėjo ir visų prolenkiškų, o 
ypač POW veikla, kuri visomis išgalėmis trukdė veikti besiorganizavusiai 
lietuvių administracijai. Smulkiai nupasakojama maršalo Fošo pasiūlytos 
demarkacinės linijos klausimas. Primenama, kad Taikos Konferencijos 
Pabaltijo Komisijoje vien tik JAV atstovas Morison pareiškęs, jog lietuviai 


mr 


JAČWIĘGOWIE 203 


skundžiasi, kad Antantė leidusi lenkams užimti Vilnių ir parėmęs lietuvių 
interesus. Toji demarkacinė linija, dėl nesiorientavimo vietoje, nebuvo 
nustatyta tiksliai. Kai tos linijos klausimas atsidūrė Antantės Užsienių Rei- 
kalų Ministerių Taryboje, tai ir čia amerikiečiai (JAV valstybės sekretorius 
Lansing) užstojo lietuvius. Po ilgų ginčų, įvairių komisijų papildymų, 
buvo grįžta prie Fošo pasiūlymo. Kruvinų kovų išdavos irgi vis grįždavo 
prie tos linijos. Išsą, toji riba ir šiandieną sudaranti 60 mylių tarpe Lietuvos- 
Lenkijos sieną. 

Nepriklausomai nuo Antantės nutarimų ir nurodymų, vietos POW, 
ne be Varšuvos pritarimo, surengė sukilimą, pradžioje užklupdama lietu- 
vius, kurie vienok greit atsigavo, nors atvykus lenkų reguliariai kariuo- 
menei ir nepajėgė atlaikyti Seinų. Autorius pripažįsta, kad iš lenkų valdžios 
pusės tai buvo aiškus agresijos aktas. Pastaboje autorius dar nurodo, 
jog, gal per tai, Leono Vasilevskio ir Marijono Koscialkovskio vadovau- 
jamas, lenkų sukilimas (POW) Kaune visiškai nepavyko. Tolimesnius 
lietuvių-lenkų santykius dar labiau pablogino POW Seinuose pradėtos 
represijos prieš lietuvius. Didelį vaidmentį kiršinime vaidino lenkai dva- 
rininkai, kurių dvarai liko Lietuvoje. Brutaliai pravestas buvo Seinų 
kunigų seminarijos lietuvių profesorių ir klierikų ištrėmimas. 

Smulkiai nupasakodamas politinės ir ginkluotos veiklos eigą, autorius 
nurodo, jog besistabilizuojančią padėtį sugriovė Želigovskis, kuris, Pilsud- 
skio įsakymu, užėmęs Vilnių. Autorius tačiau nenurodo, ar dabartinė siena 
atitinkanti etnografinę ribą. 

J. DAINAUSKAS 


JAČWIĘGOWIE. NAZWA I LOKALIZACIJA 


1964 m. pabaigoje, Balstogėje, kaip vietos mokslo draugijos leidinys 
Nr. 2, išėjo iš spaudos «Jotvingiai. Pavadinimas ir lokalizacija » (60 
puslapių ir «provizorinis jotvingių genčių žemėlapis»). Esmėje, kaip 
autorius pastaboje nurodo, ši studija atsirado Balstogės Mokslo Draugijos 
lenkiškai-švediškos Kompleksinės Jotvingių Ekspedicijos kalbotyros sekci- 
jos darbų rėmuose ir sudaro dalį autoriaus diplominio darbo apie baltų 
bei slavų genčių pavadinimus. Nalepa pateikia platų rejestrą jotvingių 
vardo atmainų, kuriais jotvingiai (sūduviai) kronikose ir visokiuose ano 
laiko dokumentuose buvo vadinami. Cituodamas daugelio kalbininkų 
samprotavimus apie jotvingių vardo kilmę bei prasmę ir sekdamas švedų 
kalbininko O. Falko nuomone, Nalepa tą vardą riša su Ančios upės Aardi, 
kurio pirmykštė forma buvusi « Antia ». 

Esą balto-slavų genčių pavadinimai rišasi su vandenų vardais, t. y. 
upių ir ežerų vardais, vardais objektų pastovių, nekintančių kraštovaiz- 
džio sudėtinių dalių, natūralių susisiekimo kelių, telkusių prie savęs pir- 
mutinius žmoių apsigyvenimo susibūrimus. Sako, Lietuvos, Latvijos ir gal 
Sūduvos vardai rišasi su paskirų upių vardais. Analizuodamas 120 su viršum 
jotvingio vardo atmainų, Nalepa, paskui Falką, teigia, jog pirmykštė pra- 
slaviška jotvingių vardo forma buvusi « Ant-iv-ing-as », t. y. neabejotinai 
rišasi su senu Ančios upės vardu — « Antia ». 

Sūduvių (jotvingių) genties susidarymo laikotarpį, bent prie dabartinių 


204 RECENZIJOS 


archeologinių duomenų, neįmanu nustatyti. Tačiau, čia istorikai turi 
ypatingos reikšmės atramos tašką, tai prieš aštuoniolika amžių K. Ptolo- 
mejaus užrašytus « Galindų bei Sudinų » pavadinimus. Jei jau tada buvo 
galindų ir sūduvių gentys, tai tikriausiai tada jau buvo ir jotvingių gentis. 

Ikišioliniai archeologiniai kasinėjimai, o ypač kapinynai iš romėnų 
laikotarpio ypatingai sustiprina tą Plolomejaus žinią. Čia dar reikia pažy- 
mėti, kad aukštutinis Juodosios Ančios baseinas turi net labai didelį anų 
laikų sodybų susispietimą, gausių kapinynų dokumentuotą. Surišdamas tas 
duomenis, Nalepa teigia, kad jotvingiai, ar tikriau sakant gentis, kuri slavų 
kronikose yra tuo vardu vadinama, tai visų pirma Ančios upės pakraščių 
gyventojai, o jau iš tos žmonių grupės, genties seno pavadinimo atsiradęs 
ir jų gyvento krašto geografinis pavadinimas. 

Iš tokio samprotavimo išeidamas, Nalepa teigia, kad vardas sūduviai, 
neabejotinai surištas su Ptolomejaus « soudinen », buvo žinomas tik šiauri- 
niams Jotvingijos kaimynams. Tik tokį vardą žinojo kryžiuočiai ir danų 
žvalgai, tik tuo vardu žinomi kryžiuočių ištremtieji į Sambiją. Užtat, 
Nalepa mano, jog negalima būtų sūduvių vardo taikinti visiems jotvingiams. 
Esą, prof. Būga buvęs teisus rišdamas sūduvių vardą su upe Suduone 
(dabartinė Sūdonia, Suduonė — Liudvinavas, Pasuduonės k., Šešupės 1 
kairysis įtakas). Esą, iš P. Tarasenkos žemėlapio apie Lietuvos piliakalnius 
matyti, kad pietinė Šešupės baseino sritis turi labai daug viduramžių ir 
ankstyvųjų amžių piliakalnių. Tikriausiai neatsitiktinai prie Pajėvonio 
buvo rasta Romos pinigų iš Tiberijaus, Kaligulos ir Klaudijaus laikų. 
Juk Ptolomejus rinkęs duomenis iš ano laikų keliautojų, kurių daugumas 
buvo pirkliai. Esą, Pajėvonio radiniai dar labiau sustiprima Ptolomejaus 
« soudinoi » tapatumą su mūsų sūduviais. Ptolomejaus žinutę apie galindus 
bei sūduvius galima laikyti informacija apie to laiko prekybinį kelią, 
kuriuo Roma, tikriausiai, gaudavo gintarą. Sako, galima manyti, kad kry- 
žiuočiai, artimiausios genties vardu pavadino visas jotvingių gyventas 
žemes. Panašiai, sako, yra ir su Dainuvos bei Kadlubeko pavartotu pavadi- 
nimu « Pollexiani ». Gali būti, kad buvo kelios jotvingių gentys. 


J. DAINAUSKAS 


LIETUVOS ISTORIJA NAUJŲ ŠALTINIŲ ŠVIESOJE 


Prof. Zenonas IvINSKIS, Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių 
tyrinėjimų šviesoje. Atspaudas iš L.K.M. Akademijos Suvažiavimo Darbų 
V tomo (523-600 psl.). Tai prof. Z. I. paskaita skaityta 1961 m. rudenį 
L.K.M. Akademijos suvažiavime Chicagoje ir papildyta bibliografiniais 
duomenimis rašinių Lietuvos istorijos klausimais, pasirodžiusių iki 1964.IV.3 
d. Esmėje, tai tų klausimų pokarinės literatūros bibliografijos santrauka, 
su trumpais kai kurių veikalų, leidinių apibūdinimais. 

Istorijos tyrinėjimo metodų kūrėjas L. Ranke ragina, kad kiekviena 
nauja generacija vis pati pasirašytų savo tautos istoriją. Kiekvienas toks 
naujas savo istorijos atpasakojimas, pirmučiausiai, turi atsižvelgti į visą 
naują, iki tol nežinomą medžiagą bei jos įvertinimus. Lietuviams, vienok, 


LIETUVOS ISTORIJA NAUJŲ ŠALTINIŲ ŠVIESOJE 205 


tuo tas klausimas nesibaigia. Visų pirma, didžiuma tos literatūros yra 
paskelbta ir skelbiama svetimųjų, ir kurių mūsų istorijos faktų aiškinimai 
ne retai būna tendencingi. Šaltiniai gi parenkami leisti, pirmučiausiai, 
tokie, kurie turi kokios reikšmės juos skelbiančios tautinės grupės istorijai. 
Per tai mums tenka tuose leidiniuose « blusinėti », rankioti mūsų istoriją 
liečiančias nuotrupas. Dar blogiau yra su medžiaga skelbiama okupuotoje 
Lietuvoje. Ten esantieji istorikai turi faktų aiškinimus, išvadas taikinti 
prie klasių kovos schemos ir dialektinio marksizmo modelio, prie Maskvos 
nurodymų, neretai tuos pačius faktus parenkant ar sugretinant tenden- 
cingai, nes to reikalavo « didysis brolis ». Tačiau ir ten buvo paskelbta 
nemaža dokumentinės medžiagos, objektyviai pastūmėjusios pirmyn 
mūsų prasities pažinimą. Užtat, laisvajame pasaulyje esantieji lietuviai, 
tyrinėjantieji Lietuvos istorijos problemas, turi sugebėti, ypač tarybinių 
istorikų leidiniuose, atskirti grūdus nuo pelų ir nagrinėti pirmučiausiai tas 
problemas, kurias Lietuvoje esantieji istorikai iš viso negali nagrinėti, 
arba kurias ten jiems įsakoma iškraipytai ar net melagingai vaizduoti. 
Neužmirškime, kad pokariniais metais mokslinis susidomėjimas rytų 
Europos erdvę, taip laisvajame, taip ir komunistų valdomame pasaulyje 
yra stipriai pakilęs. 

Iš vis> į rytų Europos istorijos klausimus daugiausiai dėmesio krei- 
piama Vakarų Vokietijoje, tad ten ir yra daugiausiai institutų, seminarų 
ir serijinių bei periodinių leidinių, užsibrėžusių Rytų Europos problemas 
tyrinėti ir užtat ten gana daug pasirodo rašinių, liečiančių Lietuvos istoriją. 
Iš 14 !/, puslapių, skirtų tam klausimui gvildenti, net 13 p. apima tokią 
veiklą Vakarų Vokietijoje, ypač kiek tai liečia josios universitetus. 

Plačiau (skiriant net 30 psl.) apžvelgiami naujų šaltinių leidiniai, 
kurių veik visi ką nors yra įnešę į mūsų istorijos aiškinimą, ypač regimai 
labiau žinomiems mūsų istorijos laikams. 13-tam ir ankstyvesniems Lietuvos 
istorijos amžiams tirti naujos medžiagos, kuri iki šiol nebūtų žinoma, 
neįmanu tikėtis. Geriau yra su 14-ju ir vėlesniais amžiais. Čia didelės 
svarbos turi ir naujai perspausdinami seni dokumentų rinkiniai, 0 ypač 
Liv, Est — und Kurlaendisches Urkundenbuch, Preussisches Urkunden- 
buch, Seriptores rerum Prussicarum, — Vak. Vokietijoje ar Monumenta 
Poloniae Historica, Lenkijoje, ir Monumenta mediš aevi historica ves 
gestas Poloniae ilusirantia, kurio 6 tomą sudaro Lietuvos istorijai neįkai- 
nojamai svarbus Codex Epistolaris Vitoldi, iv kurie perspausdinami New 
Yorke. Vertingi yra ir įvairių dokumentų leidinių papildymai bei rodyklės. 
"Pie perspausdintieji ir naujai paskelbtieji dokumentai reikalauja naujai 
ar tiksliau nušviesti ir lietuvių kovas su kryžiuočiais. 

Tuo klausimu esama ne tik politinių, karinių bet ir ideologinių pro- 
blemų, ypač ryšium sų Lietuvos komunistų Romos kūrijai ir popiežiams 
įkyriai daromais priekaištais dėl kryžiaus karų prieš lietuvius, nes okų- 
puotoje Lietuvoje buvo paskleista daug su istoriška tikrove nieko bendro 
neturinčių teigimų. Prie svarbių rinkinių, kurie reikšmingai praturtino 
14-15 amž. šaltinių skaičių, tai: Karaliaučiaus archyvo regestai, Prūsų 
ordino sutartys ir Ordino generalinių prokuratorių (Romoje, Avignone) 
pranešimai. Regestai, t. y. trumpos dokumentų ir laiškų turinio santraukos, 
nėra originalų «in extenso » pakaitalas, bet pastarųjų išleidimas tevyksta, 
palysinti, labai pamažu, tad istorinių faktų orientacijai ir regestai yra 
vertingi. 


206 RECENZIJOS 


Rusų išleistų leidinių tarpe ypač pažymėtini yra: Novgorodskaja 
pervaja letopis'? staršego i mladšego izvodov, Pskovskije letopisi, rekonstruota 
Troickaja letopis'“, ist. Čerepanovo paskelbti (Isioričeskije zapiski, 24 
t. 1947) duomenis apie Jogailos motinos Julijonos sutartį su Maskvos Dimi- 
tru, projektuotų Jogailos vedybų reikalu, Polnoje Sobranije Russkich 
Letopisei. Tom 25 (šiuo metu jau yra išleisti 26, 27 ir 28 tomai ir perspaus- 
dintas 2-sis, Ipatjevskaja Letopis' apimantis), Ustiužskii svod ir keletas 
kitų, 14-15 a. istorijai svarbių dokumentų, kurių duomenys verčia pasisa- 
kyti ir lietuvius. 

16-17 amžiams yra jau nepalyginamai daugiau įvairių naujai paskelbta 
šaltinių, kurie kaip nors paliečia ir Lietuvą. Tokiu, pirmučiausiai, yra 
Jenkų 1948 m. baigtas leisti monumentalus veikalas : Codex diplomaticus 
ecclesiae cathedralis neenon dioeceseos Vilnensis, I t., o taip pat ir keliolika 
tomų Acia Tomieiana. Lenkai taip pat yra paskelbę ir iš Varšuvos vals- 
tybinio archyvo iki šiol visai nežinomų šaltinių apie valstiečių sukilimą 
Šiaulių ekonomijos dvaruose 1769 metais. Vertingi yra ir ukrainiečių 
leidžiami Vatikano dokumentai, liečiantieji Ukrainą. 

Kiek ilgiau autorius stabteli prie leidinių paskelbtų Lietuvoje ; Lietuvos 
TSR istorijos šaltinių I bei III-ju tomais ir Lietuvos valstiečių ir miestelėnų 
ginčai su dvarų valdytojais. Čia pažymėtina, kad pastarąjį leidinį leidžiant 
net ir prof. K. Jablonskiui, tarybininkų pripažintam istorikui, nebuvo 
leista prieiti prie senosios Lietuvos kanceliarijos archyvo, vadinamos 
«< Lietuvos Metrika » Maskvoje. Svarbiu leidiniu yra ir Prūsijos valdžios 
Gromatos, pagraudenimai ir apsakymai Lietuviams valstiečiams, kuriame 
vien tekstų fotografijos apima 552 pusl. Svarbūs yra ir įsitikinimas, kad 
Bychovco kronika nėra T. Narbuto falsifikatas, kaip iki šiol buvo manyta. 

Iš svarbesnių Lietuvos istorijos problemų prof. Z. I. mini: 1. Sūdu- 
vių (jotvingių) praeitį, lokalizaciją, naujus archeologinius duomenis, 2) 
Lietuvos krikštą, 3) t. v. Kriavos akto klausimą, 4) Lietuvių tikro vaidmens 
Žalgirio kautynėse ir kit. 

Kalbėdamas apie paskiras mūsų laikų naują leidinių nagrinėtas 
problemas, autorius paduoda 5 sąrašus atrinktos bibliografinės medžiagos, 
kuri, drauge su daugybe tokios pat medžiagos pateiktos skaitlingose išna- 
šose, sudaro labai didelį turtą kiekvienam, kuris kiek giliau tyrinėja kurį 
nors Lietuvos praeities klausimą. Ta proga reikia pareikšti prašymą profe- 
soriui Z. I., kad tokių bibliografinių duomenų skelbimas būtų tęsiamas. 
Neturint savo bibliografinės tarnybos, kuri galėtų registruoti, sekti sve- 
timųjų skelbiamą literatūrą, turime būti ypatingai dėkingi kiekvienai 
« privatinei iniciatyvai », skelbiančiai tą medžiagą. 


J. DAINAUSKAS 


Lietuvos istorijos paraštėje 


SIBIRO LIETUVIŲ BATALJONAS 1918-1919 METAIS 


Kad tinkamai suprasti įvykius, kurių fone vystėsi Atskiro Lietuvių 
Bataliono tragedija Sibire, tenka nors trumpai painformuoti apie 
padėtį rudenį 1919 metų Sibire, apylinkėse Novo-Nikolajevsko (dabar 
Novosibirsk). Tą rudenį lenkų kariuomenei, kurią sudarė apie 12,000 karių, 
buvo pavesta saugoti Sibiro geležinkelį nuo Tatarskaja stoties, apie 450 
mylių į vakarus nuo Novo-Nikolajevsko, iki Novo-Nikolajevsko stoties 
ir atsišakojimus į pietus nuo Tatarskaja į Slavgorodą ir nuo Novo-Nikola- 
jevsko i Barnaulą. Visą tą ruožą gerokai apvalė nuo raudonųjų partizanyų 1. 
Tuo tarpu toliau į rytus Sibiro geležinkelio liniją, ruože Novo-Nokolajev- 
skas-Irkutskas saugojo čeko-slovakų kariuomenė, kurių buvo apie 70,000 ž. 
Dėl čekų neveiklumo tame ruože atsirado daug raudonų partizanų, kurie 
vėliau smarkiai puolė arjergardą traukiančios į rytus Sąjungininkų kariuo- 
menės. 

Lenkų kariuomenė beveik visą laiką smarkiai kovojo, o čekų kariuo- 
menė vengė kovų. — Most of its fighting had consisted of skirmishes 
rather than battles —, rašo anglų istorikas P. Flemingas *. Čekai rūpinosi 
tik savo skaitlingų ešelonų išvežimu į rytus. Lietuvių bataljonas sąstate 
5-tos lenkų divizijos buvo lapkričio mėn. paskirtas saugoti pirmos nuo 
Novo-Nikolajevsko linijoje į Barnaulą Čerepanovo stoties *. 

Lapkr. mėn. prasidėjo traukimasis į rytus Sąjungininkų kariuomenių 
ir adm. Kolčako armijos. Gen. Janinas apleido Omską, adm. Kolčako 
sostinę, Lapkr. 8 d. ir atvyko į Novo-Nikolajevską Lapkr. 13 d.*. Bol- 
ševikai užėmė Omską Lapkr. 15 d., o adm. Kolčakas apleio jį kelias valandas 
prieš tai. Traukimasis į rytus prasidėjo. Raudonieji sekė iš paskui. Čekai 
traukėsi pirmieji. Einant gen. Janino įsakymu Sąjungininkų kariuomenių 
traukimąsi turėjo dengti lenkų kariuomenė. Čekų paskutinieji ešelonai 
apleido Novo-Nikolajevską Lapkr. 20 d. Bet Sibiro geležinkelio linija buvo 
tiek apkrauta, kad čekai galėjo pravažiuoti esančią 150 mylių į rytus Taiga 


15. W. WosTrowsk1. Z dziejėw 5-tej Dywizji Syberyjskiej. Orzel Bialy-Syrena 
Nr. 13-14 (1133-4) 26, III-2, IV, 1964. 

* Peter FLEMING. The Faie of Admiral Kolchak. Harcourt, Brace 82 World 
Inc. New. York, 1963. plp. 77. 

3 Tbid. plp. 100. 

* Kap. Toukus. Priežastys dėl kurių žlugo lietuvių bataljonas Vytauto Didžiojo 
vardo. Mūsų Žinynas. No. 9. Kaunas 1924 m. plp III. 

* Gėnėral JANIN. Chef de la Mission Frangaise en Siberie. Commandant en Chef 
des Armėes Tcheco-Slovagues. Commandant en Chef des Troupes Alliėes en Siberie. 
Ma Mission en Siberie 1918-1919. Payot, Paris. 1933. plp. 198. 


208 LIETUVOS ISTORIJOS PARAŠTĖJE 


stotį tik gruodžio 2 d. Lenkų jėgos apleido Novo-Nikolajevską tik gruo- 
džio 6 d. Jie savo 57 ešelonam turėjo tik 10 garvežių “. Vadovaujant 
pūlk. K. Rumšai, lenkai visą laiką kovėsi su puolančiais raudonaisiais. 
Dar prieš išvykstant jie, vykdant įsakymą gen. Kappelio, puolė su durtuvais 
Novo-Nikolajevsko stotyje sukilusią rusų brigadą ir atstatė tvarką. Pagaliau 
prie stoties Taiga trijų dienų mūšyje su daug skaitlingesniu priešu lenkai 
sumušė raudonuosius, bet ir patys turėjo sunkiūs nuostolius ; keli šimtai 
buvo užmušti, sužeisti ar sušalę. 

Lenkų kariuomenė, pridengdama Sąjungininkų traukimąsi, su mūšiais 
pasiekė Krasnojarską ir prasimušė po suviršum mėnesio sūnkių kovų 
iki stoties Kliukvennaja, apie 125 mylias į rytus nuo Krasnojarsko. 
Čia jie buvo čekų sulaikyti. Vienas kelias buvo užblokuotas dviem 
serbų traukiniais, kuriem čekai atėmė garvežiūs, o antras kelias užmi- 
nuotas. Pulk. K. Rumša patsai tikrino dinamito minas, čekų padėtas 
ant kelio. Lenkų ešelonai išsitiesė geležinkelio linijoje prieš semaforus ir 
laukė įleidimo į stotį kelias dienas. Pasitarę su kitais karo vadais vyr. 
lenkų vadas pūlk. Čuma ir divizijos vadas pulk. Rumša pasiuntė telegramą 
vyr. Sąjungininkų kariuomenės vadui gen. Janinui ir čekų kariuomenės 
vadui gen. Syrovy, prašydami paskutiniu atveju praleisti nors penkis 
lenkų ešelonus su sužeistaisiais, ligoniais, moterimis ir vaikais. Gen. Janinas 
jokio atsakymo nedavė, o gen. Syrovy atsiuntė brutalią telegramą tokio 
turinio : « Mane stebina toks jūsų telegramos tonas. Pagal paskutinį gen. 
Janino įsakymą jūs turite trauktis paskutiniais. Nė vienas lenkų ešelonas 
nebus mano praleistas į rytus. Tik po išvykimo paskutinio mūsų ešelono 
iš st. Kliukvennaja jūs galėsite judėti pirmyn. Tolimesnės pertraktacijas 
tuo klausimu ir mėginimus skaitau baigtais, nes klausimas yra išsemtas ». 
— Pasirašė gen. Syrovy?. Apie čekų gruoboniškumą ir beatodairų 
elgesį su kitais sąjungininkų daliniais rašo ir baltųjų rusų autoriai, cituodami 
ir tą žiaurią gen. Syrovy telegramą lenkų vadovybei Š. Po tokio atsakymo 
tą patį vakarą sausio 9 d. 1920 m. pulk. Čuma, kaipo vyriausias vadas 
sušaukė pasitarimą ir įsakė kapituliuoti, bolševikų pasiūlytomis sąlygomis : 
nusiginkluoti ir būti pervežtiems į Lenkiją. Pulk. Rumša nepasitikėdamas 
bolševikais užprotestavo ir pasiūlė pulti čekus ir prasiveržti į stotį. Tas 
jo pasiūlymas matomai buvo praneštas čekams, kurie iš stoties pasitraukė. 
Pulk. K. Rumšai su palikusiais jam ištikimais apie 1,500 karių pavyko 
suformuoti du ešelonus ir prasimušti toliau į rytus, pasiekiant galų gale 
Vladivostoką ?. J. Srečinskis rašo, kad prie stoties Kliukvennaja pateko 
bolševikų nelaisvėn iki aštuonių tūkstančių lenkų ir pulkas serbų, neskaitant 
sužeistų, ligonių ir moterų su vaikais !?. Dauguma ju buvo pasiųsta dirbti 


“ Ibid. plp. 224-226. 

"S. W. WorowskI. Haniebny telegram generala Janina. (Tydzieh Polski. 
7-XI-1964 m.). 

* J. SREŽINSKIJ. Rossijskij Zolotoj Zapas. (Novoje Russkoje Slovo. 18-VIII- 
1963 m.). 

* L. LicarAROwICz. Pulk. dypl., Bylų szej sztabu wojsk polskich na Syberji. 
O dywizji Syberyjskiej. (Tydziei Polski. 2-VI-1962). 

** J. SREČINSKIJ. Rossijskij Zolotoj Zapas. (Novoje Russkoje Slovo. 18-VIII- 
1963). 


SIBIRO LIETUVIŲ BATALJONAS 209 


anglių kasyklose. Išlikę gyvi lenkai pateko Lenkijon tik po pasirašymo 
Kygos sutarties. 

Čekai pritariant gen. Janinui išdavė bolševikams adm. Kolčaką ir 
kartu dalį rusų aukso. Dalį rusų aukso vokiečiai surado rūsiuose čekų 
legionierių banko Prahoje, kuomet jį nacionalizavo, įsteigdami protektoratą 
1939 m. 1, Admirolas Kolčak buvo sušaudytas Irkutske 1920 m. vasario 
7 d. «So ends highly discreditable enterprise », parašė lordas Curzonas 
panaikindamas vietą Aukštojo Anglijos Atstovo Sibire. Tai buvo galas 
baltųjų rusų pasipriešinimo komunistinei valdžiai Sibire. 

Toksai buvo fonas, kuriame vystėsi Atskiro Lietuvių Bataljono Sibire 
tragedija. 

Eilė šaltinių patiekia žinias apie lietuvių bataljono Sibire tragišką 
galą, kurios visiškai skiriasi nuo žinių, atspausdintų Lietuvių Enciklopedi- 
joje 12, 

Prancūzų generolas Maurice Janin 1933 metais išleido knygą apie savo 
veikimą Sibire : « Ma Mission en Siberie ». Iš jos aiškiai matosi, kad gen, 
Janin negalėjo duoti nei leidimų nei parėdymų, apie kuriuos rašo Lietuvių 
Enciklopedija. Mūsų tikslas nėra tos knygos recenzija ir mes čia paminė- 
sime tik tai, kas knygoje liečia lietuvius ir lietuvių Batalioną. 

Gen. Janinas buvo paskirtas 1918 m. liepos mėn. Prancūzijos karinės 
misijos Sibire vadu ir kartu vyr. vadu čeko-slovakų kariuomenės Sibire ir 
vyr. vadu Sąjungininkų kariuomenės Sibire. Nors ir skubinamas jis pasiekė 
per Ameriką Vladivostoką tik lapkr. 16 d. ir pradėjo susipažinti su padėtim. 
Vladivostoke jis susidūrė ir su vietinių lietuvių komitetu ir turėjo su juo 
trumpą pasikalbėjimą. Jis liko be pasekmių, ką gen. Janinas motyvuoja 
tuo, kad jam buvo neaiški Lietuvos padėtis. Ta padėtis jam liko neaiški ir 
vėliau, kuomet lietuviai Vladivostoke dar kartą vasarą 1918 m. kreipėsi 
į jį ir jis vėl atmetė jų prašymus !*. Jis pamini, kad atskiras lietuvių bata- 
ljonas buvo suorganizuotas prie lenkų divizijos ir jam teko jį matyti 
Novo-Nikolajevske. Gal jį paveikė jo neigiamas nusistatymas lenkų 
atžvilgiu. 

Gen. Janino nusistatymas prieš lietuvius atsispindi ir tokioje smulk- 
menoje kaip jo atsiliepimas apie pulk. Rumšą, su kuriuo jam teko susitik- 
ti ir kalbėtis ir net jį apdovanoti Garbės Legiono Kryžiumi. Pulk. Rumšai 
pasisakius, kad jis yra ne lenkas, bet žemaitis, gen. Janinas, rašydamas 
apie jo tautybę nepavartojo prancūzų žodį « samogitien », bet savo 
sukurtą « jmoude », tartum tai būtų kokia Sibiro laukinė tautelė !*. 

Bet padėtis Baltijos kraštuose jam darosi visiškai aiški, kuomet jis 
mini Vladivostoko latvius, su kuriais jis maloniai kalbėjosi ir net priėmė 
jų kariuomenės Sibire vado vardą. Latviai daugumoje buvo Vladivostoke ir 
turėjo suorganizavę savo dalinį Troicke į pietryčius nuo Uralo. Rusai jais 
nepasitikėjo, nes dauguma latvių buvo bolševikų pusėje ir narsiai kovėsi 
prieš baltuosius rusus. Tuo nepasitikėjimu gen. Janinas piktinasi savo 
knygoje. 


11 Ibid. 

12 Lietuvių Enciklopedija. Bostonas. Tomas XXVII plp. 363-364. 

"8 Gėnėral JANIN. Ma Mission en Siberiė 1918-1919. Payot. Paris. 1933. plp. 90. 
“ Gen. JANIN. Ma Mission en Siberie 1918-1919. Payot. Paris 1933. plp. 88. 


14 


210 LIETUVOS ISTORIJOS PARAŠTĖJE 


Gen. Janinas rašydamas apie lietuvių atskirą bataljoną pažymi, 
kad traukiantis Sąjungininkų kariuomenėms iš Sibiro, tas bataljonas 
perėjo pas bolševikus **. 

Gen. Janino žinią apie lietuvių bataljono perėjimą pas bolševikus 
patvirtina ir pulk. K. Rumša, 5-tos lenkų šaulių divizijos vadas, kurio 
divizijai bataljonas priklausė. 

Pulk. K. Rumša, tikrasis organizatorius Buguruslano mieste lietuvių 
T-tos kuopos I-me lenkų šaulių Tado Kosciuškos vardo pulke ir vėliau 
atskiro lietuvių bataljono Novo-Nikolajevske, rašo, kad lietuvių bataljonas 
kovose su raudonaisiais nedalyvavo. Lapkričio mėn. 1919 m. jis stovėjo 
pasikrovęs į traukinį Čerepanovo stotyje, kur jam buvo pavesta saugoti 
tos linijos vieną ruožą. Ta linija buvo saugojama, nes ja plaukė tiekimas 
maisto iš turtingų pietų Sibiro sričių. Čerepanovo stotis yra pirmoji nuo 
Novo-Nikolajevsko į pietus geležinkelio linijoje i Barnaulą ir Semipalatin- 
ską. Pereidamas pas bolševikus atskiras lietuvių bataljonas iš tos stoties 
pasišalino į rytus į miškus lapkričio 25 dieną ir suėjo į kontaktą su raudo- 
naisiais partizanais. 

Pulk. Rumša, nenorėdamas savųjų kraujo praliejimo, nesiėmė jokių 
žygių prieš bataljoną, nors dėl to perėjimo turėjo kai kurių sunkumų 
santykiuose su baltųjų rusų karine vadovybe. Raudonųjų kariuomenė 
pasiekė liniją Novo-Nikolajevsk-Barnaul tik gruodžio mėn. 

Apie lietuvių bataljono likimą ir karininkų sukapojimą kardais pulk. 
Rumša, nieko nežinojo. Jis traukėsi Sibiro geležinkelio linija ir jam pavyko 
su dalimi lenkų kariuomenės prasimušti iki Vladivostoko. Už jo galvą 
bolševikai buvo du kart paskyrę 50,000 rublių atlyginimo. Nuvykęs Lenkijon 
jis dar narsiai kovojo su savo kariais prieš bolševikus ir buvo apdovanotas 
aukščiausiu karo ordinu « Virtuti Militari». Bet vėliau buvo atiduotas 
teismui už nepaklausymą įsakymo kapituliuoti Sibire, ir nesulaukęs teismo 
buvo atleistas iš kariuomenės. 

Su tokiu nušvietimu Čerepanovo stoties įvykių derinasi ir informacijos 
patiekiamos kap. Tomkaus. Jis rašydamas apie lietuvių bataljoną « Mūsų 
Žinyne » nušviečia bataljono padėtį labai tendencingai antilenkiškai. 
Bet ir jis kategoriškai pareiškia, kad Čerepanovo stotyje « Bataljonas visa 
savo sudėtim pereina į čia pat veikusius raudonus partizanus » !*. 

Gan detaliai lietuvių bataljono perėjimą pas raudonuosius partizanus 
nupasakoja komunistas, buvęs Anglijos lietuvis J. Steponaitis !*. Jis 1917 m. 
grįžo iš Anglijos Rusijon ir patekęs į Omską stojo į raudonuosius partizanus. 
Su juo stojo apie 200 lietuvių, kurie sudarė dvi lietuviškas kuopas. Tas 
partizanų būrys kovojo rytiniame Sibire, Čitos ir Blagoviesčensko apylin- 
kėse. Sumušti jie išsisklaidė ir daugelis jų stojo į lietuvių bataljoną Novo- 


25 Tbid. plp. 90. 

** Kap. Tomkus. Priežastys dėl kurių žlugo Sibiro lietuvių bataljonas, Vytauto 
Didžiojo vardo (Mūsų Žinynas. No. 9. 1924 m. Kaunas. plp. 112). 

V J. STEPONAITIS. Lietuviai darbininkai kovoje už Tarybų valdžią Sibire. 
Proletarinė Revoliucija Lietuvoje. 1918-1919 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje 
dalyvių atsiminimai. Valstybinė Politinės ir Mokslinės Literatūros Leidykla. Vil- 
nius 1960, plp. 64-68. 


SIBIRO LIETUVIŲ BATALJONAS 211 


Nikolajevske. Jis rašo: « Bataljono tarpe buvo nemažai komunistų, 
todėl iš karto įsivyravo revoliucinė nuotaika » 1š, 

Kuomet lapkr. mėn. bataljonas buvo pasiųstas į Čerepanovo stotį, 
tenai laike dviejų savaičių buvimo buvo nuspręsta pereiti pas raudonuosius 
partizanus. Sukilimas buvo įvykdytas lapkričio 25 d.Buvo užmuštas dežuruo- 
jantis karininkas Černeckis, o kiti karininkai areštuoti. Geležinkelio tiltas 
į Novo-Nikolajevską buvo sudegintas. Iš Čerepanovo anksčiau iššauktom 
pašstotim išvyko į mišką daugiau kaip 400 karių su 260 vežimų pakrautų 
ginklais, karo turtu ir maistu. Jie pasiekė Čeremuškino kaimą ir įsijungė į 
partizanų Gromovo būrį. Čia jie sulaukė 312 raudonarmiečių pulką, į kurį 
ir buvo įjungti. Karininkai buvo atvežti uždengtose Togėse, bet apie jų 
likimą nieko nesakoma. 

Identiškas žinias bet dar smulkesnes duoda B. Vaitkevičius !?. Su juo 
į lietuvių bataljoną pateko 94 lietuviai, « užgrūdinti kovose sū atamano 
Semenovo gaujomis lietuviai revoliucijonieTiai ». Jis su batalionu, kuriame 
buvo, anot jo, 460 karininkų ir kareivių, atvyko į Čerepanovo stotį lapkr. 
16 d., o lapkričio 25 dieną įvyko sukilimas ir trys kareivių būriai užėmė 
stotį ir puolė karininkų vagoną, kur areštavo 15 karininkų. Jau po valandos 
bataljonas išvyko iš stoties. Viskas baigėsi įjungimu į Raudonosios Armijos 
312 pulką, kuris gruodžio 19 d. pasiekė Čeremuškino kaimą. 

Taigi visi šaltiniai darniai nurodo, kad Atskiras Lietuvių Bataljonas 
Vytauto Didžiojo vardo perėjo pas bolševikų partizanus, dar vykdydamas 
savo uždavinį užfrontėje, ir tapo lietuvių komunistų bataljonu, vėliau 
įjungtu į reguliarią Raudoną Armiją. 

Kodėl Atskirą Lietuvių Bataljoną ištiko toks tragiškas galas ? 

Pirmoje eilėje tenka kaltinti brutalų čekų elgimąsi su silpnesniais 
sąjungininkais. Čekai beatodairiniai rūpinosi tik savųjų dalinių ir savo 
grobio išvežimu, nepraleisdami į rytus net traukinių su sužeistaisiais, 
ligoniais, moterim ir vaikais. Savo atsitraukimą jie pridengė lenkų, serbų, 
rumunų ir baltųjų rusų daliniais, kuriem nieku nepadėdavo ir kurių padė- 
ties netikrumą žymiai didino. Tragiškas galas Sibiro kovų didvyrio, rusų 
generolo Kappelio ir jo armijos yra ryškiu to įrodymu. Dar 1918 m. rudenį, 
lietuvių kuopa, vykusi sų pulk. Rurmšos daliniu į Rytus, buvo ties Ufos 
miestu čekų ultimatyviai sustabdyta. Visas dalinys buvo įveltas į rusų 
naminį karą ir kelis mėnesius dalyvavo žiaurios žiemos kovose gen. Kap- 
pelio armijos fronte *?. Palankios bolševikų propagandai sąlygos prisidėjo 
prie sudemoralizavimo lietuvių bataliono. Apsunkinimas stūmimosi į rytus 
palengvino bolševikų agitaciją už pasidavimą jiem ir grįžimą į gimtąjį 
kraštą per Rusiją, vakarų kryptimi. 

Be abejo, žinios apie kovas su lenkais Lietuvoje turėjo pasiekti lietuvių 
bataljoną ir galėjo būti gudriai panaudojamos bolševikų agitatorių. Tas ir 


“ Tbid. plp. 66. 

* B. VAITKEVIČIUS. Iš Škotijos lietuvių kovų už Tarybų valdžią Sibire istorijos. 
LKP Tatorijos Klausimai. 3 Tomas. Valstybinė Politinės ir Mokslinės Literatūros 
Leidykla. Vilnius — 1963. plp. 45-52. 

* Jonas Rucis. Sibiro Lietuvių Batalionas 1918-1919 m. (Tautos Praeitis. 
Tomas II Knyga 1(5), plp. 140). 


212 LIETUVOS ISTORIJOS PARAŠTĖJE 


galėjo turėti įtakos į bataliono pasiryžimą pasitraukti iš lenkų divizijos 
sąstato. Bet kaip tą pabrėžia pulk. Rumša, momentas perėjimo pas bolše- 
vikus buvo parinktas labai nelaimingai. Perėjimas pas nedisciplinuotus 
partizanus iššaukė ir žiaurias Čeremuškino žudynes. 

Pagaliau lieka paminėti ir bataliono vadovybės veiksnį. Pulk. Rumša 
su pasigėrėjimu mini lietuvių kuopos veiksmus laike kovų 1918 m. žiemą 
Bogzūruslano-Bogulmos fronte. Performuojant kuopą į batalioną, jos 
sąstatas patrigubėjo. Į batalioną buvo priimami nauji žmonės tiek neat- 
sargiai, kad į jį pateko apie 100 buvusių raudonųjų partizanų ir tarp jų 
užkietėję komunistai. Nebuvo stropiai tikrinama, kas į batalioną prii- 
mamas, kas turėjo buti daroma imant dėmesin bataliono formavimosi 
laiką in apystovas. 

Be to savaime prašosi išvada, kad bataliono vadovybė neužtektinai 
budriai sekė nuotaikas batalione ir kas jame dedasi. Čia gal prisidėjo ir ta 
aplinkybė, kad karininkų šeimos gyveno gretimame Čerepanovo stočiai 
Novo- Nikolajevske, ir karininkai galėjo lengvai pasiekti savo šeimas ir 
dažnai nuvykti, kas visai suprantama tokiais netikrais laikais. Trūkumas 
glaudesnio kontakto karininkų su kareiviais ir neužtektinai akyli priežiūra 
turėjo palengvinti smarkų raudonųjų agitacijos išsivystymą, ir jos pasise- 
kimą. Tas karininkų ir kareivių kontakto susilpnėjimas turėjo įvykti ir dėl 
bataliono ilgo nedalyvavimo kovose ir nieko neveikimo, be karinių pratimų, 
kurie gali tapti įkyrūs. Tos visos apystovos bent dalinai aiškina bataliono 
negarbingą žygį, pereinant pas raudonuosius partizanus. 


Prof. JoNAs RuUGIS 


Prierašas 


Jau užbaigęs rašinį «Sibiro Lietuvių bataljonas 1918-1919 m. o», 
prof. J. Rugis gavo iš pulk. K. Rumšos laišką, liečiantį to bataljono organi- 
zavimą ir vaiklą. Čia pateikiamas to laiško vertimas, kiek tai liečia tą bata- 
1joną. 

«14.1V.1965 m. London... 1919 metai. Organizuoti ar neorgani- 
zuoti lietuvių bataljoną ? Tai priklausė, tada, išimtinai nuo manęs. Prieš 
rūsų revoliuciją gana gerai pažinojau socialinius santykius Lietuvoje, 
Lietuva neturėjo miesto (fabrikų) proletariato, bet turėjo kaimo proleta- 
Tiatą. Santykiai tarp dvaro ir kaimo buvo nesveiki: dvarai išnaudojo 
kaimą. Daugelyje vietų buvo nesutvarkyti servitutai. Dvarų savininkai 
— lenkai ar vokiečiai — nepalaikė santykių su kaimu. proletariatas 
buvo revoliuciniai nusiteikęs ir tt. 1919 matai buvo civilinio karo metai. 
Į tą karą, norint ar nenorint, galėjoms būti įtraukti prieš mūsų valią... 
lietuvių kuopą, drauge sū 1-ju šaulių pulku, ulonų eskadronu ir artilerijos 
batarija man pasisekė, visiškai sauvaliai, 1918 m. gruodžio mėn. gale, 
ištraukti iš (pirmosios linijos) fronto į rytus nuo Ufos miesto ir pasitraukti 
į Uralą, į užpakalį, į Miniarų vietovę Zlotousto apygardoje. Atsižvelgiant į 
mano ligą, graičiausiai surištą su mano kontuzija, Fronto Vadovybė priėmė 
mano pasitraukimą iš fronto ir leido lenkų dalinį nukelti į Novonikolaje- 
vską ir ten tą dalinį paversti divizija. 1918 m. gruodžio 13 d. į Omską 
atvyko prancūzų misija, vadovaujama gen. Janin'o, kuris turėjo «4 Vyriau- 


SIBIRO LIETUVIŲ BATALJONAS 213 


sias sąjunginės armijos ir rusų armijos vadas » titulą. Tą titulą gen. Janin'ui 
davė Vyriausioji Sąjungininkų Taryba Paryžiuje (maršalas Foch'as). 
Gen. Janin su savimi turėjo keliolika prancūzų karininkų ir kelius kareivius 
jo aptarnavimui. Rusai tada turėjo 200.000 ginkluotų karių ir gen Janin'o, 
kaip Vyriausiojo (Sibiro) Rusų Armijos Vado nepripažino. Prasidėjo 
derybos, ginčai ir įvairios intrigos — santykiai tarp gen. Janino ir Kolčako 
vyriausybės buvo sugadinti. Tokia padėtis tęsėsi iki admirolo Kolčako 
mirties. 

1919 m. sausio mėn. antroje pusėje atgavau fizinę lygsvarą ir 
išvažiavau iš Miniarų į Novonikolajevską. Pakelyje, Omske prisistačiau 
gen. Janin'ui ir prašiau kuogreičiau pergabenti iš Miniarų į Novonikola- 
jevską lenkų dalinį. Tame skaičiuje ir 7-ją lietuvių kuopą, kuri turėjo būti 
panaudota kaip kadras divizijos sudarymui. Gen. Janin pažadėjo tai 
padaryti ir duoti atitinkamus parėdymus. Po pakartotinų mūsų intervenci- 
jų, lenkų dalinys, tik po keturių mėnesių, 1919 m. gegužės mėn. pirmoje 
pusėje, pagaliau atvyko į Novonikolajevską. Tas užvilkinimas labai suvėlino 
divizijos ir lietuvių bataljono formavimą ir ateityje turėjo labai neigiamų 
pasekmių. Kai du vadai (gen, Janin ir admirolas Kolčakas) vaidijasi, tai 
žemesnysis štabų personalas irgi daro vienas kitam išdaigas. Čia dar reikia 
atsiminti, kad tai buvo pilietinis karas ir tikriausiai reiškėsi bolševistinių 
agentų infiltracija (vėlesnieji įvykiai tai patvirtino). Be to, čekai labai 
nepalankia akimi žiūrėjo į lenkų kariuomenės organizavimąsi Sibire. Nors 
Vyriausioji Čekų Taryba Ekaterinburge atsiuntė mano vardu padėką ir 
pagyrimą už lenkų dalinio kovas žiemos mėnesiais (spalių, lapkričio, 
gruodžio m. 1918 m.), bolševikų fronte tarp Volgos ir Uralo (Ufos). Matyti, 
veikė kokios tai tamsios jėgos štabuose, kurios neleido lenkų daliniui 
atvykti anksčiau į Novonikolajevską. 

Tuo tarpų Novonikolajevske pasireiškė faktas, kuris suprecizavo 
mano nusistatymą organizuoti Lietuvių Bataljoną : visa eilė lietuvių ir 
lenkų kilusių iš Lietuvos, kurie tarp 1918 m. spalių mėn. ir 1919 m, gegužės 
mėn. Novonikolajevske savanoriais įstojo į lenkų dalinį (kai 7-ji lietuvių 
kuopa buvo fronte ar Miniaruose), pareiškė norą grįžti į Lietuvą Lietuvių 
Bataljono eilėse, nes tai jiems būsią teigiamai įvertinta krašte (Lietuvoje). 
Visų pirma tai buvo tokie, kurie Lietuvoje turėjo kokį nors nekilnojamąjį 
turtą. Tokį jų norą laikiau pamatuotu. Be to juk Versalės sutarties turinys 
net 1919 m. buvo žinomas: kūriasi savystovios valstybės: Lietuva, 
Latvija, Estija, Suomija ir tt. 

Čia reikia paklausti: koks tikslas buvo 1919 m. Sibire organizuoti 
lenkų ar lietuvių karinius dalinius ? Vakaruose paliaubos buvo sudarytos 
ir pati Versalės sutartis 1919 m. birželio 19 d. buvo pasirašyta. Mūsų 
tikslas nebuvo kova su bolševikais Sibire. Vienintelis mūsų tikslas buvo 
— grižimas į namus su ginklu rankoje. Kokiu keliu tas grįžimas įvyk- 
siąs, tai priklausė nuo padėties pilietinio karo fronte. Po 1919 m. gegužės 
mėn. buvo aiškų, kad negali būti kalbos apie grįžimą per Vakarus. Vienok 
štabai nenorėjo tai suprasti, kas vėliau privedė visus prie katastrofos. 
Be to, nuo 1919 m. sausio 1 d. turėjome vyriausiąją karinę valdžią. Vyriau- 
siąjį Sąjunginės Kariuomenės Vadą gen. Janin'ą, kurio įsakymams toliau 
buvome visiškai pavaldūs. 

Žinodamas lietuvių nuomonę apie lenkus ir santykius Lietuvoje, 
ilgai abejojau ir galvojau, kas gali įvykti suformavus savystovų Lietuvių 


214 LIETUVOS ISTORIJOS PARAŠTĖJE 


Bataljoną prie 5-sios Sibiro Divizijos. Kai kurių lietuvių prašymas padėti 
jiems grįžti į Lietuvą Lietuvių Bataliono eilėse, nulėmė bataliono suor- 
ganizavimą palankiai. Tuo pat metu nusistačiau duoti Lietuvių Bataljonui 
visišką laisvę ir nepriklausomybę jo vidaus gyvenime, nenaudoti jo kovose 
prieš bolševikus, išskirti iš divizijos jo postovio vietą, kad išvengti susidū- 
rimų tarp lietuvių ir lenkų. Visi tie klausimai tada priklausė mano kompe- 
tencijai. Formalumo dėliai gavau sutikimą iš Lenkų Kariuomenės Rytueso 
Vado pulk. Czuma ir Lenkų Karinio Komiteto (P.K.W.). Gen. Janin'ui apie 
Lietuvių Bataljono sudarymą pranešiau post factum. Į tai jis nereagavo, 
arba kitaip tariant, tyliai su tuo sutiko. 

T-ji kuopa, drauge su 1-ju šaulių pulku, į Novonikolajevską atvyko 
gegužės mėn. 1919 m., gi birželio mėn. kap. Linkevičius pradėjo organizuoti 
bataljoną. Bataljono postoviui vietą paskyriau vasarvietę 3 km. atstume 
nuo Novonikolajevsko, prie pat Ob upės, kur pats vasarojau. Deja, neturėjau 
laiko pats pasižiūrėti į tai, kas darosi bataljone ir kokios ten viešpatauja 
nuotaikos, tai yra patikrinti « moralę ». 

1919 m. liepos mėn. gen. Janin įsakė divizijai perimti Transsibiriško 
geležinkelio apsaugą kokių 600 km. ruože nuo Tatarskaja stoties (į rytus 
nuo Omsko) per Novonikolajevską iki Bolotnaja gelež. stoties, įskaitant 
ir šalutinės gelžkelio linijas nuo Novonikolajevsko stoties — Barnaul — 
Semipalatinsk'as (Kazachstane) ir nuo Tatarskaja stoties iki Slavgorod'o 
stoties, Kulundyjskij dykumuose, iš viso apie 1200 kilometrų. Be to mums 
priklausė apsauga komunikacijos garlaiviais Ob upe, tarp Novonikolajev- 
sko ir Tomsko. Kadangi geležinkelių stotyse nebuvo patalpų kareiviams, 
jie buvo talpinami geležinkelių vagonuose, kurie jiems buvo it kareivinės. 
Tų vagonų įgula visuomet buvo pasirengusi išvykimui ar permetimui į 
kitą stotį. 

Man rūpėjo, kad ir Lietuvių Bataljonas turėtų vagonus, t. y. savo 
traukinį, ypač evakuacijai į rytus, nes jau tada tokią evakuaciją buvau 
numatęs. Asmeniškai jiems postovį paskyriau vagonuose Transsiberiško 
geležinkelio stotyje Chulym. Tai yra antroji stotis į vakarus nuo Novoni- 
kolajevsko, link Omsko, admirolo Kolčako vyriausybės sostinės. Mano 
instrukcija Lietuvių Bataljonui buvo labai aiški : bataljonas būna vago- 
nuose Chulym stotyje, sudaro stoties garnizoną ir, išskyrus pačios stoties 
apsaugą, jokios kitos tarnybos neturi — nesiunčia patrulių į apylinkes. 
Bataljonas visuomet lieka krūvoje. 

Transsiberiško geležinkelio stočių apsauga buvo labai rimtas uždavinys. 
Ta linija kursuodavo liuksusiniai Omsk — Trkutsk — Čita — Charbinas 
(Kinija) express traukiniai, susidedantieji iš šarvuotų Pullman'o vagonų, 
apsaugai Mandžurijoje nuo Chunchuzų užpuolimų. Iki revoliucijos tas 
express'as eidavo iki Maskvos. Iš viso Transsibiriškas geležinkelis buvo 
vienientelis Sibiro ryšys su likusiu pasauliu. 

Be vagonų gavimo bataljonui, buvo dar ir kita priežastis, kodėl bata- 
Ijonas buvo perkeltas iš vasarvietės į Chulym stotį : būtinumas ištraukti 
bataljoną iš Novonikolajevsko ir izoliuoti jį nuo didmiesčio komunistinės 
agitacijos. Iš bataljono pusės neturėjau jokių nusiskundimų ar pageidavimų. 

Po kurio laiko kap. Linkevičius pareiškė divizijos štabo viršininkui 
pageidavimą, kad jo bataljonas būtų iškeltas iš Chulym stoties, nes jis 
bijąs, kad partizanai galį užpulti stotį, gi jis nenorėtų dalyvauti rusų pilie- 
tiniame kare. Pavedžiau perduoti kapitonui Linkevičiui mano pajuokiantį 


SIBIRO LIETUVIŲ BATALJONAS 215 


atsakymą : « Kiek gi tų partizanų gali Chulym stotį užpulti ? Keturi ar 
keturiolika ? Juk jis turįs 400 vyrų bataljone, su kulkosvaidžiais — gal 
gi apsiginsiąs » 1 Mano juokaujantis atsakymas pasirodė pranašingų : kaip 
tik lapkričio mėnesį keliolika partizanų iš Čerepanovo stoties sau ramiau- 
siai, «už rankutės», bataljoną iš Čerepanovo stoties nuvedė į rytus į 
mišką, tai yra bataljonas gera valia perėjo i komunistų pusę. 

Kap. Linkevičiaus pareiškimas, kad jis bijo Chulym stoties užpuo- 
limo ir nenori kovoti — man davė daug medžiagos apgalvojimui ir atidarė 
akis i bataljono moralę. Tuojau pat daviau įsakymą nuimti bataljoną iš 
Chulym stoties, esančios ant pagrindinės Transsiberiško geležinkelio linijos 
ir perkelti jį į Čerepanovo stotį Altajo rajono geležinkelyje, kuris veda nuo 
Novonikolajevsko per Barnaulą ir Semipalatinską į Kazachastną. Buvo 
tai rugsėjo mėmesį. Kadangi metus buvau generalinio štabo akademijoje 
prie bolševikų, dirbdamas jų štabe ir drauge vadovaudamas antibolše- 
vistinei organizacijai — iš kap. Linkevičiaus pareiškimo supratau, kad 
tas stoties užpuolimas buvo rensiamas bolševikų. Aišku, kad geležinkelio 
susisiekimo nutraukimas nors vienai dienai bolševikams duotų didelį 
garsą. Galvojau nušalinti kap. Linkevičių iš bataljono, tačiau neturėjau 
jo vieton kito tinkamo karininko kalbančio lietuviškai — ir kapit. Linke- 
vičius pasiliko bataljono vadu. 

Tai buvo sunkus laikas. Adm. Kolčako armija atidavė bolševikams 
visą Uralo rajoną ir traukėsi į rytus. Jau buvo žinoma, kad 5-ji Lenkų 
Divizija bus ariergarde pradedant nuo Tatarskaja stoties ir į rytus. Suda- 
rant ariergardo divizijos ordre de bataile Lietuvių Bataljonui buvo 
paskirta vieta pačiame priešakyje į rytus, tai yra įeinant į sąlytį su čekų 
traukiniais, nes žinojau, kad čekai buvo palankūs lietuviams. Užpakaly 
Lietuvių Bataljono traukinio turėjo vykti mūsų sanitariniai, intendantūros 
ir tiekimo traukiniai, gi pačiame gale linijinių (kovos) traukinių vilkstinės. 
Divizija turėjo 66 traukinius, jų tarpe 3 šarvuotus. Kasdienėje kalboje 
jie buvo vadinami ešalonais. Kitaip tariant, Lietuvių Bataljonas turėjo 
būti kuo toliausiai nuo kautynių fronto linijos, nes nemaniau jį panaudoti 
galimose kautynėse prieš bolševikus. Tas ordre de bataille duotas raštu, 
spalių mėnesį buvo žinomas kap. Linkevičiui. 

1919 m. lapkričio 13 d. bolševikai užėmė Omską, adm. Kolčako 
vyriausybės sostinę. Buvo žinoma, kad adm. Kolčakas lapkričio 12 d. 
apleido Omską ir yra pakelyje į Novonikolajevską, kur manąs ilgiau sustoti. 

Lapkričio pirmomis dienomis (tikslios datos neprisimenu) gavau 
keistą žinią, kad Lietuvių Bataljonas, stacjonuotas vagonuose Čerepanovo 
stotyje, apleido vagonus ir pabėgo į mišką, į rytus nuo stoties ir, kad 
lenkų ryšio karininkas prie bataljono, poručikas Čarneckis dingo be žinios 
ar Lietuvių Bataljono buvo išsivestas. Toji žinia buvo labai nemaloni 
ir slegianti ypač tokiu svarbiu momentu: Novonikolajevske laukiame 
adm. Kolčako ir Vyriausiojo Armijos Vado gen. Kappel'io bei jojo 
armijos atvykimo, gi čia Novonikolajevsko «panosėje » Lietuvių Bata- 
Ijonas vaikiškai pabėgo iš Čerepanovo stoties, ir tai ne į vakarus (kad 
pasitiktų bolševikų armiją), bet į rytus ! Aš gi, kaip vadas, buvau, pasta- 
tytas į kvailą padėtį : iš karto supratau vaikišką ir nevykusį kap. Lin- 
kevičiaus žygį. Man buvo gaila lietuvių, iš kitos gi pusės turėjau kaip 
nors reaguoti, gelbėdamas labai komplikuotą padėtį. Daviau pulk. 
Verobejui, vienam mano rikiuotės karininkų (šiuo metu yra Londone), 


216 LIETUVOS ISTORIJOS PARAŠTĖJE 


įsakymą, kad su daliniu, susidedančiu iš pėstininkų, artilerijos bei raite- 
lių, surastų miške Lietuvių Bataljoną, atimtų iš jo ginklus, gi kareivius 
lietuvius paliktų laisvus miške. Vengti susidūrimo bei nuostolių, gi svar- 
biausiai, jei atsisakytų atiduoti ginklus — pagrąsinti artilerijos pavar- 
tojimu. Be artilerijos neprasidėti. Revoliucijos metu patrankų griausmas 
iššaukia pageidaujamas išdavas, nes gi niekas nenori mirti... 

Tai buvo lapkričio pradžia ir žemė jau buvo padengta storu sniego 
klodu. Pražygiavimas Lietuvių Bataliono į mišką paliko aiškius pėdsakus. 
Praėjo visa diena, kai pulk. Verobejus išžygiavo. Nebuvo jokių žinių. 
Padėtis buvo nervinga. Altajaus Kraštas, lenkų ir lietuvių ištrėmimo 
vieta 19 amžiuje, — nejaugi XX amžiuje jis turėjo tapti vieta ginkluotos 
kovos tarp lenkų ir lietuvių, rusiško reikalo dėliai ? ! 

Kitą dieną — telefonas iš pulk. Verobejaus. Praneša, kad labai gilus 
sniegas, gi miške tik labai siauri keliai, vienu arkliu važiuoti ir artilerija 
negalinti pravažiuoti. Ką jis turi daryti ? Man asmeniškai toji žinia buvo 
išganinga : turėjau pagrindą atšaukti pūlk. Verobejaus ekspediciją : jis 
turėjo įsakymą nesiangažucti be artilerijos, gi jei artilerija negali pereiti 
miško keliais — atšaukiu parėdymą ir palieku lietuvius miške, 

Lietuvių Bataljono išėjimą į mišką supratau kaip protestą prieš lenkus.. 
Tai buvo jų moralinė teisė. Tačiau to protesto laikas, vieta ir įvykdymo 
būdas buvo nevykę ir, kiek žinau, Lietuvių Bataljonui jie pasibaigė tr2- 
giškai. Iš pradžių, perėjus pas bolševikus, bataljonas partizanų buvo 
panaudotas saugojimui belaisvių — baltųjų rusų. Kai po mėnesio atėjo 
tikroji raudonoji armija, bataljonas buvo nuginkluotas, internuotas, 
padalintas į dvi grupes; «gerus» ir «blogus » lHietuvius,, į «buržujus » 
ir « proletariatą ». Proletariatas palyginamai gana greitai buvo išsiųstas į 
Lietuvą, gi buržujus vargino stovyklose kokius metus ar pusantro. 

Lietuvių Bataljono perėjimas į bolševikų pusę buvo pirmuoju dideliu 
bolševistinės propagandos pasisekimu. Neabejotinai joje bolševikai išnau-- 
dojo Pilsudskio akciją prieš lietuvius ir 1919 m. balandžio 19 d. jo įvyk- 
dytą Vilniaus užėmimą. Lietuvių protestai, vienok, galėjo pasireikšti 
kitokioje formoje : galėjo, pavyzdžiui, pareikšti gen. Janinui, kad toliau 
nenori likti lenkų divizijoje ir nori būti visiškai savystovūs. Lenkų vadovybė 
mielai tam duotų savo sutikimą. Lenkija atsižvelgiant į antirusišką 
Pilsudskio politiką, mumis nesidomėjo. Pagaliau bataljonas juk galėjo 
susitarti su čekais ir laikytis su jais drauge. Būdamas vagonuose trau- 
kiniu galėjo nusikelti į pietus iki Semipalatinsko (kelias buvo laisvas). Gi 
šitaip, savo pasielgimu man padarė nemalonumą ir kaip vaikai pasi- 
slėpė miške ... Buvo tai vietos, labai menko laipsnio, agitatorių darbas ... ». 

Toliau pulk. Rumša rašo apie Th. Preston, buv. anglų pasiuntinio 
Kaune, knygą « Before the Curtain », kurioje minima apie lietuvių depor- 
tacijas į Sibirą, į Altajaus kraštą. Ta proga pulk. R. pabaigoje rašo : «... koks 
apystovų supuolimas : bolševikai deportavo lietuvius į Altajaus kraštą, 
į kurį kap. Linkevičius išvedė savo bataljoną. Dabar, aprašius tą Lie- 
tuvių Bataljono epizodą, man palengvėjo. Tai buvo vienintelis didelio 
masto nepasisekimas. kokį turėjau Sibire. Ši laišką ponas profesorius 
gali panaudoti pagal savo nuožiūrą. Po 46 metų stengiaus būti objek- 
tyvus. Suprantama, jog apie visa tai pasakojau labai sutrumpintai, ir 
noriai atsakysiu į eventualius klausimus ... ». 


(—) K. Rumsza. 


STAIGUMO KLAUSIMAS KLAIPĖDOS MIESTĄ (1923 M.) UŽIMANT 217 


STAIGUMO KLAUSIMAS KLAIPĖDOS MIESTĄ (1923 M.) UŽIMANT 


Nors visi Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai pripažįsta, kad suki- 
limas ir Klaipėdos miesto užėmimas 1923 m. sausio 15 d. pavyko labai 
gerai, tačiau yra vadų-karininkų, sukilimo dalyvių, kurie tvirtina, kad 
«jeigu Klaipėdos miestas būtų tuojaus puolamas, sukilimui prasidėjus, 
tai puolimas būtų dar geriau pavykęs ». 

Karo taktikoje staigumas, dažniausiai, turi lemiamą vaidmenį, tad 
tikrai kyla klausimas; kodėl gi buvo delsiama su Klaipėdos užėmimu, 
buvo laukiama net 2 — 3 dienas, kodėl nepanaudotas staigumas ? 
Siekiant galimai tiksliau pažinti mūsų istoriją, svarbu žinoti to delsimo 
priežastis, jų kilmę. 

1963 m. pulk. J. Variakojis parašė atsiminimų knygą «4 pėstininkų 
Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas », kurią prieš atiduodant spausdinti 
atsiuntė man pasksityti. Beskaitant, vienoje vietoje radau : «... 1923 m. 
pradžioje kariuomenės vadas gen. J. Stanaitis pasiūlė man (t. y. J. Varia- 
kojui) stoti Klaipėdos krašto sukilėlių vadu, bet dėl nepriimtinų sąlygų 
atsisakiau ... » Tuoj parašiau pulk. J. Variakojui, kad paaiškintų, kurios 
buvo sąlygos. Juk tokios pat arba panašios sąlygos galėjo būti patiektos 
pulk. Birontui (kuris irgi atsisakė) ir vėliau sukilėlių vadui J. Budriui. 
Anksčiau apie kokias tai sąlygas būsimajam sukilimo vduai nieko nebuvo 
kalbama ar rašoma, gi istorinei tikrovei tai svarbu Žinoti. 

Pūlk. J. Variakojis, nesuspėjęs atsakyti į mano laišką, 1963, X. 31 d. 
staiga mirė. Kiek palaukęs, šiuo reikalu parašiau konsului J. Budriui. 
1964. IV. 3. d., nors ir sirgdamas, trumpame laiške, konsulas J. Budrys, 
tarp kitų žinių, parašė; «... Klaipėdą neėmiau porą dienų dėl įsakymo 
vaidinti sukilėlius». — Žadėjo daugiau ir tuo reikalu parašyti, bet 
1964 m. vasarą mirė. 

Šis konsulo J. Budrio parodymas sutampa su ministro pirmininko 
E. Galvanausko nuomone, kurio atsiminimai « Kova dėl Klaipėdos » 
buvo paskelbti 1961 m. « Draugas » dienraštyje. Tų atsiminimų skyriuje 
« Nurodymai sukilėliams » E. Galvanauskas rašo: «... Mano įsakymas : 
apgulti Klaipėdą, vengti aukų, pradėti kietą propagandinį antpuolį 
prancūzų kalba — nukreiptą į prancūzų karius, įspėti Petisnė, kad sūki- 
lėliai kariauja ne prieš prancūzus, bet prieš vokišką direktoriją. Tikslas 
— priversti Klaipėdą pasiduoti kuo mažiausiomis savųjų ir prancūzų 
aukomis. Dviems Klaipėdos apsupimo dienomis praslinkus, suteikiau 
J. Budriui laisvę (daryti) tolimesnius žygius... ». 

Kokios taktikos laikėsi Klaipėdos krašto sukilėlisi pirmąsias dvi 
sukilimo dienas, aiškiai matosi pas daugelį atsiminimus rašiusių autorių. 
Pav. Alfonsas Nevardauskas straipsnyje « Dar dėl Klaipėdos sukilimo » 
(« Naujienos » 1964, IV. 28 d.) rašo: «... Mažosios Lietuvos savanoriai 
dvi dieni (sausio 11 ir 12) nepaleido nei vieno šūvio ir net neatsakinėjo 
į priešo ugnį. Sausio 13 d. deryboms nutrūkus, jie tiesa, pradėjo šaudyti, 
bet pirmyn žengti nemėgino ... ». 

Dabar neabejotina, kad vyriausio sukilėlių vado J. Budrio veikla 
buvo suvaržyta jam duotais nurodymais. Staigumas buvo vengta panau- 
doti politiniais samprotavimais, kad perdaug neužrūstinti visagalių sąjun- 


218 LIETUVOS ISTORIJOS PARAŠTĖJE 


gininkų, ypač prancūzų. Tik dviem dienom praslinkus aplinkybės privertė 
šią taktiką keisti ir griebtis aktyvesnių veiksmų — puolimo, 


Kazys ALIŠAUSKAS 


L. V. S. RAMOVĖS ISTORIJOS KOMISIJOS DARBAI 


L. V. S. Ramovės istorijos komisija ruošiasi išleisti knygą apie 
Lietuvos kariuomenę ir Lietuvos laisvės kovas 1918 — 1923 metais. 
Komisijai vadovauja gen. M. Reklaitis. 1964 m. komisijon, kviečiamas, 
įsijungė pulk. J. M. Laurinaitis, kuriam gerai yra žinoma lietuvių karių 
veikla Rusijoje 1917 — 1918 m. ir Lietuvos kariuomenės organizacijos 
pradžia Vilniuje. 

Dabar surinkta medžiaga redaguojama, papildoma, braižomos sche- 
mos kovų su bolševikais. Vėliau bus rašoma apie Lietuvos kariuomenės 
kovas su bermontininkais ir lenkais. Trūksta dar kai kurių smulkes- 
nių žinių apie Kupiškio ir Rokiškio užėmimą 1919 metais. 


Pulk. J. Variakojis (mirė 1963 m. spalių 31 d.) paliko parašęs knygą 
«4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas ». Knygą išleis « Kario » 
redakcija. Tenka pastebėti, kad pulk. J. Variakojis organizavo ši pulką 
ir jam vadovavo laisvės kovų metu 1919 — 1921 metais, tad jo atsi- 
minimai sudaro ypatingai vertingą įnašą į Lietuvos laisvės kovų istorijos 
aprašymą. 


NAUGARDUKO PASLAPTYS 


Naugarduko miestas su tvirtove ir jo priešpilio sodybos turi didelės 
reikšmės visai Lietuvos valstybės istorijai, ypač gi jos XIII a. įvykiams. 
Čia įvyko 1251 m. Lietuvos krikštas 1, Naugarduke buvo vainikuotas 
Lietuvos karaliumi Mindaugas 1253 m.Ž; jis čia žuvo nuo brolėno Tre- 
niotos rankos 1263 m. ir palaidotas, o po tėvo mirties, ir žuvus Treniotai 
1264 m., iš Naugarduko Lietuvą valdė Vaišvilkas. Visą Lietuvą sujungęs 
atsisakė pasaulinės politinės valdžios, pasitraukė į vienuolyną, atidavęs 
savo sostinę ir valstybę valdyti savo sesers vyrui, Švarnui. 

Švarnui mirus 1268 m., Naugardukas atiteko Sirputui ir 1270 m. jo 


1 Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos VI suvažiavime, Fordham universitete, 
New Yorke, istorijos sekcijoje 1964 m. rugsėjo 7 d., išklausius prof. J. Jakšto paskai- 
tos, buvo susirinkusiųjų (58) vienbalsiai nutarta Lietuvos krikšto data laikyti 1251 m. 

Ta proga buvo prisiminta, jog Danai laiko priėmę krikščioniją 826 (827) metais, 
kai jų karalius Haraldas Maguncijoje apsikrikštino, nors jo sūnus, tėvui mirus, buvo 
ištrėmęs kunigus iš Danijos, bet ten nuvykęs vysk. Anskaras, atvertė karalių, Ir 
pakrikštino daug žmonių. (Žr. Mon. Germ. Hist. SS. XXIX p. 22.). 

2 Žr. J. DLucosz, Historia Polonica, VII, p. 723. J. VorcT, Gesch. Preuss. 
1828, III, p. 29. 


NAUGARDUKO PASLAPTYS 219 


broliui, visos Lietuvos valdovui, Traideniui. Prieš Naugarduko valdovą 
suruošė didelį karo žygį 1274-5 m. du slavų kunig. pusbroliai Vladimiras 
su Levu; apgulė Naugarduką, sudegino priešpilį, bet pilies neįstengė 
paimti, nors jiems talkino ir uždnieprio rusai ir net Aukso ordos totoriai. 

Dabartinė gyventojų sudėtis nejučiomis mus įtaigoja, jog ir XIII a. 
Naugarduko gyventojai buvo gudai ar rusai, ar kiti slavai. Tenka pri- 
minti, jog 1860 m. rusų vyriausybė rado Naugarduko apskrity 9.900 
lietuvių. Tai buvo vietos gyventojai. Be to, 1963 m. S. Karaliūnas, aptar- 
damas Pergalės 1 nr. p. 186-7 išspausdintą 1960 m. TSRS Mokslų Aka- 
demijos Slavistikos instituto veikalą « Lingvistinė Aukštutinės Padnieprės 
hidronimų analizė», parašytą žymių rusų mokslininkų: V. Toporevo 
ir V. Trubačevo, nurodo į V. Toporevo pagrindinę išvadą : « Aukštutinė 
Padnieprė (dabartinė Baltarusijos T. S. R. teritorija, dalis Rusijos Fede- 
racijos teritorijos) I m. e. tūkstantmetyje ir pirmaisiais II tūkstantmečio 
amžiais buvo gyvename baltų (senovės lietuvių, latvių ir prūsų) genčių ». 
Tuo rusų Mokslininkų teigimu einant, atrodo, reikėtų ir mums persio- 
rientuoti ir nelaikyti senovės Naugarduko gyventojų slavais, ar lietuviams 
svetimais žmonėmis. 

Tai žinant, lengvai gali būti suprastos rusų metraštininkų pastangos 
suslavinti Naugarduką, priskiriant miesto ir pilies įkūrėjais Kijevo Vladi- 
mirą (1015), Kijevo Jaroslavą (1044) ir Kijevo Jaropolką (1116) *. Ne 
jie ikūrė Naugarduką. 


Archeologiniai radiniai 


Archeologiniai vertingi radiniai Naugarduke, surasti betiriant dalinai 
tvirtovės pylimą ir priešpilio gyvenvietes 1956 — 1961 m., parodo kas 
ir kaip ten gyveno XII-XIII a. 

Archeologijos Instituto Leningrado sekcijos mokslininkai, vado- 
vaujami Fredai D. Gurievič *, atkasė ten X a. kultūrinį sluoksnį. Nau- 
garduko priešpily gyveno žmonės X a. gale ir XI a. Tai pats seniausias 
kultūrinis gyvenviečių sluoksnis. Viršum jo eina XII a. sodybos ; jos 
turėjo erdvius pastatus ir juose gyveno turtingi žmonės. Pilį supo 5 m. 
aukščio apsaugos pylimas, o pati pilis pastatyta ant aukštokos kalvos ; 
jos viršūnė turi 75 per 100 m plotą. Viršum pylimo yra užsilikę XVI a. 
atstatyti 5 bokštų mūro griuvėsiai. 

Senosios priešpilio sodybos sudarė vieną gatvę 180 m ilgio; gyven- 


* Liet. Encikl. XX, 1960, p. 51 R. Krasauskas nurodo į slavų daromas tris 
Naugarduko įkūrimo prielaidas, labiau vertindamas Ipatijaus kroniką, negu tos pat 
kronikos įsirašytas žinias iš Lietuvos metraščio. O Lietuvos metraštyje yra, kad 
didžiojo kunigaikščio Montvilo sūnus Erdvilas su pagelbininkais įkūrę Naugarduką, 
Gardiną, atstatė totorių Batijo sunaikintus miestus : Brastą, Drohočiną, Melniką. 
Ši žinia yra pirmiau užrašyta, negu buvo gimęs Ipatijaus metraštis. 

* F. D. Gurievič yra parašiusi keletą studijų rusų kalb: bevadovaudama archeo- 
loginiams darbams Naugarduke, Juos išvertė į lenkų kalbą dr. Bronislaw Wojciechow- 
ski ir įtalpino sudėtiniam veikale: Rocznik Bialostocki IV, 1963 m. Tekstas užima 
557-575 puslapius su 9 atvaizdais. 


220 LIETUVOS ISTORIJOS PARAŠTĖJE 


vietės užima 100 — 150 metrų plotį. Iš XIII a. vidurio yra atidengta 
12 didelių namų vieta. 

Tvirtovės pylimą yra tyrę J. Remer ir A. Šyško-Bohuš. Remeris 
paskelbė 1926 m. savo studiją ?. P. Rapportas tyrinėjo miesto ir prie- 
miesčio pylimus 1959 m. ir 1961 m., bet buvo skubiai susitelkta prie 
priemiesčio gyvenviečių, kur jo senovės kultūrinis sluoksnis yra naikina- 
mas naujos statybos. Archeologai nukasė priešpily 1.200 mž plotą; jo 
kultūrinis sluoksnis nėra vienodas : vidury siekia 1-1.2 m, o arčiau pilies 
4 metrų. Pirmieji gyventojai ten buvo X ir XI a. Tuomet kaimas netu- 
rėjo pylimo, nes pylimas yra padarytas viršum XI a. kultūrinio sluo- 
ksnio. Gaisras buvo sunaikinęs pirmines gyvenvietes. Jų vietoje buvo 
pastatyti XII a. nauji namai, kurie išsilaikė priemiestyje iki XIII a. 
vidurio, ar kiek vėliau. 


Gyventojų turtai 


Gyvenvietėse buvo rastos šukės atvežtų nuo Juodosios Jūros krantų 
amiforų-didelių molinių indų ; rastos gražių porcelianinių ir stiklinių indų 
ataižos, rašomieji įrankiai, paveiksluoto mūro sienos nuotrupos, auksa- 
kalių įrankiai, auksiniai žiedai, auksinės plokštės, žalvariui ir auksui virinti 
indai su metalo lašais. Visa tai rodo, kad čia gyventa kilmingųjų ir 
turtingų žmonių, kurie mokėjo skaityti ir rašyti. Jų namai turėjo medi- 
nes grindis ir prie kelių, iš molio krėstų, namų buvo rasta prie kerčių lango 
stiklo gabalai “. 

1960 — 1961 m. buvo surastas mūrinis pastatas, įleistas į nejudintą 
žemę 2.60-3 metrų gilumoje. Jis užėmė 76 mž paviršiaus ; turėjo krosnį, 
medines grindis, patiestas ant nedegto molio ; grindyse skylės rodė į 
ten buvusius stulpus, prie namo kerčių buvo lango stiklo gabalai, išda- 
bintų sienų geometriniais ir augalų stilizuotais vaizdais tinko nuotrupos, 
tarp kurių rasta vyro veido atvaizdas iš šono. Buvo šukės kelių didelių 
ąsočių — amforų 60-65 cm su apvaliu liemeniu, padabintu kažkuriais 
ženklais ir penkiakampe žvaigžde ; grindų sluoksnyje rastas auksinis žiedas 
su lotyniškomis raidėmis ir su tamsiai raudonu akmeniu, bene granatu, 
kaulinė maža šiupėlaitė — šaukštukas. Autorė mano, kad tai prietaisas 
ausims krapštyti, bet tai galėjo būti rytų apeigomis naudojama šiūpėlaitė 
Komuūnijai dalinti. Tos šiūpėlaitės viršuje yra išdrožtas sėdinčio vyro 
atvaizdas su arfa. Tai patvirtina mano prielaidą. kad tas įrankis buvo 
naudojamas kulto reikalams, nes taip yra vaizduojamas kar. Dovyčas. 
Be to, čia pat buvo plonytės taurės su įbrėžimais šukės, išgražinto duobens 
atlauža ir kiti brangūs radiniai. Kai šis namas sudegė ir sienos suvirto 


* J. REmER, Architektura monumentalna w wojewddziwie nowogrodzkim. « Nowo- 
grodzkie » Warszawa 1926, p. 45. 

* Dr. J. MaTUSAS savo studijoje « Stiklas Lietuvos senovėje » (Tautos Praeitis 
I t. 4-ji kn. p. 595-604) teigė: «Lietuvoje langų stiklas atsirado drauge su mūri- 
niais viešaisiais pastatais, atseit, bažnyčiomis ir pilimis. Gardino pirmoji mūrinė 
statyba datuojama apie 13-jo a. vidurį ». Naugarduke surastos langų stiklų atplai- 
šos iš XIII-jo am. statybų. 


NAUGARDUKO PASLAPTYS 221 


į vidų, visa buvo padengta storu smėlio sluoksniu ir ant tos vietos buvo 
pastatytas virš žemės rąstų erdvūs namas. 

Jame buvo rasti peiliai, žirklės, raktai, užraktai, žalvario retežio 
dalis, skambučiai, keletas žalvarinių sklendžių, auksu padengta plo- 
kštė su dviem žalsvo stiklo įtaisytomis širdelėmis, žalvarinio grąžto 
dalis, kriaušės išvaizdos karolėliai, storo piaustyto stiklo taurės dalys, 
techniškai vadinamo «+ Hedwigsglūser ». Tokis storas stiklas aptinkamas 
vien muziejuose, paimtas iš bažnytinių liekanų Vokietijoj ir Lenkijoje. 
Ten pat rastos apsiginklavimui naudojamos skardos. Šis namas buvo 
statytas XIII a. antroje pusėje. Iš XIV a. rasta vos keletas smulkmenų. 


Kai kurios išvados 


Rusų mokslininko V. Toporovo teigimu, dabartinė Gudija, juo labiau 
Naugardukas, buvo gyvenama lietuvių XIII a. ir pirmiau. Be abejo, 
slavų infiltracija, sudarant mišrias šeimas, vyko jau nuo seniau ; bet 
jie nyko lietuvių minioje. 

Naugarduke surastieji XIII a. vidurio gyvenamieji pastatai ir juose 
archeologiniai radiniai nurodo, kad tie pastatai buvo dideli, turtingi, jų 
dalis — mūriniai su stiklo langais; kad juose gyveno kilmingieji lie- 
tuviai — aristokratai, turėję santykių su Juodųjų Jūrų pakraščių pir- 
kliais, kad XIII a. Naugarduko gyventojai, bent kai kurie, mokėjo skai- 
tyti ir rašyti, kad greta jų gyveno auksakaliai ir kiti amatininkai, ten- 
kindami Lietuvos karaliaus dvarą savo vertingais dirbiniais. 

Archeologų ekspedicijos surastas mūrinis namas (nr. 5), turįs 76 metrusž 
grindų, su piešiniais padabintomis sienomis ir ten rastais unikatais radi- 
niais, atrodo, buvo skirtas religijos reikalams, bene Rytų Apeigų katali- 
kams, kurių Naugarduko apsk. 1860 m., nepaisant rusų vyriausybės per- 
sekiojimų, buvo rasta 4.200 7. 

Greta būdingų Naugardukui archeologinių radinių yra apstu ir bendrų 
pietų Lietuvos senovės pilims radinių : k. a. puodai, lėkštės, dubiniai, 
geležiniai dirbiniai, verpstvės, kauliniai ir stikliniai daiktai, ir t. t. Š, 

Naugarduko priešpily kultūrinio sluoksnio klodai, pelenais ir smėliu 
atskiriami, rodo į dideles vietovės nelaimes, karus, gaisrus. Archeologija 
patvirtina rašytinius Naugarduko istorijos šaltinius. 

Naugarduko apskritis brangi yra lietuviams: Liubčas, pagarsėjęs 
savo spaustuve, o Mindaugo laikais iš ten buvo paimtas ir vyskupu įšvęs- 
tas Vitas; Lavriševas — žymus senųjų Rytų Apeigų vienuolynas ; 
Zaosė — Adomo Mickevičiaus gimtinė. 


Ku. K. A. MaTULAITIS, MIC. 


" Žr. Lietuvių Enciklopedija XX +., 1960 m. p. 55. R. Krs. « Naugardukas ». 

* Autorė nurodo į N. N. WoRoNIN veikalą: Drevnieje Grodno, Maiterialy i 
isliedovanja po archeologii S.S.S.R, 41, m. 154, skyrius 3. 

W. R. TaRASENKO, Roskopki gorodišia «4 Švedskaja Gorav v  Volkoviskie v 
1954 g. Materialy po archeologii S.S.S.R, t. I, p. 232-278. 


222 LIETUVOS ISTORIJOS PARAŠTĖJE 


LIETUVIAI LENKŲ SEMINARIJOJE 1910-1915 METAIS 


ORCHARD LAKE, MICHIGAN 


Detroito vyskupo žinioje esanti šv. Kirilo ir Metodijaus didžioji 
kunigų seminarija, pasauliečių lenkų kunigų vadovaujama, prieš porą metų 
turėjo 31 klieriką ir 28 kunigus, įstaigos vedėjus ir mokytojus. Toje mokslo 
įstaigoje 1910 m. mokėsi 104 klierikai ir jų tarpe 25 lietuviai. Penkerių 
metų laikotarpyje lietuvių moksleivių sukurtoje draugijoje, Lietuvių Viltis 
šv. Kazimiero globoje, viso dalyvavo 45 nariai. Jų tarpe 13 tapo kunigais, 
iš kurių trys yra garbingi prelatai: Dobinis, Kelmelis ir Valančiūnas. 
Nepasiekusieji kunigystės, buvo nemaži ano laiko veikėjai. 

Lietuvių Viltis draugiją bene bus sukūręs kun. Antanas Kaupas, kai 
jis ten studijavo 1892-1896 m., atvykęs iš Lietuvos, nes jam mirus 1913 
m.X-27 d., draugijos pirmininkas Petras Lapelis pranešė lapkričio 12 d. 
susirinkime : « Mirė kun. dr. A. Kaupas, kuris buvo uždėtojas ir vedėjas 
Lietuvių Vilties ». 

Duodant iškarpą iš nemažos lietuvių moksleivių veiklos ir saviauklos, 
norime kartu pagerbti atmintį tų, kurie iš gyvųjų tarpo atsiskyrę. 


Saviauklos draugija 


Orchard Lake Seminarijos auklėtiniai buvo susirinkę iš įvairių vietovių. 
Jų dalis buvo subrendę vyrai ir į paprastas kunigų seminarijas nelabai 
tiko. Be to, 1910 m. JAV nebuvo nei vienos aukštesniosios lietuvių mokyk- 
los. Tik prieš vienerius metus buvo įskūrusios seserys kazimierietės. 
Prie negausių tada lietuviškų parapijų pamažu kūrėsi pradžios mokyklos. 
Šių ir kitų priežasčių skatinami lietuviai jaunuoliai, siekiantieji aukštesniojo 
mokslo, mielai pasinaudojo katalikiškoje dvasioje vedama šv. Kiri o ir 
Metodijaus mokslo įstaiga. 

Lietuvių Viltis draugijos tikslus suglaustai apibūdino jos pirmininkas, 
Petras Lapelis, 1912 m. rugsėjo 15 d. susirinkime : « Tikslas draugijėlės 
yra lavintis kiek galima lietuvių literatūroje ir sužadinti meilę lietuvių 
kalbos ir Tėvynės ». 

Paprastai kiekvieną sekmadienį būdavo draugijos susirinkimas. 
Pirmas mėnesio sekmadienis būdavo pašvenčiamas lietuvių kalbos pamokai, 
antrasis — lietuvių ir Lietuvos istorijai, trečiasis — įvairiems sumany- 
mams ir lietuvių literatūros pavyzdžių skaitymams, o ketvirtasis — iškal- 
bai, prakalboms, paskaitoms ir eilių deklamacijai. 

Draugija turėjo savo chorą ir net buvo bandoma įkurti savo stygų 
orkestrą. Kas metai švęsdavo dvi tautos dienas ir iškilmingų aktu paminė- 
davo savo draugijos globėjo, šv. Kazimiero, šventę. 

Iš draugijos protokolų matyti, kad Orchard Lake auklėtiniai 1910-1915 
m. tarpe turėjo du literatūrinius parengimus — « teatrus » Detroit, Mich. 
O savo draugijos nutarimus sustiprindavo pirmininko ir sekretoriaus 
parašais ir draugijos antspaudu. Iki 1914 m. mokslo pradžiai naudojo 
didoką apskritą antspaudą su įrašu aplinkui: Lietuvių moksleivių Šv. 


LIETUVIAI LEBKŲ SEMINARIJOJE 1910-1915 METAIS 223 


Kazimiero Orchard Lake, Mich. U.S.A. O viduryje žodžius: Draugija 
Lenkų Seminarijoj. 

1914 m. rugsėjo 13 d. protokolas sustiprintas nauju antspaudu. 
Viduryje Vytis, jo viršuje įrašas : Lietuvių Viltis, o apačioje : Orchard 
Lake, Mich. Moksleivių Draugija. 


Auklėtiniai 


Daugiau negu prieš 50 metų buvo gyvas Lietuvių Vilties D-jos vei- 
kimas. Jai priklausė : 

Abromaitis Vincas, Abromavičius Juozas, Ambrozevičius Juozas, 
Bakšys Jonas (kunigas), Bakūnas, Boreišis Ignas, Brazys Vincas, Butri- 
mavičius Silvestras, Burba, Česna Pijus (kunigas), Čiurlionis Matas, Daniū- 
nas Povilas, Dobinis Stasys (prelatas), Duchauskas, Gervickas Jonas, 
Grikis Edvardas, Jakimavičius Vytautas, Karalius Juozas (kun.), Kar- 
kauskas V., Kavaliauskas Longinas, Kazėnas Magnus (kun), Kelmelis 
Ignas (prelatas), Kiršauskis Jonas, Klovas Antanas, Kundrotas Vincas, 
Lapelis Petras (kūn.), Lazauskas Juozas, Lukoševičius Juozas, Lukoševi- 
čius Vladas, Martišiūnas Juozas (kun. vėliau vadinosi Martis), Nanorta 
Vincas (kun)., Petkevičius Adomas, Petraitis Augustinas (kun.), Rusis 
Pranas, Sauris Juozas vargoninkas — kompozitorius, Stankevičius Bole- 
slovas, Šafranauskas S., Tiškevičius Jeronimas, Vaicekauskas Leonas 
(kun.), Vaitonis Petras (kun. įšv. 1914-VII-5), Valančiūnas Ignas (prelatas), 
Vaškelis, Verbickas Aleksandras, Vilkaitis Vladas, Vitauskis Dominikas. 


Vadovai 


Lietuvių Vilties draugijai vadovavo 1910/11 m. J. Abramavičius, 
P. Lapelis, V. Abromaitis, M. Kazėnas, Ed. Grikis, A. Klovas. 1911/12 
-— P. Lapelis. V. Karkauskas, J. Martišiūnas, M. Kazėnas. Tais pat 
1912 m. IX-15 įsikūrė greta nauja draugija: Susivienijimo Lietuvių 
Moksleivių Rymo Katalikų Amerikoje kuopa. Jai vadovavo: P. Lapelis, 
J. Sauris, P. Vaitonis ir J. Martusevičius. 

1913/14 Lietuvių Vilčiai vadovauja : J. Martišiūnas, P. Česna, J. 
Sauris ir L. Kavaliauskas, o moksleivių kuopai: P. Lapelis, P. Česna, 
Sauris J. ir Pov. Daniūnas. 

1914/15 draugijai vadovavo : Pranas Rusis, Jonas Kiršauskas, Ignas 
Kelmelis ir Povilas Daniūnas, o moksleivių kuopai: J. Martišiūnas, P. 
Česna, kuris sukūrė seminarijoje lietuvių moksleivių Blaivybės Draugiją. 

Nors draugijos ar kuopos pareigūnai buvo parenkami slaptu balsavimu 
mokslo metų pradžioje, bet susidarius naujoms sąlygoms, ar kai kuriems 
apleidus mokyklą, iš naujo būdavo daromi rinkimai metų bėgy. 


Veiksmų[(apybraiža 
1910-IX-25 nariai prašomi sustiprinti Lietuvių Vilties chorą, Sekan- 


čiame draugijos posėdyje pranešta, kad seminarijos rektorius leido mokytis 
lietuviškų dainų «ir lošti teatrą Detroite ». 


224 LIETUVOS ISTORIJOS PARAŠTĖJE 


1911 m. draugija turėjo 25 narius. Draugija padidino turimą lietuvišką 
knygynėlį, pripirkdami už 36.91 dol. naujų knygų. Viso buvo 22 draugijos 
susirinkimai. 

1912 m. įsivedama mėnesinis 10 c. mokestis. Metams 1.00 dol. Tų metų 
kovo 30 d. užmegzti santykiai su Lietuvos ateitininkais. Ateičiai draugija 
pasiuntė 20.00 dol. paramos. Tais mokslo metais buvo 19 susirinkimų ir 
užsisakyta visi ėjusieji lietuvių katalikų laikraščiai. Surašyti 21 protokolas. 
Nuo vasario pabaigos protokolai neįrašyti. 

1913 m. draugija užsisakė tūlą skaičių vadovėlių iš Lietuvos : Maironio 
Lietuvos Istorija ir Damijonaičio — Lietuvių Gramatika. 

1913 m.IX-9 d. lietuvių moksleivių susivienijimo kuopos susirinkime 
buvo pasiūlyta ir pritarta, kad apie savo veiklą reikia pranešti ir Lietuvių 
Mokslo draugijai Vilniuje. Tėvynės Mylėtojų draugija atsiuntė moksleivių 
knygynui savo leistus veikalus. 

Pirmąjį didesnį literatūrinį subuvimą surengė SMRKAm. kuopa 
1914 m. kovo 22 d. su dviem prakalbomis, paskaita ir eilių deklamavimu. 
Tų pat metų geg. 10 d. buvo minima « Spaudos atgavimo 10 metų sukaktis ». 
Programą sudarė trys kalbos, dvi paskaitos ir eilės. 

1914 m. L. Vilties draugija turėjo 19 narių, padarė 26 susirinkimus, 0 
sekančiais mokslo metais buvo skaitomi ir taisomi Lietuvių Viltis draugijos 
įstatai, bendradarbiaujama Moksleivyje. Draugija buvo atstovaujama 1914 
m. vasarą įvykusiame lietuvių katalikų moksleivių seime. 

Tautos diena buvo švenčiama 1914 m. lapkričio 29 d. 

1915 m. sausio mėnesį susirūpina L. V. draugija nukentėjusiais nuo 
Lietuvos žmonėmis. Iš savo kuklaus iždo paaukojo 10.00 dol. 

Buvo didelės iškilmės šv. Kazimiero šventėje. Savo globėją draugija 
minėjo kovo 7 d. posėdyje. Dalyviai gavo spausdintą programą. Jai 
vadovavo J. Martišiūnas. Pr. Rusiui pradėjus iškilmes, pasirodė Juozo 
Saurio vadovaujamas choras. Nuskambėjus «Sudiev, Lietuva», sekė 
P. Česnos kalba apie šv. Kazimierą, paskui — J. Bakšio deklamuojamos 
eilės, vėl choras dainavo « Eisim broleliai namo » ir P. Rusio kalba apie 
Tėvynės msilę. Martišiūnas padėkojo visiems už įdėtas pastangas ir visi 
sugiedojo Tautos Himną. Tais metais L. Vilties d-ja padarė 26 susirin- 
kimus su visa eile Boreišio paskaitų apie lietuvių literatūrą. 


Kun. K. A. MaTULAIMTIS. MIC. 


DR. P. REKLAIČIO TELKIAMAS «LIETUVOS ARCHYVAS», 


Marburge, Vokietijoje, gyvenąs žinomas lietuvių meno istorikas, 
Tautos Praeities bendradarbis, Dr. Povilas Reklaitis su pasišventimu dirba 
lietuvišką mokslinį darbą: Lietuvos istorijos srityje jis talkininkauja 
Herderio Institutui ir kai kurioms vokiečių bibliotekoms, bendradarbiauja 
Baltų Draugijos Vokietijoje Minchene leidžiamam biuleteny « Mitteilungen 
aus baltischem Leben », teikdamas žinių iš kultūrinio lietuvių gyvenimo, 
bet kas ypač svarbų — jis kruopščiai renka visokią Lietuvos istorijai bei 
kultūrai svarbią medžiagą. Minėtas biuletenis š. m. išspausdino specialų 
straipsnį, pavadintą « Die Jahresernte eines armen exillitauischen Samm- 


DR. P. REKLAIČIO «4 LIETUVOS ARCHYVAS» 225 


lers », kuriame pateikiama už 1964 m. Dr. P. Reklaičio telkiamo « Lietuvos 
Archyvo » apyskaita. 

Iš tos apyskaitos sužinome, kad 1964 metai ypatingai buvo našūs 
«L. Arehyvui»: pavyko gerom sąlygom nupirkti keliasdešimt retų senų 
knygų, perimta dalis arehyvinio palikimo vieno neseniai mirusio lietuvio, 
taigi Archyvas papildytas 756 objektais. Dr. Reklaitis jau 1939 m. Kaune 
pradėjęs telkti lituanistinę istorinę medžiagą ir kai ką spėjęs išsivežti 
užsienin, darbą tęsia toliau, rinkdamas visa, kas įmanoma, ne vien iš 
nepriklausomos Lietuvos vertybių, bet ir kas liečia D. L. K-ją, Mažąją 
Lietuvą ir lietuvių išeiviją. Daugelis mums svarbių retenybių tuo būdu 
apsaugoma nuo žuvimo. Ypatingai jo dėmesį traukia D. L. K-jos medžia- 
ginės kultūros istorija, k. a. architektūra, literatūra, spauda — net smul- 
kios nuotrupos ar tituliniai lapai, kurie turi ką nors bendra su liet. kalba 
ar liaudies papročiais. Jo telkiamas «Lietuvos Archyvas » dalinamas į 
eilę skyrių, kurie žemiau išvardijami. 

Biblioteka 1964 m. pabaigoje talpino iš viso 1184 vienetus, kurių tarpe 
199 periodikos pavadinimai su 133 pilnais komplektais ; jų daugiau negu 
pusė — liet. kalba. 1964 m. prisidėjo 355 vienetai. Žymesnių naujai įsigytų 
retų knygų tarpe yra, pvz.,1) A. GUAGNINI, « Kronika W. X. Litewskiego » 
(1611) su 24 medžio raižiniais ir kt; 2) «Porządek Sądzenia Spraw 
Trybunalu W.X.L. » (1730); 3) Tėvo J. A. PREUSCHOFP S. J. « Universitas 
Vilnensis » (1707) su įdomiais medžio raižiniais bei vinjetėmis ; 4) « Acies 
astrorum D. Caroli Petri PANCERZYNSKI, Episcopi Vilnensis, ad suam Cathe- 
dram Ingressus...» (1724) su medžio raižinių; 5) « Dispositio Perso- 
narum Provinciae Lituaniae Soc. Tesu anni 1729 in annum 1730», ir kt. 
Iš D. L. K-joje spausdintų senų knygų su grafikos piešiniais įsigyta bent 28 
vienetai iš 18 a. (jų tarpe 21 spausdintas Vilniaus Jėzuitų spaustuvėje). 
1š viso, prieš 1817 m. spausdintų knygų jau yra 50. Vėliau spausdintų 
knygų yra žymiai daugiau, nekalbant apie naujausiais laikais Lietuvoje ar 
užsieny išleistus veikalus. 

Fotokopijų skyriuje iš viso yra 178 bibliografiniai vienetai ; jų tarpe 
eilė ištisų knygų ar straipsnių. 

Laikraščių iškarpų skyrius dalinamas į 45 tematines grupes. Ypač yra 
vertingos iškarpos, pvz., iš Tilžės lietuvių ir vokiečių laikraščių, ėjusių 
prieš I pas. karą. 

Smulkieji spaudiniai, kurių dydis įvairuoja nuo pašto ženklo iki 
plakato apimties, turi ypatingos vertės, nes tai retenybės. Jie dedami chro- 
nologine tvarka. Jų surinkta 11.061. Pažymėtini įdomūs liet. k. atsišau- 
kimai iš 19 a., Vilniuj 1916-18 m. spausdinti kareiviams atvirukai, Klai- 
pėdoje nuo 1904 m. veikusios kultūrinės d-jos « Sandora » pakvietimai, 
programos ir kt. 

Kartografija sudaro ypatingai puoselėjamą skyrių, kuriame jau yra 115 
Lietuvos žemėlapių, kurių tarpe 44 originaliniai specialūs D. L. K-jos 
žemėlapiai iš 16-18 a. 

Senosios grafikos skyrius (15-19 a.) apima 72 lapus. Vis lietuviškos 
temos : miestų vaizdai, tautiniai rūbai, portretai, karo veiksmų vaizde- 
liai, herbai, mitologija; yra ir spalvotų. 

Naujoji lietuvių grafika (303 lapai) gražiai atstovaujama Prof. V. K. 
Jonyno, Pauliaus Augiaus, Viktoro Petravičiaus, Prano Gailiaus, Žibunto 
Mikšio ir kitų. 


15 


226 DR. P. REKLAIČIO « LIETUVOS ARCHYVAS » 


Fototekos skyriuje jau sutelkta 1842 negatyvai ir 397 pozityvai. Jie 
daugiausiai liečia liet. meno istorijos objektus. Pažymėtini 11 negatyvų, 
kur atvaizduoti tautiniais rūbais vilkį lietuviai iš von HEzLDT veikalo, 
išl. Nūrnberge 1565-70 m. ; originalinės nuotraukos iš Klaipėdos krašto 
darbininkų gyvenimo ir kt. 

Rankraščių, skyrius apima 115 grupių ; jie dedami į dėžutes, papkes ir 
tomus ; yra įvairiausios medžiagos iš D. L. K-jos laikų (18-19 a.), Vydūno 
laiškų, Dr. Viliaus Gaigalaičio archyvo dalis ; seniausias (iš 1841 m.) moksli- 
nis aprašymas Druskininkų kurorto (A. HRYNIEwWICZ) ir kt. 

Pateikėme keletą duomenų, norėdami parodyti, kaip vertingas yra 
Lv. P. Reklaičio kruopščiai ir planingai telkiamas « Lietuvos Archyvas ». 
Dietuvių visuomenė šias kilnias pastangas remia, bet turėtų jas remti dar 
labiau ir visais būdais, nes tai visų reikalas. Dr. P. Reklaičio adresas : 
355 Marburg/Lahn, Universitatsstr. 29, Vokietija. 


P. J. 


Kronika 


PRANEŠIMAS 
APIE ŠEŠTĄJĮ LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS 
SUVAŽIAVIMĄ FORDHAM UNIVERSITETE, N. Y., 1964 M. 
RUGSĖJO 5-7 D. 


Suvažiavime aktyviai dalyvavo Lietuvių Istorijos Draugijos pirmi- 
ninkas kun. dr. K. A. Matulaitis, MIC, pateikdamas Istorijos sekcijoje 
paskaitą apie arkiv. Pranciškų Karevičių, MIC, ir L. I. D. kasininkė p-lė 
Alicija Rūgytė, pakviesta Istorijos sekcijos pirmininko kun. dr. V. Gidžiūno, 
OFM, sekretoriauti sekcijai. Buvo ir daugiau L. I. D. narių suvažiavime. 

Suvažiavimo dalyviai. Narių dalyvavo 58, svečių 116 ir studentų 7, 
iš viso 181. Suvažiavimo iškilmingam atidaryme buvo 95. Literatūros ir 
Kalbos mokslo sekcijoj — 63; Medicinos mokslų sekcijoj — 19; Istorijos 
mokslų sekcijoj — 87; Teologijos sekcijoj — 48; Teisės mokslo sekcijoj 
— 16; Pedagogikos ir psichologijos sekcijoj — 19. Nepatirta, kiek buvo 
filosofijos ir tiksliųjų bei gamtos mokslų sekcijose. 

Isiorijos mokslų sekcijoje dalyvavo 87 asmenys. Jai vadovavo kun. 
dr. Viktoras Gidžiūnas, OFM. Sekretoriavo p. Alicija Rūgytė. 

Dr. Juozas Jakštas kalbėjo apie «Pavėluotą Lietuvos krikštą ». 
Davęs platų vaizdą, kaip krikščionių tikėjimas slinko į šiaurės rytus ir 
plito kitur Europoje, pav., Danijoj karalius Haraldas apsikrikštijo 326 m. 
ir daug danų, Kijevo Vladimiras apsikrikštijo 938 m. ir Lenkijoje krikštas 
priimtas 966 m. Nors į Prūsus buvo nuvykę misijonieriai, bet žuvo kanki- 
niais (šv. Adalbertas-Vaitiekus 997 m. ir šv. Brunonas Kverfurtietis 1009 
m.). Iš visų pusių lietuvius stabmeldžius supo krikščioniškos tautos. 
Pačioje Lietuvoje buvo paplitęs Rytų apeigomis krikšč. tikėjimas. Paskai- 
tininkas jį vadino stačiatikių tikėjimu, bet Lietuva tik 1251 m. priėmė 
krikštą, valdovas karalius Mindaugas su gausiais kilmingaisiais pasikrik- 
štijo lotynų apeigomis. Jo sūnus Vaišvilkas buvęs stačiatikių tikėjimo. 
Katalikų tikėjimas žuvęs Lietuvoje po Mindaugo mirties, ir Lietuvai teko 
laukti naujo krikšto 1387 m. Jogailos ir Vytauto laiku. — Paskaita užsi- 
tesė apie pusantros valandos, todėl keliamus paskaitoje klausimų papil- 
dymus nekantriai priėmė pirmininkaujantis, nuolat nutraukdamas kun. 
Matulaitį, vis kviesdamas trumpinti pastabas. 

Įsikišo rimtais argumentais J. Pauliukonis ir pasiūlė istorikams pri- 
pažinti tikrąjį Lietuvos krikštą įvykus 1251 m., o 1387 ar vėliau — tik 
krikšto papildymais. Paskaitininkui dr. J. Jakštui sutikus ir nurodžius į 
lietuvius istorikus, siekusius tokio nutarimo, posėdis vienbalsiai pasisakė 
už 1251 m. kaip Lietuvos krikšto metus. 

Po pertraukos, kun. V. Gidžiūnas, OFM, kalbėjo apie « Vienuolijų 
reikšmę Lietuvoje». Nurodęs, iš kurių šaltinių ima žinias, atpasakojo 


228 KRONIKA 


vienuolių atsiradimą, jų veiklą ir Lietuvai naudą iš jų mokyklų, religinio ir 
kultūrinio gyvenimo. 

Po jo sekė labai detaliai paruošta kun. R. Krasausko paskaita : « Veik- 
sniai nulėmę katalikybės atgimimą Lietuvoje ». Kalbėjęs ilgokai (beveik 
valandą), suskubo dokumentais pavaizduoti visą religinio gyvenimo 
nuosmūkį ir šiek tiek šviesesnių religinio atgimimo pusių. Pirmininkau- 
jančio raginamas, atrodo, vienoj ir kitoj vietoj išleido 8 teksto puslapius 
iš savo paskaitos antrosios dalies. Tai labai pakenkė minties vystymui ir 
loginėm išvadom. 

Dešimties minučių pertrauką padarę, išklausė sekcijos dalyviai, kurių 
į paskutinę, 4-ją, istorijos sekcijos kun. K. Matulaičio pranešimą-paskaitą, 
atvyko daugiau, minint L.K.M. Akademijos steigėjo ir paskutinio Žemaičių 
vyskupo arkiv. Pranciškaus Karevičiaus, MIC, asmens ir veiklos bruožus, 
minint jo 50 metų į vyskupus konsekracijos sukaktį. 

Ir šiam paskaitininkui teko kai kurias dalis išleisti, nes dalyviai jau 
buvo 4 valandas varginami rimtai paruoštų ir sklandžiai perteikiamų 
paskaitų. 

Žemiau pateikiamas minčių pluoštas, kurias tik dalinai teko iškelti 
L.K.M. Akad. VI Suvažiavime ir kuriomis papildomi Istorijos sekcijos 
darbai. 


LOTYNŲ APEIGŲ KRIKŠTAS LIETUVOJE 


Esame pratę galvoti ir teigti, kad karalius Mindaugas su savo šeima 
ir 600 kilmingųjų lietuvių 1251 metais primasis priėmė lotynų apeigomis 
krikštą. 

Lengva ranka nurašome tąjį kilmingųjų lietuvių krikštą beveik į 
nuostolius, — tiek maža žinome apie patį krikšto faktą, misijonierius, 
kurie veikė tuo metu Lietuvoje ir trijų vyskupų — Kristijono, Vito ir 
Gerardo veiklą Mindaugo Lietuvoje. 

Patikslindamas tą įspūdį, noriu nurodyti į žinomus faktus, kad Lietu- 
voje buvo katalikų bažnyčios pirm Mindaugo krikšto, kad joje veikė 
misijonieriai ir kad Mindaugui žuvus 1263 m. rudenį nuo Treniotos rankos, 
tikėjimas ir krikščionys iš Lietuvos neišnyko. 

Kied plačiau noriu paminėti vyskupo Vito veiklą Lietuvoje. Lietuvos 
Istorijoje (ved. Ad. Šapoka, Kaunas 1936) p. 55 duodamas apie jį kreivas 
vaizdas : 

« Maždaug kartu su Kristijonu čia vyskupu buvo įšventintas lenkų 
domininkonas Vitas. Mindaugas jo gyvenamajai vietai buvo paskyręs 
pietinės Lietuvos sritis (jotvingių žemėje). Bet kadangi Vito nerėmė jokia 
karinė pajėga, kaip kad Kristijoną, tai jis į savo vyskupystę greičiausiai 
nebuvo nė atvykęs. Ir jis savo gyvenimą baigė kažkur Vakaruose ». 

Seniau ir Zenonas IVINSKIS straipsny « Krikščionybės kelias Lietuvon » 
(Tiesos Kelias 1938 nr. 5 p. 279) teigė : « Beveik kartu su Vokiečių Ordino 
kandidatu į Lietuvos vyskupus — Kristijonu, buvo iš lenkų pusės įšven- 
tintas pietinės Lietuvos vyskupu Vitas, apie kurio vyskupiją ir darbą, 
galima sakyti, nieko nežinome ». 

Tuo tarpų yra patikimų žinių apie vyskupą Vitą, veikusį Lietuvoje 
Mindaugo laikais. 


PRANEŠIMAS APIE L. K. M. A. SUVAŽIAVIMĄ 229 


Apie jį rašo rytų apeigų kunigas bazilijonas Polocke 1781 m. Tėvas 
Ignacas STEBELSKI, veikale Dwa Wielkie Šwiatla, rašo T. NARBUTAS 1845 
m. Obrys Žywota blogostawionego Wita, Biskupa Lubczanskiego na Litwie, 
o juo seka Jan KURCZEWSKI, Biskupsiwo Wilenskie, Wilno 1912 m., ir kai 
kurių smulkmenų pateikia Anna ZAHORSKA, veikale Ilustrowane Žywotų 
Šwigtych Polskich, Warszawa 1937 m. 

Vitas veikė kartu su savo vyresniuoju, šv. Jackum (Hiacintu), ar 
jo siunčiamas. Tai veiklai pažinti gali padėti ir kun. prof. Jacek WoRo- 
NIECXKI, O. P., studija S0l Polskiej Ziemi, Warszawa 1937 m. 

Tapęs popiežium domininkonas Gregoras 1X (1227-1241), pradėjo 
rūpintis slavais ir lietuviais bei prūsais. 1231 m. rašė rutėnų (Galicijos) 
karaliui, ragindamas priimti lotynų apeigas ; rašė 1232. I. 23 d. dominin- 
konų vyresniesiems ir broliams Bohemijoj (Čekijoj), kad siųstų pas stab- 
meldžius, kurie «per 10.000 gyvenviečių Prūsijos pasieniais sudegino », 
juos į tikėjimą atversti. (Žr. Analecta Vaticana, Krak6ėw 1914, III t. 
nr. 32, p. 16), pasiųsdamas šv. Jackų, O. P., Krokuvos vyskupo šv. Ivono 
giminaitį, į Galiciją. Jackus arba Hiacintas buvo šventas asmuo, veiklus 
kunigas, sumanus ir labai darbštus. Apie jį liudijama, kad jis perėjo Galiciją, 
buvo Lvove, Kijeve, net Maskvoje. Krokuvoje prie Jackaus prisijungė 
1230 m. katedros prelatas Vitas, nepaprastai paveiktas Jackaus padarytu 
stebuklu, kai jis vienu žodžiu atgaivino jaunikaitį skenduolį, mirusį kelio- 
lika valandų prieš tai. Kun. Vitas buvo Krokuvoje esančio drovaus kara- 
liaus Boleslovo nuodėmklausis. Vitas ir dar keli jauni vyrai, įstojusieji į 
domininkonus, kartu su Jackumi atvyko 1230 m. į Kijevą ir ten įkūrė 
vienuolyną. Kai jaunieji domininkonai, tarp jų ir prel. Vitas, per 4 metus 
ruošėsi misijų darbams, Jackus plačiai apkeliavo, lankydamas valdovus ir 
skelbdamas jiems Kristų. 

Apie 1234 m. Jackus, Vitas ir keli broliai vienuoliai iš Kijevo buvę 
atvykę į Pamarį, perėjo Žemaitiją ir pasiekė didįjį Lietuvos kunigaikštį 
Mindaugą Naugarduke. Valdovas pavedęs jiems gyventi miestelį Liubčą, 
už 4 liet. mylių nuo Naugarduko į šiaurės rytus, prie Nemuno, ant kairiojo 
upės kranto. 

Tuo metu Liubčo, Naugarduko, Ašmenos ir Lydos dvarus, Mindaugo 
pavestas, valdė Andrius, sūnus Vosyliaus, Kijanas, Kijevo bajoras, pabėgęs 
nuo totorių grėsmės iš Kijevo. 

Mokyti misijonieriai pradėjo veikti. Kijanas priėmė lotynų krikštą, 
aprūpino misijonierius, pavesdamas Ašmenos kai kurių dvarų pelną jiems 
išlaikyti, ir apie 1250 m. pastatė Liubče bažnyčią. Pagausėjus domininko- 
nams, jų dalis persikėlė į tuometinę Lietuvos sostinę — Naugarduką. 
Ten domininkonai padarė savo centrą ; Liubčas tapo filija. "To vienuolyno 
vyresnysis buvo kun. Vitas. Jis tapo pažįstamas ir žinomas valdovui 
Mindaugui ir dalyvavęs jo vainikavime 1253 m. Galima vien spėti, kad 
Lietuvos kar. Mindaugo krikšto metu į sostinę iš Liubčo buvo nukeliavęs 
ir kun. Vitas. 

Mindaugas susitarė su popiežium Inocentu IV 1253 m., kad Vitą 
paskirtų vyskupu į Lietuvą. Popiežiaus pavedamas Gniezno arkivyskupas 
Fulkon'as konsekravo kun. Vitą vyskupu Kozlove 1253 m. titulu Liubčo 
vyskupas, episcopus Lubcensis. Bet sekančiais 1254 m., persikėlus vysk. 
Vitui į Naugarduką, gegužės 8 d. rašte save tituluoja Lietuvos vyskupu, 
episcopus Lithoviae. 


230 KRONIKA 


Kijeve, domininkonų vienuolyne, atrodo, pasiliko vyskupo Vito 
draugas, rytų apeigų domininkonas vyskupas Gerardas ar Gerhardas. Ir 
pačioj Lietuvoje tuo metu buvo nemažai rytų apeigų katalikų. Gerardo 
globoje atsirado Lietuvos rytų apeigų katalikai. 

Šiuo įdomiu klausimu rašo Ign. Stebelski, pasiremdamas senovės 
rašytojais, k. a. Dubowicz' iu, Kojalavičiu, Ciechovičiu, Kuleša, Kulčin- 
skiu bei veikalu Specimen Ecclesiae Ruthenicae, teigia, kad pradedant arkiv. 
metropolitu Mykolu I 990 m. iki Juozapui I 1237 m., taigi per 247 metus, 
Lietuvos rytų apeigų žmonės buvo vienybėje su Roma. (Žr. Ign. STEBELSKI, 
Dwa W. Šwiaila, 1781, p. 133). 

Kada ir kokiu būdu gausiai infiltravusieji rytų slavai Lietuvos žemes 
krikščionys pateko į Maskvos ortodoksų jurisdikciją, — yra mums svarbus, 
dar neišaiškintas, klausimas. Su juo siejasi ir Mindaugo sūnaus, Vaišvilko, 
Tytų apeigų krikštas, ir ar jis tik nebuvo Romos vyskupų jurisdikcijoje. 

Vysk. Vito buvęs vyresnysis, šv. Jackus, anot J. Woronieckio, 18 
metų misijonieriavo Prūsuos, iki 1240 m., paskui jis grįžo Krokuvon; 
dalyvavo šv. Stanislovo kanonizacijos iškilmėse Krokuvoj ir šv. Jackus 
ir vysk. Vitas 1254 m. L. Šv. Jackus mirė Krokuvoje 1257 m. 

Tuo pat laiku domininkonas vyskupas Meinardas veikė Livonijoje. 

Lietuvos krikščionims vadovavo vokietis vysk. Kristijonas, lenkai 
domininkonai Vitas bei Gerardas. O visa krikščioniškoji Mindaugo Lietuva 
sudarė atskirą, savistovią Bažnyčios provinciją. Vysk. Vitas, Ign. Stebel- 
skio žiniomis, 1262 m, buvo išvykęs į Poznanę ir ten katedroje liepos 29 d. 
pašventino chorą. 

Treniotai nužudžius karalių Mindaugą 1263 m., J. Kurčevskio žinio- 
mis, vokiečiai darė intrygas, sukiršino nekrikštytus prieš krikščionis, ir tai 
iššaukė katalikų persekiojimą (Bisk. Wil. p. 21). 

Į Lietuvą grįžo vysk. Vitas 1264 m. Santykiai pasikeitę ; valdovas 
— nekrikščionis. Valdovo sargai ir draugai sutiko labai nedraugiškai 
vysk. Vitą, jį išniekinę ir net sužeidę. Neilgai buvęs, savuosius brolius 
domininkonus atsisveikinęs, išvyko į Krokuvą. 

Tais pat 1264 m. parašė jis popiežiui išsamų pranešimą De Chri- 
stianorum in Lithovia conditione deplorabii — apie apverktiną krikš- 
čionių padėtį Lietuvoje. Originalą išsiuntęs, 0 nuorašas pergamente 
pasiliko domininkonų vienuolyne Krokuvoje. Apie tą vysk. Vito prane- 
šimą popiežiui rašė 1937 m. Anna Zahorska, J. Kurčevskis 1912, Ign. 
Stebelskis 1781 m. 

Stengiausi gauti to pranešimo faesimile ir per vieną Lenkijoj esantį 
lietuvį kunigą teiravausi pas Krokuvos domininkonus. Iš ten gavau 
1964. III. 19 d. atsakymą, kad tas vysk. Vito pranešimas-dokumentas 
tikrai buvo domininkonų vienuolyne Krokuvoje iki 1850 metų. Kilus 
gaisrui, sudegė knygynas ir rankraščiai, žuvęs ir vysk. Vito pranešimas *. 

Tuo būdu pasilieka tik popiežiui siųstasis originalas. Ar jis pateko 


2 M. CRoMER'is liudija : «itemgue Gerardus Russorum et Vitus Lithuanorum 
episcopi » (De Origine et Rebus Gestis Polonorum, lib. TX, t. II, p. 550). 

* Tai man pranešė kun. Jonas Pranis Lalkowy, poczta Smęetowo, pow. Staro- 
gorod Gd., Woj. Gdansk. Jam gi parašė "T. P. Kielar, O. P., iš Krokuvos. 


L. I. D. METINIS SUSIRINKIMAS 231 


mensui IV (1265-1271) — nepajėgiau suieškoti. 

Vysk. Vitas mirė Krokuvoje, didelės senatvės sulaukęs, 1269 m. 
Jis Lietuvoje veikė kaip kunigas 1234-1253 m. ir kaip Liubčo, vėliau kaip 
Lietuvos vyskupas 1253-1264 m. Taigi, nors su nemažomis kelionių per- 
traukomis, Lietuvos katalikams tarnavo, greta vysk. Kristijono ir Gerardo, 
30 metų. 

Neverta pamiršti, kad pop. Klemensas IV 1267.1I. 13 d., rašydamas 
Bohemijos (čekų) karaliui apie Lietuvos krikščionių globą. pamini kara- 
lių Mindaugą — « clarae memoriae Mindota, gui post receptum bapti:matis 
sacramentum auctoritate apostolica coronatus in Regem, fuit tandem a 
guibusdam perditionis filiis crudeliter interfectus », šviesios atminties Min- 
daugas, kurs priėmęs krikšto sakramentą, apaštaliniu autoritetu kuvo 
vainikuotas karaliumi, bet kuris kai kurių prapulties sūnų buvo žiauriai 
užmuštas. 

Iš viso atrodo, kad vysk. Vito pranešimas pasiekė pop. Klemensą 
IV, ir jis supratęs apie sunkią krikščionių padėtį tuometinėj Lietuvoje, 
apgailestauja nužudyto karaliaus Mindaugo. 

Labai didelės reikšmės turi šis vysk. Vito pranešimas. Reikia, kad 
mūsų istorikai Romoje paieškotų originalo ir kad jį paskelbtų. Tas doku- 
mentas gali duoti naujos šviesos to laiko Lietuvai pažinti. Pop. Klemensas 
IV valdė Bažnyčią 1265-1268 m. Mirė 1268 m. lapkričio 29 d. Viterbo 
mieste ; palaidotas domininkonų bažnyčioje. 


Kux. DR. K. MATULAITIS, MIC. 


L. I. D. METINIS SUSIRINKIMAS 


Metinis L. I. D. susirinkimas buvo 1965 m. sausio 31 d. 

Susirinkimui vadovavo Kun. dr. K. A. Matulaitis, MIC., prof. Sta- 
sys Dirmantas ir sekretoriavo Povilas Dirkis. 

Perskaitytas ir priimtas 1964 metų visuotinio susirinkimo protokolas. 

Prof. St. Dirmantas, pailiustruodamas paskaitą žemėlapiais ir senais 
piešiniais, vaizdžiai perteikė savo studijos dalį: ORšos Mūšis, minint 
450 metų sukaktį. Pilna studija tilps Tautos Praeities Il tomo antrojoje 
knygoje. 

Lietuvių Istorijos Draugija turi 50 narių. Visi mirusieji lietuviai isto- 
rikai buvo pagerbti tylos susikaupimu ir malda. Valdyba turėjo 10 mėne- 
sinių susirinkimų ; per juos pirmininkas padarė 6 platesnius pranešimus 
— paskaitėles ; redaktorius — 3 paskaitas, kasininkė 1 paskaitą ir 1 
pranešimą iš Lietuvių Kongreso Washingtone. 

L. I. D. Valdyba, padedama L. B. Č. Apyg. Valdybai, suruošė 1964 
m. XII-13 d. viešą, iškilmingą, su menine dalimi, Simono Daukanto 
100 metų mirties minėjimą. Prof. J. Jakšto paskaitos suririnko per 200 
asmenų ; L. I. D. teko pridėti prie minėjimo 215.66. 

1965 m. I-31 d. susirinkimas patvarkė, kad toliau L. I. D. vado- 
vautų : pirmininkas ir «T. Pr.» administratorius kun. dr. K. A. Matu- 
laitis, MIC., vicepirm. prof. Stasys Dirmantas, sekretorius prof. Jonas 


232 KRONIKA 


Rugis ; redaktorius Jonas Dainauskas, kasininkė Alicija Rūgytė ir Val- 
dybos narys Antanas Vadopalas. 

Iš Administratoriaus apyskaitos paaiškėjo, kad II tomo 1 (5) knyga 
pilnai yra apmokėta ; skolų už ją nėra. Romos sandėlyje palikta 360 
knygos ir pas administratorių JAV 156. 1964 m. administratorius pasiuntė 
«+ T. Pr. » reikalu 4767 laiškus. Antrojo tomo pirmoji knyga išėjo žymiai 
padidinta ; ją sudaro 198 psl. spaudos ir 16 puslapių kreidiniame popieryje 
vaizdų ir lentelių ; viso 214 p. Kai kurie prenumeratoriai laiškais dėkojo 
Valdybai ir skatino ta kryptimi eiti toliau. Administratoriaus pateiktoji 
(r susirinkimo priimtoji sąmata sekančiai knygai leisti $ 1.735.00. Metinio 
susirinkimo metu pas kasininkę ir administratorių buvo pasilikę viso 
$ 741.36. 

Redaktorius nurodė į turimus sekančiai knygai raštus, straipsnius 
ir studijas. Apgailestavo, kad kai kurie pasižadėjusieji įteikti savo raštus 
sausio mėnesį, jų neįteikė; bet žada vasario mėnesį tikrai atiduoti. 

Redaktoriaus apskaičiavimu, sekančioji knyga nebus mažesnė, o 
gal kiek didesnė. Studijas jam skaityti ir įvertinti padėję prof. J. Jakštas 
ir kun. V. Bagdanavičius. 

Sumanymai: kun. dr. Ig. Urbonas siūlė organizuotu būdu pravesti 
bendrąjį lietuvių nusistatymą, kad Lietuvos krikšto metai būtų skai- 
tomi nuo 1251 metų ir Lietuvos Valstybės-Karalystės paskelbimas sie- 
tinas su karaliaus Mindaugo krikštu. 

J. Dainauskas plačiai kalbėjo apie reikalą į vieną vietą sutelkti 
žinias apie mūsų tautos martyrologiją ; šiais metais paminėti Prūsų suki- 
limo 700 m. sukaktį; Vaišvilko — Traidenio laikus išnagrinėti ir prieš 
300 metų vykusias su Maskva kovas atskleisti. Pritarta A. Vadopalo 
minčiai, jos verta ištirti, ar būtų galima pasidaryti Lietuvių Metrikos 
knygų mikrofilmas. 

Susirinkimas pageidavo ir prašė Europoje esančių mūsų istorikų 
jungtis su savo raštais ir studijomis į « Tautos Praeitij ». 


L. I. D. PIRMININKO KUN. DR. K. MATULAIČIO, MIC, PRANE- 
ŠIMAS VISUOTINIAM SUSIRINKIMUI 1965 m. SAUSIO 31 D. 


1964 m. lapkričio 18 d. įsijungus į Lietuvių Istorijos Draugiją dviem 
naujiem nariam : p. inž. Antanui Rudžiui ir p. Marijai Rudienei, dabar 
turime viso 50 narių. 

Draugijos darbams vadovauja Jūsų rinktoji valdyba 1963 m. sausio 
mėnesį, tik joje įvyko atmainų ; pasitraukus J. Tijūnėliui iš Valdybos, 
buvo pakviestas prof. St. Dirmantas ; negalint dėl nesveikatos vakarais 
dalyvauti Valdybos susirinkimuose p. A. Vadopalui,pakvietėme prof. 
Joną Ruūgį Valdybon ir pavedėme jam eiti sekretoriaus pareigas. 
Kadangi L. I. Draugijos vadovybė yra renkama ketveriems metams 
(ist. $ 13), tai įvykusioms atmainoms prašysime visuotinio susirinkimo 
pritarimo. Prof. J. Rugis įsijungė valdybon 1964 m. spalio 28 d. 

Pirmasis metinis L. I. D. pranešimas (report) Illinois valstijos sekre- 
toriui buvo padarytas prieš 10 dienų, 1965 m. sausio 21 d. Kaip žinote, 
mūsų draugija yra registruota Springfield, I11. kaip nepelno organiza- 


ISTORIJOS MOKSLŲ SEKCIJOS VEIKLA ROMOJE 233 


cija (Nr. 21477) ir atžymėta kaip tokia Chicagoje pas Cook County Recor- 
derį (nr. 19028720). Valdiškame pranešime reikėjo nurodyti greta pirmi-' 
ninko, sekretoriaus ir kasininkės direktorius. Nurodžiau kaip direkto- 
rius likusius Valdybos narius : A. Vadopalą, J. Dainauską, St. Dirmantą. 

1964 m. Valdyba turėjo 10 posėdžių, įskaitant ir šių metų sausio 
13 d. posėdį. Du kartų posėdžiai neįvyko : birželio mėnesį buvo išvykusi 
Washingtonan kasininkė p. Alicija Rūgytė į Lietuvių Kongresą ir grūuo- 
džio 13 d. numatytas posėdis neįvyko, nes po Simono Daukanto viešo 
mirties minėjimo su paskaita ir menine dalimi, Valdyba buvo maloniai 
pakviesta pas p. Rudžius į prof. Juozo Ereto pagerbimą. 

Per 10 mėnesinių posėdžių pirmininkas padarė 6 platesnius pra- 
nešimus, J. Dainauskas 3 paskaitas ir kasininkė A. Rūgytė 1 paskaitą 
ir 1 pranešimą. 

Pirmininkas kalbėjo apie paskutinį Žemaičių vyskupą, Pr. Kare- 
vičių, apie «+ Draugo » knygų leidyklą 1918-1962 m. Lietuvių « Vilties » 
moksleivių draugiją Orchard Lake lenkų kunigų Seminarijoje 1910-1915 m. 
Apie Marijonų Vienuolijos Amerikoje 50 metų darbo sukaktį; praneši- 
mas iš Liet. Kat. Mokslo Akademijos VI suvažiavimo New Yorke 
1964 IX 5-7 d. ir apie kun. Kristupo Švermicko kelionę Sibire. 

Redaktorius J. Dainauskas skaitė: Lietuvių spaudos draudimas ; 
Vilniaus Akademijos ir Universiteto įtaka lietuviams ; Lietuvių mokykla 
po 1863-4 metų sukilimui. 

Kasininkė A. Rūgytė pateikė paskaitą apie Vilniaus universiteto 
įkūrimą ir uždarymą ir padarė išsamų pranešimą iš Lietuvių Kongreso 
Washingtone 1964 m. VI-26-28 d. 

Trys dabartinės Valdybos nariai: pirmininkas, raštininkas ir kasi- 
ninkė dalyvavo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos VI suvažiavime 
aktyviai (1964 IX 5-7 d.). 

Valdybos nariams sutartinai veikiant ir padedant Liet. Bendr. 
Chicagos Apygardos valdybai, suruošėme gražų Simono Daukanto 100 
metų mirties minėjimą. Prof. J. Jakštas skaitė patraukliai paskaitą, 
M. Pakalniškytė paskaitė iš S. Daukanto raštų ištrauką « Oršos Mūšis ». 
Meninę dalį išpildė solistė Roma Mastienė, akompanuojant Mangirdui 
Motiekaičiui ir M. Drunga paskambino 5 M. K.Čiurlionio etiūdus. L. B. 
Ch. Ap. valdybos pirmininkas B. Nanys tarė padėkos žodį apie 200 klau- 
sytojų. 

Neskaitant L. B. Ch. Ap. turėtų išlaidų, mūsų draugija iš minėji- 
mo gavo 57.00 dol. pajamų ir padarė 215.66 išlaidų. Mes pridėjome 158.66. 
Tose išlaidose yra ir 100.00 Pedagoginiam Lituanistikos Institutui S. 
Daukanto vitrinai įrengti. 


L. K. MOKSLO AKADEMIJOS, ISTORIJOS MOKSLŲ SEKCIJOS 
VEIKLA ROMOJE 1962.VII — 1965.VII 


Trijų metų laikotarpyje Sekcija padarė dvyliką uždarų posėdžių 
ir du viešu minėjimu visiems Romos lietuviams su atatinkamomis paskai- 
tomis. 


234 KRONIKA 


Sekcijos posėdžiuose skaitytos paskaitos arba tartasi įvairiais klau- 
simais. 

1. 1962 m. gruodžio 6 d. kun. dr. J. Vaišnoros MIC pranešimas 
apie Jungt. Amerikos Valstybių istorikų darbus Lietuvos istorijos srityje. 

2. 1962 m. gruodžio 27 d. tartasi žurnalo « Tautos Praeitis » redaga- 
vimo perkėlimo į Romą reikalu. 

3. 1963 m. vasario 7 d. kun. R. Krasausko paskaita : « Istorinis žvilg- 
snis į Žagarę ir ten garbinamą Barborą Umiastauskaitę ». 

4. 1963 m. vasario 27 d. kun. dr. J. Bičiūno paskaita: « Apaštalų 
Sosto ir jėzuitų ordino pirmieji bandymai jėzuitus įkurdinti Vilniuje » 
(išspausdinta « Tautos Praeities » II t. 33-47 p.). 

5. 1963 m. kovo 28 d. kun. dr. P. Jatulio paskaita : « Tridento Susi- 
rinkimo nuostatų vykdymas Lietuvoje ». 

6. 1963 m. balandžio 27 d. tėv. prof. P. Rabikausko SJ paskaita : 
« Iš jėzuitų teatro istorijos Lietuvoje ». 

7. 1963 m. gegužės 30 d. kun. dr. J. Vaišnoros MIC paskaita : 
« Dvasiškija ir 1863 sukilimas ». 

8. 1963 m. spalių mėn. 10 d. prof. dr. Z. Ivinskio paskaita : « Rytų 
Europos ir Lietuvos istorijos naujausi tyrinėjimai Vokietijoje ». 

9. 1965 m. kovo mėn. 5 d. tėv. prof. P. Rabikausko SJ paskaita : 
« Stanislovas Varševickis Vilniuje ». 

10. 1965 m. balandžio mėn. 30 d. kun. dr. J. Vaišnoros MIC pas- 
kaita : « Vienuoliai rokitai ir jų veikla Lietuvoje ». 

11. 1965 m. gegužės mėn. 5 d. kun. prof. St. Ylos paskaita: « Refor- 
macijos bangos Šiluvoje ». 

12. 1965 m. birželio mėn. 12 d. kun. dr. J. Vaišnoros MIC paskaita : 
« Kunigaikštienė Magdalena Radvilienė ir jos santykiai su gudais ir 
lietuviais ». 

Be to, Sekcija Šv. Kazimiero Kolegijos patalpose surengė du viešu 
minėjimu : 

1962 m. gruodžio 16 d. — vysk. Antano Baranausko 60 metų 
mirties sukakties. Paskaitą « Poetas vyskupo soste » skaitė kun. dr. J. 
Vaišnora MIC. 

1963 m. spalių mėn. 20 d. — 100 metų sukakties nuo 1863 suki- 
limo. Paskaitą skaitė kun. dr. J. Vaišnora MIC «1863 sukilimas ir dvasiš- 
kija jame ». 

Sekcijos pirmininkas prof. dr. Z. Ivinskis 1963 m. persikėlė į Vokie- 
tiją, todėl 1964 m. Sekcijos veikla susilpnėjo. Jam toliau iš tolo nega- 
lint pirmininkauti ir atsisakius iš pirmininko pareigų, buvo išrinkta nauja 
Sekcijos valdyba tokio sąstato : pirmininkas tėv. prof. P. Rabikauskas 
SJ, sekretorius ir iždininkas kun. dr. J. Vaišnora MIC ir archyvaras 
kun. dr. P. Jatulis. 

Šiame laikotarpyje į Sekciją nariais įstojo kun. prof. St. Yla ir mons. 
Z. Ignatavičius. 

L. K. Mokslo Akademijos centro valdyboje Sekciją atstovauja kun. 
dr. P. Jatulis. 


J. V. 


PROTESTO REZOLIUCIJA 235 


PROTESTO REZOLIUCIJA. 


Nepriklausomos Lietuvos universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų 
buvę profesoriai ir auklėtiniai, susirinkę 1964 m. rugsėjo 12 d. Chi- 
cagoje, prie paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, kad pagerbti žuvu- 
siūs ir mirusius sovietų Rusijos kalėjimuose bei stovyklose Lietuvos moks- 
linimo vykdytojus, PAREIŠKIA SAVO VIEŠĄ PROTESTĄ prieš: 1) Lietuvos 
okupaciją, lietuvių tautos ir laisvojo pasaulio niekad nepripažintą, 2) 
okupanto vykdomą sistematišką lietuviškumo bei lietuviško švietimo 
naikinimą ir 3) užmojų surusinti Lietuvą, kad lietuvių tauta netektų savo 
tautinio charakterio ir, kaip savita tauta, nustotų egzistucti. 

Tik įsiveržęs 1940 m. į Lietuvą okupantas pirmučiausiai, smurtu 
prašalino religijos mokymą iš mokyklų, kad tuo susilpninti lietuviško 
jaunimo dvasinį atsparumą. Gi nepriklausomos Lietuvos švietėjus, 
mokytojus ir profesorius, daugumoje irgi tuojau pat prašalino ar sunai- 
kino. Juk vien tik iš 18.580 asmenų vardinio, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus 
sudaryto, nepilno sąrašo lietuvių išvežtų okupanto 1941.VI.15-22 die- 
nomis, net 931 asmuo yra mokytojai bei profesoriai, o juk tas sąrašas 
apima tik mažą dalį lietuvių, kuriuos sovietiškas okupantas fiziniai sunai- 
kino ar išvežė į koncentracijos stovyklas ir kūrių tarpe tolygiai daug 
buvo mokytojų bei profesorių. Neabejotina, kad okupantas išnaikino 
bei ištrėmė ne mažiau 70 4, visų nepriklausomos Lietuvos mokytojų ir 
profesorių. Ypatingai sistematiškai okupantas naikino lietuvių savitą 
aukštąjį mokslą Lietuvoje. 

Sovietiškas okupantas ir dabar, be paliovos : 1) darko lietuvių kalbą, 
brukant į ją rusiškus žodžius, tokias gramatikos bei sintaksės formas, 
kurios prieštarauja lietuvių kalbos pobūdžiui ir esmei; 2) nuo 1954 m. 
sistematiškai kelia klausimą vėl primesti lietuvių kalbai kirilicos raidyną ; 
nežiūrint lietuvių pasipriešinimo, tas klausimas okupanto vis keliamas ; 3) 
lietuvių kalba planingai išstumiama iš mokyklų, nes Lietuvos universi- 
tetuose vis daugiau dalykų dėstoma nebe lietuvių, bet rusų kalba ; vadi- 
namose rusų dėstomąja kalba vidurinėse mokyklose, kurių vis daugiau 
steigiama, «respublikinė kalba», atsieit lietuvių, padaryta nebe priva- 
lomu, bet pasirenkamu dalyku, todėl mokiniai, norėdami toliau studi- 
juoti aukštosiose mokslo įstaigose, paprastai pasirenka kurią didžiąją 
vakarietišką kalbą ir lietuviškai neišmoksta ; 4) lietuvių kalba šalinama 
iš mokslo žurnalų, kai kaskart daugiau straipsnių juose spausdinama 
rusiškai, pavyzdžiui žurnalo « Kalbotyra » VII tomas, išl. Vilniuje 1963 m., 
turi vienuolika straipsnių, kurių tik vienas parašytas lietuviškai, o visi 
kiti rusiškai. VIII-me tome « Kalbotyros » visi rašiniai parašyti tik rusų 
kalba ; 5) Lietuvos bei kitų Pabaltijo kraštų radijo siųstuvų prijungimas 
prie SSSR stočių tinklo ir tuo pačiu programos lietuvių kalba sistematiš- 
kas mažinimas, paliekant jai vien žinių bei propagandos skelbimą ; 6) 
pavedė tiesioginei priklausomybei nuo Maskvos keturias didžiąsias Lie- 
tuvos mokslo įstaigas : Vilniaus universitetą, Žemės Ūkio Akademiją, 
Veterinarijos Akademiją ir Technologijos Institutą; t. v. Lietuvos TSR 
Švietimo Ministerija šių įstaigų tvarkyme balso neturi ; 7) Lietuvos 
Mokslų Akademija visiškai pavesta SSSR Mokslų Akademijos kontrolei, 
kai lietuviškos Akademijos nariai ir institutų direktoriai nuo 1963 m. 


236 KRONIKA 


turi būti Maskvos patvirtinti, o taip pat tyrinėjimo objektai nustatomi 
Maskvoje; taip dabar Lietuvių Kalbos ir Literatūros Institutui Vil- 
niuje yra užduota nagrinėti grynai propagandinė tema : « Didžioji spalio 
revoliueija ir lietuvių literatūra »; 3) panaikino nuo 1962 m. vidurinėse 
mokyklose ir gimnazijose Lietuvos istorijos, kaip atskiro dalyko dėstymą, 
kai Lietuvos istorija buvo prijungta prie Rusijos istorijos, kaip jos dalis ; 
mūsų istorijos svarbiausi faktai yra arba nutylimi arba iškraipomi ir 
net drįstama lietuvius mokyti. kad « Lietuvos prijungimas prie Rusijos, 
po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimų XVIII amž., turėjo didelę 
progresyvinę reikšmę lietuvių tautos istorijoje, teigiamai veikė Lietuvos 
ūkio ir lietuvių kultūros vystymąsį » ; 9) panaikino Vilniaus Valstybiniame 
Dailės Institute grafikos, skulptūros ir tapybos klases, kai Institutas ruoš 
tik taikomosios ir pramoninės dailės specialistus ; tokiu būdu studentai 
aukštojo meno mokslo turės siekti atitinkamose Rusijos institucijose, 
būs atitolinti nuo tautinio meno tradicijų ir jiems bus lengviau įtaigoti 
rusiško meno formas ; 10) labai ryškiai paskutiniais dvejais metais pasi- 
reiškiąs nespausdinimas lietuvių autorių veikalų, kai dailiosios litera- 
tuūros leidinius sudaro virš 50 Ų, vertimų iš rusų bei kitų, ypač « socia- 
listinių kraštų » literatūros ; 11) draudžia įvežti ir platinti knygas bei 
spaudą iš Laisvojo Pasaulio, kai sovietinė spauda Vakarų Europą bei 
Ameriką laisvai pasiekia ; 12) Lietuvos specialias mokyklas baigusį jau- 
nimą išveža darbams į kitas SSSR sritis, ypač Rusijos gilumą, Sibirą, o 
jų vieton atkelia rusišką bei kitų SSSR valdomų tautų jaunimą, per tai, 
visų pirma priverčiant lietuvišką jaunimą vartoti rusų kalbą. 

Visa tai yra samoningos ir planingos pastangos sunaikinti lietuvių 
tautą. Tai yra daugiau negu kolonializmas, kai pavergtas kraštas išnau- 
dojamas ekonomiškai, ką sovietų rusai darė ir tebedaro nuo pirmųjų 
Lietuvos okupacijos dienų. Ką jie dabar daro, yra imperializmas, kai 
stipresnė tauta nori suvirškinti savo valdžion patekusias mažesnes tautas, 
primesdama joms savo kalbą ir sunaikindama okupuotos tautos savitos 
kultūros pasireiškimus. Gi siaurindami auštojo mokslo programas Lietu- 
voje sovietų rusai siekia leisti lietuviams būti tik amatininkais, lygiai 
kaip tai siekė padaryti hitlerinė Vokietija, jos okupuotuose kraštuose 
pasmerkdama autochtonus, jų jaunimą būti tik amatininkais, teroru 
neleidžiant turėti savo intelektualinį elitą, nes ir raudonųjų ir rudųjų 
imperialistų manymu, mažamokslius yra lengviau nutautinti. 

Mes protestuojame prieš Lietuvos rusinimą, lietuvių tautos savitumo 
naikinimą ir garsiai kreipiame viso kultūringo pasaulio dėmesį į Lietuvoje 
vykdomą fizinį ir dvasinį lietuvių genocidą. 

( Tame suvažiavime dalyvavo iš L. I. D. Valdyba bei paskiri nariai). 


IŠ L. I. D. NARIŲ VEIKLOS 
VyTAUTAS ApomaiTis, Baltimore, Md. 
1964 m. kovo 2 d. pateikė savo pranešimą «The Chemical and 


Related Techical Literature of Lithuania žurnalui: Journal of Chemical 
Documentation, 4, 244 (1964). 


IŠ L. I. D. NARIŲ VEIKLOS 237 


KuN. VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC. Chicago, Ill. 


Rengia studiją: Materialistinė lietuviška raštija tarp spaudos drau- 
dimo ir nepriklausomybės paskelbimo. Bus apie 70 psl. mašinraščio. 
Toliau tęsia studiją: Marija lietuviškoje pasakoje. Sustojo prie trečio- 
sios dalies, papildydamas naujais radiniais pirmąją dalį. 


JoNASs DAINAUSKAS, Chicago, III. 


Skaitė paskaitas : Lietuvių spaudos draudimas ; Vilniaus Akademi- 
jos ir Universiteto įtaka lietuviams ; Lietuvių mokykla po 1863-1864 m. 
sukilimo. Parašė 5 plačias recenzijas « Tautos Praeities » Il t. 1-jai knygai. 
Baigė virš 90 pusl. studiją apie Sūduvius. Tęsia I-jo Liet. Statuto Komen- 
tarų parengimą Dienraščio « Draugas » kultūriniame priede ir kitur yra 
paskelbęs 1964 m. visą eilę istorinių straipsnių. 


PoviLAs DiRkIS, Chicago, Il. 


Baigia rašyti savo gyvenimo ir darbų atsiminimus ; ruošia knygą : 
Buv. Liet. policijos žygiai. Priklauso 12 organizacijų ir jų 3 vadovauja. 
Lietuvos Vyčiams kas mėnuo skaito istorines paskaitas. 


STASYS DIRMANTAS, Chicago, Ill. 


Rengia studija apie D. L. Kjos Karybą ir ruošia jos albumą. 

Tautos Praeičiai paruošė : Smolensko koridorius ir kas jame įvyko 
1514 m. Liet. Enciklopedijai parašė : Trianguliacija, Trakas, Karinės 
vėliavos, Lietuvių ginklai 1794 m. karo, 1831 ir 1863 m. sukilimų metu. 
Priklauso į šešias organizacijas ir dirba 4 komitetuose. 


JoNAs K. KaRvs, Bridgeport, Conn. 


Rašo studiją apie Vilniaus Monetų Kalyklą (XIV-XVII a.); Lietu- 
viškąją Numizmatiką ir taiso « Išvietovinto Žmogaus Užrašus » (1944- 
1948 m.) 


Kun. A. LiumMa, Roma 


Be tiesioginio darbo universitete, 1964 m. redagavo ir spausdino 
Liet. Kat. Mokslo Akademijos «Suvažiavimo Darbų V tomą; daug 
darbo įdėjo beruošdamas L. K. M. Akademijos VI-jį suvažiavimą New 
Yorke, Fordham Univ-te, tuo reikalu parašęs 208 laiškus. Bendradar- 
biauja Lietuvių Enciklopedijoje, Dictionnaire de la Spiritualitė ascetigue 
et mystigue (Paryžiuje); Dictionnaire Catholicisme hier, aujourd? hui, de- 
main (Paryžiuje); The Catholic Encyclopedia (Washingtone). Baigia 
ruošti Metraščio I tomui vardyną etc. Vadovauja Lietuvių Katalikų 
Mokslo Akademijai. 


238 KRONIKA 


Kun. K. A. MaTULAITIS, MIC, Marian Hills Seminary 


Paruoštos ir skaitytos paskaitos : Apie paskutinį Žemaičių vyskupą, 
Pr. Karevičių ; apie « Draugo » knygų leidyklą 1918-1962 m. ; apie Lie- 
tuvių moksleivių ViLTIES draugijos veiklą 1910-1915 m. Orchard Lake, 
Mich. lenkų kunigų seminarijoje. Apie Marijonų vienuolijos 50 metų 
darbus JAV. Išvertė kun. Kristupo Švermicko, tremtinio marijono, kelio- 
nės užrašus Sibire 1859-1860 m. Suėjo į sąlytį su etruskologais, norė- 
damas įrodyti, jog lietuvių kalba yra raktas į etruskų kalbą. Kas savaitė 
telpa rašinys «K. K. Laive». 


DR A. PLATERIS Tšstudijavo 1960 m. J. A. V. gyventojų surašinė- 
jimo duomenis, kas liečia moterysčių ištuokas (divorsus) ir tai paskelbė 
kaip « Vital statistics of the U.S. 1960 Vol. III, Sect. 3, 4, 7. Divorces. 


KuN. DR. PAULIUS RAGAŽINSKAS, Medellin, Columbia 


Renka medžiagą Ignaco Domeikos studijai; turįs per 1.800 pusl. 
Archyvuose renka žinias apie lietuvius, dirbusius Pietų Amerikoje 
tiek mokslo, tiek politinėje srityje. 


PRoFP. INŽ. JONAS Rucis Studijuoja ir renka medžiagą apie Lietuvių 
Bataljono Sibire prie Lenkų Divizijos likimą, jo kovas Sibire su bolševi- 
kais 1918-1920 m. ; iš jo kilo D. L. K. Vytauto vardo lietuvių bataljonas. 


ZiGMAS RuMšA, Chicago, I11. 


Toliau tiria ir Tašo apie 6 pėst. Pilėnų kunigaikščio Margio pulko 
istoriją, padedant kai kuriems to pulko gyvenimo dalyviams. Rašant 
apie Lietuvos Karo Mokyklos pirmos karužų laidos istoriją, susidurta su 
sunkenybėmis, gauti tikrąsias žinias. 


ANTANAS VADOPALAS, Chicago, III. 


Pradėjo rašyti plačią studiją : « Rasiniai įnašai į lietuvių tautos sudėtį », 
naudojant antropologiją kaip priemonę žilai senovei pažinti ir tarp 
1900 asmenų radęs 40 atmainų. Darbas užims keleta metų. 

Darbu prisidėjo ir buvo išgelbėtas «Knygų Lentynos» spausdi- 
nimas. 

Savo straipanį, jog juodoji Rusa yra geografinė sąvoka, o ne tautos 
vardas, anglų kalbon išvertęs, pasiuntė International Journal of Slavic 
Poetries and Lingvisties ». 

« Technikos Žodis» atspausdino straipsnius: Aitvaras, Stabulė, 
Kūtis. 

BRONIUS ZUMERIS, Australija 
Parašė 12 pusl. straipsnį « Lietuvos sienos prie Vilniaus vartų » ir 


5 psl. «Ką mes patys negerbiame — kiti gerbia» — apie lietuvių 
kalbos didėjantį populiarumą kalbininkų tarpe. 


II TOMO PRENUMERATORIAI 239 


II-JO TOMO PRENUMERATORIŲ SĄRAŠO PAPILDYMAS 


Aleškaitis, Petras (klaidingai 5-je knyg. paskelbtas Alkaitis, P. vardu. 
Bachunas J. J., Sodus, Mich. 

Bagdanavičius, kun. V. Chicago, Ill. 

Bakšys, Julius. 

Balys, Jonas, dr. 

Baranauskienė, Bronė, Phoenix, Ariz. 

Bulaitis, Petras. 


Dabušis, kun. V., Paterson, N. J. 
Franciscan Fathers, St. Catherines, Ontario, Canada. 
Geštartas, Iz. Australija. 


Idzelis, H., Cleveland, Ohio. 
Ignatonis, Jeronimas. 
Indiana University, Bloomington, Ind, 


Keturakis, Kazys, Chicago, III. 

Kliorė, Bronius, Cicero, III. 

Kučas, Antanas, dr. Seranton, Pa. 
Kučingis, kun, Jonas 

Kulbokas, Vladas. 

Kviklys, Bronius. 

Lapinskas Juozas. 

Lietuvių Profesorių Draugija Amerikoje. 
Lingis, J. Švedija (apmokėjo Br. Kviklys). 


Mažiulis, Antanas. 

Milius, Dr. A. So. Holland, Tl. 
Mincevičius, pr:l. Vincas, Roma, 
Norbutas, S. J., kun., Frackville, Pa. 
Paplauskas, Benediktas. 

Petrikas, dr. Juozas. 

Pocius, Klem. 


Raulinaitis, Z. 
« Rūtos Ratelis», Chicago, IIl. 


Skilandžiūnas, kun. dr. V. 

Skrupskelienė, Alina, Chicago, Ill. 
Staniškis, Julius. 

Steponaitis, kun. Justinas, Worcester, Mass. 
Sugintas, kun. B. 


240 


«T. PR. > PRENUMERATORIAI IR AUKOTOJAI 


Šv. Kazimiero Seserys, Omaha, Nebr. 
Urbonas, O. Švedija. 


Vasiliūnas, Izidorius. 


Aukos 4 Tautos Praeities » 6-ai knygai. 


J. Gribauskas 

Dr. Juozas Kazickas 

Prelatas Pr. M. Juras, Lawrence, 
Jagminas, Jonas, Chicago, Ill. 


Mass. 


Dr. Jakštas, Juozas, Cleveland, Ohio. 
a. a. Kalinauskienė, Agota, Kingston, Pa. 


Dr. V. Jasaitis 


Naujokaitis, Jonas, Pomona, Calif. 


Dr. R. Zaluba 
L. Jasaitienė 
Dr. Bagdas 
Mok. St. Jakštas 
Dr. J. Gylys 
Dr. V. Gylys 

A. Vedeckas 

Dr. D. Jasaitis 
Dr. J. Kaladė 
Mok. B. Krokys 
Mok. Ąžuolas 
Mok. V. Čižiūnas 
A. Masionis 

M. Bilevičiūtė-Vasienė 


100.00 $ 
100.00 » 
25.00 » 
20.00 » 
20.00 » 
20.00 » 
9.00 » 
6.00 » 
5.00 » 
5.00 » 
5.00 » 
5.00 » 
5.00 » 
5.00 » 
5.00 » 
2.00 » 
2.00 » 
1.00 » 
1.00 
1.00 » 
1.00 » 
1.00 » 


Lietuvių Istorijos Draugijos Geradariai 


J. E. vysk. J. Rancans „.......ak0 ak. 8 16.00 
Kupinskas Pranas „„..2.2 2944 ak » 16.00 
Šalna, dr. Jonas „L... 2L 099 k kaka > 15.00 
Kun. J. A. Karalius „2... a4 kaka) > 10.00 
Gylienė Aleksandra <... ..L.924 aka k kak > 10.00 
Jakštas dr. Juozas „L... La)akk akis » 10.00 
Naujokaitis J. „244. akaoh non n kaka akakknis b 5.00 
Ališauskienė Agnė... .LL kaka » 5.00 
Max: /UTSULĖ + Ls ik ia e r i e » 3.00 
Barauskas A. ....„..„„.4o pk ka akanai kia » 3.00 
Pabedinskaitė Ona ..„....2...4kkkkk kak » 2.00 
Stankevičius Stasys „LL 44 akanai » 2.00 
Naujokaitis Jonas .....„„.Lakekakkkkkkkkoų » 6.00 
Ri. Rev. Msgr. Pr. M. Juras „2... » 16.00 


ENGLISH ABSTRACTS 241 


ENGLISH ABSTRACTS. 


J. DAINAUSKAS 


The year 1964 in the life of Lithuanian society in the Free World 
was dedicated to commemorate the centennial of death of Simonas 
Daukantas, the first historian writing in Lithuanian. 


Dr. J. Jakštas, Professor at the University of Vytautas the Great 
in Kaunas and the University of Vilnius until WW II, in his commemora- 
tive lecture at Chicago in December 1964, in his sketch entitled «Simo- 
nas Daukantas — the first national Lithuanian historian» outlined the 
life and the work of this historian. The literary and cultural activity 
of Simonas Daukantas (1793-1864) has been multifaceted, but his basic 
work belonged to the sphere of history. Despite the fact that in his 
time the schools in Lithuania were under heavy Russian and Polish 
pressure, he wrote the first Lithuanian history in the Lithuanian lan- 
guage. In his time serfdom still existed in Lithuania. In Europe the poeples 
ruled by the Russian czar were the last to be freed from serfdom. The 
political occupani of Lithuania — the Russian, and the cultural occu- 
pant — the Pole, disregarded and humiliated the Lithuanian peasant 
due to a false reason, namely that a Lithuanian always had been 
in servitude. Daukantas did not only plan, but also put his plan into 
effect to show to his humiliated countrymen, that the past of Lithua- 
nia and the Lithuanians was very different from the picture painted 
by their subjugators. He started to struggle against false historiography 
of ancient Lithuania, up to that time published by Russians, Poles and 
Germans. 

Indeed, Daukantas in his books of Lithuanian history, idealized 
and painted with bright colors the ancient life of Lithuanians. He argued 
that full eguality of all poeple ruled in pagan Lithuania and that the 
Lithuanians lived happy and free for hundreds of years. By his diligence 
and hard work he was able to show to his own people and to the whole 
world that it was possible to use Lithuanian language as a literary lan- 
guage in spite of the many statements, especially by Polish chauvi- 
nists and others that the Lithuanian language could not be used as a 
written, cultural language. Today auch statement is absurd, but then 
it was not. 

Daukantas based his historical works not only upon essays or ma- 
nuals, written by others, but also attempted to find original docu- 
ments of ancient Lithuanian state; he always tried to come as near as 
possible to Lithuanian historical sources. 

For a small salary he worked in Riga's and Koenigsberg's archives 
so as to be able to collect material pertaining to the history of his country. 
He worked about 15 years as 23 minor clerk in the Russian Senate in 
St. Petersburg, where at that time the documents from old Lithua- 
nian State Chancery, 8. c. « Lietuvos Metrika » were preserved. 


16 


242 ENGLISH ABSTRACTS 


Daukantas has written four books on Lithuanian history : « The 
deeds of old Lithuanians and Lowlanders», « History of Samogitians », 
« The ways of old Lithuanians, Highlanders and Lowlanders », and « Ta- 
les of the works in ancient Lithuania ». The only book to the published 
during his lifetime was « The ways ... ». 

Daukantas? historical works contain many literary elements ; thro- 
ugh those literary elements he wanted to strengthen the effect of his 
books on the reader whose knowledge of history guite often was very 
small. The verbal pictures, the emotional coloring of historical facte, 
all added to the credibility of logic and facts. In XIX century the Dau- 
kantas works had a large role in the enlightenment of the Lithuanian 
peasants and in the rise of their patriotism. 


Prof. Stasys Dirmantas, Professor at the University of Vytautas 
the Great in Kaunas, General and former Minister oi Defense of the 
Lithuanian Independent Republic, described the battle of Orša. In his 
lecture « Corridor of Smolensk and what occurred there in 1514» told 
ot the battle in which about 35.000 Lithuanian men-at-arms comple- 
tely defeated the forces of the Duke of Moscow consisting of over 80.000 
armed forces. The Russian army, divided into 3 parts, fought late into 
the evening but was unable to beat the Lithuanian forces. Cheledin, 
chief of the Russian armies, 37 dukes and senators, 2000 boyars (nota- 
bies) and about 30.000 warriors were taken as prisoners of war. Vasilii, 
the Grand Duke of Moscow, barely managed to escape. The Lithuanian 
forces were commanded by Duke Ostrogiškis. As a result of this battle, 
the Lithuanians stopped the Russian westward push for almost 200 
years. The battle occurred in the great East — West dry plain, 600 
miles length of road between Vilnius and Moscow. 

In the 16th century Lithuania just started to feel the steadily 
increasing power of Moscovia. Wars with Moscow, without any help 
from the West, as well as many other causes, weakened Lithuania, 


The Very Rev. Dr. J. Bičiūnas in his artiele «Bishop of Vilnius 
Valerijonas Protasevičius invited the Jesuit fathers to Vilnius », which is a 
continuation of his article published in the 5th issue, mainly based on 
the unpublished materials from Vatican sources, described the activity 
of contemporary Bishop of Vilnius to bring to Capital of Lithuania Jesuit 
fathers and establish this Order in Lithuania as a help against Prote- 
stants. With the help of Cardinal Hosius, Jesuit fathers finally came to 
Vilnius and started to organize the first high schools. Bishop V. Prota- 
sevičius donated a house in Vilnius, completely furnished for the newly 
arrived. Formally the Jesuit Order in Lithuania was established. in 1569. 


J. Dainauskas, in his sketch «+ Laws and codes of the Great Duchy 
ot Lithuania from 1457 to 1563 » at the beginning give a paleographi- 
cal description of the medieval manuseripts, kept in the Polish Natio- 
nal Academy Archive in Kėrnik (Poznan Voyvodship) and which has 
a textes of privileges, the entire text of the first Lithuanian Statute and 
many claims and answers discussed on various sessions of old Lithua- 


ENGLISH ABSTRACTS 243 


nian State Diet. There are texts of two privileges granted Lo Lithuanian 
Jews : first by the Great Duke Vytautas the Great and the second by | 
the ruler Aleksandras. The very important part of this collection is 
the content (text) of the privilege granted by the Lithuanian ruler 
Kazimieras in 1447, which protected the integrity of Lithuania's boun- 
daries and prohibited all foreigners from acguiring land in the country. 
There are translations made in the Lithuanian language of mentioned 
privileges and photostatic copies of corresponding texts of the manu- 
seript. The most important guestion is the problem in what language 
are those documents written ? The Russians claim that it is west Russian 
or Bielorussian language. 

This is not correct. In reality the whole collection of this manu- 
seript is written in Old Chancery Slavic, only partially connected with 
Old Church Slavic. This is the language of Saints Cyril and Methodius, 
ancient dialect of the southern part of Macedonia. This language, from 
end oi IX century had replaced the Greek language in the eastern part 
of the ancient Empire of Rome, while Latin had the same role in the 
western part of the ancient Empire of Rome. In Lithuania and Poland 
this Old Chancery Language was known as Russian, or more correctly, 
Ruthenian, while in Moscow, curiously, it was known as Lithuanian, 
since it was so different from the language of the Russians. When in the 
17th century Moscow's Grand Duke Aleksei Mikhailovich decided do 
codify Moscow's laws and wanted to refer to the Lithuanian Statute, 
the Statute had to the translated into Russian. This was the official 
language of the chancery ot the Lithuanian rulers. Unguestionably this 
language was adopted by Lithuanian rulers at the beginning of the Lithua- 
nian state, and in reality has no more in common with Russian or any 
other Slavic language as Latin has with Romance languages. The manu- 
seript probably has served as a collection for the preparation of the new 
edition (1566) of the Lithuanian Statute, and was written about 1563-64. 


Dr. J. Vaišnora deseribes the course of the revolt of 1863 in the 
southwestern part of Lithuania, the region on the left banks of the 
Nemunas called Suvalkija, which had been annexed to Poland by the 
Congress of Vienna in 1815. Conseguently the revolt in this area of 
Lithuania was directed by Warsaw. Rebel groups were made up of people 
not only from among the ruūling elass and aristocracy, but also from 
people among the peasantry. After General Muravyov was sent to Lithua- 
nia to guell the revolt, he got the czar's permission to extend his au- 
thority also over the Suvalkija region where he put down the uprising 
with the same means as in other parts of Lithuania. Because of the 
revolt in Suvalkija, 50 people were given the death sentence, 187 were 
exiled to Siberia. In 1865, there werc 603 people still in prisons a waiting 
trial. Because of the uprising 7 monasteries f0r men were closed down 
and 64 priests were punished, of which 41 were Lithuanian and the rest 
Polish. 


Rev. Dr. K. Matulaitis, MIC, President ot the Lithuanian Histori- 
cal Society, in comparing material from various Seadinavian, German 


244 ENGLISH ABSTRACTS 


and other annals deseribed the Skalviai, Scalven, Schalauen, the ancient 
Lithuanian tribe, which had settled at the Lower Nemunas, probably 
upon the southern part of the delta of Nemunas. From the Seandina- 
vian sources it could be deducted that the rulers of this tribe had near 
relations with the Danish rulers, and the daughter oi the Skalvian king 
was the wife of the Danish king. It is probable that this tribe embraced 
Christianity about the year 1000 and had its own bishoprie. It may be 
that St. Brune, who was assassinated in 1009 by a Prussian tribe, had also 
visited Scalvia. The land and settlements of Scalviai were subjūugated by 
Teutonic Knights and the name oi Skalviai disappeared from history. 


Prof. Ignas Končius, Professor at the University oi Vytautas the 
Great in Kaunas and the University of Vilnius until WW II, after rega- 
ining Vilnius, in late 1939 was appointed to take over the Stefan Batory 
University in Vilnius aflairs. The Poles insisted that he announced the 
ligūidation of the Polish University as of December 15th, 1939, but this 
is not true. The Stefan Batory University in Vilnius, after oceupation 
of Vilnius by Polish authorities in 1920, until 1939 was strictly a Polish 
school, where there was no place for Lithuanians. Prof. Ign. Končius 
outlined the whole reorganization work and the difficulties which he 
suffered from Polish chauvinists, both students and professors. Despite 
all difficulties he undertook the leadership oi the University, ordered 
payment of wages to all professors so as to continue the normal work 
of the University, and informed that the Lithuanian language would be 
introduced in the University in the next year's schedule. 


Vincentas Liulevičius, in the 4th issue, continued his report on Li- 
thuanian schools in Displaced Persons' camps in Germany. 

The facts were supplied by the former principals of these schools. 
In this issue he described the high schools established at Kempten, Klein 
Wittensee, Luebeck, Meerbeck and Memmingen. In ali theses localities 
the schools started in June-August-September, 1945. At the beginning 
almost all these schools did not have complete classes, but by the next 
year all these sehools worked with full schedules. In spite of war, shortage of 
such necessities as paper and pencils, the schools with the help of parents 
had acecomplished their purpose. The former principals of these schools 
emphasize the assistance or obstructions on the part ot UNRRA/IRO 
personnel they met with in their effort to continue the education of 
refugee children. The most important of the above mentioned 5 sehools 
was the high school at Kempten. 


The review section discussed: 1) Monumenta Uerainae Historica, 
2) The voyage of Rev. Švirmickas in Siberia, 3) Acta Baltico-Slavica, 
4) The Jotvings in language, 5) Yearbook of Bialystok vl. V, 6) Biblio- 
graphy of the Bialystok Region in the Years 1944-1962, 7) The mate- 
rials to the history of the Seiny District, 8) The Jotvings. The name 
and the tribal teritory, 9) Prof. Z. Ivinskis « Lithuanian History in the 
light of sources and historical investigations after WW II >. 

On the margins of Lithuanian history. News briefs. Chronicle. 


REDAKTORIUS - EpDITOR: 


J. Dainauskas 
4439 S. Talman Av., 
Chicago, Ill. 60632, USA 


REDAKCINĖ KOLEGIJA-ASSOCIATE EDITOR : 


Rev. V. Bagdanavičius, MIC 
6336 S. Kilbourn Av., 
Chicago, Ill. 60629, USA 


LiEIDŽIA - PUBLISHED BY: 


Lietuvių Istorijos Draugija 
(Lithuanian Historical Society) 
Chicago, Illinois, USA 


ADMINISTRATORIUS-BUSINESS MANAGER: 


Rev. Dr. K. A, Matulaitis, MIC 
Marian Hills Seminary, 
Clarendon Hills, Ill. 60514, USA 


ATsTOvAS Romoje - REPRESENTATIVE IN 
RomE : 


Mons. Dr. P. Jatulis 
Via Antonello da Messina 36, 
Roma 10, Italia 


PRENUMERATA - ŠUBSCRIPTIONS; 


vienas tomas (4 knygos) - $ 16.00; 
atskiros knygos kaina - $ 5.00; 
L.I.D. nariams duodama 259; nuolaida. 
Volume (4 issues) - $ 16.00; 
separately, each - $ 5.00 


Kaina $ 5.00 


Spausdino Stablimento Tipografico + Pliniana» Selci-Umbro